Muziejaus kultūros savaitei – unikali lėlių paroda

Muziejaus kultūros savaitei – unikali lėlių paroda (0)

2012-06-11

Birželio 1-ąją Vinco Grybo memorialinio muziejaus dailės studijos moterys pakvietė į unikalios lėlių parodos atidarymą. Tarptautinės vaikų gynimo dienos proga Jurbarko vaikams jos padovanojo 46 originalias lėles.

Penktadienio pavakare muziejuje vaikų buvo nė kiek ne mažiau nei suaugusiųjų, todėl menininkių šeimos nariai, kūrybos gerbėjai ir muziejaus draugai vos tilpo į erdvią ekspozicijų salę. Suaugusiųjų dailės studijos vadovė Rasa Grybaitė pasidžiaugė, kad unikalių lėlių parodos atidarymu pradedama Muziejaus kultūros savaitė. Dailės studijos moterys šiam renginiui ruošėsi penkis mėnesius, nes kurti lėles buvo ne tik labai ambicingas, bet ir daug darbo bei laiko pareikalavęs sumanymas.
„Bet užtat šiandien mūsų muziejus praturtėjo 46 autentiškais žmogeliukais. Tai tikrai ne marionetės, nes visos lėlės yra gyvi personažai, turintys savo sielas“, – entuziastingai aiškino dailės studijos vadovė R. Grybaitė.
Pasak muziejaus vadovės, pernai kilo net du originalūs sumanymai – piešti lauko paveikslus ir iš porceliano kurti lėles, tačiau apsistota buvo prie pirmosios, nes ji labiau atitiko Jurbarko jubiliejinių metų idėją. Tačiau lėlių moterys neatsisakė.
„Už tai joms visoms esu labai dėkinga. Pradžioje lyg ir nedrąsiai žiūrėjusios į porcelianą, vėliau visos pripažino, jog nesitikėjo, kad bus taip smagu ir malonu pajusti, kaip medžiagos tampa gyvais personažais. Kai didžiąsias lėles ištraukėme iš krosnies, pajutusios, kokios jos artimos ir savos, moterys tarsi kūdikius jas glaudė prie krūtinės“, – pasakojo R. Grybaitė.
Visos studijos narės kūrė po keletą mažų ir bent vieną didelę lėlę. Meniškesnės, pasak dailininkės Rasos, yra mažosios lėlytės, nes jos įkūnijo personažus, turinčius tvirtus charakterius, o jie tarsi gyvi iškart rado savo vietą tarp muziejaus eksponatų. Visos mažos lėlės nulietos iš šaltojo porceliano. Jį maišė, minkė ir virė pačios dailės studijos dalyvės. Didžiosios lėlės sukurtos iš austriško porceliano, o jų galvos ir rankos išdegtos muziejaus dirbtuvėse.
Studijos narės dėkojo ir visų Jurbarko dėvėtų rūbų, ūkinių prekių, perukų parduotuvių darbuotojoms, pigiau pardavusioms ir dovanojusioms originalių medžiagų, padėjusioms išpuošti lėles. „Per šiuos žmones apie mūsų kuriamas lėles pasklido žinia po miestą – daugelis jau laukė šios parodos, nes jautė, kad lėlės bus tikrai originalios ir neįtikėtinai gražios“, – sakė R. Grybaitė.
Projektą rėmė net kelios organizacijos. UAB „Gelgaudiškio melioracija“ nupirko brangų molį, alytiškiai iš „Mikasos baldų“ pagamino lėlėms tvirtus pagrindus, „Kauno skalda“ padėjo įsigyti porcelianą ir pagamino lėlių stuburus. Tačiau labiausiai prie projekto, pasak Rasos, prisidėjo studijos narių šeimos, kurioms teko ne tik apsišarvuoti kantrybe, bet ir susitaikyti su tuo, kad pastaruoju metu kūrybos proceso užvaldytų moterų beveik nebūdavo namuose.
Pasklidusios po ekspozicijų salę dailės studijos moterys džiaugėsi savo kūriniais ir pasakojo apie ilgokai trukusį sumanymo įgyvendinimą. „Nėra taip paprasta, kaip atrodo, sukurti gyvą žvilgsnį, veido išraišką. Tai ne tik vaizduotės, bet ir technikos dalykai. Šįkart teko nemažai meistrauti – tai irgi kūryba, tik jai reikia labai daug kantrybės“, – pripažino aštuonerius metus suaugusiųjų dailės studiją lankanti pedagogė Jolanta Tamošaitienė.
Ji tikino mielai sukursianti dar vieną lėlę, bet būtinai mažą. Kuriant tokias lėles galima drąsiau improvizuoti ir nebijoti, kad sugadinsi.
Siuvėja Romutė Gervylienė sukūrė tris mažas ir vieną didelę lėlę. Labiausiai jai patiko lipdyti iš porceliano. „Nulipdai lėlės veidą ir tada jau bandai įsivaizduoti, kuo ji gali būti. Taip vaizduotėje gimė šokėja, princas, turkas. Teliko aprengti personažus“, – trumpai savo darbą apibūdino moteris.
Paroda susidomėję vaikai Onutės Siaurusaitienės klausė, ar jos lėlės tikrai gyvos. „Žinoma, kad ne. Kaip jos galėtų būti gyvos? Juk čia tik lėlės – mūsų vaizduotės ir rankų darbo kūriniai. Nors porcelianą reikia imti labai atsargiai, man šis darbas labai patiko. Svarbiausia išgauti veido formą, sukurti lėlės akis, nulipdyti nosį – o visa kita atsiranda kažkaip savaime“, – dalijosi patirtimi Onutė.
Moterys neslėpė, kad ne vienai įvyko „avarija“ – lipdant porcelianas dužo, teko jį merkti į vandenį ir pradėti viską nuo pradžių. Buvo ir didesnių nesėkmių – išdegus kūrinius ne viena braukė ašaras dėl sudužusių galvų, suskilinėjusių lėlių rankų. „Porcelianas labai jautrus – jį sugadina net mažiausia prilipusi dulkelė, todėl dirbti reikia labai atsakingai ir kruopščiai“, – pasakojo Onutė.
Kasmet studijos narės įgyvendina po naują iki tol nebandytą meninės ir techninės kūrybos projektą, todėl gali pajusti, kuri meno sritis arčiausiai širdies. Kai kurios jau tapo Tautodailininkų sąjungos narėmis, kitos džiaugiasi turinčios smagų laisvalaikio praleidimo būdą, bet visoms svarbu saviraiška ir tobulėjimas, nes kuriantis žmogus tampa dvasiškai turtingesnis ir jautresnis.
Parodą aplankęs Seimo narys Bronius Pauža tvirtino dar kartą įsitikinęs, kad tik toks talentingas kaip R. Grybaitė menininkas gali taip sumaniai atverti žmonėms kūrybos erdves. „Jau nebegalima sakyti, kad šios moterys yra dailės studijos mokinės – jos irgi tapo menininkėmis, savo kūriniais pradžiuginusiomis daugybę žmonių. Kiekviena jų paroda verta eksponuoti ne tik Seime, bet ir pačiose geriausiose parodų salėse“, – sakė Seimo narys B. Pauža.
Vinco Grybo memorialinio muziejaus parodų salėje suaugusiųjų dailės studijos moterų sukurtas lėles galima bus apžiūrėti visą vasarą. Muziejaus šeimininkė R. Grybaitė tikina, kad kiekvienas užsukęs į muziejų ras ir daugiau naujų dalykų.

Daiva BARTKIENĖ



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook