Balsavimas

Ar tinkamai prižiūrimos gatvės Jurbarke?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Paroda mokslininką mintimis sugrąžino į jaunystę

Paroda mokslininką mintimis sugrąžino į jaunystę (0)

2011-04-13

Cerkvėje eksponuojama nebaigto karalienės Barboros Radvilaitės portreto kopija bei pagal įvairių epochų kapuose rastas kaukoles atkurti skulptūriniai portretai sulaukė didžiausio parodos lankytojų dėmesio.

Antradienį Jurbarko krašto muziejaus parodų ir koncertų salėje atidaryta Skirsnemunėje gimusio archeologo, plastinės rekonstrukcijos specialisto, habilituoto dr. Vytauto Urbanavičiaus darbų paroda, supažindinanti jurbarkiečius su kraštiečio 1957 –2004 m. moksline veikla.

Archeologo V. Urbanavičiaus 75-osioms gimimo metinėms skirtą parodą „Sugrąžinta praeitis” pernai Vilniuje surengė Lietuvos nacionalinis muziejus, Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys”, Lietuvos dailės muziejus ir nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmai.
Parodoje „Sugrąžinta praeitis” Vilniuje eksponuoti per 50 metų V. Urbanavičiaus  tyrinėti paminklai. Iš viso joje pristatyta daugiau kaip 1500 eksponatų. Paroda susidėjo iš dviejų dalių. Pirmąją sudarė Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinių eksponatai. Tai radiniai, kuriuos V. Urbanavičius aptiko 1957–1987 m. tyrinėdamas kapinynus. Čia pristatyti 62 kapų įkapių kompleksai (daugiau kaip 470 eksponatų) ir per 400 radinių iš Obelių ežero.
Antrąją parodos dalį sudarė 2004 m. atidarytos ir nuolat atnaujinamos parodos LDK Valdovų rūmuose eksponatai. Tai Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys” sukaupta ir šiuo metu Nacionaliniam muziejui Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmams perduodama medžiaga. Archeologas V. Urbanavičius 1988 – 2001 m. vadovavo pilių tyrimo centrui „Lietuvos pilys” ir Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos Didžiųjų Kunigaikščių rūmų kompleksiniams tyrimams.
Dėl vietos stokos Jurbarke pristatomos tik archeologo darbus ir tyrinėtus paminklus fiksuojančios iliustracijos ir aprašymai. Parodą papildo skulptūrinių dokumentinių portretų, V. Urbanavičiaus atkurtų pagal įvairių epochų kapuose rastas kaukoles, kolekcija. Pagal dokumentinį Barboros Radvilaitės atvaizdą skulptorius Stanislovas Kuzma sukūrė meninį karalienės portretą, kuris Vilniaus parodoje pristatytas pirmą kartą. Jurbarke eksponuojama gipsinė nebaigto karalienės portreto kopija.
Į parodos atidarymą kartu su archeologu atvyko Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų direktoriaus pavaduotojas Eduardas Kauklys ir to paties muziejaus Mokslinių tyrimų centro vedėjas Gintautas Striška.
Niekada neslėpęs, kad ši paroda yra tarsi viso gyvenimo veiklos ataskaita, V. Urbanavičius jurbarkiečiams sakė, jog pirmąjį impulsą ją surengti davė Jurbarko krašto muziejaus darbuotojai, daugiau kaip prieš penkerius metus paraginę Jurbarke surengti kokį nors renginį. „Tada aš į jų pasiūlymą pažiūrėjau atsainiai, o dabar esu dėkingas, kad jie nepamiršo, atvyko į Vilnių, parodos „Sugrąžinta praeitis” atidarymą ir priminė man kažkada duotą pažadą”, – sakė V. Urbanavičius.
Jurbarkiečius jis nustebino požiūriu į savo veiklą, pareikšdamas, kad niekada nebuvo tikras mokslininkas ir nieko iš esmės mokslui nepadarė, nes į mokslo sritį pateko visai atsitiktinai.
„Man archeologija buvo ne motina, kaip kitiems, o pamotė. Vienintelis dalykas, ko ji mane išmokė, tai pagarba mirusiesiems. Ta pagarba ypač sustiprėjo pastaraisiais dešimtmečiais, kai prasidėjo amžininkų – rezistentų, partizanų kapų paieškos, tyrimai, kūnų identifikavimas. Tada kai kas bandė nurodyti, kurie buvo geriečiai, kurie – blogiečiai, o man šventas kiekvienas miręs žmogus”, – pripažino V. Urbanavičius.
Mokslinių tyrimų centro vedėjas G. Striška, pristatydamas į Jurbarką atvežtą dalį parodos „Sugrąžinti gyvenimai”, sakė, kad likimas V. Urbanavičiui negailėjo sėkmės. Su akmens amžiumi susiję mamuto griaučiai, rasti 1957 m. Vilniuje, Smėlio gatvėje, ankstyvieji I tūkstantmečio nedegintų mirusiųjų kapai iš Jonelaičių, Obelių, Seredžiaus, Graužių, Jakštaičių-Meškių bei I tūkstantmečio antros pusės–II tūkstantmečio pradžios degintiniai kapai iš Seredžiaus, Obelių, Ruseinių, Piktagalio, Graužių – tik maža dalis V. Urbanavičiaus radinių, suteikusių prielaidas jo tolesnei mokslinei veiklai.
Bene svarbiausias archeologo atradimas – Obelių ežere rastos sudegintų mirusiųjų kapų liekanos, leidusios naujai pažvelgti į laidojimo papročių kaitą Lietuvoje per 1000 metų – nuo IV iki XIV amžiaus. Tai unikalus objektas visų Lietuvos archeologinių paminklų kontekste. Mirusieji čia laidoti skirtingais būdais beveik tūkstantį metų.
Parodą papildo V. Urbanavičiaus atkurtų skulptūrinių portretų kolekcija, sukurta pagal įvairių epochų kapuose rastas kaukoles, pradedant akmens amžiumi, baigiant XVIII a. Tai dokumentiniai portretai, kuriuose atsispindi pagrindiniai veido bruožai, atkurti laikantis anatomijos dėsnių ir galintys būti naudinga medžiaga profesionaliems skulptoriams kuriant meninius portretus. Skulptorius Stanislovas Kuzma, pasinaudojęs pagal kaukolę atkurtu Barboros Radvilaitės atvaizdu, sukūrė meninį šios valdovės portretą.
Archeologas prašė jurbarkiečių nesureikšminti kolegos pasakojimo, nes tuo nereikėtų didžiuotis – viskas, pasak mokslininko, daryta pagal principą „devyni amatai – dešimtas badas”.
Daug svarbesni jam atrodo dokumentiniai filmai, kuriuose įamžinta kasinėjimų medžiaga. Remdamasis ja archeologas sukūrė apie 60 dokumentinių filmų – tai didžiulis lobis visiems, norintiems pažinti savo krašto praeitį ir gilią senovę. „Dabar jau niekam nieko nepasakoju – tik rodau, nes ko negali pasakyti žodžiais, parodo vaizdai”, – sakė savo kraštiečiams mokslininkas.
Naujausią savo darbą – šiais metais išleistą knygą „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje” V. Urbanavičius įteikė Jurbarko rajono merui Ričardai Juškai, kuris jam yra labai svarbus žmogus, nes irgi kilęs iš Skirsnemunės.
Iš ten, baigęs septynmetę, 1950 metais Vytautas atėjo mokytis į Jurbarko gimnaziją ir miesto panų juokais buvo pavadintas „Molynės profesoriumi”. Tas vardas mokslininkui brangus iki šiol.
„Iki šiol man atrodo, kad aukščiausias pastatas Lietuvoje yra Skirsnemunės bažnyčios bokštai, plačiausia pasaulio upė – Nemunas, o garbingiausias vardas – „Molynės profesorius”, – tikino Vytautas, šiltai žiūrėdamas į parodon susirinkusias savo klasės drauges.
Visą šią savaitę archeologas bendravo su moksleiviais, pasakojo jiems apie kapų tyrinėjimą, Valdovų rūmus ir rodė paties kurtus dokumentinis filmus.

Daiva BARTKIENĖ



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook