Tautodailės metus pradėjo teatras

Tautodailės metus pradėjo teatras (0)

2020-01-17

Šiemet švenčiame Tautodailės metus. Juos gražiai pradėjo Jurbarko kultūros centras, sausio 8 d. pakvietęs į tautodailininko Juozo Videikos kūrybos parodą „Konstantino Glinskio teatro žentas“. Parodos atidarymas buvo šeimyniškai šiltas ir jaukus – kaip ir tautodailė. 

Suvedė teatras

Juozo Videikos sukurtos kamerinės skulptūros eksponuojamos Jurbarko kultūros centro mažojoje salėje. Tai – medyje atgiję dangaus ir žemės šventieji: pirmieji globoja žmogaus kasdienybę, antrieji – dirba savo šventus žemiškus darbus.

Skulptūrų autorius – vienas žymiausių Jurbarko krašto tautodailininkų. Nors pats Juozas turbūt pasakytų – kad ir Dzūkijos, nes iš ten atsinešė savo talentą ir darbštumą, linksmą būdą ir dzūkišką šneką.

Parodos atidarymo renginys prasidėjo ištrauka iš Konstantino Glinskio teatro spektaklio Gasparo Veličkos „Žmonės prie vieškelio“, nufilmuoto 1997 m., kai spektaklį teatras rodė Klaipėdoje. Ištrauka ilgoka – žiūrėti buvo smagu į dar jaunus, o jau talentingus teatro aktorius.

Režisierė Danutė Budrytė-Samienė susirinkusiuosius sveikino Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio citata: „Scena – ne mažiau svarbi kultūros šaka už tepliorystę, skaptorystę ir kitus dailės pavidalus“ ir teigė, kad scenos pagalba Juozas Videika atsirado Jurbarke.

„Jūratė Videikienė, tuomet Onusaitienė, vaidino šiame spaktaklyje. Pasilikome su Jūrate laukti apdovanojimo, o grįžome su Kalvarijos teatru „Titnagas“, kuriame beveik atsitiktinai, pakeitęs negalėjusį važiuoti artistą, epizodinį vaidmenį vaidino Juozas Videika“, – pasakojo D. Budrytė-Samienė.

„Turėjau pasakyti vienuolika žodžių, bet pamiršau vieną“, – replikavo Juozas, o režisierė tęsė jo atsiradimo Jurbarke istoriją, paaiškinančią ir parodos pavadinimą: „Autobuse Jūratė apžiūrinėjo Juozo skulptūrų albumėlį. Šalia sėdėjusiai moteriai sakau: mažu susikalbės, mūsiškė – našlė. O ji sako: ir mūsų našlys. Ir po kurio laiko Juozas jau mūsų teatro užkulisiuose vaikštinėja! Ir atsirado šeima, atsirado Milda, Pijus, Juozukas. O mūsų teatras gavo didžiulę dovaną – šaunų žentą – skulptorių, tautodailininką.“

Istoriją palydėjo glinskiečių dainos iš to lemtingojo Videikoms ir teatrui spektaklio.

Meilės išraiška

Dailininkė Jurgita Davidavičienė, pakviesta pristatyti J. Videikos kūrybą, pirmiausia irgi pasidžiaugė, kad per teatrą gavo puikų svainį.

„Jo patirtis ir draugystė su drožyba yra ilga – jis kuria daugiau kaip tris dešimtmečius. Pradėjo nuo šaukštų. Kai ištobulino techniką, jo įkvėpimo šaltiniu tapo kaimo žmonių gyvenimo ir darbo scenos. Kamerinės skulptūrėlės šia tematika sudarė galimybę jam dalyvauti parodose, – sakė dailininkė ir prisiminė vieną pirmųjų parodų – Kalvarijoje, kur ir pati dalyvavo. – Paroda buvo labai įspūdinga, o jos atidarymas – unikalus: Juozas kiekvienai savo skulptūrai buvo sukūręs eilėraštį, vaikščiojo aplink skulptūras ir deklamavo.“

 Paskui J. Videika perėjo prie monumentaliosios skulptūros – pradėjo drožti kryžius, dideles paminklines ir dekoratyvines skulptūras.

„Džiaugiamės visa giminė, kad 2004 metais Juozas laimėjo labai reikšmingą tautodailininkams Lietuvoje Liongino Šepkos premiją – už profesionalumą kūryboje. Tai didžiulis įvertinimas. Juozas niekada nestovėjo vietoje: jis kuria, rengia personalines parodas ne tik Lietuvoje. Jo drožiniai eksponuoti Latvijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Italijoje, Belgijoje“, – vardijo J. Davidavičienė.

Vis tik reikšmingiausios parodos, pasak dailininkės, buvo Lietuvoje: 2003-2014 m. J. Videikos darbai eksponuoti Vilniuje, Pasaulio lietuvių dainų šventėse. 2010 m. jis pripažintas respublikoje geriausiu šv. Jurgio drožėju. Ne kartą dalyvavo ir buvo įvertintas respublikinėse tautodailės parodose „Aukso vainikas“.

„Gal ne viską paminėjau, bet Juozas mane žavi kaip menininkas, jo kūrybos nepaprastas įvairiapusiškumas ir produktyvumas gerąja prasme, jis nelaukia įkvėpimo, o, kaip pats sako, stveria ir dirba. Ir šaukštus, ir mažas skulptūrėles, ir monumentalius darbus. O kai nuvažiuoju su savo mokiniais į Kauno istorinę prezidentūrą, parodau jiems langus, kuriuos pagal istorinius pavyzdžius padarė Juozas Videika“, – sakė J. Davidavičienė.

Dailininkė palygino jurbarkietį tautodailininką su universaliąja Renesanso epochos asmenybe Leonardu da Vinči – nes ir Juozas moka viską. O apibendrindama sakė: „Juozo kūryba – tai aistringa meilės gyvenimui išraiška.“

Gyvenu ir džiaugiuosi

Paskui teatro režisierė prašė patį kūrėją papasakoti apie save, kad viską išgirstume iš jo lūpų, o žiūrovus kvietė klausinėti.

J. Videika grįžo prie pradžioje rodyto spektaklio. „Žiūrėdamas tą filmą net pradėjau pavyduliauti – laiko praėjo nemažai, bet jausmai išlieka...“, – sakė, mat jo Jūratę spektaklyje mergino net keli personažai.

„Džiaugiuosi, kad čia atsiradau. Man pasisekė iš tikrųjų – aš ir draugų, ir vaikų gerų turiu. Gyvenu ir džiaugiuosi šitoj bendruomenėj – ir darbų turiu, ir planų“, – tęsė tautodailininkas. Vaikai sėdėjo pirmose eilėse ir, be abejo, didžiavosi savo tėčiu, draugai suėjo, ko gero, dar ir ne visi, o planų Juozas neskubėjo atskleisti. „Tai, bene sakysiu...“, – tarstelėjo.

Klausytojams rūpėjo iškvosti kūrybos paslaptis. Į klausimą, kodėl drožiąs šventuosius, J. Videika sakė: „Kaip aš jų nedarysiu? Aš žiūriu, kad jie labai gražiai papuošia, ypač tie spalvoti. O tie kiti? Darbo daug juose, o parodose tai niekinis variantas. Kaip tas „Ėjo mergos karvių melžt“ – bet man labai patiko toj daina. Nors išdrožti buvo labai sudėtinga“, – teigė, ir paaiškino, kodėl.

Skulptorius sakė ir anksčiau savo darbus padažinėdavęs, tačiau savikritiškai vadino tai terlione ir sakė, kad reikia mokytis. Kompozicijas pradžioje droždavęs iš vieno medžio gabalo. „O jau paskui įsigudrinau, – šypsojosi kūrėjas. – Kai iš vieno, vargelio būna – skulptūrą gali sugadinti ir vienas judesys ne toks. Dvi savaites užtrunka tokią padaryti. Jei ne kiekvieną dieną, tai gal dar ir ilgiau. Bet kai aš jį dariau (skulptorius mostelėjo į šventąjį Jurgį), tai per savaitę galėjau padaryti penkių metrų statulą – nes didelę daryti lengviau – gali palįsti kur nors tarp kojų, o čia jau ne.“

„Kada atsirado noras drožti?“ – teiravosi smalsuoliai. „Pirmąkart kai vedžiau“, – visai rimtai tarė skulptorius, o išgirdęs publikos krizenimą patvirtino: – Taip taip. Nes prasidėjo toks ramus gyvenimas... Reikia gi ko nors imtis: čia buvo raketa, ir staiga – stop!“

Visokių išmonių Juozas prisigalvodavęs ir vaikystėje, bet niekas neprilipo, ir tėvas sakydavęs, kad jis niekam vertas. O medžio drožyba užkabino taip, kad, kūrėjo žodžiais, „pamirštu ir miegot, ir valgyt“. Nors dabar, neslėpė Juozas, jau būna ir kitaip: ir pamiegot traukia, ir skulptūroms vietoj ąžuolo dažnai renkasi minkštesnę liepą. „Gal čia senatvės požymis?“ – panašu, kad nėmaž dėl to nesigraudindamas klausė kūrėjas.

Ar vaikai drožia? „Nelabai. Bet manau, kad reikia spyrio jiems į užpakalį. Kai bandžiau Pijui parodyti, kaip reikia pjauti – sakau, gal tau prireiks, – atsisuku, o jis mygtukus spaudo“, – pasakoja, bet ir dėl to, panašu, nesielvartauja: juk nereikia vaikui rodyti specialai – jis praeidamas viską mato.

O į klausimą, koks darbas pačiam mieliausias, atsakymą J. Videika rinko sunkiai. „Tiesiog nė nežinau.... Kuris žmogui patinka... Nusako žmogaus akys, kuris pats geriausias mano darbas“, – sakė ir pridėjo, kad būna, jog ir nepatinka žmogui, ką jam padarai, bet, ko gero, toks žmogus pats yra niurzga.

Parodą „Konstantino Glinskio teatro žentas“ Jurbarko kultūros centre galima apžiūrėti iki vasario 16 d. Eikime, žiūrėkime, grožėkimės. Tik vargu, ar lengvai išsirinksime patį mieliausią iš visų, su aistringa meile gyvenimui išdrožtų J. Videikos dievų ir žmonelių.

Danutė Karopčikienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook