Balsavimas

Ar pajutote, kad labai padidėjo žemės mokestis?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Svajonėms nėra jokių lubų

Svajonėms nėra jokių lubų (0)

2017-09-08

Iš visų muzikinių specialybių sudėtingiausia – dirigento, tačiau jurbarkietis Giedrius Vaznys pasirinko būtent ją ir dabar diriguoja geriausiam šalyje Kauno pučiamųjų instrumentų orkestrui „Ąžuolynas“. Nors muzikantai į jaunąjį dirigentą kreipiasi pagarbiuoju maestro, jis pats vis mokosi, ir kaip mokytojas rūpinasi, kad Lietuvai nepritrūktų talentingų muzikantų. 

Įvertintas

Be „Ąžuolyno“, jurbarkietis vadovauja ir Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos orkestrui, taip pat yra studentas. „Šie metai jau devinti, kai studijuoju. Amžinas studentas!“ – šypsosi Giedrius. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pirmiausia jis baigė klarneto bakalauro studijas, paskui antras – simfoninio dirigavimo, o šiemet jau paskutiniai magistro studijų metai.

Su Kauno „Ąžuolyno“ pučiamųjų instrumentų orkestru šį pavasarį jaunasis dirigentas pelnė aukštą įvertinimą – balandžio pradžioje Panevėžyje vykusiame atvirajame Lietuvos pučiamųjų instrumentų orkestrų čempionate profesionaliųjų orkestrų kategorijoje „Ąžuolynas“ tapo favoritu, o geriausiu dirigentu tarptautinė vertintojų komisija išrinko G. Vaznį.

Nors orkestre, kuriame ir pats ne per seniausiai grojo klarnetu, yra vienas jaunesnių, muzikantai į Giedrių kreipiasi maestro. „Maestro – tai mokytojas. Nuo dirigento priklauso labai daug. Muzikantas turi tik natas, o visus instrumentus sulipdo į vieną skambesį dirigentas“, – sako jurbarkietis.

Dirigentas privalo išmanyti visus instrumentus, jausti muziką, išsistudijuoti visas partitūras, pirmiausia visą kūrinį perleisti per save.

„Kviesdamas orkestrą į pirmąją repeticiją jau turi žinoti kiekvieno muzikanto partiją. Jei sustabdai orkestrą, turi tiksliai pasakyti pastabas. Visi esam žmonės, ir kiekvienas gali suklysti, bet negalima ateiti į repeticiją nežinant medžiagos. Negali gaišinti muzikantų laiko“, – sako prestižinio orkestro dirigentas.

„Ąžuolynas“ turi du dirigentus. „Kaip jaunesnis, aš labiau antras, bet jau veržiuosi į pirmus“, – ambicijų neslepia jurbarkietis.

Griežtas sau ir mokiniams

Giedriaus darbo dienoje nemažai laiko užima partitūrų studijavimas, keturios valandos – repeticijų su „Ąžuolynu“, vakarais repeticijos Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje.

Mokyklinis orkestras, pasak Giedriaus, turi savo specifiką – vaikai į konservatoriją ateina po 9-os klasės ir baigę 12-tą išeina. Stojančiųjų kasmet nevienodai, ir vis mažiau gabių vaikų renkasi muziką. „Galėtų daugiau ateiti, bet tėvai dabar jau pradinukui suskaičiuoja, kiek jis uždirbs būdamas muzikantu. Vis mažiau ateina labai gabių vaikų, todėl gali pasijusti gerų muzikantų stygius Lietuvoje. Nes nuo mokyklos iki gero muzikanto – ilgas kelias. Man liūdna dėl tokios situacijos“, – sako dirigentas.

Giedrius rinkosi tai, ko norėjo. Supratęs, kad nori būti ne tik muzikantu, bet orkestro dirigentu, pats turėjo mokėti už antras dienines studijas, todėl mokėsi ir kartu dirbo dėstytoju konservatorijoje. Neskaičiavo ir vaikino tėvai: mama, muzikos mokytoja, ir tėtis, irgi suprantantis meną, daug metų šokęs tautinius šokius.

Bet labiausiai potraukis muzikai ėjo iš senelio Mečislovo Barzdos. „Jis buvo mokytojas ir Jurbarko bažnyčios vargonininkas. Labai šviesus, apsiskaitęs, tikras menininkas, jo ir paveikslai kabo mūsų namuose. Man jis padarė didžiulį įspūdį ir įtaką“, – sako G. Vaznys.

Didžiulį įspūdį Giedriui daro ir jo mokytojas – profesorius Juozas Domarkas. „Dabar labai populiaru studijuoti užsienyje, ir manęs daug kas klausia: kada į užsienį? Bet nėra ko važiuoti, kai turime tokį gerą dėstytoją kaip profesorius Juozas Domarkas. Aš noriu Lietuvoje gyventi, esu patriotas. Noriu čia kelti muzikinį lygį. Kas daugiau, jei ne mes, ne jaunimas, tą darys? Todėl ir norisi, kad daugiau vaikų mokytųsi muzikos. Gal kitaip sakyčiau, jei būčiau, pavyzdžiui, sportininkas, bet aš įsivaizdavau save tik muzikoje, ir džiaugiuosi, kad galiu iš to valgyti duoną“, – sako dirigentas.

G. Vaznys atvirauja, kad prof. J. Domarkas yra griežtas ir labai reiklus mokytojas, tad jo studentams nėra nei paprasta, nei lengva. O į klausimą, ar griežtas mokytojas yra savo mokiniams, Giedrius sako: „Norėjau būti geriausiu, o paskui supratau, kad turiu norėti būti geriausiu, kokiu aš galiu. Ir iš kiekvieno mokinio stengiuosi išreikalauti tiek, kiek jis gali. Mokiniai turbūt pasakytų, kad esu griežtas, nes ir iš savęs reikalauju labai daug.“

 Tad silpnybių dirigentas Giedrius neturi jokių? „Ką vadinti silpnybėmis? Pavyzdžiui, gerai išsimiegoti dirigentui yra būtina, nes stresas didžiulis. Kai su „Ąžuolynu“ ruošėmės orkestrų čempionatui, numečiau du ar tris kilogramus svorio“, – sakė jis.

Svajoti – svarbu

G. Vaznys yra kviečiamas diriguoti ir kitiems kolektyvams. Kai ateini vienai savaitei, pasak Giedriaus, specifika kitokia negu diriguojant savo orkestrui, tačiau patyrimas labai geras. Jis turėjo koncertų su Kauno miesto simfoniniu orkestru, su Vytauto Didžiojo universiteto kameriniu orkestru ir grupe „Liūdni slibinai“, dirigavo Klaipėdos muzikinio teatro simfoniniam orkestrui jaunųjų solistų koncerte, teko diriguoti jungtiniam miesto orkestrui Kauno moksleivių dainų šventėse.

Gražiai Giedrius mini ir Jurbarko Antano Sodeikos meno mokyklos 50-mečio koncertą, kuriame dirigavo mokyklos orkestrui „Šventė“, su kurio vadovu Vincu Bakšiu yra pažįstami nuo tų laikų, kai pats mokėsi meno mokykloje.

„Šiemet baigsiu magistro studijas ir baigiamąjame egzamine vėl teks diriguoti kažkokiam orkestrui, profesorius kažkur mane paskirs. Norėčiau, kad tai būtų Vilniuje ir toks orkestras, prieš kurį dar neteko stovėti“, – sako G. Vaznys.

Tas noras – tai dar viena Giedriaus svajonė. Pasak jo, labai svarbu jaunam žmogui svajoti. „Jei nesvajoji, tai nieko nepasieksi. O svajoti reikia be jokių „bet“ – jokių lubų svajonėms nėra“, – sakė jis.

Giedrius jau yra pasiekęs ne vieną savo svajonę, tad ir kitiems gali patarti, kaip tą padaryti. „Labai svarbu niekada niekam nelinkėti blogo, o tik gero. Kiekviena gera mintis grįžta, ir bloga – grįžta. Labai svarbu nekonkuruoti su kitais, neapsiriboti tuščia konkurencija ir tuštybe. Nesistengti gyventi vien dėl pinigų – yra daug svarbesnių dalykų gyvenime. Ir dar – reikia gerbti kiekvieną žmogų“, – sakė jis.

Bet toks suvokimas ateina ne iškart, o žinių siekti reikia visą laiką. „Branda ateina su žinojimu, o žinojimas – su branda. Žinios yra viskas. Mano vienintelis ginklas prieš orkestrą – žinios“, – sakė G. Vaznys, kai susitikome paskutinę jo atostogų dieną.

Atostogauti jaunasis dirigentas mėgsta gimtajame mieste – atsipalaiduoti gamtoje, pasivažinėti dviračiu, pasportuoti, miške pagrybauti. Pailsėti nuo bendravimo, susikaupti naujoms svajonėms ir dirbti bei gyventi taip, kad jas pasiektum.

Danutė Karopčikienė



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook