Sukurti vaidmenys – džiugi ir aistringa gyvenimo pusė

Sukurti vaidmenys – džiugi ir aistringa gyvenimo pusė (0)

2009-02-27

Daugiau kaip prieš penkiasdešimt metų suvaidinusi spektaklyje „Apie tai, kas asmeniška", mokytoja Birutė Skandūnienė iki šiol nesiskiria su Konstantino Glinskio liaudies teatru. Vaidmenys tapo šios charizmatiškos moters gyvenimo palydovais, užpildžiusiais praradimų paliktą tuštumą ir vis dar skaidrinančiais pilką kasdienybę.

Prakalbus apie teatrą, Birutės akys dega kaip jaunystėje. „Teatras yra mano gyvenimas, jis man davė tai, kuo esu dabar", – sako moteris, į Jurbarką gyventi atvykusi 1955-ųjų rudenį. Jau po kelių dienų mokytoja Regina Pauliukaitienė ją pakvietė pietų, o jos vyras Algirdas, nežinia iš kur sužinojęs apie Birutės aistrą teatrui, pasiūlė sukurti vaidmenį spektaklyje „Apie tai, kas asmeniška". 1959 metų sausio 10 d. įvyko Reneto „Sūnaus paklydėlio" premjera. Po šio spektaklio Jurbarko teatrui buvo suteiktas liaudies teatro vardas.
„Tai buvo didelis mūsų darbo įvertinimas – tuo metu liaudies teatrų Lietuvoje buvo vos keletas",- prisiminė Birutė.
Pasak daugiau nei 30 vaidmenų sukūrusios, šimtus spektaklių suvaidinusios aktorės, teatras Jurbarke visada buvo fenomenas. Anuo metu jis sugebėdavo nuostabiai suburti ne tik aktorius, bet ir publiką – teatro pasirodymų žmonės laukdavo lyg didžiausios šventės, todėl spektakliai vykdavo sausakimšose salėse, vaikai stovėdavo prie pat scenos, padėję noseles ant rampos. Spektaklius Jurbarko liaudies teatras rengdavo ne tik mieste – aktoriai važinėdavo į gastroles kaimuose, po keletą kartų apkeliavo visų aplinkinių rajonų kultūros namus. Ir visur būdavo sutinkami nepaprastai šiltai.
„Bet nuostabiausia mums būdavo publikos reakcija - viską, kas vykdavo scenoje, žmonės priimdavo už tikrą faktą",- sakė aktorė.
Vokiečių kalbos Jurbarko vaikus bene pusšimtį metų mokiusi B. Skandūnienė sako, kad scenoje įgyta patirtis labai padėjo darbe. Eidama pamituviais į mokyklą, ji galvodavo, ką ir kaip pasakys vaikams, kur sudės akcentus, ir pusgarsiu repetuodavo pamoką.
„Visada galvodavau, ką pasakyti, kad gražiai skambėtų vokiečių kalba ir teksto turinys sudomintų mokinius. Kaskart eidama į klasę jaučiausi taip, lyg eičiau į sceną, nes mokiniai buvo mano publika. Vaikai man paklusdavo, sugebėdavau prikaustyti jų dėmesį, todėl pamokose niekada neturėjau problemų dėl drausmės", – tvirtino mokytoja.
Režisierius A. Pauliukaitis išskirtinio grožio aktorei skirdavo dramatiškus, karštai mylinčios, stiprios moters vaidmenis. Birutės partneriai scenoje dažniausiai būdavo Feliksas Macijauskas, Rimas Karanauskas ir Juozas Abromavičius. Labiausiai jai į širdį įkrito Kaluginos vaidmuo Riazanovo ir Braginskio dramoje „Bendradarbiai". Šiame vaidmenyje B. Skandūnienė galėjo save išreikšti ir kaip paprastą darbininkę, įsijausti į valdininkės vaidmenį, suvaidinti griežtą viršininkę, bendradarbių vadinamą Mumra, ir pajusti, ką reiškia moteriai įsimylėti. Vaidmuo buvo atliktas taip įtikinamai, kad Estijoje vykusioje liaudies teatrų „Pabaltijo rampoje" buvo pripažintas geriausiu moters vaidmeniu. B. Skandūnienės partneris F. Macijauskas šiame festivalyje pelnė apdovanojimą už geriausią vyro vaidmenį.
Spektaklyje „Sūnus paklydėlis" Birutė vaidino su Lietuvos akademinio dramos teatro aktoriumi Jonu Kavaliausku. Šį spektaklį parodė Lietuvos televizija. Nufilmuotas ir parodytas buvo ir Jurbarko liaudies teatre pastatytas Kazio Sajos „Saulė ir stulpas".
„Dabar kelis kartus parodyti per televiziją žvaigždėmis taptume, o anuomet buvo paprasčiausiai malonu, ir tiek", – prisiminė aktorė.
Šeima, atrodo, visą laiką nepritarė Birutės aistrai vaidinti – po kiekvienos ilgiau užtrukusios repeticijos, po kiekvienų gastrolių kildavo barnių su vyru, mama. Ir kaip nekils – nedengtu sunkvežimiu išvažiuodami į kaimus, aktoriai niekada nežinodavo, kada grįš. Kartą netikėtai Nemunui išlaužus ledus, iš Šakių namo teko važiuoti per Kauną. Labiau už viską Birutė bijodavo važiuoti Nemuną sukausčiusiu ledu, todėl dažniausiai per upę eidavo pėsčia, o į kompaniją jai pasisiūlydavo kuris nors aktorių.
„Niekada tų metų neatsisakyčiau, nors ir daug blogų valandų buvo", – juokiasi moteris.
B. Skandūnienės vyras taip ir nesusitaikė su mintimi, kad turi savo moterį dalytis su teatru, todėl šeima iširo. Viena likusi Birutė kartais vis dar pagalvoja, kaip jos gyvenimas būtų susiklostęs, jei šeima nebūtų iširusi. Tačiau moteris abejoja, ar būtų laimingesnė – teatras buvo ir yra dalis jos gyvenimo, o atsisakyti savęs ji niekada nesugebėtų.
„Baisiausia būtų visą dieną stovėti prie lango ir žiūrėti į gatvę", – įsitikinusi B. Skandūnienė.
Teatras ją ir dabar gelbsti nuo vienišumo. Nors repeticijos ne kasdien, Birutė ir laisvu laiku nesiliauja galvoti apie vaidmenis, prisimena scenoje įvykusius nutikimus, žmones, kurie jos gyvenimui turėjo milžinišką įtaką.
Teatras buvo Birutės svajonė – labiau už viską jaunystėje ji norėjo tapti aktore. Bet mergina iš skurdžiai gyvenančios šeimos negalėjo net svajoti apie aukštąją mokyklą, kurioje nėra bendrabučio ir nemoka stipendijos. Nesirinkdama įstojo į pedagoginį institutą, vaidino studentų spektakliuose.
Parinkdamas Jurbarką, gyvenimas Birutei padovanojo galimybę įgyvendinti savo jaunystės svajonę – čia ji rado puikų teatrą ir nuostabius žmones. Geriausiomis bičiulėmis tapo liaudies teatro aktorės Domutė Mikelaitienė, Aldona Orintienė, Judita Vilimienė, Laimutė Ašmonaitienė. Su didžiausia pagarba B. Skandūnienė prisimena antrąjį režisierių Antaną Švedą, kuris parinkdavo pjeses ir atlikdavo teatre juodžiausią darbą - rūpinosi dekoracijomis, gastrolėmis ir netgi kartu vaidindavo spektakliuose.
„Dabar tik vaidink ir norėk – aktoriui niekuo nereikia rūpintis. Garderobas vos telpa į du kambarius, scena paruošta. Tačiau anuomet turėjome daugiau kūrybiškumo, teatras buvo vienintelis dvasios penas, o dabar daugybė pramoginių renginių publiką išblaško", – svarstė ir lygino moteris.
Kartu su laiku, pasak Birutės, keičiasi ir teatras, ir žmonės. Dabar visi po repeticijų skuba namo, neranda laiko kavos puodelį išgerti, vaidmenį su kolegomis aptarti.
„Visada dėkoju, kai mane kviečia vaidinti. Teatras yra mano aistra, mano potraukis, kasdien džiaugiuosi, kad jį turiu", – šypsosi Birutė. Geranoriškai priimdama gyvenimo permainas, aktorė džiaugiasi į K. Glinskio liaudies teatrą atėjusiais jaunais aktoriais, žavisi jų vaidmenimis spektaklyje „Jie mane paliko" (pagal B. Pūkelevičiūtę). Buvo laikas, kai prie režisieriaus A. Pauliukaičio klasikinių spektaklių pripratusiems aktoriams reikėjo persiorientuoti į Danutės Budrytės-Samienės kitokį stilių, vaidinti spektakliuose, kuriuose aktoriaus sakomų žodžių prasmę paryškina liaudies dainos, šokiai, laidotuvių raudos.
„Kai pagalvoju apie savo gyvenimą Jurbarke, suprantu, kad visus tuos metus buvau su teatru ir mane domino viskas, kas jame vyko", – džiaugėsi B. Skandūnienė.
Šiemet K. Glinskio liaudies teatras švenčia penkiasdešimtmetį. Nepastebimai prabėgę metai įrašė B. Skandūnienę ne tik į teatro istoriją – ji yra ir 750 metų jubiliejų šiemet švenčiančio Jurbarko istorijos dalis, nes istoriją kuria žmonės, neabejingi tam, kuo gyvena.

Daiva BARTKIENĖ



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook