Balsavimas

Ar patiko miesto šventė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Mokytojos istorijos, pasakojamos banaitukų lūpomis ir darbais

Mokytojos istorijos, pasakojamos banaitukų lūpomis ir darbais (0)

2018-04-14

Balandžio 1 d. prieš 105 metus gimė dailininkė, pedagogė Michalina Banaitienė. Jos palikimas – ne tik puikūs paveikslai, puošiantys žalio jos namelio Sodų gatvėje sienas, bet ir pulkas išugdytų menininkų, kurie Mokytojos gimtadienį minėjo surengdami savo darbų parodą „Kompaso centras“ ir prisimindami jos pasakotas istorijas.

Sugrįžo prisiminti

Jurbarko parodų ir koncertų salės sienas papuošė vienuolikos M. Banaitienės mokinių darbai. Parodą surengė ir jau nuo rudens banaitukus būrė menininkė Rasa Grybaitė. „Kas daugiau, jei ne banaitukai, kuriems mokytoja atidavė save, turi saugoti jos atminimą. Parodą rengiu iš pagarbos M. Banaitienei, nes ji padarė didelę įtaką mūsų asmenybėms“, – sako R. Grybaitė.

Ne visus M. Banaitienės mokinius pavyko suburti, tačiau savo darbus į parodą atvežusieji džiaugėsi proga susitikti. Tokių progų – ne tiek ir daug. Banaitukai rengia antrą parodą Mokytojos jubiliejui paminėti, savo darbus eksponavo Vinco Grybo muziejuje dar esant dailininkei gyvai, o aktyviausi kasmet per Žolinę renkasi jos namelyje, kuriame mokėsi piešti.

Jurbarke ir rajone gyvena ne vienas M. Banaitienės mokinys – R. Grybaitė vadovauja Vinco Grybo muziejui, Diana Arlauskaitė – treniruoja vaikus dziudo ir sambo, Lina Rušienė – mokytojauja, Zigmas Morlencas dirba scenografu, Juozas Budzinauskas – mokytoju ir kuria skulptūras.

Savo darbus parodai paskolino ir dizainerė Asta Stankutė-Gresienė, tapybos kūrinius restauruojanti Vanda Kyzelytė, dailės terapeutė Irena Girdžiūtė, dailininkė, žiniasklaidos stebėtoja Jūratė Jukštienė, mokytoja Jolita Kaučikaitė-Radvilienė, verslininkė ir dizainerė Giedrė Špatkauskaitė.

Darbai – labai įvairūs: vitražas, tapyba, grafika, skulptūra, instaliacijos, paveikslo restauracijos pavyzdys, meno terapijos kūriniai. Parodos centre – altorius Mokytojai: jos piešti darbai. „Atrinkau jos paveikslus su gėlėmis, saulėgrąžomis. Dailininkė labai mėgo piešti gėles ir sakydavo, kad dailininku būsi tik išmokęs piešti gėles. Man to padaryti nepavyko iki šiol“, – susirinkusiems į parodos atidarymą sakė R. Grybaitė.

Ji buvo mokytoja!

Prisiminimais apie mamą dalijosi Rimgailė Johana Rūta Gulbinienė, banaitukų vadinama mama Rūta. Ji priminė M. Banaitienės gyvenimo vingius: gyvenimą pas seserį Adelę Perevičienę Jurbarke ir nenorą prisiminti mokslus gimnazijoje, studijas Kauno meno mokykloje ir ten dėsčiusius mokytojus – P. Kalpoką, J. Vienožinskį, A. Žmuidzinavičių, A. Varną ir kitas asmenybes, praktiką Lentvaryje, darbą Tauragėje ir kelionę pėsčiomis į uošviją Jurbarke užklupus bombardavimui.

Už pagalbą partizanams M. Banaitienei teko sėdėti kalėjime Utenoje, vėliau ji buvo ištremta į Petrozavodską. Lietuvoje, pas senelius, jos laukė trys vaikai – Valdas, Gediminas ir Rūta. „Atsimenu, kai mama grįžo, broliai skubėjo jos pasitikti, o aš lėkiau prie sienos, ant kurios kabėdavo trys mamos kalėjime iš duonos padaryti rožančiai. Vienas jų buvo nukritęs ir, matyt, pelės jį suėdė. Taip bijojau, kad mama pastebės, jog vieno trūksta“, – vaikiškomis baimėmis dalijosi R. Gulbinienė.

Teko M. Banaitienei su šeima pagyventi ir Kaune. Buvusi tremtinė negalėjo rasti darbo, tačiau aktyviai įsiliejo į vaikų mokyklos gyvenimą ir net inicijavo tautinių kostiumų mokiniams pasiuvimą, vaikus mokė piešti. Šį darbą tęsė ir atsikėlusi į Jurbarką.

Dailininkė savo piešiniais papuošė kelias Jurbarko parduotuves, jai labai rūpėjo, kaip tvarkomas miestas. „Su mumis, devynmečiais, ji kalbėdavo apie miesto tvarkymą, architektūrą, formavo mūsų požiūrį į tai. Mokytoja labai pyko, kad Jurbarke buvo statomi daugiaaukščiai namai. „Į katinėlį įgrūsti jaučio širdį“, – sakydavo ji. Keikė mokytoja ir Kalnėnuose statomus fabrikus“, – pamena R. Grybaitė.

Mokė M. Banaitienė ne tik dailės, bet ir pasaulio suvokimo. „Ji buvo tikra mokytoja. Jai buvo skirta mokyti, lavinti, ugdyti“, – tikino dailininkės dukra R. Gulbinienė.

Tampa legenda

Šiuos žodžius patvirtino ir viena mylimiausių M. Banaitienės mokinių, jos Gogenu praminta D. Arlauskaitė. Ji tikino nežinanti, kodėl mokytoja jai sugalvojo tokią pravardę – matyt, įžvelgė gogeniškumą kūryboje. Tą patvirtina ir parodoje kabantys trys spalvomis ir formomis žaižaruojantys Dianos paveikslai.

„Aš ją vadinau Dailininke. Jos šarmo gabalą atsiplėšiau ir aš. Tai labai padeda bendrauti su vaikais ir juos mokyti. Tai – Mokytojos nuopelnas“, – sakė D. Arlauskaitė. Jos prisiminimuose – daug linksmų istorijų: apie M. Banaitienės pastangas išprašyti gabiam dailei mokiniui geresnius pažymius ir gimnazijoje, apie vis užmirštamiems atsinešti skudurams suplėšytus J. Budzinausko marškinius, apie suvalgytą modelį – piešdami visą dieną išalkę vaikai suvalgė natiurmorte „pozuojantį“ duonos kepalą. „Kai sugalvojau tekėti, M. Banaitienė liepė padėt teptuką ir eit neatsisukant. Ji sakė, kad piešt neišmokau, o jau ženytis noriu“, – juokėsi D. Arlauskaitė.

Juokas juokais, bet mokytoja savo mokinėms draudė tekėti, o jos paliepimus mokiniai ir jų tėvai priimdavo rimtai. „Liepė dailininkė tėvams mane ir Giedrę Vasarevičiūtę vežti į „čiurlionkę“, ir tie vežė“, – sakė R. Grybaitė. Ji pas M. Banaitienę pateko devynerių metų, kai ši atėjo panorusi pamatyti piešiančią V. Grybo anūkę. „Ji buvo aukšta, kaulėta, pakumpus. Labai jos bijojau, bet ji liepė ateiti piešti, ir aš ėjau“, – prisimena R. Grybaitė. Ji pamena begalines mokytojos pasakojamas istorijas, kurios tęsdavosi net svylant ant krosnies pietų puodams. Banaitukai šnabždasi ir apie orkaitėje netyčia iškeptą katiną, kai mokytoja ir mokiniai panirdavo į meno ir pasakojimų pasaulį.

„Prieina prie manęs viename renginyje paprasta moterytė ir sako: žinojau, kad čia važiuodama sutiksiu savo mokinę. Tai – tu. Ir liepė ateiti piešti“, – pasakojo dailės terapija užsiimanti I. Girdžiūtė. Ji tikina, kad M. Banaitienė buvo dailės terapijos pradininkė Lietuvoje, ji buvo apie tai girdėjusi iš savo dėstytojų ir taikė darbe su vaikais ir suaugusiaisiais.

Iš Šiaulių du savo paveikslus atvežusi J. Jukštienė pas dailininkę mokėsi apie metus. „Labiausiai atminty išlikęs tamsus pailgas kambarys, kuriame mes piešdavom. Visos sienos apkabinėtos paveikslais, ir istorijos, istorijos, istorijos... Mes piešdavom, o mokytoja krizendama pasakodavo ir pasakodavo visokias istorijas iš studijų laikų. Tada aš neakivaizdžiai susipažinau su jos mokytojais“, – sako J. Jukštienė. Ji pamena, kad dailininkė dirbdavo neatlygintinai. „Turėdama šį pavyzdį, visada norėjau, kad ir pas mane ateitų visi norintys išmokti piešti. Šiandien ši svajonė išsipildė, jau ketvirtus metus Šiauliuose vedu dailės užsiėmimus suaugusiesiems“, – mokytojos įtaka neabejoja J. Jukštienė.

Nors mokytoja ir Jūratei draudė tekėti ir linkėjo tapti dailininke, šios neklusnumas davė vaisių – su mama į parodos atidarymą atvyko trys jos atžalos, Titas ir Austėja atliko keletą muzikos kūrinių M. Banaitienės garbei. Prasmingais tekstais ir švelniomis melodijomis mokytoją pagerbė ir kompozitorė Rūta Šličkutė.

I. Girdžiūtė visus banaitukus ir žiūrovus pakvietė dalyvauti meno terapijos seanse ir nupiešti mandalą. Jos centrą rasti buvo patikėta R. Grybaitei, kuri sugalvojo ir parodos pavadinimą.

„Viename filme išgirdau, kaip buvo apibūdinama vienuolė, ir tuos žodžius pritaikiau M. Banaitienei: ji buvo kaip kompaso centras, kuri traukė, bet ir nurodė kryptis keliauti“, – sakė menininkė.

Jūratė Stanaitienė



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook