Balsavimas

Ar STT įtarimų sulaukę ir nuo pareigų nušalinti savivaldybės administracijos vadovai turėtų atsistatydinti?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Teatro kariuomenė stipri kultūros savanoriais

Teatro kariuomenė stipri kultūros savanoriais (3)

2019-02-06

Istoriniu partizanų vadų keliu į 1949-ųjų Vasario 16-osios deklaracijos pasirašymo vietą etapais einančius žygeivius Jurbarko K. Glinskio teatras pasitiko įkūnijęs partizanų personažus. Stasiui Kliukui (antroje eilėje centre) patikėtas Jono Žemaičio-Vytauto vaidmuo.

Vasario 2 d. Konstantino Glinskio teatro surengta popietė „Teatro kariuomenė“ vedė prasmingą paralelę tarp teatro ir gyvenimo, tarp susiklostančių aplinkybių, žmogaus galimybių ir jo pasirinkimo. Tądien kalbėta apie stiprias asmenybes ir šio teatro aktoriaus Stasio Kliuko suvaidintus personažus. Asmeninį jubiliejų mininčiam S. Kliukui neabejotinai svarbios abi kariuomenės – ir įprasminta scenoje, ir tikroji, su kuria susietas nemažas laiko tarpsnis.

Scena...

Jurbarko K. Glinskio teatro režisierė Danutė Budrytė-Samienė renginį pradėjo nuo teatro prasmės. Ką jungia teatras ir jo žmonės? Žanrine prasme jis talpina labai daug – ir dainą, ir šokį, ir literatūrą, ir poeziją, ir kostiumą, ir scenografiją... Jei būtų kitaip, pasak režisierės, scenoje būtų tik kažkieno svetimą tekstą kalbantys žmonės. „Mes labai džiaugiamės, kad minėdami Jono Žemaičio-Vytauto metus savo teatre turime šaulių, savanorių, tarp jų – atsargos vyr. leitenantą Stasį Kliuką. Mūsų teatras surengė nemažai teatralizuotų istorinių, kraštotyrinių programų, kuriose buvo reikalingos karininko konsultacijos, o jas mums suteikė Stasys ir Jurbarko Petro Paulaičio šaulių 701 kuopa“, – kalbėjo režisierė.

Stasio Kliuko vaidmenys išskirtinai karingi personažų dvasia, jų požiūriu į scenoje atgaivintą laikmetį. Toks jo suvaidintas kovotojas, maištininkas Kliauga J. Petrulio dramoje „Prieš srovę“. Tai ilgiausiai K. Glinskio teatro vaidinamas spektaklis, parodytas Vilniaus nacionalinio dramos teatro scenoje, Kauno mažajame ir Panevėžio J. Miltinio dramos teatruose, Marijampolėje ir daugelyje kitų vietovių.

Stasį Kliuką partizanų vado Rymanto vaidmeniui pasirinko režisierius Jonas Vaitkus, kurdamas filmą „Vienui vieni“. Šis kūrybinis posūkis ypač svarbus. Pasak režisierės D. Budrytės-Samienės, J. Vaitkus įžvelgė S. Kliuko artistiškumą, atitikmenį šiam personažui.

S. Kliuko tipažas – kariškas, jo personažai – moraliai stiprūs, drąsūs žmonės, istorinės asmenybės. Matyt, neatsitiktinis ir D. Budrytės-Samienės pasirinkimas spektaklyje „Tiltai į Tėviškę“, kuriame S. Kliukui ji patikėjo ketvirtojo Lietuvos prezidento, partizanų generolo Jono Žemaičio-Vytauto vaidmenį.

J. Žemaitį-Vytautą jis įkūnijo ir K. Glinskio teatro aktorių parengtoje programoje per „Partizanų Lietuvos“ žygio VIII etapą, vedusį Jurbarko krašto keliais iki J. Žemaičio-Vytauto vadavietės. Žygeiviai žygkelių etapais atkūrė istorinį visos Lietuvos partizanų vadų maršrutą į Minaičių kaimą Radviliškio rajone, kur 1949 m. buvo pasirašyta Vasario 16-osios deklaracija.

Pasirinkimas...

Iš scenos į tikrąją karybą S. Kliuką grąžino renginyje kalbėjęs P. Paulaičio šaulių 701 kuopos vadas, atsargos majoras Algirdas Genys. „Pažįstu Stasį labai seniai, kai buvau mokinys. 1972 m. aukštaitis Stasys atkeliavo į Jurbarką ir užsiliko. Mus sieja vienodos profesijos, mes abu buvome sportininkai, baigę mokslus, susijusius su sportu. Atkūrus Lietuvos valstybę, mes abu atėjom į kariuomenę. Stasys atėjo kaip savanoris, o 1993 m. vieną dieną savanoris Stasys ateina ir sako – turiu norą ir pasiūlymą – ateiti tarnauti į kariuomenę“, – priminė A. Genys.

1993 m. S. Kliukas apsisprendė tarnauti besikuriančioje Lietuvos kariuomenėje, buvo susiruošęs į Geležinio Vilko batalioną, bet jurbarkiečiai atkalbėjo – Jurbarkui taip pat reikėjo tokių žmonių. S. Kliukas tapo Juozo Kasperavičiaus kuopos vadu. „Tarnavo savanoriai iš Smalininkų, Eržvilko, Varlaukio, Lybiškių, Jurbarko. Gerų vyrų kuopa buvo“, – sako Stasys. Iki išeinant į atsargą kariškos pareigos keitėsi, tačiau S. Kliukas niekada nenutolo nuo Lietuvos kariuomenės idėjų, principų ir prisiimtos atsakomybės. Jis brangina ne vieną apdovanojimą, gautą už šaulišką veiklą, ir neabejoja šio darbo prasme. Ne veltui su jubiliejumi jį sveikinusi Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Jurbarko skyriaus pirmininkė Irina Pažereckienė priminė, kad Stasys ir jo žmona Regina nepraleidžia nė vieno politinių kalinių ir tremtinių renginio ar šventės, neatsisako padėti. Ta pagalba ir atliekamas darbas ypač svarbus išsaugant partizanų, tremtinių nueito kelio atminimą.

Namai...

Jei būtų galimybė rinktis iš naujo, Stasys greičiausiai pasirinktų tą pačią fizinio lavinimo mokytojo specialybę. Tuo nė kiek neabejoja jo žmona Regina. Juo labiau kad mokytoju jis tapo todėl, jog pats turėjo prastą fizinio lavinimo mokytoją. Pasak Reginos, vyro požiūris į mokytojo darbą buvo kitoks, nei tuo metu pats matė, ir jis pasuko į pedagoginį institutą. Moteris sako ne kartą klausė, ar jis nesuklydo rinkdamasis šitą specialybę, ir mano, kad pasukęs į aktorystę Stasys būtų buvęs savo rogėse.

„Kai mes susipažinom, 1980 m., stebėjau spektaklį salėje „Kai miestas miega“ – būtent tolimojo plaukiojimo kapitoną vaidino. Sėkmingai pasirodė, „Pabaltijo rampoje“ tapo nugalėtojais iš trijų respublikų. Siūlydavo Pauliukaitis Stasiui vaidmenis, bet jis kažkaip atsisakydavo“, – pasakojo Regina.

Ji dirbo kultūros skyriuje ir puikiai pamena, kaip kartą Jurbarko teatro režisierius Algirdas Pauliukaitis ir Antanas Švedas atėjo pas ją, padavė scenarijų ir pakvietė į teatrą vaidinti. Tik perskaičiusi scenarijų pamatė, kad jai siūlomam personažui – seselei – pasakyti reikėtų vos vieną žodį... Moteris suprato, kad vienam iš pagrindinių vaidmenų reikia Stasio, o režisierius galbūt įtarė, kad tai ji neleidžia vyrui vaidinti teatre. „Bet jis tada užsiėmė sportu ir žvejyba“, – sako Regina. Tačiau teatras į šią šeimą vis tiek sugrįžo jiems abiem labai artimu skambesiu. Stasio vaidmenys tarsi persipynė su jo žmonos ilgamečiu darbu – Regina yra etnokultūros specialistė, gyvenanti kraštotyrininkės gyvenimą.

Susirinkusiems jį pasveikinti teatro žmonėms ir į renginį atėjusiems jurbarkiečiams, Stasys išdavė nedidelę, bet aktoriaus karjerai gal ir svarbią paslaptį – pirmasis jo vaidmuo buvo mokykloje pastatytame spektaklyje „Marti“. S. Kliukas užaugo Ignalinos rajone, Linkmenyse. Iš čia ir pirmoji pažintis su teatru.

Stasys sako, kad jo buvusi mokytoja Vanda Mikalajūnienė, nors matematikė, bet statė spektaklį, ir jį su bendraklasiu Albertu paėmė vaidinti „muzikontų“. Groti akordeonu, nors iš tiesų spektakliui būtų reikėję armonikos, jis mokėjo. Toje pat mokykloje dar vaidino „Kukį ir Gugį“. Ar tai buvo aktorystės pradžia, Stasys nesvarsto, bet jau vėliau, pradėjęs dirbti Jurbarko antrojoje vidurinėje mokykloje, įsijungė į agitbrigados „Paskutinis skambutis“ kolektyvą.

Ką tikrai žino Stasys, jog įvairialypė patirtis, apsvarstytas pasirinkimas ar tiesiog susiklosčiusios aplinkybės jį sutapatino su kraštu prie Nemuno. Gimtuosius Linkmenis, ten dar likusius šeimos namus, jis lanko mintimis, tačiau jo miestas yra Jurbarkas. S. Kliukas sako, kad čia jam viskas labai sava ir miela – gamta, Nemunas, žmonės. Ir juo labiau dabar, kai čia auga anūkai.

Pro Reginos ir Stasio namų langą matyti Nemunas – amžinosios tėkmės liudininkas. Žmogaus kasdiena teka taip pat kaip upė. Stasys sako, kad pavasariop keliaus į sodą prie užtvankos, o Regina išduoda, kad vyras pats pasigamino valtį, o dabar ir baidarę. Pasak jos, Stasio rankos linksta prie medžio. Nors jis pasijuokia, kad yra išdrožęs tik šaukštą, vis tik užsimena apie liepą, laukiančią žmogaus minčių.

Staliaus darbus mokėjo Stasio tėtis, gal iš čia šis polinkis. Regina prisimena, kaip pyko Stasio mama, kai per patį darbymetį tėvas ne į lietaus debesis dairėsi, o Linkmenų bažnyčioje langus dėjo... „O mama miegą iškeisdavo į knygas“, – sako Stasys. Jie augo penki vaikai, darbo buvo daug, bet jei namuose atsirado įdomi knyga, vakare pradėjusi mama ryte ją baigdavo skaityti.

Jubiliejinė septyniasdešimtmečio šventė į vieną visumą sujungė visus Stasio Kliuko nueitus takelius ir kelius. Ir tuos, į kuriuos sugrįžo prisiminimais, ir tuos, kuriais eina šiandien, ir dar tuos, kuriuos įvairiausių sumanymų ir minčių vedinas dar nueis. Daina, muzika, nuoširdžiu žodžiu jį pagerbę jurbarkiečiai, draugai ir kolegos pasakė svarbiausią dalyką – čia yra šio žmogaus vieta, įtvirtinta likimo ir jo paties pasirinktos krypties.

Jolita Pileckienė



« Atgal

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook