„Muzikinis vizitas“ kuria šventę kitiems ir sau

„Muzikinis vizitas“ kuria šventę kitiems ir sau (0)

2015-06-06

Vienoje vietoje kažkuriuo laiku susitikus keletui kūrybingų asmenybių, niekas nežino, kuo tai gali baigtis.
Kai prieš trejetą metų buvusi mokinė paprašė Aidos Drejerienės padėti pristatyti lietuvių liaudies kultūrą svečiams iš Vokietijos, ši kreipėsi į bičiulius Aušrą Masteikaitę Mičulę ir Valdą Žemaitį. Visi trys puikiai išmano liaudies muziką ir papročius, tad paruošė programą, kurioje pristatė lietuviškas dainas, šokius, svečių sutikimo bei užstalės tradicijas, tautinį kostiumą.
Bendras darbas, matyt, buvo smagus, nes trijulė neišsivaikščiojo, bendravo, muzikavo ir iš smagių pasibuvimų išsirutuliojo naujas kolektyvas – „Muzikinis vizitas“.

Kas tas „Muzikinis vizitas“?

Trys nepaprastai užsiėmę žmonės į šį kolektyvą suėjo pirmiausia dėl to, kad jiems smagu dirbti kartu, bendrauti. „Muzikinis vizitas“ – tai saviraiškos priemonė, kurioje muzikantai laisvi daryti tai, ko labiausiai nori, kas jiems patinka ir, jei tai reikalinga dar kažkam, mielai dovanoja platesnei auditorijai.
Aušra Masteikaitė Mičulė puikiai žinoma visiems jurbarkiečiams ir ne tik. Ji – muzikos pedagogė, teikianti individualias pamokas vaikams ir suaugusiesiems. Daug Jurbarko krašto vaikų pirmuosius akordus ir gaidas pažino jos globotuose „Pasagėlės“ ir „Vėjūko“ kolektyvuose. Muzikantė groja įvairiuose kolektyvuose, pati rengia šventes, pasirodymus.
„Muzikinis vizitas“ – šiuo metu labai artimas sielai, pribrendęs ir gyvas projektas. „Atėjo laikas šiam ansambliui. Gal užaugom iki jo? Turime visišką laisvę kurti, pasirinkti dainas. Dirbdama su kolektyvu ne visada darai tai, ką pati norėtum – riboja kolektyvo formatas, dalyvių amžius. Šis ansamblis mums kaip hobis – susirinkę į repeticijas pirmiausia pabendraujame, pasitariame, o po to dirbame“, – sako Aušra. Atlikėja, kurios balso skambumu žavisi visi jį girdėję, sako: „Davė Dievulis, tai turi dalytis“. Aušra nenori kartotis ir ilgą laiką daryti to paties. Naujausias projektas – ansamblis „Lakšmė“, kuris gimė prireikus pasirodymo Nikolajaus Rericho knygos pristatyme. Suėjo bendraminčiai, parepetavo, pasirodė ir, neblogai pavykus, nusprendė pasirodyti  didesniam klausytojų ratui koncerte „Triptikas deivei Mildai“. Šio ansamblio programoje susipina lietuvių liaudies muzika ir sanskrito kalba.
Valdas Žemaitis „Muzikiniame vizite“, dideliam moterų džiaugsmui, yra puikiai dainuojantis solistas.
Valdas yra Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro meno vadovas, turi ir daugiau įsipareigojimų – dirba su Neįgaliųjų draugijos vokaliniu ansambliu, Silpnaregių ir aklųjų draugijos dainorėliais, pagroja ir senjorų klube. Kaip ir Aušra, dalyvauja įvairiuose projektuose.
„Muzikiniame vizite“ Valdas kitoks, negu kapelose. „Mes repetuojam daugiausiai sekmadienį, tad tai tampa poilsiu, o ne darbu. Dainas ir pageidavimus sunešame į krūvą ir sprendžiame, kas mums visiems tinka. Šiame ansamblyje pradėjau dainuoti akompanuodamas gitara – yra ko mokytis ir kur tobulėti“, – pasakoja Valdas.
Jurbarko krašto muziejuje fondų saugotoja dirbanti Aida Drejerienė taip pat ne naujokė muzikos pasaulyje. Lituanistė  Aida visada buvo muzikoje –  studentiškais laikais dainavo,  dirbdama mokytoja turėjo etnografinius ansamblius, bene 11 metų vadovavo mokytojų senjorų ansambliui „Sedula“. „Niekada nebuvau profesionaliosios scenos atstovė. Kolektyvai, su kuriais dirbau, pirmiausia atsirasdavo iš noro susieiti, bendrauti, muzikuoti dėl savęs, būti su žmonėmis, kurie tau mieli, o tik vėliau atsirasdavo pasirodymai, programos. Štai ir šiame ansamblyje susirinkę pašnekame visokiomis temomis, nors kiekvienas turime savo gyvenimo filosofiją ir patirtį, padainuojame, parepetuojame ir jei tai, ką mes darome, reikalinga dar kažkam – prašom, klausykite. Tačiau mes nebrukame savo meno per jėgą, nesisiūlome“, – teigia Aida, gitarą paimanti ir romansais žavinti  ir muziejaus edukacinių programų lankytojus.

Repertuaras ir individualumas

Šis ansamblis – tai ir komercinis projektas. Kaip sako muzikantai, jei iš malonumo, kurį patiri atlikdamas mylimą muziką, dar pavyksta ir užsidirbti, kodėl gi ne? „Mes esame scenos žmonės, kurie joje rodosi labai dažnai, todėl mums nėra poreikio būti matomais, koncertuoti dėl reklamos, kad mus žinotų. Turime begalę užsiėmimų, tad tai, kad galime parduoti savo programą taip pat daug reiškia“,  – sako V. Žemaitis.
„Muzikinis vizitas“ parduoda labai kokybišką produktą. Ansamblio repertuare – lietuvių liaudies dainos, populiarioji lietuviška muzika, romansai, studentiškų laikų, jaunystės dainos.
Šį ansamblį galima pakviesti į įvairius renginius, šeimos šventes, kolektyvų suėjimus. Trijulės pasirodymas – tarsi muzikinė dovana : jų  0,5 – 2 val. programą  sudaro ne tik dainos, bet ir eilės, proza.
„Programos rengimas prasideda nuo užsakovo pažinimo. Kiekvienas mūsų pasirodymas yra individualus ir kitoks, nes kūrinius pritaikome būtent tai progai.Galima sakyti, kad kiekvienam pasirodymui ruošiame naują programą. Tuo ir skiriamės nuo komercinių atlikėjų, kurie rodo vienintelę paruoštą programą. „Muzikinis vizitas“ – tai gyvas bendravimas, gyvas skambėjimas, gyvas žodis ir gyvas santykis su žmonėmis. Norime, kad žmonėms būtų šventė, o ne pagal vieną kurpalių paruošta programa“,  – ansamblio ypatumus vardija A. Drejerienė.
„Repertuarą turime platų. Neužsisėdime su tomis pačiomis dainomis. Man ir Aidai artimesnis liaudies muzikos žanras, Aida turi daug vadinamųjų laužo, studentiškų dainų, dainuojame romansus – ir lietuviškus, ir rusiškus. Pastarieji  turi labai gilius tekstus ir skamba, atrodo, geriau negu lietuviški, tačiau ne visi žmonės juos priima dėl dabartinės politinės aplinkos, nors muzika neturi tautybės.Yra kūrinių, kurių jau ir dainuoti nebesinori – tiek nudainuoti, tačiau žmonėms patinka ir jų pageidauja“, - apie repertuaro sudarymą pasakoja A. Masteikaitė Mičulė.
„Ruošiame ir naujų dainų. „Rondo“, „Hiperbolės“ dainos – tai mano muzika. Šių grupių dainos turi išliekamąją vertę, savitą melodiją, harmoniją, kurios nei pridėsi, nei atimsi. Yra karta žmonių, kurie labai mėgsta šias grupes ir pageidauja jų kūrinių. Taip pat labai norėčiau padaryti Kęstučio Vasiliausko kūrybos programą. Jis buvo mano mokytojas, daug ką iš jo perėmiau, turiu užrašęs kūrinių, kurių neatsimena net pats autorius. Noriu, kad tos dainos suskambėtų“,  – planais dalijasi V. Žemaitis.
A. Drejerienė, ansamblyje atsakinga už žodį ir sveikinimą, sako, kad eilių, prozos ieško visur, kur įmanoma. „Romansas, daina padiktuoja, kokių eilių reikėtų, kad patiktų žmonėms. Kapstaisi, ieškai knygose, internete, prirašinėtų lapelių šūsnys guli. Mėgstu tekstuose kažką pakeisti, pritaikyti progai, bet nepatinka banalybės, kičas. Mėgstamiausias mano poetas visada buvo J. Marcinkevičius “, – sako Aida.

Malonumas, atsakomybė ir scenos baimė

Ansambliečiai vienu balsu tvirtina, kad tai, ką jie dabar daro, yra labai mielas, širdžiai artimas darbas. Aušra sako, kad vienas iš svarbiausių šio darbo aspektų – žmonių pažinimas – ir tų, su kuriais muzikuoji, ir tų, kuriems ruoši pasirodymą.
„Pažinimas, akiračio praplėtimas – štai kas svarbu. Procesas iki šventės yra bene įdomiausia dalis. Susirenkame ir, jei yra smagu,  gera dirbti su tais žmonėmis, tai – puiku. Jei aš nejaučiu žmogaus šalia – dirbti negaliu. Pasiginčijame, padiskutuojame – randame kūrybinį sprendimą. Jei į repeticijas ateiname su rūpesčiais, blogos nuotaikos, tai pasakome – stop, dabar nenoriu, negaliu dirbti. Mūsų niekas neverčia – visas procesas turi teikti pasitenkinimą. Pasidžiaugiame čia ir dabar, o kas bus ateityje – niekas nežino“, – sako Aušra.
„Tačiau taip lengvai ir smagiai dirbdami mes nedarome atmestinai. Kartais tenka partijas, kaip namų darbus, sėdėti ir mokytis. Norime, kad žmonės pajustų tą energetiką, kurią skleidžiame scenoje ir siunčiame klausytojams. Gal kuri nata ir nesuskamba, bet žmonės jaučia, kad viską darome iš širdies, ir gauname didžiausią apdovanojimą – grįžtamąjį ryšį iš žiūrovų“,  – džiaugėsi Aida.
A. Masteikaitė Mičulė antrina kolegei, kad negalėtų lipti į sceną su neparuoštu kūriniu. „Mes esame akademinių mokslų ragavę muzikantai, todėl turime dirbti kokybiškai. Norisi rezultato ir net pavargęs negali padaryti  bet  kaip. O ant scenos – atiduodi širdį, apsinuogini visiškai, nors nežinai, kas tavęs klausosi ir kaip tavo atvirumą priima. Todėl ir po tiek muzikavimo metų jaučiu baimę ir jaudulį lipdama į sceną“, – tikina Aušra.
„Aš, jei jau nesijaudinu, tai prisigalvoju, kad atsirastų nors menkutis jaudulys. Kai atėjo toks momentas, kai nustojau scenoje jaudintis, pastebėjau, kad blogiau pavyksta sugroti, nes nesi susikaupęs. Tad, net jei viską gerai moki ir esi užtikrintas savimi, palieki širdyje mažutę abejonę ir to užtenka, kad pasirodymas būtų puikus“, – jaudulio iššaukimo metodu dalijasi Valdas.
Bene labiausiai kojos scenoje dreba A. Drejerienei. „Jaudinuosi  be galo. Kai dirbi atsakingai, tai ir bijai dėl rezultato. Stebintis pasirodymą žmogus ne tik klausosi, bet ir mato tave visą – jam reikia estetiško vaizdo. Užtat ir virpu visa – tai, ko gero, niekada nesibaigs“, – juokiasi Aida.

Eina ten, kur laukia

A. Masteikaitė Mičulė tvirtina, kad šis projektas skirtas ne masėms. „Ansamblis reikalingas mums patiems, kaip priemonė įgyvendinti savo svajones, idėjas. Žmonės, išgirdę, ką mes darome, pradėjo kviesti į šventes“, – sako Aušra.
„Mus pakviečia ir įteikia kaip dovaną. Įvyksta muzikinis vizitas – mūsų klauso kaip nedidelio privataus koncerto. Reklamos mums tikrai nereikia. Man geriau keletas žmonių, mylinčių ir suprantančių muziką, negu pilna salė prašalaičių“, – sako Valdas.
Laisvųjų menininkų kelyje yra nemažai kliūčių: nėra erdvės tokiems menininkams ir pradedantiesiems muzikantams pasirodyti – savivaldybei priklausančių salių nuoma brangiai kainuoja, kitose salėse organizuoti renginius draudžia mistiniai nesuprantami įstatymai, privačių salių taip pat nėra. Nors visame pasaulyje menas remiamas privačiomis lėšomis, Lietuvoje mecenavimas dar naujas dalykas. „Taip norisi geranoriškumo, pastangų iš įstaigų vadovų. Netikime, kad nieko negalima pakeisti, reikia tik noro ir darbo – juk yra aplink puikių pavyzdžių, kaip tų pačių valdiškų įstaigų vadovai remia ir stengiasi, kad menas pasiektų žmones. Mes esame ir muzikantai, ir vadybininkai, ir scenos darbininkai – norėtųsi didesnio supratimo ir palaikymo iš aplinkinių“,  – vienu balsu tvirtino ansambliečiai.
Nors be paramos ir didesnio palaikymo, „Muzikinis vizitas“ kuria žmonėms šventę, pristatydamas įvairią kokybišką muziką, jaudinančias eiles, taiklų žodį.

Jūratė STANAITIENĖ



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook