Balsavimas

Ar tenkina požeminių šiukšlių aikštelių įrengimo kokybė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Paminklą poetui ir diplomatui kuria kraštiečiai ir menininkai

Paminklą poetui ir diplomatui kuria kraštiečiai ir menininkai (0)

2013-05-11

Iš mažo kaimelio – į platų pasaulio vieškelį. Tokį garbingą kelią prieš 140 metų netoli Skirsnemunės pradėjo poetas simbolistas, teatralas, vertėjas, Lietuvos diplomatas Jurgis Baltrušaitis, kurio vardas praėjusią savaitę buvo minimas ne tik Skirsnemunėje ir Jurbarke, bet ir tolimoje Maskvoje, kurion skriejo daugelio lietuvių mintys.

Baltrušaičio metai Skirsnemunėje

Prieš 15 metų Skirsnemunės mokyklai suteiktas Jurgio Baltrušaičio vardas – pažindami jo gyvenimą ir asmenybę, skaitydami jo eilėraščius auga skirsnemuniškiai ir saugo didžiausios savo krašto asmenybės atminimą.
„Šie metai mūsų mokykloje – Jurgio Baltrušaičio, minėti jo jubiliejų ruošėmės iš anksto“, – sakė mokyklos direktorė Dainora Saulėnienė. Dėl to ir šventės dieną salėje buvo eksponuojamos mokinių nupieštos J. Baltrušaičio eilėraščių iliustracijos, o didžiuliam būriui gražiausių piešinių autorių direktorė įteikė dovanas. Dovanos už iliustracijas nusipelnė ir Julija Galbuogienė – tai tikriausias liudijimas, kad J. Baltrušaičio bendruomenė Skirsnemunėje neapsiriboja tik mokykla.
Lietuvių kalbos mokytoja Nijolė Norkienė ir jos mokinės skaitė poeto kūrybos interpretacijas. Mokinių ansambliai paruošė koncertą - dainavo ir savo mokytojos Dalės Jonušauskienės bei jurbarkiečio kompozitoriaus Kęstučio Vasiliausko J. Baltrušaičio eilėmis sukurtas dainas.
 Lituanistės Jūratės Smaliukienės parengtoje vyresniųjų klasių mokinių atliktoje kompozicijoje skambėjo dviejų kraštiečių – J. Baltrušaičio ir Aldonos Puišytės eilės.
Šventę vedusi bibliotekininkė Giedrė Jasinskienė pristatė svečią Gediminą Mikelaitį. Jis yra sudarytojas 2001 m. „Aidų“ leidyklos išleistos knygos „Apimti žmogų iki dugno“, kurioje sudėta J. Baltrušaičio eseistika, literatūros kritika ir vertimai.
Nemaža laiko paskyręs poeto ir diplomato palikimo studijoms G. Mikelaitis J. Baltrušaitį vadina didžiausiu Jurbarko krašto žmogumi, kurio pėdsakai ryškūs daugelyje Lietuvos kultūros istorijos sričių.
Svečias skaitė poeto eilėraščius, kuriuose išryškėja jo asmenybė, o jaunimui prisipažino, kad būnant mokiniu J. Baltrušaičio kūryba ir jam atrodė neįkandama ir neįdomi. „Nes Jurgis Baltrušaitis yra vienos temos poetas ir ta tema – žmogaus būties apmąstymas. Išorinę būtį matome, o vidinę pastebėti sunkiau“, – sakė G. Mikelaitis.
Daug poetų J. Baltrušaitį vadino išminčiumi. „Kas sudaro jo išmintį?“ – klausė svečias ir jaunimui aiškino pasitelkdamas poezijos posmus – tai sugebėjimas įveikti gyvenimo sunkumus ir atsispirti garbės troškimui, o reikiamą valandą pakaustyti savo valią taip, kaip kaustomi darbiniai arkliai. Tai pasaulį tobulinantys darbas ir kūryba. Tai įsipareigojimas pareigai. Tai nuolatinės paieškos atsakymų į pasaulio mįslės klausimus.
Žymiausi to meto rašytojai – italų Džiovanis Papinis, vokiečių Henrikas Ibsenas ir Gerhardas Hauptmanas, švedų Augustas Strindbergas, didieji rusų rašytojai, su kuriais bendravo J. Baltrušaitis, vadino jį didelės širdies, spontaniško dosnumo ir nepaprastos dvasios jėgos žmogumi. O kūrybai jį įkvėpė gimtinės erdvės – ta žemė, tas dangus ir po juo skambėjusios lietuviškos dainos, tykiai vingiuojantis Nemunas – ir to įkvėpimo užteko visam gyvenimui.
„Baltrušaitis yra pavyzdys, kaip įaugant į kitą kultūrą išlikti lietuviu, neprarasti tapatybės ir savo tautos dvasios“, – sakė G. Mikelaitis ir linkėjo jaunimui per emigracijas išsaugoti širdyje tėvynę.
Jurbarko rajono meras Ričardas Juška sveikino visus Jurgio Baltrušaičio bendruomenės narius, nes, pasak mero, visus skirsnemuniškius apjungia mokykla. „Ypač optimistiškai nuteikia tai, kad Skirsnemunės mokykloje daugėja mokinių“, – džiaugėsi meras ir linkėjo savo gimtojo miestelio jaunimui augti su Jurgio Baltrušaičio atminimu ir pateisinti garbingą mokyklos vardą.

Humanistas iš didžiosios raidės

Tai, kad menininkas ir diplomatas J. Baltrušaitis ne tik savo gimtajame krašte, bet ir pasaulyje sulaukia vis daugiau dėmesio, liudija ir praėjusią savaitę Jurbarko krašto muziejuje jo paminėti atvykę garbūs svečiai – istorikas, humanitarinių mokslų daktaras Algimantas Kasparavičius ir maskvietis režisierius Jevgenij Cymbal, sukūręs Lietuvoje dokumentinį filmą „Sidabro amžiaus Riteris Paskutinysis“.
Istorikas A. Kasparavičius susirinkusiems tvirtino, kad J. Baltrušaičio diplomatinė veikla Maskvoje pirmosios respublikos metais turėjo didžiulės įtakos atkuriant ir išsaugant Lietuvos valstybingumą ir krašto vientisumą bei Lietuvos įvaizdžiui Europoje kurti. Atsirėmęs į poeto namuose Kaune stovėjusį stalelį, istorikas auditorijai neleido nė minutės suabejoti, kad J. Baltrušaitis buvo fenomenalus žmogus – ne tik poetas simbolistas, daugiau kūręs rusiškai nei lietuviškai, bet ir klasikinis europietis, humanistas tikriausia šio žodžio prasme. Jo namuose Maskvoje svečiavosi tokie praėjusio amžiau pradžios intelektualai, kaip Aleksandras Blokas, Maksimas Gorkis, Antonas Čechovas, Levas Tolstojus, Aleksandras Skriabinas ir daugybė kitų žymių žmonių.
Pasak A. Kasparavičiaus, kol kas menkai įvertinti J. Baltrušaičio nuopelnai Lietuvos diplomatijai, nors prieš karą kito tokio didžiulį autoritetą tarp užsienio šalių atstovų turėjusio diplomato mūsų šalyje nebuvo. „Jurgis Baltrušaitis buvo kosmopolitinių pažiūrų Lietuvos valstybės patriotas, dirbęs atsikūrusios valstybės diplomatinėje tarnyboje per visą pirmosios respublikos laikotarpį – nuo 1920 iki 1940 metų, kol naciai užėmė Paryžių ir Lietuvos atstovybė buvo likviduota“, – sakė istorikas A. Kasparavičius.
Istorikas vadina J. Baltrušaitį efektyviausiai dirbusiu ir naudingiausiu Lietuvai prieškario diplomatu. Palaikęs ryšius su daugeliu žymių žmonių, pažinojęs to meto maskviečių aukštuomenę jis sugebėjo rasti priėjimų prie Maskvos sovietinės biurokratijos ir padėti menininkams gauti ne tik maisto talonus, bet ir vizas į Lietuvą, suteikusias jiems galimybę išsigelbėti nuo sovietinių represijų.
Pasak istoriko A. Kasparavičiaus, J. Baltrušaitis yra vienintelis Lietuvos diplomatas, savo šaliai atstovavęs net 19 metų. Kairiųjų ir liaudininkų vyriausybė ne kartą bandė J. Baltrušaitį pakeisti kitu diplomatu, tačiau 1920–1926 metais norinčių vykti į sovietinę Rusiją Lietuvoje neatsirado, o vėliau, valdžioje įsitvirtinus Antanui Smetonai, mūsų kraštiečio pozicijos smarkiai sustiprėjo. Diplomatas J. Baltrušaitis buvo vertinamas kaip patikimas valstybininkas, per jį įvairiausias misijas vykdė net Šventasis Sostas.
J. Batrušaičio, kaip nepailstamo organizatoriaus, pozicijos atsiskleidė vos jam Maskvoje pradėjus eiti pareigas. 1920 metais jis sudarė sąlygas Lietuvos delegacijai atvykti ir derėtis su sovietų valstybės valdžia dėl taikos sutarties. Pasak A. Kasparavičiaus, tik J. Baltrušaičio dėka buvo pasiektas pats naudingiausias susitarimas – kad Lietuvai būtų grąžinti carinės Rusijos išvežti archyvai, Lietuvos metrika bei kitos istorijos, kultūros ir meno vertybės, bankuose nusavinti mūsų valstybės piliečių indėliai.
J. Baltrušaitis buvo pagrindinis Pirmojo pasaulinio karo pabėgėlių grąžinimo į Lietuvą organizatorius ir mecenatas. Daugeliui konclageriuose kalėjusių Lietuvos patriotų jis įteikė bilietą į gyvenimą. Iki 1922 metų į šalį grįžo 196 tūkstančiai iš 300 tūkst. karo pabėgėlių – tai sudarė maždaug 10 proc. tuometinės Lietuvos gyventojų. Didelė dalis grįžusiųjų buvo inteligentai: mokytojai, gydytojai, menininkai, karininkai. Jie sudarė pagrindą naujajai šalies visuomenei kurtis.
J. Baltrušaitis Maskvoje nepailstamai kovojo dėl Vilniaus krašto grąžinimo Lietuvai, nes suprato, kad be istorinės sostinės valstybė anksčiau ar vėliau išnyks. Jo pastangomis pavyko pasirašyti Rytų Europos nepuolimo sutartį ir atitolinti karą. J. Baltrušaitis nuolat veikė Klaipėdos krašto labui, netgi inicijavo Kaune Klaipėdos krašto nacių teisminį procesą, tapusį pirmuoju pasaulyje nacizmo pasmerkimo aktu.
„Patikėkite, jei ne J. Baltrušaičio veikla Maskvoje, šiandien Lietuva būtų kitokia – tik šio diplomato nuopelnai lėmė, kad Lietuva turi istorinę sostinę ir jos teritorija yra tokia, kokią dabar turime. J. Baltrušaičio bendravimas su Šventuoju Sostu įgijo europinę reikšmę ir atkreipė senojo žemyno valstybių dėmesį į mūsų kraštą. Mūsų laikų Lietuva šiam žmogui daug skolinga – ir kaip poetui, ir kaip diplomatui “, – tvirtino istorikas A. Kasparavičius.

Tiltas tarp tautų

Gegužės 3 d. gimęs ne tik J. Baltrušaitis, bet ir jo sūnus Jurgis – garsus prancūzų kultūros istorikas, antropologas, kurio veikalai išversti į daugelį pasaulio kalbų. Deja, lietuvių kalba jo leidinių nėra, ir Lietuvoje jis beveik neminimas. „Gražu būtų, jei Jurbarke atsirastų paminklas abiem Baltrušaičiams – ir tėvui, ir sūnui, nes jie abu yra lietuviškos kultūros dalis“, – tvirtino A. Kasparavičius.
Šiai minčiai iškart pritarė ir kitas svečias – garsus dokumentinių filmų režisierius J. Cymbal. „Maskva irgi tik dabar atranda J. Baltrušaitį. Sovietmečiu šis vardas visiškai nebuvo minimas, ir man visą laiką atrodė, kad tai neteisinga. Pirmą kartą perskaičiau šio poeto eiles būdamas 14 metų – tada jį ir pamilau. Rinkdamas informaciją supratau, kad kuo daugiau J. Baltrušaičiu domiuosi, tuo labiau jis mane stebina ir žavi. Tai ne tik poetas, bet ir humanistas, kurio vardas turi būti rašomas iš didžiosios raidės“, – įsitikinęs režisierius.
Būtent humanistinė J. Baltrušaičio veikla ir akcentuota jo gyvenimą apžvelgiančiame dokumentiniame filme „Sidabro amžiaus Riteris Paskutinysis“. J. Cymbal šį filmą sukūrė su lietuvių kino kompanija „Kopa“. Operatoriaus Sauliaus Beržinio filmuoti vaizdai ir kompozitoriaus Fausto Latėno muzika suteikia kūriniui lietuviškos dvasios, todėl pasakojimas apie poetą ir diplomatą J. Baltrušaitį dvelkia nostalgija gimtajam Nemuno kraštui.
Pirmieji turėję galimybę pamatyti šį filmą jurbarkiečiai buvo sužavėti, nes nepažįstamas ir tolimas J. Baltrušaitis tapo kur kas suprantamesnis ir labiau savas, nei kada nors yra buvęs. Pasak režisieriaus J. Cymbal, tai vienas pirmųjų dokumentinių filmų, kurį Lietuvai atgavus nepriklausomybę lietuvių ir rusų menininkai kūrė kartu. Simboliška, kad tuo tarpininku tarp dviejų tautų po daugelio dešimtmečių ir vėl tapo J. Baltrušaitis.
Užgesus ekrane paskutiniam kadrui susirinkusieji negailėjo plojimų filmo autoriams, o režisierius J. Cymbal neslėpė, kad turi ir daugiau sumanymų. Jis jau yra surinkęs per 200 poeto ir diplomato laiškų draugams, dar bene tiek turi maskvietis literatūrologas Katlerovas, todėl galime laukti jų pasirodant lietuvių ir rusų kalbomis.
Žmogaus didybę sunku suvokti jo nepažįstant, todėl menininkų pastangos pristatyti visuomenei J. Baltrušaitį – gražiausias paminklas tam, kuris pusę amžiaus gyvendamas Maskvoje dirbo Lietuvai ir širdimi visada išliko lietuviu.

Danutė KAROPČIKIENĖ,
Daiva BARTKIENĖ



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook