Miške atgyja senieji kaimų vardai

Miške atgyja senieji kaimų vardai (0)

2012-04-07

Buvęs Globių girininkas Jonas Balšaitis įsitikinęs, kad vietovardžiai – gyvas tautos istorijos atspindys, todėl jų nevalia pamiršti.

Karšuvos girios pakraštyje prisiglaudusioje Globių girininkijoje jau bene penkiasdešimt metų gyvenantis Jonas Balšaitis renka senuosius vietovardžius ir rašo aplinkinių kaimų istorijas. Buvęs girininkas dabar vadinamas kraštotyrininku, o tautos atmintį gaivina ne tik raštuose – kad žmonės nepamirštų senųjų vietovardžių, miškuose jis stato rodykles su kelių, kaimų, upelių, raistų, pelkių pavadinimais.

„Žmogus tiek turtingas, kiek tvirtai gali stovėti ant kojų, atsiremti į savo gimtinę, savo tautos istoriją, į savo žemę, savo artimus žmones, bendraminčius“, – tikina J. Balšaitis, iš girininkijos kiemo apžvelgiantis ne tik aplink plytinčius miškus.
Pamiškėje jo žvilgsnis pasiekia ir gimtosios sodybos stogus, todėl Naujininkėlių kaimas Jonui yra pasaulio centras, į kurį veda visi keliai. Pats mieliausias – Senovės kelias, trisdešimt kilometrų vingiuojantis per Karšuvos girią Tauragės link. Tuo keliu važiuodavo Jono tėvai, seneliai, proseneliai – ir važinėja vaikai, anūkai, nes ir jiems nieko nėra gražiau ir geriau už mišką.
Visi žmonės, pasak Jono, šiose apylinkėse glaudžiai susiję su mišku – nuo seno jame uogauja, grybauja, malkas gaminasi. Anksčiau kiekvienas tam turėjo savo teritoriją, vienas su kitu nekonkuravo, iš kartos į kartą su turtu vaikams perduodavo pasakojimus apie savo pelkutę, savo raistelį. Keičiantis laikams daugiau vietinių išvažiuodavo gyventi į miestus, todėl šie pavadinimai užsimiršo.
„Prieš 50-60 metų mano gimtajame kaime buvo 25 sodybos, gyveno apie 100 žmonių, o dabar ir sodybas, ir gyventojus gali ant pirštų suskaičiuoti. Senųjų gyventojų beveik nebeliko, o tiems, kurie iš toliau atsikraustė, kaimo istorija neįdomi. Man – priešingai, kiekvienas senas pavadinimas brangus, širdis suvirpa, kai einu pro tas vietas, kuriose kažkada vaikščiojo mano tėvai, seneliai, proseneliai“, – pasakojo buvęs girininkas, prieš keletą metų ne tik iš savo galvos „ištraukęs“ ir popieriun suguldęs apie aštuoniasdešimt senųjų vietovardžių, bet ir prie kiekvieno pateikęs paaiškinimus, kur jie yra ir kodėl taip ši vieta vadinama.
Vietovių pavadinimai, J. Balšaičio nuomone, yra gyvas tautos istorijos atspindys. Lydimais iki šiol tebevadinama pieva pamiškėje leidžia spėti, kad Vidaujos pakrantėse žmonės šeimininkauja nuo Vytauto Didžiojo laikų, kai buvo praktikuojama lydiminė žemdirbystė. Pušynas, vadinamas Fricine, mena carinės Rusijos valdininkų įkurtą miško apsaugos postą ir jame gyvenusį vokietį Fricą.
Viena Globių-Pašaltuonio miško dalis nuo seno vadinama Pūsgiriu, kita – Alkūne, Laukėsos pelkės prieigose esanti aukštapelkė turi Šereiklaukio pavadinimą, o Nikšpievės vardas, Jono manymu, kilęs iš buvusio žemės savininko pavardės.
Tačiau daugiausia pavadinimų susiję su vietovės ypatybėmis. Ovali, visada šlapia pieva, dabar jau baigianti užželti mišku, buvo vadinama Bačka. Raistą, kuriame rudenį ir pavasarį apsistoja gervės, kažkas pavadino Gervių taku. Vietiniai dar žino, kad Spanguolių take ras daugiausia uogų, o į Vaivorų taką geriau neiti – galva apsisuks.
Senasis girininkas įsitikinęs, kad vietovardžių gali būti kur kas daugiau, nes ta pati vieta įvairiu istorijos laikotarpiu vis kitaip buvo vadinama. Geriausias pavyzdys – Globių–Pašaltuonio miškas, kurio pietinė dalis iki 1920 metų buvo vadinama Meisneryne, o šiaurinė Kruščiovine, nes priklausė Lapgirių dvarininkui Meisneriui ir Dargaitėlių dvaro savininkui Chruščiovui.
Perskaičiusi J. Balšaičio sudarytą kraštovardžių sąrašą, Jurbarko rajono savivaldybės administracijos kalbos kultūros specialistė Aldona Pauliukaitienė suprato, koks vertingas tai dokumentas, ir išsiuntė jį įvertinti Lietuvių kaltos instituto darbuotojams. Atsakymas nudžiugino: žalių girių saugotojo J. Balšaičio sudarytas sąrašas, instituto mokslinių darbuotojų nuomone, yra unikalus, nes tai dovana ne tik savam kraštui – visai Lietuvai, būsimoms kartoms.
Tačiau Jonas įsitikinęs, kad neužtenka užrašyti vietovardžius – jei žmonės jų nenaudos, anksčiau ar vėliau jie vis tiek išnyks. Todėl gavęs Jurbarko miškų urėdijos pritarimą, dar dirbdamas girininku J. Balšaitis pradėjo statyti rodykles.
Jonas tikina nieko naujo neišradęs, tik senąją patirtį pritaikęs – Smetonos laikais kelių sankryžose statydavo šešiakampius ąžuolinius stulpus su viršuje iškaltuotomis vietomis rodyklėms įstatyti. Tokie stulpai buvo prie visų pagrindinių kelių, tai savaime piršo mintį, kad ir miške rodyklės reikalingos.
Dar didesnį postūmį imtis įamžinti vietovardžius davė Jono kaimynystėje gyvenęs Smetonos laikų Lietuvos kariuomenės puskarininkis Antanas Poškevičius. Kai kaimus naikino melioracija, o pamiškių gyventojai priverstinai buvo skubinami ragauti miestiškos civilizacijos vaisių, A. Poškevičius nutvėrė girininką Joną už skverno ir prisakė: „Įkalk kuolą ir užrašyk, kad čia buvo Lietuva ir Naujininkėliai. To niekas neturi pamiršti.“
Pradinę mokyklą baigęs prieškarinės Lietuvos puskarininkis numatė, kad kaimai labai greitai ims nykti, o kartu su jais išnyks ir žmonių ryšiai su gimtine.
Taigi maždaug prieš penkerius metus Jonas ėmėsi įgyvendinti kaimyno priesaką: kalė kuolus ir tvirtino lenteles su kelių, kaimų, upelių, raistelių, pievų ir takų pavadinimais. Kiekvienoje miško kelių sankryžoje rasi nuorodų į Dobilo ar Senovės kelią, Ašmonynę, Aukštąsias, Zuikiškius, Uosinaitę. Iš visos Lietuvos į girininkiją medienos atvykdavę vairuotojai negalėjo atsistebėti, pamatę tokius kelių pavadinimus. Kartą Jono rodyklės netgi padėjo susiorientuoti paklydusiam grybautojui: paskambinęs į girininkiją žmogus sužinojo, kad eidamas Pilkapio keliu išeis į Vertimų kaimo palaukę, kur buvo palikęs savo mašiną.
J. Balšaitis tvirtina, kad tokią paslaugą savo krašto žmonėms gali padaryti kiekvienas, nuo vaikystės tebegyvenantis savo tėviškėje, atsimenantis senuosius vietovių pavadinimus. Įkasti sausuolį, pritvirtinti ant lentelės užrašytą kaimo, upelio ar kelio pavadinimą – nesunkus darbas, kaip ir aprašyti savo kaimo istoriją. Kas kitas, jei ne senosios kartos žmonės, pasak Jono, turi pasirūpinti, kad tai, kas jiems brangu, liktų ateinančioms kartoms?

Daiva BARTKIENĖ



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook