Balsavimas

Ar tenkina požeminių šiukšlių aikštelių įrengimo kokybė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Rašytojo vaikystės takai užmarštimi neužžėlė

Rašytojo vaikystės takai užmarštimi neužžėlė (0)

2009-03-07

Petro Cvirkos memorialiniame muziejuje atvykusiesiems apie rašytoją ir jo giminę
pasakoja jo dukterėčia Kristina Ragaliauskienė.

Aukščiausioje Klangių kaimo vietoje - Cvirkų sodyba. Pro langą toli matyti: Ilguvos bažnyčios bokštas ir upelis - Nykos valsčius. 1953 m. čia įkurtas Petro Cvirkos memorialinis muziejus. Žiemą nedaug kas į jį užsuka - pikti vėjai prie trobos durų supusto tokią pat pusnį, kurią pradžios mokyklos rašinyje Petras pavadino siuvėjo Marčiaus kupra, ir mokytoja vaikui išpranašavo rašytojo ateitį. Nešildomoje gryčiukėje šalta, o rašytojo knygos guli sandariame gal šimto metų senumo lagamine, kad jų nesugražtų pelės, palaikiusios tikrais cukriniais avinėliais.

Prieš šimtą metų kovo 12 d. būsimasis rašytojas gimė žemutiniuose Klangiuose - ten likęs tik Cvirkų šulinys, o žymiai vėliau toje pat vietoje namus pasistatė P. Cvirkos sesuo Aniceta. Į sodybą, kur dabar muziejus, Petras su tėvais atsikraustė būdamas trejų. Šeima gyveno neturtingai. Tėvas Kazimieras Cvirka anksti mirė. „Rašytojo mama ištekėjo antrą kartą - už Račkaičio iš Ilguvos. Buvo kuprotas, su lazda - kas ims našlę su penkiais vaikais. Bet ir antras vyras greit mirė, našlė liko jau su septyniais vaikais", - pasakoja Kristina Ragaliauskienė, muziejaus darbuotoja, rašytojo dukterėčia.
Visi Cvirkų vaikai baigė pradžios mokyklą Veliuonoje, o didesnių mokslų ragavo tik Petras. Mirdamas tėvas prisakė vyriausiąjį Petrą leisti į mokslus, kad jam iš po žiponėlio visuomet balti marškiniai kyšotų - mokslą siejo su lengvesniu gyvenimu. Vilkijos gimnazijoje mokslas buvo mokamas, reikėjo samdyti butą. Motina užaugindavo telyčią ar buliuką - Petreliui mokslams.
„Klangių kaimas buvo didelis. Daug Cvirkų, bet ne giminės, Ramonų ir Mikelkevičių. Petras kaime turėjo tris draugus - Simų dieduką, Stašinskų Juozą ir Taručių Antaną, kuris buvo Mikelkevičius, o Taručiu visi vadino dėl priežodžio „tariu", - pasakoja rašytojo dukterėčia Kristina. - Iš mokyklos Petras pirmiausia bėgdavo pas Simų dieduką - tas buvo grįžęs iš rekrūtų, nevedęs. Mama pykdavo, viliodavo sūnų namo su šaukštu grietinės ar sviesto, o Petras atšaudavo: „Va, numirs diedukas, matysit, ko netekot!" Iš jų Petras semdavosi peno savo rašymams. Ar ne Maironio literatūros muziejuje yra P. Cvirkos užrašų knygelė su sąrašu, ką dar aprašyti - senmerges seseris, kurios gražios, bet biednos - jų nieks neima... Jis paprastame žmoguje sugebėjo įžiūrėti kitokumą - viskas, kas jo knygose, yra iš gimtinės apylinkių. Petras nuo mažens išsiskyrė savo kantriu pastabumu - kaimynai stebėdavosi, kad piršlybose, krikštynose, net pagrabuose Cvirkiukas vis tupi ir tupi."
Į mokyklą Petras Cvirka pradėjo eiti devynerių metų, nes buvo labai mažas, jį vadindavo liliputu. „Mokykloje nebuvo su niekuo susipešęs, tik visi sakydavo - nepakliūkit Petrui ant liežuvio. Krėsdavo išdaigas, ir liniuočių kirčių jam nemažai yra tekę", - teigia artima rašytojo giminaitė.
Kristina Ragaliauskienė - jauniausios rašytojo sesers Anicetos Mikelkevičienės dukra. „Mama mirė 1985-aisiais. Labai gailiuosi, kad būdama jauna neturėjau nei laiko, nei noro atidžiai klausytis jos pasakojimų", - apgailestavo Kristina ir sakė, kad dabar kartais ir nebeskirianti, kas mamos pasakota, o ką pati knygose skaitė. „Mama turėjo daug atsiminimų, bet dirbti muziejuje negalėjo - ten dirbo mokslinis bendradarbis", - sako Kristina ir prisimena, kad daugybė ekskursijų būtinai užvažiuodavo ir pas rašytojo seserį. Kartais Aniceta Mikelkevičienė net slėpdavosi, sakydama, kad atsibodo pasakoti apie kiaušinius. Istorija apie tai, kaip Petras laukdavo, kol višta padės kiaušinį, ir bėgdavo į Veliuoną mainyti jį į sąsiuvinį, sovietų laikais, be abejo, turėjo turėti ir ideologinį atspalvį.
Rašytojas Petras Cvirka reputaciją susigadino parvežęs Lietuvai „Stalino saulę". Tie, kurie mano turį teisę teisti, nesivargindami ieškoti jokių „už" ar „prieš", seniai rašytoją nuteisė. Kristina prisimena mamos pasakojimą, kaip Petras savo motinai karo metais laiške rašė, kad Rusijoje - vagonai maisto, nebadausime. O senutė emigrantė atsivežusi iš Amerikos Kristinai rodė „Saulėlydį Nykos valsčiuje", suskaitytą Sibiro lageriuose.
Į Petro Cvirkos muziejų vasaromis atvažiuoja daug žmonių, ne vien rašytojo pėdsakų ieškodami - juos čia traukia autentiška praėjusio amžiaus gyvenimo aplinka. „Negaliu atsigėrėti jaunais žmonėmis - mokiniais, akademiniu jaunimu - jie čiupinėja daiktelius, gėrisi, kaišioja nosį į svirną, laksto po kiemą", - džiaugsmingai sako K. Ragaliauskienė. Atvykusiesiems į Klangius ji pasakoja įdomiausias istorijas apie muziejaus eksponatus - kiekviename įsispaudę Cvirkų šeimos gyvenimai.
Graži kraičio skrynia - su ja Marija Aleksaitė atitekėjo į Cvirkus. „Kuo daugiau vyrų neš kraičio skrynią - tuo jaunamartė turtingesnė. Mama yra pasakojusi, kad Marija juokdavusis, jog buvo pridėjusi į tą skrynią akmenų", - juokiasi ir Kristina.
Gryčiukės sienos nubaltintos kalkėmis - Petras vaikystėje ne kartą jas buvo išpaišęs anglimi iš krosnies. Piešti labai mėgo ir mokėjo. Močiutė jam vis liepdavusi paišyti kunigus ir bažnyčias, bet Petras pripiešdavęs ir visokių velniūkščių, o prastai matanti močiutė ir už tokius piešinius jį girdavusi.
Sieninis laikrodis - rašytojo pusseserės, kuri tebegyvena Amerikoje. Mažytis Vytauto Didžiojo bareljefas - Cvirkų laimėtas loterijoje. 1930 m. buvo paskelbti Vytauto Didžiojo metais ir Veliuonoje vyko didelė šventė kunigaikščio garbei.
Medinis kryžius - rašytojo senelių. Petro seneliai iš tėvo Kazimiero pusės buvę labai tikintys. Senelis draugavo su kunigais. Tautosakininkas Antanas Juška ateidavęs pas Cvirkus, prisikviesdavę moterėlių, kad padainuotų dainų. Kai kunigas Paškevičius bylinėjosi su dvarininku Zaleckiu dėl žemės, Cvirka laidavo vekselį. Kunigas bylą pralaimėjo, ir Cvirkų žemė buvo parduota iš varžytinių. Nuo to laiko draugystė su kunigais, gal ir su bažnyčia, atšalusi. Kaimynai sakydavę, kad negali eiti per pasninką pro Cvirkų kiemą - spirgais kvepia.
Rašytojo tėvo du broliai buvo išvažiavę į Ameriką - pinigų žemei užsidirbti, giminėms siųsdavo siuntinių. „Su šita mano mama „Veliuonietyje" šoko, - rodo Kristina baltą mezginiuotą prijuostę. - Rašytojas Amerikoje nebuvo, jis tik siųsdavo į laikraščius žinutes ir pats gaudavo Amerikos lietuvių laikraščių. Skaitydavo juos ir sugebėdavo įsigyventi į laikmetį, žmonių gyvenimus - taip parašė „Frank Kruk".
Cvirkų virtuvėlės plūktinė asla, o indaujoje - porcelianinės lėkštės. „Čia Račkauskų, kurių dukrą Mariją Petras vedė. Pas Cvirkus tokių prašmatnių nebūdavo, - aiškina Kristina. - Mokydamasis Kaune Petras parašė mamai laišką - susipažinau su mergina, panaši į tave ir vardas kaip tavo. Marija Račkauskaitė buvo dailininkė, jos tėvas - profesorius, lotynų kalbos dėstytojas. Jų namuose Fredoje rinkdavosi inteligentai, menininkai - Petras pateko į visai kitokią aplinką."
Rašytojo su žmona Marija pirmagimis sūnus Andrius - dailininkas. Dukra Elena tėvo nespėjo pažinti - Marija laukėsi, kai rašytojas mirė. Kristina prisimena mamos pasakojimą, jog namiškiai Klangiuose gavę pranešimą, kad Petras Cvirka mirė apsinuodijęs grybais. „Mama yra sakiusi, kad brolio mirtis buvusi paslaptinga. Rašytojo žmonai nebuvo leista gyventi kartu Vilniuje, ji glaudėsi pas savo tėvus Kaune. Po Cvirkos netrukus miręs ir jo palatos kaimynas, o rašytojo gydytojui 1947 m. buvę leista išvykti gyventi į Prancūziją, - pasakoja K. Ragaliauskienė. - Močiutei ir mamai laidotuvėse pasirodė, kad žmona Petro nemylėjo, mat buvo su šukuosena, ant galvos - skrybėlaitė su vualiu, tamsūs akiniai. Joms pasirodė keista, o aš dabar suprantu, kad rašytojo žmona buvo kitaip išauklėta, ji visada norėjo būti graži."
Dailininkė Marija Cvirkienė, po vyro mirties visą likusį gyvenimą našlavusi, mirė prieš trejus metus. Gyveno su dukra Elena Pivoriūniene, kuri, nemačiusi tėvo, neretai užvažiuoja į jo gimtuosius Klangius.
„Ką jis parašė, man labai artima. Nemoku net paaiškinti, kodėl. Atrodo, ir aš taip pasakyčiau, taip užrašyčiau. Gal dėl to, kad labai gilinausi į jo gyvenimą, įsijaučiau, kaip aktoriai įsijaučia į vaidmenį. Man artimas jo jumoro jausmas, kalbos maniera, žodžių sudėliojimas - taip ir matau personažus. Matau juos net ir dabartiniuose klangiškiuose", - sakė Kristina Ragaliauskienė, prižiūrinti Petro Cvirkos muziejų.
Vasarą rašytojo namai atgyja - Kristina nušveičia gryčiukės langelius, primerkia gėlių ir per žiemą prisiuvusi lėlių vaidina atvažiuojantiems vaikams savo dėdės rašytojo Petro Cvirkos pasakas.

Danutė Karopčikienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook