Paroda – jubiliejų mininčiai poetei

Paroda – jubiliejų mininčiai poetei (0)

2020-01-17

Jurgeliškių kaime gimusiai poetei Aldonai Elenai Puišytei sausio 4 d. sukako 90 metų. Girdžių miestelio bibliotekininkė Vilija Soškienė ta proga parengė parodą apie garsiąją kraštietę. Parodoje – poetės parašytos knygos, taip pat – straipsniai, nuotraukos ir kita medžiaga iš kraštotyrininko Vytauto Lekučio rinkinių.

Girdžiškis kraštotyrininkas ir kolekcininkas V. Lekutis su jubiliejumi poetę pasveikino ir asmeniškai – nusiųsdamas atviruką, nes jau penkiolika metų bendrauja su kraštiete laiškais ir telefonu.

„Susipažinome 2005 metais, kai Jurbarke vyko jos knygos „Įsiklausyti“ pristatymas. Tada poetė užrašė gražų autografą ant mano atsivežtos kitos jos knygos „Žodžio duona ir vynas“. O aš padovanojau poetei jos dėdės kun. Jono Puišio primicijų paveikslėlį ir 1936 metų žurnalą „Saleziečių žinios“ su kunigo straipsniu apie saleziečių vienuolyną Vytėnuose. Po kelių dienų sulaukiau siuntinuko su poezijos knygomis ir laišku. „Už dovanas noriu atsilyginti“, – rašė poetė. Nuo tada ir prasidėjo mūsų bendravimas ir tęsiasi iki šiol“, – pasakojo V. Lekutis.

Paskui girdžiškiui kilo mintis padaryti rodyklę į poetės tėviškę Jurgeliškių kaime. Girdžių seniūnija tam pritarė, rodyklė buvo padaryta ir pastatyta.

„Poetė buvo labai nustebusi, parašė: lyg tėviškę iš naujo atgavau“, – prisimena Vytautas.

Poetės tėviškė, kaip matyti jam atsiųstame paveikslėlyje, buvo labai graži: didelis, turtingas ir tvarkingas ūkis. Bet jau seniai jos nebėra – numelioruota. Sodybos vieta apaugusi krūmais, tik šviečia prie medžio kamieno lentelė, prikalta pačios poetės, kai atvažiuodavo čia su sūnumi.

„Maža upelė Antvardė, apaugusi juodalksniais ir ievomis, šimtametė liepa jos krante, pilna bičių dūzgimo. Žydruojantys žibuoklynai pašlaitėje. Lėta, rami žmonių šneka, lyg tos upelės čiurlenimas tarp ūksmėtų girių... Jurgeliškiai. Vaikystės stebuklų šalis“ – cituoja Vytautas poetę, kuri taip apie savo tėviškę rašė 1976 metais.

2003 m. išleistoje knygoje „Žodžio duona ir vynas“ A. E. Puišytė pasakoja: „Nors gimiau kaime, nuo paauglystės turėjau retą galimybę skaityti geriausias tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje lietuvių ir užsienio autorių išleistas knygas bei žurnalus. Dėdės teologijos mokslų dr. Jono Puišio tėviškėje paliktoje bibliotekoje radau Jurgio Baltrušaičio „ Ašarų vainiką“. Kaip jo poezija atitiko to meto išgyvenimus. (...) Žurnalai „Židinys“, „Soter“, „Logos“, „Naujoji romuva“ ir kt. leidiniai. Tai tik maža dalis to, ką tuomet perskaičiau. Vėliau, gyvendama Kaune, gaudavau pogrindinės literatūros, tame tarpe ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“.

Girdžiuose dar gyvena A. E. Puišytės bendraamžių, su kuriais kartu mokėsi Jurgeliškių mokykloje, o pati poetė gimtajame kaime praleido tik ankstyvosios jaunystės metus. Pasak V. Lekučio, turėjo bėgti kartu su tėveliu nuo gresiančios tremties. Poetės mama Petronėlė Puišienė (1897–1946) jau buvo atgulusi amžinojo poilsio Girdžių kapinėse, vėliau ten pat palaidotas ir tėvas Kleopas Puišys (1895–1978). Ant antkapio – tuomet dar labai jaunos Aldonos Elenos sukurtas ketureilis: „Bekraštis skausmas mūsų širdis gelia, / O, mama, nepamirštama esi... / Kur benueisim, švies mums visą kelią / Tavasis vardas, lyg žvaigždė šviesi...“

Vidurinę mokyklą A. E. Puišytė baigė Kaune, paskui įgijo farmacininkės specialybę.

Nuo 1975 m. ji – Lietuvos rašytojų sąjungos narė. Interviu „Literatūroje ir mene“ poetė yra sakiusi, kad į literatūrą atėjo pavėluotai, nes „nenorėjau dainuoti liaupsių kvailybės paradui. (...) Ją studijuoti, būdama „buožės“ dukra, universitete neturėjau teisės, nes tuomet, stojant į aukštąją mokyklą, reikalaudavo socialinės kilmės pažymėjimo. Abejoju, ar tuometinis universitetas man būtų davęs daugiau negu geriausios tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje išleistos knygos ir žurnalai, rasti dėdės ir kunigo Jono Puišio bibliotekoje.“

A. E. Puišytės bibliografijoje – 28 knygos: eilėraščiai, poemos, kūryba vaikams, pjesės, esė... Be to, poetė yra ir vertėja iš vokiečių ir rusų kalbų. Jau minėtame interviu ji sakė: „Nesu parašiusi nė vieno eilėraščio, kurio norėčiau išsižadėti.“

2005 m. A. E. Puišytė apdovanota Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi už nuopelnus Lietuvos Respublikai. Ta proga kalbinama poetės ir žurnalistės Dovilės Zelčiūtės A. E. Puišytė sakė: „Man tai kaip dovana ir ženklas iš istorijos gilumų, nes skaudžiai primena, ką sovietmety teko patirti dėl istorinės poemos „Įvardijimai ir sąskambiai“. (...) Šis apdovanojomas man kaip dvasinė kompensacija už tuomet patirtas nuoskaudas.“ („Literatūra ir menas“, 2005 m. rugsėjo 9 d.).

2007 m. A. E. Puišytei suteiktas Lietuvos laisvės kovų dalyvės (rezistentės) teisinis statusas.

„Elenos Aušraitės slapyvardžiu Puišytė bendradarbiavo pogrindžio leidinyje „Rūpintojėlis“, pasirodžiusiame 1977 m. gegužę. Ji yra išleidusi knygučių apie partizanus. Jos kaimynas Jonas Vilčinskas buvo partizanas, paskutinis Kęstučio apygardos partizanų vadas. Poetė buvo su juo pažįstama, abu mėgo poeziją“, – pasakoja V. Lekutis ir cituoja dar vieną mūsų kraštietį – Greičiuose gimusį chorvedį ir rašytoją Vytautą Čepliauską, kuris rašė: „Poetė Aldona Puišytė nė vienu žodeliu (net sunku tai įsivaizduoti) neliaupsino lietuvių tautos engėjų. Ji rašė poeziją iš tėvynę mylinčios širdies.“

A. E. Puišytė patyrė didelį sovietinės cenzūros spaudimą: daugelis eilėraščių po cenzorių tikrinimo grįždavo su pastabomis, o išleistose knygose nebūdavo vieno ar kito ketureilio arba net ir viso eilėraščio. Cenzūruotų savo rankraščių poetė yra atsiuntusi ir V. Lekučiui, jie irgi eksponuojami parodoje Girdžių bibliotekoje.

Parodoje galima sužinoti ir apie dar vieną A. E. Puišytės talentą – tapybą ant akmenėlių. 1996 m. ši poetės tapyba pirmą kartą buvo eksponuota Kaune, Maironio literatūros muziejuje, o Girdžių bibliotekos lankytojai gali apie tai paskaityti žurnale „Katalikų pasaulis“ publikuotame D. Zelčiūtės straipsnyje ir pamatyti nuotraukų. Ant mažyčių, milimetrinio dydžio, nuo Baltijos ir Juodosios jūros parsivežtų akmenėlių aliejine pastele poetė tapo religinius siužetus. Akmeniniai paveikslėliai – spalvingi ir džiaugsmingi.

„Esu dėkingas poetei už atsiųstas savo išleistas knygas, nuotraukas, už nuoširdžius laiškus ir už pakvietimą apsilankyti. 2018 m. rugpjūčio 14 d. lankiausi poetės namuose – labai maloniai pabendravome. Kalbėjome ir apie poeziją, ir apie knygas. Poetė gyvena Kaune, viena. Jos vyras Edvardas Grigaliūnas – seniai miręs, jų sūnus Kęstutis Grigaliūnas – dailininkas grafikas ir dailės pedagogas“, – pasakoja kraštotyrininkas V. Lekutis, pasirūpinęs priminti Jurbarko krašto žmonėms poetę A. E. Puišytę. O bibliotekininkė V. Stoškienė kviečia apžiūrėti parodą ir skaityti kraštietės knygas.

Danutė Karopčikienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook