Su amatais visas gyvenimas – šventė

Su amatais visas gyvenimas – šventė (0)

2009-05-08

Nuo panemune nusidriekusio plento atsišakojęs žvyrkelis kyla į kalną. Klangiai, šalia - Pakalniškiai. Šio kaimo erdviuose laukuose - sena sodyba. Ateinantįjį ar atvažiuojantįjį sodelyje pasitinka deivės Velionos skulptūra, nuo namų kraigo sveikina vėtrungės, ant durų išpiešti raitosi žalčiai, ant stiebo dangaus žydrynės fone šviečia žalvario saulė - tautodailininko Rimanto Ordino šeimos sodyboje gausu baltų kultūros elementų.

Tautodailininkas Rimantas Ordinas teigia, kad baltų kultūros kažkaip ypatingai studijuoti ar ieškoti nė nereikia - ji yra visur aplinkui. Čiulbantis paukštis, ošiantis medis, pakalnėje čiurlenantis upelis - sakralioji gamta, jai dėkoti ir garbinti senovės lietuviai rengdavo specialias apeigas. Pagonys ypač mylėjo ir saugojo žaltį, tikėjo jo saugančia ir globojančia galia. Žalvario meistras R. Ordinas įsitikinęs, kad žalvario papuošalas atstoja žaltį - kas jį nešioja, turi apsaugą nuo blogio, pykčio, nuo visokių negandų.
„Kodėl XIII a. nutraukta baltų kultūra ir menas dabar vėl reikalingi? Kodėl visiems prisireikė žalvario? - klausia tautodailininkas ir turi atsakymą, - nes tai yra amžina." Žalvario meistras, tęsiantis baltų meno tradicijas, sako, kad menas pats jį susirado: „Žalvaris traukė mane nuo vaikystės. Į rankas patekdavo visokių sendaikčių. Kaune dviračiu sekiau drožlių pėdsakus ir ieškojau, kur veža spalvotųjų metalų atliekas - žalvarį kaliau jau mokykloje." Nors tuometinė aplinka buvo priešiška tokiai kūrybai, R. Ordinas teigia pagoniškąją kultūrą atradęs mokykliniais metais, nes viską daręs priešingai, negu buvo mokoma.
Tautodailininkas nesigaili nestudijavęs dailės akademijose - jo manymu, jos savotiškai nukreipia ir gal net sugadina. Tačiau stirtos solidžių mokslinių veikalų, archeologinių studijų menininko dirbtuvėje rodo, kad žalvarį jis kala sekdamas autentika, o ne tik pasikliaudamas savo fantazija ir vizijomis.
Pagal archeologinių tyrinėjimų piešinius R. Ordino padarytų žalvarinių papuošalų yra įsigiję daugybė folkloro kolektyvų, daug papuošalų menininkas padarė Lietuvos tūkstantmečio dainų šventės dalyviams, sulaukia užsakymų iš nuotakų, svarbią savo gyvenimo dieną norinčių pasipuošti tradiciniais baltiškais papuošalais. Baltiškąją puošybą ir simbolius puikiai išmanančio meistro pagamintos žalvarinės segės, smeigtukai, apyrankės, antkakliai, antgalvės itin paklausios vasaros mugėse ir šventėse.
Menininko, teigiančio, kad Lietuva yra ne gintaro, o žalvario kraštas, kalendoriuje sužymėtos svarbiausios metų šventės - jų, su baltiškomis apeigomis ir tradicijomis, per metus esą apie trisdešimt. Tačiau žalvario meistras teigia, kad su amatais visas gyvenimas yra šventė.
Tautodailininkas neabejoja, kad mugės Lietuvoje prigijo todėl, kad jas pamėgo žmonės: „Žmonės čia gauna pasikalbėti su tautodailininkais. Tautodailininkas pastabiai žiūri į gamtą, susieja ją su gyvenimu, tarsi priartina prie žmogaus. Tautodailininkas iš gamtos neplėšia, jis kuria. Kūryba yra laisvė." R. Ordinas kūrybos laisve pasimėgauti siūlo visiems - pasidaryti sau žalvarinį papuošalą, bet kas nenori darytis, gali nusipirkti.
„Per tautodailės muges atgimsta vieta, kur jos įsileidžiamos, pagyvėja ir kiti verslai, - teigia R. Ordinas. - Piliakalnis be žmogaus nieko nereiškia. Jei ant piliakalnio nieko nevyksta, niekas ten ir neina. Kernavėje seniai niekas kiaulių neaugina, tenykščiai verčiasi iš turizmo." Pasak tautodailininko, Kernavė neprilygsta Veliuonai - tiek rašytinių šaltinių iš pagonybės laikų, kiek turi Veliuona, neturi joks kitas miestelis. Reikia juos surasti, išstudijuoti ir panaudoti.
R. Ordinas neslepia apmaudo dėl to, kad dalis veliuoniečių sukilo prieš planus pastatyti deivės Velionos skulptūrą. „O kur Velionai būti, jei ne Veliuonoje? Pagonišką šventyklą čia lankydavo žmonės iš visos Lietuvos, pagerbdami savo protėvius aukojo deivei Velionai. Gal jie mato grėsmę bažnyčiai? Bet kunigas Juška nebijojo užrašinėti pagoniškų dainų Veliuonos apylinkėse, kunigas Juozas Tumas slapyvardžiu pasirinko senovės dievo Vaižganto vardą", - dėsto savo argumentus R. Ordinas ir teigia, kad jam Veliona svarbi, nes visas pasaulis garbina tai, kas seniausia.
Žalvario juvelyrika yra ne tik R. Ordino pomėgis, bet ir pragyvenimo šaltinis, veikiantis ir visos šeimos gyvenimo būdą. Su žmona Jūrate, kuri yra pedagogė, dukromis ir sūnumi važinėja po muges ir šventes - žalvaris ir baltų kultūra jiems visiems artima. „Meniškos prigimties yra dukros Austėja ir Rūta ir sūnus Artis, tik jam dabar paauglystė - neigimo metas", - apie savo atžalas sako tautodailininkas. Savo sodyboje jie priima mokinius, pasakoja ir rodo, kaip daromi žalvario papuošalai. Čia lankosi ekskursijų, pavienių žmonių, užsieniečių, besidominčių žalvariu - juos traukia šilta šios sodybos erdvė. R. Ordinas pasakoja, kad yra aplinkui ir daugiau keliauninkus traukiančių sodybų, kuriančių žmonių, muziejus - „ketiname čia padaryti alternatyvią panemunių turizmo trasą, nors čia nėra jokių pinigų, tik kelias." O žvyruotu keliu atklysta žmonių, ieškančių atgaivos sielai.
„Kai atsikėlėme čia prieš keliolika metų iš Kauno, daug kam atrodėme kaip kokie perėjūnai, nes tada visi bėgo į miestus, į užsienį", - prisimena tautodailininkas. O dabar daug suvokiančiųjų, kad tikroji kūrybos laisvė ir gyvenimo erdvė atsiveria tik natūraliame kasdieniame sąlytyje su gamta. „Senose sodybose visur aplinkui buvo menas - ir namas, ir šaukštas, ir rūbas... Žolė kieme, medis - viskas padeda išvengti pykčio, gyventi ramybėje. Ramybėje gimsta menas. Vaikai auga mene. Jie negali užaugti blogi", - samprotauja R. Ordinas.
„Dabar visi išsilakstę į užsienius. Jie turi savo argumentų - užsidirbs pensiją ir grįš. Pas mus daug neteisybės ir apgaulės, gal todėl net jauni verkia kolūkių. Kaip mano šuo - kai paleidžiu, atbėga, kad vėl pririščiau. Ant duonos, iškeptos iš rugių, kuriuos per vasarą keliskart purškia, turėtų būti užrašas - pavojinga sveikatai", - mintija žalvario meistras, žiūrėdamas į pavasario gyvybe alsuojančių laukų platybes.
Paskui eina į savo dirbtuvėlę, sėdasi priešais langą, pro kurį matyti vėtrungė ir danguje nardantys paukščiai, ir iš jo rankų slysta dailiai sunerta žalvario grandinėlė - tokia pati, kokia puošė ir nuo pikto sergėjo mūsų protėvius. Tik mes ne visada besuvokiame, kad ir mums apsauga nuo blogio dažnai labai reikalinga.

Danutė Karopčikienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook