Balsavimas

Ar patiko miesto šventė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Muziejus laukia geresnių laikų

Muziejus laukia geresnių laikų (0)

2017-02-04

Veliuonos krašto istorijos muziejaus vedėja Giedrė Paškevičienė viliasi, kad muziejus ankštose seniūnijos patalpose įsikūrė laikinai, ir žvalgosi į buvusį pašto pastatą, kuriam atnaujinti biudžete lėšų nėra.

2016 m. liepos mėnesį pasibaigus sutarčiai tarp Jurbarko krašto muziejaus ir Veliuonos dvaro savininkės Olgos Vakselytės-Larson buvo priimtas sprendimas iš pastato iškeldinti beveik 40 metų ten veikusį Veliuonos krašto istorijos muziejų. Nemažai lankytojų sulaukdavęs muziejus dabar glaudžiasi dviejuose kambarėliuose Veliuonos seniūnijos pastate.

Dirbti nebegalėjo
1978 m. iš Veliuonos dvaro išsikrausčius mokyklai ten įkurdintas muziejus, kuriam pradžią davė mokykloje veikęs kraštotyros muziejus. Atkūrus Nepriklausomybę į Veliuoną atvyko dvaro savininkų palikuonė – Kanadoje gyvenanti Olga Vakselytė-Larson. Savininkei Vakselių dvaras buvo grąžintas, o muziejus dirbo, prižiūrėdamas ne tik trečdalį pastato užimančias muziejaus patalpas, bet ir visą pastatą. 
Muziejininkai kiek leido jėgos rūpinosi laiko griaunamu pastatu – saugojo nuo vandalų, atlikdavo kosmetinius remonto darbus, Veliuonos seniūnija savo iniciatyva prižiūrėjo aplink dvarą esantį parką, sulaukdavusį lankytojų dėmesio. Tačiau laikui bėgant tapo aišku, kad dvarui reikia rimto remonto. Beveik 200 metų pastatui reikėjo restauracijos, palopytas stogas vėl prakiuro, drėko vertingi eksponatai, pastate nebuvo elementarių higienos sąlygų – vandens ir tualeto, elektros instaliacija sena, o kai kur jos iš viso nebuvo, nebuvo galimybių įrengti signalizaciją.
Jurbarko r. savivaldybės vadovai jau seniai bandė įkalbinti pastato savininkę perleisti jį savivaldybei ar valstybei, kad būtų galima gauti paramą pastatui restauruoti. Susitarti nepavykus teko muziejų iškelti. 
Muziejaus vedėja Giedrė Paškevičienė ir prižiūrėtoja Jūratė Kvietkauskienė su skaudamomis širdimis vasaros pabaigoje turėjo pasirūpinti saugiu ekspozicijų perkėlimu. Saugoti buvo ką – iki tol muziejuje buvo eksponuojamos Veliuonos krašto etnografinė – valstiečio XX a. pr. buities –  ir archeologinė – su archeologinių kasinėjimų Senkapio ir Pilaičių vietovėse radiniais ekspozicijos. Muziejus didžiavosi istoriniais Vidmanto Gerulaičio tapybos darbais, Petro Cvirkos klase, medžiaga, plačiai nušviečiančia etnografinio ansamblio „Veliuonietis“ ir jo įkūrėjos Leonidos Matusevičienės veiklą.
Muziejininkėms teko spręsti, kokias ekspozicijas palikti ankštose patalpose Veliuonos seniūnijoje, o ką saugiai supakuoti ir archyvuoti Veliuonos gimnazijoje. „Į seniūniją kėlėmės laikinai. Mums pažadėtas buvusio pašto pastatas“, – sako muziejaus vedėja G. Paškevičienė.
Kūrėsi sunkiai
Veliuonos seniūnijos pastate muziejui atiteko buvusios bibliotekos patalpos – du kambariai ekspozicijoms ir mažutis kabinetas muziejininkėms. Čia atkeliavo nedidelė dalis buvusių eksponatų, apie 3000 jų sandėliuojami mokykloje. „Eksponuojame tai, be ko neįsivaizduojama Veliuona – su kunigaikščiais susijusios istorijos ir amatų“, – sako G. Paškevičienė.
Patalpas suremontuoti užtruko, ir muziejus duris atvėrė tik gruodžio mėnesį.
Dabar Veliuonos muziejuje įrengtos dvi ekspozicijos. Mažučiame pereinamame kambarėlyje – Valentino Gerulaičio paveikslų „LDK Veliuona“ ekspozicija.
Ji turėtų greit praturtėti išmaniomis technologijomis. Lietuvos kultūros ministerija patvirtino finansavimą projektui „Ekspozicijos atnaujinimas animaciniu filmu „Veliuonos didybė po LDK Vytauto Didžiojo sparnu“. Projektui įgyvendinti paskirta 3000 eurų.
Pasak G. Paškevičienės, bus įsigytas nedidelis terminalas su ekranu, kuriame bus galima pažiūrėti specialiai sukurtą neilgą animacinį filmą. Muziejaus vedėja jau ieško medžiagos filmo scenarijui. „Tai turėtų būti pirmas žingsnis į visą seriją filmukų apie Veliuonos istoriją. Planui įgyvendinti rašysime projektus ir ieškosime finansavimo“, – sako muziejininkė.
Didžiuojasi istorija
Didesnėje patalpoje įkurdinta Veliuonos tarpukario amatus atspindinti ekspozicija. „Negalėjome archyvuose paslėpti kraštiečio, buvusio siuvėjo Antano Mickaus fotografijų, darytų 1925-1945 m., kuriose užfiksuoti miestelio vaizdai, gyvenimas, žmonės“, – sako muziejaus vedėja. 
G. Paškevičienės vizijose – ant sienų įrengtos langinės, kuriose būtų eksponuojamos amatininkų nuotraukos. Kol kas jos sukabintos ant sienų, o stenduose – įvairių amatų įrankiai: batsiuvių, mezgėjų, siuvėjų.
Netrukus muziejuje įsikurs audėja Daiva Bielskienė – jos staklės jau atvežtos, beliko surinkti ir pradėti darbus. Audėja kasdien aus, o į muziejų užsukę lankytojai galės iš arti pažinti šį amatą. 
Šiuo metų laiku lankytojų nedaug – nebūdavo jų daug ir senajame dvare. Ir tada, ir dabar sulaukusi grupės ar pavienių turistų G. Paškevičienė su jais išsiruošia į dvaro parką, aplankyti piliakalnių, apžiūrėti miestelio centro, užlipti į Vytauto Didžiojo funduotos bažnyčios bokštą. „Ekskursija prasideda muziejuje, o po to traukiame į miestelį, kur pasakoju jo istoriją“, – tvirtina muziejaus vedėja, kurios darbo vieta – ne prie stalo, o visame miestelyje.
Laikinai ar amžinai?
Muziejus lankytojus priima nuo antradienio iki šeštadienio, nuo 9 iki 18 val. Jo lankymas – nemokamas. Muziejaus vedėja moko gaminti žvakes iš vaško, tačiau dabar mokslai daugiau vyksta mokykloje, nes muziejuje nėra vietos. „Neseniai floristas Klemensas Sakavičius mokė pinti iš vytelių. Žmonių tai nesudomino – mokėmės pačios“, – sako veliuoniškių neaktyvumu nusivylusi muziejininkė. 
Užsidirbti keletą eurų galima tik iš ekskursijų. Tačiau tai – katino ašaros. Grupei ekskursija kainuoja 3 eurus ir dvigubai pabrangsta, jei grupėje 50-60 žmonių. Gido paslaugas teikianti G. Paškevičienė sako, kad visas miestelis – muziejus, todėl apie jį pasakoti – vienas malonumas.
Deja, malonumas dirbti muziejuje ir nedosnūs lankytojai pinigų neuždirba. O tai – bene vienintelė galimybė muziejui persikelti į išsvajotąjį pašto pastatą.
Kaip sako Jurbarko r. savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius, biudžete pastatui atstatyti reikalingų lėšų tikrai neatsiras, tad galima galvoti tik apie finansavimo galimybes, o jos – nepalankios. Ir Europos Sąjungos, ir tarptautinių fondų, ir Norvegijos finansavimo mechanizmo, kuris dažniausiai skiria lėšų architektūriniams objektams atnaujinti, sąlygos panašios – pirmiausia turi būti vykdomos edukacinio pobūdžio nenuostolingos veiklos, kurioms reikalingas patalpas būtų galima atnaujinti iš projekto lėšų.
„Tokias veiklas sugalvoti sunku, bet kitų galimybių nėra. Apie tai informuota ir Veliuonos bendruomenė, ir seniūnas, ir muziejaus direktorė“, – tvirtina meras.
Pašto pastatas labai prastos būklės, jį tektų vos ne visą atstatyti, o tai kainuotų milžiniškus pinigus. Ką ten daryti ir kaip gauti pinigų, pasak mero, pirmiausia turi rūpėti pačiai bendruomenei.
Buvusio pašto pastatą prieš keletą metų įsigijo Jurbarko r. savivaldybė. Ar tuometinės valdžios buvo taip deklaruojama, ar iš didelio noro, bet veliuoniškiai neabejoja, kad šis pastatas turėtų atitekti muziejui.
„Nemačiau, kad dokumentuose tai būtų užfiksuota“, – pečiais trauko S. Mockevičius. Meras pakartoja, kad iniciatyvos turi imtis bendruomenė, o kas ten įsikurs – neaišku. Gal atsiras iniciatyvūs, idėjų turintys žmonės, kurie parengs projektus ir gaus finansavimą, o gal ką nors sugalvos ir muziejus, tačiau savivaldybė lėšų tam tikrai neturi.
Pasak S. Mockevičiaus, muziejus plėstis galimybių turi ir seniūnijos pastate – čia yra nenaudojamų erdvių, tačiau pirmiausia reikia sugalvoti, ką jis nori rodyti. „Rodyti Vytauto Didžiojo laikų Veliuoną, kuo ji garsėja, tai tam ne itin daug muziejus turi eksponatų – reikėtų sukurti ekspoziciją ir ją pristatyti rodant piliakalnius, bažnyčią, o tarpukario istorijai parodyti geriau tiktų P. Cvirkos muziejus Klangiuose“, – mano meras.
Apie glaudesnį bendradarbiavimą, bendrus projektus su P. Cvirkos memorialinės sodybos muziejumi galvoja ir G. Paškevičienė. Planuoja ji ir darbus dabartinėse muziejaus patalpose, tik vaizdas pro langą į išsvajotą pašto pastatą tolsta ir gali nutolti iki nepasiekiamo tolio ir išnykti, kaip pamažu nyksta Veliuonos istoriją saugojęs muziejus. 
Jūratė Stanaitienė



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook