Balsavimas

Ar STT įtarimų sulaukę ir nuo pareigų nušalinti savivaldybės administracijos vadovai turėtų atsistatydinti?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Moldova – atvirų širdžių ir gero vyno kraštas

Moldova – atvirų širdžių ir gero vyno kraštas (0)

2013-09-04

Šiemet tarptautiniame folkloro festivalyje „Mesterul Manole“ Lietuvai ir Jurbarkui atstovavo smalininkiečiai – tautinių šokių kolektyvas „Skalva“ ir grupė  muzikantų.

Jurbarkas ir Kriulenis Moldovoje – miestai partneriai nuo 2006 metų ir jau nemažai jurbarkiečių yra svečiavęsi šioje nedidelėje Pietryčių Europos šalyje. Šiemet į tarptautinį folkloro festivalį „Mesterul Manole“ Kriulenyje vyko oficiali rajono savivaldybės delegacija, vadovaujama vicemero Kazimiero Šimkaus, Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro Smalininkų tautinių šokių kolektyvas „Skalva“, vadovaujamas Giedriaus Paulausko, bei specialiai šiai kelionei susibūrusi muzikuojančių smalininkiečių grupė, neoficialiai vadinta Moldovos projektu.

Moldovoje klesti vasara, saulė brandina saldžias vynuoges, žmonės šypsosi ir vynu dosniai vaišina svečius. Vasariškos kaitros, kurios Smalininkų šokėjai tikėjosi, nebuvo – festivalio atidarymo vakarą Kriulenyje po dviejų mėnesių sausros dangus prakiuro, bet lietus netrukdė švęsti ir patirti moldovų nuoširdumą ir svetingumą.
Šiemet jubiliejiniame, dešimtajame, festivalyje „Mesterul Manole“ dalyvavo folkloro ansambliai iš dešimties užsienio valstybių, o Kriulenio miesto ir rajono meno mėgėjų kolektyvai surengė svečiams didžiulį koncertą rugpjūčio 27-osios, Moldovos nepriklausomybės dienos, proga.
Tarptautinį folkloro festivalį kas dvejus metus rengia Kriulenio rajono taryba bei savivaldybės Kultūros ir turizmo skyrius. Prie šventės finansavimo prisideda rėmėjai, o didžiulį būrį festivalio dalyvių šefuoja savanoriai. Jurbarko delegacija kartu su italais, estais, rusais, baltarusiais buvo apgyvendinta šiuolaikiškai įrengtoje poilsiavietėje su lauko baseinu – tai Kišiniovo duonos kombinato dovana Kriulenio festivaliui, o mus globojusi Tatjana jau trečius metus savanoriauja šiame renginyje.

Pro autobuso langą

Moldovoje pakelėse driekiasi derlingos žemės plotai: ruoželiai kukurūzų, saulėgrąžų, kelios eilės vynuogienojų, dirvelė tarsi karolių pribirusi moliūgų, arbūzų, melionų – panašu, kad stambių ūkių Kriulenio rajone nėra. Kaimai dideli, sodybas juosia dažniausiai iš akmenų sukrautos tvoros, papaišytos gėlytėmis, ir šiapus, ir anapus laisvai keroja karštymečio neišgąsdintos žolės ir mūsų akiai atrodo neskoningai ir netgi netvarkingai. Bet gal tai tik moldovų gyvenimo būdas, juk nuskutinėk vejas, aptverk preciziškai nukaldintą tvorą, akmenimis įrėmink baseinėlį ir nebeatskirsi, ar pro autobuso langą bėga lietuviškas, lenkiškas, vokiškas, ar Moldovos kaimas.
Kriulenis – nedidelis, apie 7 tūkst. gyventojų, miestas kairiajame Dniestro krante. Didelių pramonės įmonių nėra, daug kriuleniečių dirbti važiuoja į sostinę Kišiniovą už 42 kilometrų. Yra didelė rajoninė ligoninė, bankas, parduotuvių. Veikia kultūros centras ir jaunimo centras, meno mokykla.
Moldovoje gimnazijomis vadinamos devynmetės mokyklos, jų yra visuose dideliuose kaimuose, o licėjus, 11-12 klasės, – tik rajono centre Kriulenyje. Anksčiau čia buvo dvi profesinės mokyklos, dabar sujungtos, bet 800 vietų pastatas vis tiek apytuštis – vaikų mažėja, nes moldovai irgi ieško skalsesnės duonos užsienyje. Pasak mūsų globėjos Tatjanos Jacko, kuri profesinėje mokykloje, ruošiančioje šaltkalvius, autoremontininkus, siuvinėtojus, stalius ir kt., dėsto matematiką ir fiziką, kaimuose atlyginimą – 200-250 dolerių per mėnesį – gauna tik mokytojai.
Tatjana vedė mus kriuleniečių mėgiamu pasivaikščiojimų taku į paplūdimį prie Dniestro. Šia upe festivalio dalyviams buvo surengta kelionė laivu – iškylautojų dainos nuo denio liejosi ir į Padniestrės Moldovos Respubliką. Šios pasaulio nepripažintos valstybės miestelis Dubasaris yra vos porą kilometrų nuo Kriulenio ir kriuleniečiai, parodę rusų pasieniečiams pasus, keliauja ten pigiau nusipirkti geriausio moldoviško konjako. Nesunkiai, tik užpildžius deklaracijas, į Basarą buvo įleistas ir lietuvių autobusas.
Moldovos kaimuose ir miesteliuose važinėja daug senų „Žigulių“, Kišiniove – tik vienas kitas. Vairuoja vyrai, teko matyti tik vieną vairuojančią moterį ir ji sėdėjo už blizgančio „Kadilako“ vairo.

Koncertai ir susitikimai

Festivalis „Mesterul Manole“ prasidėjo ansamblių eisena į miesto aikštę, prisistatymu, liaudies meno bei kulinarinio paveldo kiemelių apvaikščiojimu. Spalvingoje linksmoje kolonoje plaikstėsi ir Lietuvos trispalvė, Jurbarko lelijos bei baltų genties skalvių stilizuota segė, išsiuvinėta „Skalvos“ vėliavoje. Smalininkų tautinių šokių kolektyvas su savo naujaisiais Mažosios Lietuvos regiono tautiniais kostiumais margoje minioje atrodė itin puošnus ir įdomus, daugybė festivalio dalyvių ir žiūrovų veržėsi su skalviškiais nusifotografuoti.
„Bet ne tik dėl gražių rūbų „Skalva“ festivalyje buvo visų mėgiama, – sako kolektyvo vadovas choreografas Giedrius Paulauskas, – mes irgi su visais nuoširdžiai bendravome, visais džiaugėmės. Mūsų šokiai visai kitokie nei Balkanų tautų, todėl „Skalvai“ išėjus į sceną minia prapliupdavo audringais plojimais. Mes labai atsakingai ruošėmės festivaliui – ir šokėjai, ir muzikantai, ir scenoje visi jautėmės pakylėtai.“
Šventės atidarymo koncerte „Skalvos“ pasirodymas buvo ties viduriu po moldovų ir rumunų kolektyvų. Jų šokiai gražūs, bet visi panašūs ir, nesilaikant organizatorių skirto 15 minučių limito, darėsi šiek tiek nuobodūs. Skalviškių „Sueiginis“ suskambo naujais ritmais, sumirgo kitokiomis spalvomis. Bet iškart po pirmojo „Skalvos“ šokio prapliupo liūtis – išsijungė įgarsinimo aparatūra, užgeso šviesos, visi suskubo slėptis.
Apmalšus lietui dar norėjosi švęsti – lipome iš autobuso pasiryžę taškyti balas aikštėje, kuri beregint vėl prigužėjo žiūrovų ir dalyvių, o linksma minia plojimais kvietė mus į sceną. Prieblandoje, lydimi ovacijų sušokome savo temperamentingąjį „Transkverą“. Paskui dar ilgai dainavome ir šokome kartu su italais, kurie irgi nenorėjo skirstytis nepabuvę scenoje. Džiaugėmės! Juk labiau nepasisekė tiems kolektyvams, kurių pasirodymus nuplovė lietus.
Kitos dienos vakare festivalio dalyviai pasklido po Kriulenio rajono kaimus. Mes važiavome į patį tolimiausią ir, pasak jų pačių, patį skurdžiausią Išnovetso kaimą. Dar neiškėlę kojos iš autobuso pajutome, kad esame labai laukiami, kad mūsų atvykimas – visam kaimui didelė šventė. Sutiko su duona – labai gražia ir skania kaip lietuvių šventiniai pyragai – ir vynu, nuoširdžiai plojo mūsų šokiams ir dainoms, šnekino kaip artimiausius gimines ir vedė prie turtingo vaišių stalo. Vaišino balandėliais, skirtingai nuo mūsiškių didelių – mažyčiais, sukamais dažniausiai ne į kopūstų, bet į vynuogių lapus. Valgėme pasigardžiuodami, o lėkštės vis buvo pilnos – tuos balandėlius kelios moterys darė pusantros paros. Ragavome brinzos, kuri dažniausiai patiekiama su mamalyga – keistu, beveik košės konsistencijos kukurūziniu pyragu ir mums neregėto labai skanaus nacionalinio patiekalo placintų – pyragėlių su varškės, bulvių, kopūstų įdarais. Didžiuliame kieme priešais kultūros centrą kaimo žmonės linksminosi, mūsiškai sakant, diskotekoje: šoko visokius šokius, bet dažniausiai savo nacionalinius – susikibę rankomis neįmantriu žingsneliu suko ratą į dešinę. Melodija linksma, užvedanti, į ratą kibosi vaikai, jaunimas, suaugusieji, žinoma, ir mes, lietuviai.
Nors vakaras gerokai pasistūmėjo į naktį, naujieji bičiuliai dar vedė mus į savo etnografijos muziejėlį ir biblioteką, paskui buvo ilgas bičiuliškas atsisveikinimas. Bet su Išnovetso žmonėmis viešėdami Moldovoje dar susitikome: į baigiamąjį festivalio koncertą iš savo tolimo kaimo atvažiavo ir teatro vadovas Nikolajus, ir bibliotekininkė Julija, ir kiti – mums paploti ir įteikti brangią dovaną – savo garbinamo šventojo paveikslėlį.
Susitikimas Išnovetso kaime, ko gero, visai Jurbarko rajono delegacijai liks šilčiausias kelionės į Moldovą prisiminimas.
Kitas susitikimas – Ratušo kaime, kuris arčiau rajono centro ir europinių standartų. Kultūros centras ką tik renovuotas ne prasčiau kaip kai kurie mūsiškiai, tik ir čia į namelį, kur karalius pėsčias vaikšto, reikėjo eiti per kiemą pasišviečiant nebent savo šypsena.
Ir Ratuše buvome gražiai ir maloniai sutikti, koncertavome kartu su ansambliu iš Rumunijos. Po koncerto – vėl nacionalinės vaišės, tik šokių šį kartą nebuvo, užtat liejosi dainos – rumunams pritarė moldovai, nes kalba jų bendra, o dainose ne kartą skambėjo jų bendros istorinės tėvynės Besarabijos vardas. Atsisveikindami ir mes užtraukėme savų, lietuviškų, dainų.
Baigiamasis festivalio koncertas vyko toje pačioje Kriulenio aikštėje, nors dangus ir vėl taikstėsi šventę išblaškyti. Bet neišblaškė – paskutinę festivalio dieną niekas nebepaisė krapenančio lietaus, o tik džiaugėsi skirtingų tautų folkloro įvairove. Įdomiai atrodė italų botagininkų ansamblio pasirodymas, bulgarai šoko pasipuošę įspūdingomis šiek tiek mūsų Užgavėnes primenančiomis kaukėmis, linksmą šurmulį scenoje kėlė ansamblis „Krasnaja gorka“ iš Briansko, prieš tai jau įdavęs linkėjimų Jurbarko „Imsrei“, plojome savo artimiems kaimynams estams ir visiems kitiems.
„Skalva“ baigiamajame koncerte irgi nusprendė nesutilpti į 10 jai skirtų minučių – šoko kiek ilgiau, o po pasirodymo išgirdo daug pagyrų ir liaupsių.
Ir koncertas, ir apdovanojimų ceremonija vyko moldovų kalba, neįprastai gražiai pirmame skiemenyje kirčiuojamas skambėjo „Skalvos“ pavadinimas. Beje, ne vienas žmogus skalviškių klausinėjo, ką reiškia šis pavadinimas. Diplomus ir dovanas festivalio dalyviams teikė Kriulenio rajono pirmininkas Vitalijus Rotaru ir festivalio „Mesterul Manole“ direktorė Valentina Bobejko. Smalininkų tautinių šokių kolektyvo vadovui G. Paulauskui įteiktas ir Moldovos kultūros ministerijos diplomas.
Paskui visi festivalio dalyviai patraukė į miesto stadioną šventinės vakarienės – lyjant lietui, kuris, beje, įsisiautėjo vėl per lietuvių pasirodymą, bet tikimės, kad moldovai po ilgalaikės sausros mums tik dėkingi už tokią „dovaną“.

Nuotykis be pabaigos

Kelionė – smagus nuotykis, kai keliauji su gera kompanija, kai nėra paniurusių veidų, abejingų ar piktų žvilgsnių ir žodžių. Būtent taip – linksmai ir laimingai keliavo Jurbarko delegacija į Moldovą. Mus vežė draugiški ir paslaugūs tauragiškiai vairuotojai Pranas ir Vidmantas.
Malonūs susitikimai, koncertai, ilgi vakarojimai stovyklavietėje, maudynės baseine ir po lietučiu, dainos, pokštai ir nuotykiai. Vienas jų keliauninkams galėjo baigtis nelinksmai – grįžtant Ukrainoje sulūžo autobusas ir kelioms valandoms įstrigome judriame kelyje. Bet ir šis nuotykis davė įdomių ir malonių patirčių: nestabdomi sustojo ir padėti stengėsi du moldovų autobusai. Mūsų prasti reikalai greit pajudėjo, kai savivaldybės atstovai paskambino Vinicos miesto, netoli kurio buvome įstrigę, policijos nuovadai – operatyviai atvyko miesto ir policijos vadovai ir atsiuntė autobusą, kuris visą grupę su daiktais ir kostiumais nugabeno į viešbutį. Išsiprausėme, pavalgėme ir surengėme viešbutyje koncertą!
Žinome, kad daug žmonių Jurbarke ir Smalininkuose irgi rūpinosi laiminga mūsų kelionės baigtimi ir linkėjo mums sėkmės.
„Tai buvo pirmoji „Skalvos“ kelionė į užsienį. Džiaugiamės, kad savivaldybės administracija pasitikėjo mūsų dar jaunu kolektyvu ir pakvietė atstovauti rajonui tarptautiniame folkloro festivalyje. Viskas vyko sklandžiai ir draugiškai – kelionei sumaniai vadovavo vicemeras Kazimieras Šimkus, visuose koncertuose mus aistringai palaikė administracijos direktorius Petras Vainauskas ir Investicijų skyriaus vadovas Arūnas Čepulis, gydytoja Vilma Karaliūnaitė prireikus pagelbėjo sunegalavusiems, o ligoninės vyr. gydytojas Aivaras Šlekys drąsino šokėjus prieš pasirodymus ir fotografijose užfiksavo koncertus ir nuotykius. Nuotykis nesibaigia – tikiu, kad šis tarptautinis festivalis „Skalvai“ pirmasis, bet ne paskutinis. Labai džiaugiuosi šokėjais, seniai žinojau, kad „Skalva“ – darnus ir entuziastingas kolektyvas, Moldova tai tik patvirtino“, – po kelionės sakė „Skalvos“ vadovas G. Paulauskas.
Rugsėjo 19-ąją Kriulenyje vėl šventė – miesto globėjų archangelų Michaelio ir Gabrieliaus diena. Ne vienas sveikinimo atvirukas skries iš Smalininkų į Moldovą – su linkėjimais visa ko geriausio šios šalies draugiškiems, nuoširdiems, atvirų širdžių žmonėms.

Danutė Karopčikienė



« Atgal

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook