Balsavimas

Ar pritartumėte, kad Dainių pelkėje būtų kasamos durpės?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Šiuolaikiniai kalviai arklių nekausto

Šiuolaikiniai kalviai arklių nekausto (0)

2011-09-13

Kalvystei propaguoti Vencloviškių ūkininkas Edmundas Štulas negaili laiko – šventėse ima kūjį į rankas ir rodo, kaip gimsta gražiausi kūriniai.

Jei nori, kad pasaga atneštų laimę, turi dirbti kaip arklys. Tokia sentencija vadovaujasi kalvis Edmundas Štulas, per pastaruosius penkerius metus ne tik tapęs Lietuvos kalvių sąjungos ir „Mituvos” tautodailininkų klubo nariu, bet ir pastebimai išgarsinęs Jurbarke kalvystės meną.

Kalviu tapo savaime

Kiek metų E. Štulo kalvėje ūžia žaizdras ir į priekalą kaukši plaktukas, niekaip nesuskaičiuosi – nuo seno pas EdmundąVencloviškių kaimo ūkininkai traukdavo smailinti noragų ir galąsti grėbiamosios dantų. Niekas nesistebėjo, kad ūkininkas nesikrato pamiršto kaimo amato, nes ir jo tėvas Aleksas Štulas buvo kolūkio kalvis. Tai, kad niekada iš tėvo nieko nesimokė, žino tik pats Edmundas.
Bet likimas jam, matyt, kalviu lėmė tapti dar tuomet, kai vaikystėje iš seno kaimo kalvio tėvui rogutėmis partempė priekalą. Dabar Edmundas žino: sau parsitempė, nes priekalas stovėjo jo senojoje kalvėje, tebestovi ir naujojoje, šviesiais langais žvelgiančioje į prie kelio rymančius beržus.
„Žemės ūkis ir kalvystė – neatskiriami dalykai. Lūžta net ir moderniausių traktorių detalės, o kaime vis dar daug kas turi rusiškos technikos, kurią „patobulinti” vienas juokas”, – tikina Edmundas, kalviu tapęs „kažkaip savaime”, nes ūkyje dažnai prireikdavo ką nors pataisyti.
Paskui pabandė nukaldinti durų vyrius, rankenas, sumeistrauti šviestuvo gaubtą, stogelį virš durų, įsidrąsino gražiausiais metalo ornamentais išvedžioti suolelius, padarė stalui kojas. Kiekvienas naujas daiktas, skirtas sodybai papuošti, džiugindavo kalvio širdį, tačiau Edmundas vis skaudžiau jautė, kad tikrą sielos atgaivą jis patiria tik tuomet, kai žaizdre šokinėjanti liepsna kaitina ne tik metalą, bet ir kalvio vaizduotę.

Mintys bręsta vasarą

Nauju atskaitos tašku E. Štulo gyvenime tapo 2007 m. vasaros pradžia. Raudonėje „Panemunių žiedų” šventėje pamatęs dirbant Lietuvos kalvių kalvį Vytautą Jarutį, Edmundas ilgai stebėjo, kaip jis pučia žaizdrą, kaip kaukši kūju, o paskui įsidrąsino jį užkalbinti ir net prasitarė, jog ir pats šį tą nukaldinti sugeba. Suspindo V. Jaručio akys, o netrukus Lietuvos kalvių kalvis jau svečiavosi Vencloviškių kaime, ant kalniuko pasilypėjusioje Štulų sodyboje.
V. Jarutis Edmundui tapo ne tik mokytoju, bet ir draugu – tai jis pirmaisiais metais nuolat ragino kurti, o kad drasiau būtų, net eskizų atveždavo. Jo rekomenduotas E. Štulas buvo priimtas ir į Lietuvos kalvių sąjungą. Neatsitiktinai ir V. Jaručiui, ir E. Štului arčiausiai širdies – tradicinės lietuviškos saulutės, ypač derančios su medžiu ir akmeniu, dėl to dažnai tvirtinamos ant paminklų viršūnių.
Dabar Edmundui eskizų nereikia – jie gimsta galvoje ir brandinami tol, kol mintyse tampa vientisu paveikslu. Kalvis sako, kad dažniausiai tai įvyksta vasarą, kai į kalvę ir pažiūrėti nėra laiko – reikia laukuose dirbti ir galvoti, iš ko duoną visus metus valgysi.
Bet Edmundas neišbarsto idėjų – išnešiojęs ir subrandinęs jas kaip kūdikį, įgyvendina vėlų rudenį ar žiemą, kai laukuose švilpauja gūdūs vėjai. Tuomet žaizdras kalvėje skleidžia palaimingą šilumą, o jame šokinėjančios liepsnos žadina vizijas, įsikūnijančias iki raudonumo įkaitintame metale.

Kūryba – tik malonumas

Žibintai, žvakidės, vorai, gyvačiukės, metale iškaldinti paveikslai, ornamentuotos stoginės, laiptų turėklai, net lauko baldai – neįmanoma išvardyti visko, ką kuria Edmundas, juolab kad ir norėdamas nerasi kelių vienodų jo darbų.
Meistras neslepia, kad pagal užsakymus dirbti ir nenorėtų, ir nesugebėtų. Dažniausiai kuria savo malonumui, negalvodamas, kad kūrinys gali iškeliauti į kitus namus. Bet kai susikaupia daug darbų ir atsiranda norinčių juos turėti, atsisveikina su kūriniais be širdgėlos, galvodamas tik apie tai, kad jie kitiems teiks džiaugsmą. Jis ir įkvepia grįžti kalvėn ir vėl griebtis kūjo.
„Kalvystė man yra kūryba, o ne pragyvenimo šaltinis. Kalvėje atsigaunu, atsikratau blogų minčių, įsikraunu teigiamos energijos, pasijaučiu kitu žmogumi. Jei norėčiau gyventi iš kalvystės, reikėtų tapti profesionalu”, – tikina meninės kalvystės atstovas, visada pirmiausia pabrėžiantis, kad yra ūkininkas.
Tokių kaip Edmundas – neprofesionalų Lietuvos kalvių sąjungoje beveik nėra, tačiau Vencloviškių kaimo kalvis dėl to nepergyvena.
„Narystė Lietuvos kalvių sąjungoje man yra galimybė mokytis – dalyvauti pleneruose, parodose, stebėti, kaip dirba patys geriausi Lietuvos kalviai ir, žinoma, kaupti patirtį. Esu dar jaunas kalvis, todėl jaučiu, kad tai vienintelis kelias į tobulėjimą”, – tikina Edmundas.

Į renginius – su dukra

V. Jaručio paragintas Edmundas neslepia savo kūrinių – veža juos į apžiūras, konkursus, surengė ne vieną parodą. Jo darbai palankiai įvertinti 2007 ir 2008 m. apskrities tautodailės parodoje „Aukso vainikas”, 2009 m. E. Štulas surengė pirmąją personalinę parodą Jurbarko krašto muziejuje, tais pat metais jo kūriniais gėrėjosi šakiečiai.
Net tris kartus Edmundas dalyvavo ir tradiciniame tarptautiniame kalvystės plenere Klaipėdoje „Keturi vėjai” – kartu su bičiuliais Lietuvos 1000-mečiui sukurtame žemėlapyje yra ir jo saulutė, o Piliavietėje stovinčioje 9 metrų aukščio vėjarodėje – kalvio sukurtas ženklas.
Liepą Zyplių dvare (Šakių r.) vykusiame Lietuvos kalvystės festivalyje taip pat neapsieita be E. Štulo kūrinių. Edmundas tikina, kad pretenduoti į Lietuvos kalvių kalvio titulą jam dar tikrai per anksti, tačiau palyginti savo kūrinius su kitų meistrų darbais labai norėjosi. Nes tik lygindamas suvoki, ar eini teisingu keliu.
Dėl tokių renginių Edmundas negaili dienai kitai savo ūkį palikti prižiūrėti sūnui. Visada randa laiko ir rajone vykstantiems renginiams. Tuomet krauna į automobilį žaizdrą, rišasi ant galvos juodą skarelę, o pastaruoju metu į kompaniją pasikviečia dar ir dukrą. Gimnazistė Gabrielė nesibijo užsukti į tėvo kalvę ir neverčiama ima į rankas plaktuką.
„Nespėlioju, ar ji užsikrės kalvyste, bet tikrai žinos, kaip tą daryti. Yra moterų, kurios kalvėje nė kiek nenusileidžia vyrams – pats tokių pažįstu, dėl to nebijau, kad šis darbas dukrai gali būti per sunkus”, – tikina Edmundas.

Išsiilgo kalvystės

Už tai, kad nebijo viešai rodyti savo darbų, Edmundui jau buvo ne kartą likimo atlyginta. Jo kūryba susidomėję žmonės prašo nukaldinti įvairiausių suvenyrų ir prizų. Suvenyrinis „Plūgas”, simbolizuojantis žemdirbio ryšį su žeme, jau tapo tradiciniu konkurso „Metų ūkis” prizu. Edmundo nukaldinti „Plūgai” šiemet įteikti ir geriausiems Žemaitijos artojams.
E. Štulo kūryba patinka ne tik jurbarkiečiams – akmenyje įtvirtinta simbolinė statula 2009 m. įteikta Pagėgių krašto Metų žmogui. Tačiau populiariausios, pasak Edmundo, lietuviškos saulutės, įkūnijančios pačias gražiausias UNESCO saugomas kryždirbystės tradicijas, dėl to tinkančios visur ir visada.
Atsakyti į klausimą, kas lėmė, kad per trumpą laiką ūkininkas tapo savitą kūrybinį braižą turinčiu tautodailininku, nėra lengva. E. Štulas mano, kad mūsų krašte žmonės išsiilgo kalvystės. Metalas, ugnis, priekalas – amžini, žmogaus ir žemės ryšį simbolizuojantys, o pastaruoju metu dar ir madingi dalykai, nes atsiranda vis daugiau norinčiųjų atsisakyti civilizacijos išmonių ir atsigręžti natūralumo link.
Tačiau svarbiausia, regis, yra prigimtinis kalvio darbštumas ir jo širdyje žaižaruojantis žaizdras, kaitriau nei tikra ugnis išlydantis metalą ir paverčiantis jį įstabiais kūriniais. 

Daiva BARTKIENĖ



« Back

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook