Balsavimas

Ar pritartumėte Vidos Rekešienės ir Dariaus Juodaičio grįžimui į rajono politiką?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Tradicinę kultūrą gali išsaugoti tik tauta

Tradicinę kultūrą gali išsaugoti tik tauta (0)

2012-01-09

Seredžiaus krašto šviesuolė – mokytoja Margarita Baršauskienė, kurios iniciatyva įkurtas amatų centras, ten kepama duona, gaminami tradiciniai valgiai, audžiama, pinama iš vytelių.

Globaliame pasaulyje vis mažiau lieka vietos tokioms vertybėms kaip papročiai, tradicinės šventės, šeimos bendravimas. Nors Lietuvoje, ypač miestuose, skaudžiai jaučiamas žmonių susvetimėjimas, daugybė lietuvių vis labiau atsigręžia į savo praeitį ir gaivindami tradicijas siekia susigrąžinti kultūrinį tapatumą. Tikimės, kad naujas „Kultūros salos“ projektas „Etnokultūros lobiai: metai, žmonės, tradicijos“ padės mums pažinti save ir susigrąžinti tai, ką dar galime išsaugoti.
Apie tai, kokie buvome ir kokie esame – pokalbis su Kultūros skyriaus vyriausiąja specialiste etnokultūrai Regina Kliukiene.

– Daugeliui nelabai suprantama, kas yra nematerialusis kultūros paveldas ir kodėl jį reikia saugoti. Ir išvis, ar įmanoma įvertinti tautos tapatumo reikšmę?
– Nematerialaus kultūros paveldo sąvoką paprastais žodžiais reikėtų įvardinti, kaip šimtmečiais formuotą kultūrą, kuri kiekviename regione (krašte) išsiskiria savitumu. Tai – tarmės, aprėdai, puošyba, tradicinė statyba ir trobesių, kiemo išplanavimas, maisto ruošimas, vaišių kultūra, kalendorinių, religinių ir šeimos švenčių papročiai, bendravimo kultūros ypatumai, gebėjimų raiška, dainos, šokiai, tautosaka.
Nematerialioji kultūra bene geriausiai atsispindi liaudies kūryboje – tautosakoje. Deja, šiandien turime pripažinti, kad sparčiai nyksta ši kultūros paveldo dalis, nes suprastėjęs šeimų, giminių, žmonių tarpusavio ryšys. Dėl šios priežasties vaikai menkai pažįsta savo gyvenamąją aplinką, nyksta vietovardžiai, hidronimai, pasakos, legendos, posakiai, patarlės. Prastėja kalbos kultūra. Net didelė dalis kaimo vaikų nepažįsta paukščių, medžių, nežino savo giminės šaknų, prosenelių, senelių vardų, pavardžių, kitų svarbių su jo šeima, gimine susijusių gyvenimo istorijos detalių.
Svarbų darbą ugdant pagarbą krašto kultūros vertybėms atlieka rajono kultūros ir ugdymo įstaigos. Kas antri metai vykstantis respublikinis vaikų ir moksleivių liaudies kūrybos konkursas „Tramtatulis“ suburia pasakotojus, muzikantus, dainininkus. Tai graži tradicinę kultūrą puoselėjanti šventė. 2011 m. respublikinio konkurso „Tramtatulis“ lauretu tapo ir jurbarkiškis bandonininkas Svajūnas Birgiolas (vadovė Aušra Masteikaitė Mičulė). Tokios šventės skatina domėtis regionine liaudies kūryba.
– Daug metų svarstoma, net ginčijamasi, ar galima Jurbarką priskirti Žemaitijai. Dauguma rajono gyventojų su tuo nenori sutikti. Tai kas gi mes esame, kuo skiriamės nuo savo kaimynų?
– Jurbarko rajonas driekiasi net per trijų skirtingų etnografinių regionų žemes. Laimei, dar galima apčiuopti tradicinės kultūros savitumus. Ypač skiriasi žemaitiškasis Eržvilko kraštas nuo vakarų aukštaičių kultūrą puoselėjančių veliuoniškių, juodaitiškių, serediškių. Tai kalbu turėdama mintyje vietinius, karta iš kartos čia gyvenančius žmones.
Pokario metais panaikinus valsčius ir Lietuvą suskirsčius į rajonus, XX a. 6–7 dešitmetyje prie Jurbarko rajono buvo prijungti net septynių skirtingų etnografinių regionų valsčiai, taip pat ir rytinė Mažosios Lietuvos dalis. Tai visiškai kitokią gyvenseną puoselėjęs Smalininkų ir Viešvilės kraštas. Deja, šiandien čia gyvena ir savo kultūros ypatumus tebesaugo vos keli mažlietuviai. Tačiau regionas iki šiol išsiskiria architektūra, sodybų, statinių suplanavimu, evangelikų liuteronų religijos išpažinimu, kalendorinėmis, religinėmis ir šeimos šventėmis, kita, tik šiam kraštui būdinga, etnografinės kultūros raiška. Tai rodo išlikę nematerialios kultūros tapatumo ženklai. 
Panemunių gyventojams nuo seno didelę įtaką darė ir ketvirtasis etnografinis regionas – kitapus Nemuno gyvenantys zanavykai. Nors abiejų Nemuno pusių gyventojai vieni kitus ir pašiepdavo – užnemuniečius įvardydami „liocais“, o šie dešiniajame krante gyvenančius vadindavo „karnavyžiais“, tačiau gyvenimo būdui tai turėjo neabejotinos įtakos. Kitos kultūros perimamumas ypač pasireiškė sukūrus mišrias šeimas. Paminėsiu vieną, tik Užnemunės kraštui būdingą sieninės krosnies dalį – apšildomą suolą, vadinamą zelikiu. Suvalkijoje nebuvo didelių pusę trobos užėmusių Aukštaitijai ir daliai Žemaitijos būdingų krosnių, tačiau beveik kiekvienos sodybos gyvenamajame name, vadinamoje stuboje, galėjai rasti krosnį su zelikiu, ant kurio šaltu metų laiku ne tik malonu sėdėti, bet ir pagulėti. Jis ypač patogus vaikams ir senyvo amžiaus šeimynykščiams.
Įdomu, kad dar ir šiandien, Seredžiaus seniūnijoje, kalbėdami apie audimo stakles išgirsime žodį „varstotas“. Nustebsime, nes varstotu vadinamas medžio apdirbimui skirtas įrenginys.
Seredžiuje  kitokie ir kalendorinių švenčių papročiai. Ypač išsiskyrė Velykų švenčių antros dienos tradicijos. Rytiniame Jurbarko rajono pakraštyje dar galima paragauti ant kopūsto lapų iškeptų bulvių tarkės blynų, vadinamų kopūstblyniais. Tokių vaišių nesulauksite iš žemaitiškosios Jurbarko rajono dalies gyventojų.
Eržvilkiškiai, buvusio Jurbarko valsčiaus gyventojai, per atlaidus, Kalėdas, Velykas iki šiol krosnyje puode per naktį kepa kiaulės pusgalve, kojomis, karka ar paukštiena įdarytą kugelį. Seredžiaus, Juodaičių krašte kugeliu pavadins bulvių tarkės plokštainį, iškeptą skardoje.
Nuo XX a. pradžios Eržvilko krašte tebeskamba bandonijų muzika. Tai unikalus kultūros paveldas, įtrauktas į Lietuvos nematerialiosios kultūros paveldo vertybių informacinę sistemą. 2011 m. „Eržvilko bandonijos“ ansamblis šventė 35 metų kūrybinės veiklos jubiliejų. Iš tiesų ši tradicija čia gyvuoja jau visą šimtmetį. Senieji bandonininkai šimtametes muzikavimo tradicijas sėkmingai perduoda jauniesiems krašto muzikantams.
– Eržvilko krašte išsaugota ir atgaivinta Trijų karalių šventė įrašyta į nematerialiosios kultūros paveldo registrą. Bet juk tai ne vienintelė atgaivinta mūsų krašto šventė?
– Jurbarkas garsėja žiobrinėmis. Unikalus, tik šiam kraštui būdingas žiobrių ant iešmo kepimo būdas gali būti įvardijamas tiek kulinarinio, tiek ir kultūros paveldo dalimi.
Ruošiant žiobrines Jurbarke grodavo dūdų orkestras, į šventę rinkdavosi kviestinė publika. Kepti žiobrius visuomet būdavo kviečiama Onutė Mikutaitytė. Kalnėnuose gyvenusi Žiobrių karaliene tituluota Onutė per Antanines būdavo vežama į prezidentūrą, kur prezidentui Antanui Smetonai ir jo svečiams kepdavo žiobrius.
Po karo žiobrių kepimas ant iešmo prarado lokališkumą, tuo pačiu prarado ir šventės žavesį. Bet ši tradicija pamažu sugrįžta į svarbiausius mūsų krašto kultūros renginius. Vienas jų – kasmet gegužės mėnesio paskutinį šeštadienį Raudonės pilies kieme ir parke rengiama „Panemunių žiedų“ šventė. Čia galima ne tik paragauti, bet ir pamatyti, kaip kepami žiobriai.
Galime pasidžiaugti evangelikų liuteronų bendruomenėje iki šiol gyvuojančia kapinių šventės tradicija. Šventės vyksta vasarą pagal iš anksto suderintą grafiką. Kapinėse vyksta pamaldos, giedamos giesmės. prisimenami mirusieji, šventinami naujai pastatyti paminklai. Tai bendruomenės susitelkimo šventė.
Atgyja ir kalendorinės šventės – Eržvilke, Girdžiuose, Jurbarke, Skirsnemunėje, Juodaičiuose švenčiama Trijų karalių šventė, kasmet visame rajone šėlsta Užgavėnių persirengėliai. Motiškiuose, etnografinėje Margaritos ir Petro Baršauskų sodyboje, bei Skirsnemunėje, Jadvygos ir Vlado Paškauskų ūkyje, vyksta Jurginės. Pupkaimyje, Raudonės seniūnijoje, Birutė Jurkšienė atgaivino Sekminių šventės tradiciją. Daugelyje vietų švenčiamos Joninės, Girdžiuose ir Raudonėje – Oninės, Stakiuose, Vertimuose, Eržvilke, Juodaičiuose, Vadžgiryje, Viešvilėje, Skirsnemunėje kraštiečius suburia atlaidų šventės.
– Bene daugiausia rašoma ir pasakojama apie tautodailininkus, gaivinančius liaudies meną ir amatus. Deja, mugėse kažkodėl dažniau gali pamatyti pretenzingų, nemeniškų, prasto skonio kūrinių nei tikrųjų tautos kūrybos perliukų. Kodėl?
– Tautodailė yra tradicinės kūrybos raiškos forma. Tradicinį liaudies meną Jurbarko krašte puoselėja ne viena dešimtis žmonių. Tai audėjos, pynėjai, mezgėjos, siuvinėtojos, medžio drožėjai, kryždirbiai, kalviai, nėrėjos, keramikai. Jų yra visose rajono seniūnijose. Be abejo, kiekvienas laikmetis įneša naujovių, tai vis labiau atitolina nuo autentiškojo tradiciškumo. Tai, kas gražu, ne visada yra tradicinės tautodailės atitikmuo.
Džiugu, kad mūsų audėjos, medžio drožėjai, liaudies tapytojai, rankdarbių puoselėtojai aukščiausiu balu vertinami regioninėse tautodailės parodose, darbai eksponuojami respublikinėse parodose. Vertinant kūrybinę raišką jų vardai įtraukti į svarbiausius tautodailės parodų katalogus.
Kasmet vykstančiose konkursinėse tautodailės darbų „Aukso vainiko“ ir „Geriausiojo liaudies meistro“ rajoninėse, regioninėse ir respublikinėse parodose tautodailininkai turi puikią progą pademonstruoti savo meistriškumą. 2011 m. rudenį regioninėje „Aukso vainiko“ ir „Geriausiojo liaudies meistro“ parodoje Tauragėje geriausio apskrities medžio drožėjo titulą pelnė jurbarkietis Antanas Martinaitis, antruoju tapo Juozas Videika – medžio drožėjas iš Jurbarkų, trečiąja vieta įvertinta riešinių mezgėja Laimutė Juzikėnaitė-Ašmonaitienė. Medžio drožėjo A. Martinaičio darbus galima pamatyti šiuo metu Jurbarko parodų ir koncertų salėje veikiančioje respublikinėje „Aukso vainiko“ ir „Geriausiojo liaudies meistro“ tautodailės parodoje. Beje, ypatingas šios tautodailininkų šventės akcentas – Aukso vainiko įteikimas vyks per Trijų karalių šventę šį penktadienį, 13 val.
Jurbarko rajone tautodailininkų „Mituvos“ klubui vadovauja profesionali menininkė Eglė Untulytė. Tautodailininkai savo kūrybos darbais puošia visas rajono, miesto šventes. Dalis klubo narių dalyvauja ir kitose Lietuvos vietovėse organizuojamose parodose. Dalis Jurbarko krašto liaudies meno kūrėjų darbų aprašyta tradicinę kultūrą puoselėjančiuose leidiniuose. Svarbu juos ne tik suregistruoti, bet ir fiksuoti, nes mūsų regionui būdingi autentiškos kultūros ženklai sparčiai nyksta.
– Sakoma, kad vienas lauke – ne karys. Jei reikėtų sudaryti artimiausių pagalbininkų penketuką, kokius žmones paminėtumėt pirmiausia?
– Visada pasidžiaugiu serediškių veikla. Margarita ir Petras Baršauskai įkūrė tradicinių verslų ir amatų centrą. Jame pinti moko Vida Žilevičienė, audimo paslaptis mergaitėms atskleidžia audėja Aldona Jaugėlienė, čia pat, gretimoje patalpoje įkurtoje virtuvėje, galima išmokti duonkepyje kepti duoną. Jadvyga Sutranavičienė parodys, kaip pasigaminti Seredžiaus apylinkėms būdingą patiekalą – įdarytą lydeką.
Jau nebe pirmi metai džiugina Veliuonos Antano ir Jono Juškų vidurinės mokyklos bendruomenė, puoselėjanti Antano Juškos palikimą – rengianti veliuoniškių veseliją ir į ją įtraukianti miestelio gyventojus, aplinkinių mokyklų liaudies meno mėgėjus. Renginys, subūręs dešimtis atlikėjų, vyksta visą dieną. Tai gražus pavyzdys kitoms rajono mokykloms, miestelių bendruomenėms.
Folkloro perteikimu Vadžgiryje rūpinasi Lina Lukošienė, o Jurbarke – Birutė Bartkutė ir Aušra Masteikaitė Mičulė. Šios kultūros darbuotojos vaikus ir jaunimą ne tik ugdo folkloro ansambliuose, bet jau treti metai vasaromis organizuoja kūrybines stovyklas „Mikutis“. Vaikai ten ne tik dainuoja, muzikuoja, bet ir susipažįsta su tautodaile, amatais, krašto istorija, įdomiais žmonėmis, kalendorinių švenčių sakralumu.
Pasidžiaugti tikrai yra kuo, o smagiausia, kad ir kalendorinės šventės, ir tautodailė, ir amatai vėl tampa mūsų gyvenimo dalimi.

Daiva BARTKIENĖ



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook