Teatras mini Konstantiną Glinskį

Teatras mini Konstantiną Glinskį (0)

2011-10-11

Festivalio „Senjorai ir jaunystė“ režisieriams padėkas ir savivaldybės dovanas teikė Kultūros skyriaus vedėja Daura Giedraitienė.

Šiemet minimos iš Jurbarko kilusio režisieriaus ir aktoriaus, vieno iš Lietuvos teatro kūrėjų Konstantino Glinskio gimimo 125-osios metinės.  Garsiojo kraštiečio teatralo vardu besivadinantis Jurbarko teatras pasistengė, jog ši asmenybė būtų prisiminta ir tinkamai paminėta ne tik Jurbarke.

Kovo mėnesį Konstantinas Glinskis Jurbarko teatro iniciatyva buvo paminėtas Vilniuje, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Rugsėjo pabaigoje tradicinis teatrų festivalis Jurbarke „Senjorai ir jaunystė“ irgi buvo skirtas garsiojo mūsų kraštiečio atminimui – jis žvelgė iš parodos fotografijų, apie jį buvo kalbama konferencijoje, savo spektaklius rodė mėgėjų teatrai, nes ir profesionaliojo teatro kūrėjas K. Glinskis pradėjo nuo mėgėjiškų vaidinimų.
Jurbarko kultūros centre veikusią parodą „K. Glinskis ir Jurbarko teatro veteranai“ sudarė dvi dalys. Pirmoji parengta Lietuvos teatro, kino ir muzikos muziejaus, kuriame K. Glinskio palikimą sudaro daugiau negu trys šimtai  eksponatų. Į teatralo gimtąjį miestą atvežta tik dalis nuotraukų, iliustruojančių spalvingą jo gyvenimą ir veiklą. Muziejaus direktorė Regina Lopienė ir Teatro skyriaus vedėja Vilma Janeliauskienė sakė specialiai nevežusios K. Glinskio asmeninių daiktų ir kitų eksponatų – tegul jurbarkiečiai patys atvažiuoja į muziejų Vilniuje.
Antroji parodos dalis – tautodailininkės Almos Budrytės-Busch nutapyti dvylikos Jurbarko teatro veteranų portretai. Tapytoją ir jos darbus pristatė dailininkė Rasa Grybaitė, o pati portretų autorė pasidalijo maloniais išgyvenimais, kuriuos patyrė rengdama parodą.
„Senjorai ir jaunystė“ tapo puikia proga jaunimui sužinoti apie garųjį teatro korifėjų – tik šiemet susibūrusi K. Glinskio teatro jaunimo studija, vadovaujama režisierės Agnės Banytės, paruošė teatralizuotą festivalio atidarymo pasirodymą, supažindinantį su K. Glinskio biografijos faktais.
Konferencijoje „Jurbarko regioninis teatras: ištakos ir šiandiena“ buvo keletas pranešėjų, bet didžiausio dėmesio, ko gero, sulaukė režisierius Gytis Padegimas. Pradžioje prisipažinęs, kad jurbarkiečių prašymas kalbėti apie K. Glinskį, kaip teatro pradininką, jį suglumino, nes Lietuvos teatro tėvu laikomas Juozas Vaičkus. „Galvojau: pasigyrėte turbūt, ir nusprendžiau pasigilinti, koks yra Kastanto Glinskio unikalumas teatre“, – sakė pranešėjas.
Ačiū Dievui, kad buvo tokie svetimtaučiai dvarininkai Vasilčikovai, iš kurių vyžoti lietuviai mokėsi aukštesnės dvaro kultūros. Kanstantas Glinskis buvo pirmas ir vienintelis, kuris atnešė į lietuviškąjį teatrą aristokratiškąjį matmenį. Šalia kitų režisierių kaimiečių jis buvo atėjęs iš aplinkos, kur stuburą reikia laikyti tiesiai, batai turi blizgėti, kur turi būti balti manžetai ir būtinai laikomasi garbės kodekso – šito dar būdamas vaikelis K. Glinskis išmoko Jurbarke, o vėliau jam pasisekė mokytis pas labai aristokratiškus dėstytojus – pasakojo G. Padegimas.
K. Glinskis, skirtingai nei kiti lietuviškojo teatro pradžios režisieriai, neturėjo savo trupės, bet jis vienintelis sugebėjo konsoliduoti trupę – savo ramumu, kantrybe, geru skoniu. „K. Glinskio lietuviškas žvilgsnis, einantis per Jurbarką, Pertapilį, Kauną, žiūri tiktai ten, kur yra menas“, – sakė pranešėjas. G. Padegimas papasakojo daugybę įdomių K. Glinskio gyvenimo ir veiklos faktų ir detalių, liudijančių jo asmenybės spalvingumą ir išskirtinumą. Gaila, kad klausančiųjų buvo mažai...
Profesorius Petras Bielskis kalbėdamas apie regiono įtaką teatrui teigė, jog Jurbarko teatras daro malonų įspūdį, ypač dėl repertuaro. Prabilęs apie dabarčiai būdingą internacionalėjimą ir tapsmą pasaulio žmonėmis, profesorius sušuko: „Viešpatie Jėzau! Kaip gali žmogų varžyti tautinė tapatybė, kaip galima nuo jos atsiriboti?“
Režisierė Danutė Budrytė-Samienė pranešime „K. Glinskis ir Jurbarko meno mėgėjų veikla“, be kita ko, teigė, kad XX a. pirmojoje pusėje teatras Jurbarke buvo populiarus – apie spektaklį pranešdavo klebonas per mišias, o miestelėnų būriai traukdavo jo pažiūrėti.
Dabar, deja, šituo nebepasidžiaugsi. Pilnas sales surenka nebent komercinis teatras, juokinantis žiūrovus nuoga jų pačių tikrove. Bet teatras, pasak prof. P. Bielskio, nėra tik pramoga, žaidimas ar siužeto atpasakojimas. Teatras kalba ženklais, o geram teatrui svarbu, kad jie būtų tautiški, atpažįstami konkrečiame regione.
Gerų spektaklių buvo ir festivalio „Senjorai ir jaunystė“ programoje, tik žiūrovų maža. Profesionalia režisūra ir vaidyba sužavėjo Ogrės tautos teatras, parodęs Moljero „Don Žuaną“. Po spektaklio latvių teatro režisierius Janis Kaijaks patikino, kad puikiai vaidinę aktoriai visi yra tik scenos mėgėjai. Vilniaus kolegijos pramoginio scenos meno studentų teatras rodė Ramūno Cicėno režisuotą senovės graikų komedijos tėvo Aristofano „Lisistratę“ – spektaklis sudomino netikėta tema, šiuolaikišku interpretavimu ir įtaigia vaidyba.
Jurbarko teatro visuomenei dėmesį savo apsilankymu ir sveikinimais parodė ir Seimo nariai Bronius Pauža bei Julius Dautartas. Pastarasis siūlė vaizdingame pamituvyje, kur prieš gerą šimtmetį vaikštinėdavo K. Glinskio į Jurbarką atvežti Valstybės teatro aktoriai, pastatyti garsiojo teatralo vardu pavadintą suolelį. Tačiau režisierė D. Budrytė-Samienė viliasi, kad gal seimūnai ir rajono valdžia, nors trumpai tepabuvę festivalyje, girdėjo, jog reikia gelbėti Jurbarke begriūvantį K. Glinskio gimtąjį namelį. O jei išgirdo, gal išklausys.

Danutė Karopčikienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook