Balsavimas

Ar tenkina požeminių šiukšlių aikštelių įrengimo kokybė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Veliuoniečio kūrybos fonas – už lango vėjų muzika

Veliuoniečio kūrybos fonas – už lango vėjų muzika (0)

2018-11-08

Veliuonietis Juozas Žukas gyvena kūryba. Nors būdamas profesionalus dailininkas jis niekada duonos nepelnė iš meno ir savo paveikslų nenešė į viešumą. Tik šiemet Veliuonos, paskui ir Jurbarko bibliotekoje surengta jo kūrybos paroda, ir menininkas viliasi, kad galbūt ne paskutinė. 

Daugiau nei tapyba

J. Žuko kūryboje dominuoja grafikos darbai ir du dideli ciklai – „Lietuvos didieji kunigaikščiai“ ir „Lietuvos kaimas“. Autorius vaizduoja labai smulkmeniškai ir kruopščiai, o kiekviena detalė jo paveiksluose yra iškalbinga.

Kad paveikslas kalbėtų kitiems, pirmiausia vaizduojama tikrovė turi prakalbėti pačiam menininkui. Todėl kurdamas kunigaikščių ciklą J. Žukas atidžiai studijavo Lietuvos istoriją.

„Skaičiau Gudavičiaus istoriją ir ieškojau, kas būdinga Kęstučiui. Kaip pasakyti vienu sakiniu, ir kaip pavaizduoti? Jis užtvėrė kelią krikštytojams tiek iš Rytų, tiek iš Vakarų, neleido į Žemaitiją. Todėl čia kalavijas – kaip alegorija. O čia – Vytautas. Jis nešė šviesą į Rytus – iki Juodosios jūros. Todėl medžio šakos auga iš jo kalavijo“, – apie kunigaikščių portretus pasakoja dailininkas.

Veliuoniškio rašytojo Gasparo Aleksos portretą dailininkas kūrė perskaitęs jo knygas, ir prisipažino, kad skaitant eilėraščius teko ilgokai pagalvoti. Ar patiko portretas rašytojui? „Labai netgi patiko!“ – patenkintas sako dailininkas.

Nors jis nevengia ir tapyti, o parodoje eksponuojamas tapybos darbų ciklas „Metų laikai“, pasak jo, grafika, ko gero, yra daugiau negu tapyba. „Daug darbo reikia, kruopštaus daug darbo, – sako grafiką Dailės institute studijavęs veliuoniškis. – Piešinys, prieš tai nupiešus eskizą ant popieriaus, tušu perkeliamas ant specialaus baltais dažais padengto lakšto. Paskui imi aštrų peiliuką arba raižiklį ir kruopščiai išiminėji tas vietas, kur balta. Negalima suklysti!“

Kam teko matyti J. Žuko grafiką, gali įsivaizduoti, koks tai didelis darbas. Iš taip paruošto lakšto, vadinamos klišės, daromas piešinio atspaudas ant popieriaus. Šią procedūrą, kuriai reikia išmanymo, veliuoniškis irgi atlieka pats.

Tačiau kūrybos labiausiai reikia, kol sugalvoji ką piešti. Nes portretas, pasak J. Žuko, neturi būti standartinis, statiškas, bet atspindintis žmogaus visumą, jo vidų.

Gražių siužetų dailininko kūrybai teikia ir kasdiena. Cikle „Lietuvos kaimas“ autorius vaizduoja kaimo buitį. Tačiau ji nėra tik veidrodinis tikrovės atspindys. „Jei nupieši viską tiksliai, prapuola dvasia“, – sako dailininkas, naudojantis kūryboje šaržą, groteską ir kitas menines priemones.

„Kaimo pabaigtuvės“ – būna tokios kaime, bet čia viskas sugroteskinta, – apie savo diplominio darbo paveikslus pasakoja J. Žukas. – O čia mano žmonos brolis pjauja kiaulę. Pjauja, būtent, o ne pjauna, nes čia, Veliuonoje, taip sako.“

Svajonę augino tremtyje

Juozas Žukas kilęs nuo Biržų. Tačiau pirmieji jo vaikystės prisiminimai – iš Sibiro. Jis užaugo tremtyje, ten pat augino ir savo svajonę tapti dailininku.

„Mano tėvas buvo šaulių būrio vadas, ir 1941-aisiais, kai man buvo dveji, naktį birželio 14-osios pakrovė visus ir išvežė. Naujojoje Vilnioje visus vyrus atskyrė, ir niekada daugiau tėvo nebematėme. Mus vežė iki Tomsko – nuo ten jau pradėjau prisiminti save. Kaip mus pakrovė į baržas ir vežė Tomės upe žemyn, paskui per Obę dar 500 km į šiaurę, ten pats baisusis Sibiras...“ – atgal į nelinksmą vaikystę tolsta veliuoniškis.

Bet 1947 m. buvo, pasak jo, paleisti gandai, kad vaikams galima grįžti, tik reikia, kad kas nors lydėtų. Atsirado toks devyniolikmetis, kuris apsiėmė aštuonmetį Juozą ir devynerių jo brolį nuvežti į Lietuvą.

„Oi, ilgai važiavome, prekiniais traukiniais, tarp anglių, medžių. Į vakarus, į vakarus... Traukiniai ilgai stovėjo. Pinigų neturėjome, o badas baisus. Kai po kokio mėnesio galų gale atvažiavome pas tetą į Rinkuškius, visi subėgo žiūrėti į siberijos vaikus. Teta paskui sakė, kad nereikėjo jokio rentgeno – pastačius prieš saulę matėsi visi mūsų kauliukai“, – pasakoja Juozas.

 Atsirado protingų žmonių, kurie perspėjo vaikams neduoti daug valgyti. Aptepė su medum baltos duonos ir po pieno stiklinę. Viskas, šiandien daugiau negausit, pasakė. O vakare ten susirinko kaimiečiai – teta buvo aludarė – šurmuliuoja, ir dešrų, ir vėdarų ant stalo padėta. O jiedu sėdi kamputyje, alkani, ir prisimena, kaip mama sakė, kad nuvažiavę į Lietuvą, gaus sočiai pavalgyti...

Po truputį vaikus atmaitino, jie pradėjo eiti į mokyklą, nes ir Sibire jau buvo lankę rusišką mokyklą. Tačiau 1952 m., kai Juozas jau mokėsi Biržų gimnazijoje, vieną dieną į klasę įsiveržė du stribai ir milicininkas ir paklausė: ar čia yra liaudies priešas Žukas? „Mokytoja išbalo ir sustingo. Aš atsistojau. Liepė susirinkti knygas ir išsivedė“, – pasakoja Juozas.

Tada jį, dvylikametį liaudies priešą, antrą kartą ištrėmė iš Lietuvos.

„Bet nuvežė ne pas mamą, o į Tomsko nepilnamečių nusikaltėlių koloniją. Nereikėjo tada nei teismų. Kolonijos administratorė man su broliu pasakė: pas mus yra žudikų, plėšikų, prievartautojų, bet juos perauklėsim, o liaudies priešus reikia tik naikinti. Laukiau, kada pradės mus naikinti, kaip kokius tarakonus. Bet nieko – ir lovą davė, ir patalynę. Tik viskas buvo grotuota ir aptverta spygliuota viela“, – prisimena vyras.

O vieną dieną, jau po Stalino mirties, abiem berniukams liepė lūkuriuoti prie kolonijos vartų. Jų atėjo netoli buvusio aerodromo lakūnas. Įsodino į fanerinį atvirą lėktuvėlį, gabenusį paštą, ir 500 kilometrų jie skrido pas mamą.

„Sutiko mus mama ir kiti lietuviai – ten buvo labai daug moterų su vaikais. Tačiau ir mirė tie vaikai viens po kito – kaip musės. Nežinau, kaip neapsirgau ir nenumiriau, matyt Aukščiausiasis mane saugo. O buvo visi šansai, nes nei apsirengti, nei apsiauti, žiemos šaltos, gyvenom žeminėj, miegojom pasimetę skarmalų. Visą laiką – drebulys ir nuolatinis alkis“, – pasakoja dailininkas.

Dar Juozas prisimena, kad ligoninėje sanitare įsidarbinusi mama parnešdavo bulvių lupenų, kaulų, jau gerai nugramdytų, o kartais ir duonos plutą – tikrą skanėstą. Paskui susizgrimba nukrypęs į neesminius dalykus. Nors kažin ar neesminiai – juk tas nuolatinis badas ir šaltis augino šviesesnio gyvenimo troškimą.

Tikslą pasiekė

1958-aisiais juos jau leido išvažiuoti iš tremties vietos. „Kur tik norim, tik ne į Lietuvą. O man vis tiek kirbėjo mintis kaip nors grįžti į Lietuvą, o svajonė – įstoti į dailės institutą“, – sako Juozas.

Ir jis sugrįžo. Jau atitarnavęs armijoje ir padirbėjęs aerodrome dispečeriu radistu. Ir prisiskaitęs lietuviškų knygų, kurių atsiųsdavo tremties išvengusi sesuo.

Į Vilniaus dailės akademiją įstojo 1965 m. studijuoti grafiką. „Noras paišyti – jau nuo mokyklos. Labai mėgau piešimą ir reprodukcijas žiūrėti, kokios tuomet buvo. Niekuo kitu nenorėjau būti, tik dailininku. Konkursai buvo dideli, nežinau, kaip man pavyko. Tačiau iš ketvirto kurso mane išvarė už antitarybinę agitaciją. Be teisės grįžti. Tada nedaug tereikėjo“, – sako J. Žukas ir pasakoja banaliausią situaciją – dėl panašių „nusikaltimų“ sovietų represijas patyrė ne vienas to laiko šviesuolis.

Sulaukęs Sąjūdžio J. Žukas vėl beldėsi į Vilniaus dailės akademiją ir buvo priimtas į trečią kursą. Įtemptai, pasak Juozo, praėjo tie studijų metai, nors ir neakivaizdiniame skyriuje, o jo diplominis darbas buvo įvertintas aukščiausiu balu.

Laimingas kurdamas

Tačiau darbo pagal specialybę J. Žukas negavo. Tiesa, vienu metu dirbo Klausučių sodininkystės ūkyje dailininku-apipavidalintoju, tačiau kūrybos ten neprireikė. „Paišyti reikėjo vaizdinę agitaciją, visokius leninus, lozungus, ir iš to nieko neliko. Bet ten gavome butą“, – sako jis.

Paskui ir neieškojo, supratęs, kad „valdiškas“ darbas ir kūryba – nėra tas pats. „Kūrybai reikia entuziazmo ir noro, kuris ir yra svarbiausia motyvacija. Kad nedirbtum per prievartą. Kad norėtųsi“, – sako veliuoniškis, dailei paskyręs kone visas laivalaikio valandas.

Savo darbų beveik niekam nerodė, nors, kaip turbūt kiekvienas kūrėjas visą laiką galvojo apie parodą. „Nesiviešinau, nes man neužtenka įžūlumo. Tik Kaune pernai ar užpernai buvo parodos, dabar Veliuonoje, Jurbarke. Man padėjo Veliuonos rašytojai Gasparas Aleksa ir Violeta Šoblinskaitė“, – sako dailininkas.

Į Veliuoną daugiau kaip prieš 50 metų Juozą atsivežė tuomet dar tik būsima jo žmona Vanda Avižonytė. Šis miestelis Lietuvoje nepageidaujamam ir neregistruojamam tremtiniui tapo saugia gyvenimo užuovėja.

Kai prieš ketverius metus žmona mirė, Juozas persikraustė į savo dailininkiškas dirbtuves – namelį kieme. „Čia mano ir miegamasis, ir valgomasis, ir dirbtuvė“, – sako jis, o už lango jaukiai skimbčioja vėjelio judinama jo paties sukonstruota instaliacija. Šios vėjo muzikos fone gimsta naujausi dailininko darbai, kuriuose pavaizduota ir Veliuona – jo kūrybos žemė.

Ant dailininko darbastalio – ir žurnalas „Literatūra ir menas“, jis nuolat seka dabarties kultūros procesą. „Dabar – menų perprodukcija. Kur čia lįsi su savo paroda, jei čia jau pasenęs menas... Dabar – visokie padurniavimai, o vaizduojamasis menas išstumiamas, nemadingas. Dabar akcionizmas, demonstarcijos, monstracijos, nors tai su vaizduojamuoju menu nieko bendro neturi. Tai labiau cirkas, ne menas. Ir vis tiek turės sugrįžti prie tradicijų. Jusliniai organai tebėra tie patys. Kol žmogus gyvena šiam pasaulyje, tol neišnyks poreikis menui, jokie kompiuteriai negalės to pakeisti. Nebent jeigu įvyks stebuklas ir tragedija, kai kompiuterio intelektas pralenks žmogų ir pradės jam diktuoti. Bet čia fantastika. Kol kas“, – savo nuomonę apie dabartinį meną turi veliuoniškis.

Gerą draugiją jam sudaro knygos. Skaito Šalamovą, Pasternaką, Kunčių... Ir apie knygas turi savo nuomonę: „Tų knygų leidžiama begalė. Kad tik padaryti. Bet knygai parašyti reikia supratimo ir gyvenimo patirties, o ne iš mokyklos suolo išėjo, ir jau rašytoja.“

Niekuo – nei vaikystėje kęstu badu, nei senatvėje mažyte pensija – veliuoniškis J. Žukas nesiskundžia. Jis sako ne kartą pagalvojęs tai, ką vėliau rado pabėžta ir rusų rašytojo A. Solženicyno, kad daugiausia inkščia ir vaitoja žemo intelekto žmonės, jie būna perdaug gobšūs.

Į klausimą, ar laimingas, dailininkas Juozas atsako: „O kas ta laimė? Nieks nežino. Bet aš esu laimingas. O kaip gi kitaip?“

Ir laimingas visada. Kaip ir autoportrete, kurį nupiešė 1970 m., kai išmestas iš dailės instituto nusidangino į Samarkandą. „Kito autoportreto ir neturiu, nes Samarkande nebuvau kitoks nei Veliuonoje, tik tiek, kad jaunesnis“, – šypsodamasis sako J. Žukas.

Danutė KAROPČIKIENĖ



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook