Balsavimas

Ar tenkina požeminių šiukšlių aikštelių įrengimo kokybė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Veliuonos muziejus persikelia į terasą

Veliuonos muziejus persikelia į terasą (0)

2019-08-07

Liepos 27 d., purškiant lietui, Veliuonos miestelio centre kvepėjo dažais – čia vyko Veliuonos krašto muziejaus surengta Dailininkų diena. Tai jau trečiasis projekto „Veliuonos muziejus lauko terasoje“ renginys. Netradicinį būdą užimti turistus ir miestelio gyventojus sugalvojo Veliuonos krašto muziejaus darbuotojai.

Arčiau žmonių

„Visada būdavo gaila, kai turistai, apžiūrėję miestelio centrą, išvažiuodavo. Galvojau, kaip įsiterpti į jų vizitą su muziejaus veikla, sudominti, patraukti. Eksponatų į gatvę neneši, todėl kilo mintis rengti temines dienas“, – apie idėją, kuriai buvo gautas finansavimas, pasakoja Veliuonos krašto muziejaus muziejininkas, istorikas Gediminas Klangauskas. Jis pastebėjo, kad daugiausia turistų Veliuonoje apsilanko savaitgaliais, apie pietus, todėl šiuo metu centrinėje Veliuonos aikštėje ir vyksta įvairios muziejaus veiklos.

Birželio pabaigoje įvyko pirmasis renginys – Istorikų diena. Prie Šarūno Šimulyno sukurto paminklo, skirto Veliuonos 700 metų jubiliejui, buvo pristatyta senų istorijos knygų, istorijos vadovėlių paroda, vyko viktorina, diskusijos. Prisėdę ant suolelio turistai galėjo paskaityti įvairių istorinių laikotarpių knygų. „Vokiečių turistus labiausiai sudomino J. Šilerio 1922 m. išleista knyga lietuvių ir anglų kalbomis „Vokiečių okupacija Lietuvoje 1915–1919 m. Viena svečių pora tą knygą visą perskaitė“, – šypsosi G. Klangauskas.

Į Veliuonos miestelio šventę įsiliejo muziejaus, drauge su partneriais – Veliuonos kultūros centru ir biblioteka, surengta Muzikantų diena. Muzikantai miestelio gyventojus ir svečius linksmino parkelyje prie seniūnijos. „Seniūnijoje yra daug gyventojų, kurie muzikos instrumento į rankas buvo nepaėmę 5-10 metų. Ėjome, kalbinome kiekvieną. Ne visi išdrįso, bet net pats nustebau, kai jų susirinko apie 20“, – smagų muzikavimą prisimena G. Klangauskas.

Šventėje kaimo muzikantai grojo armonikomis, akordeonais ir kitais muzikos instrumentais. Į renginį muzikantai sugužėjo iš Juodaičių, Tamošių, Veliuonos. Juodaičių kraštui atstovavo armonika grojęs Tomas Budrikas, Tamošių kaimui – Zenas Šukauskas, po kelerių metų pertraukos į būrį susirinko Tamošių armonikierės Angelė Minalgienė, Danutė Masaitienė, Bronė Kučinskienė. Veliuonai atstovavo Kazys Vytautas Mickus ir Antanas Šuopys, Olga Jurėnienė, Audrius Mačiulis, groję akordeonais. Antanas Grabauskis grojo ir armonika, ir akordeonu. Naglis Mačėnas – dūdele. „Sunkiai prikalbinti, įsigroję jau skirstytis nenorėjo“, – juokiasi projekto sumanytojas.

Sudomino atvykėlius

G. Klangauskas turi dar ne vieną mintį – norėtų surengti Rašytojų dieną – Veliuona garsi ne vienu žodžio meistru, arba Žvejų dieną, per kurią galima būtų priminti senus žvejybos būdus. O liepos pabaigoje surengtoje Dailininkų dienoje aktyvesni buvo miestelio svečiai – jie mielai prisėdo parkelyje prie Vytauto paminklo piešti ir spalvinti.

Į renginį G. Klangauskas kvietė miestelio menininkus Juozą Žuką ir Izabellą Nilsson. „Juozas pasikuklino ateiti ir Izabella buvo užsiėmusi, bet atvyko bene garsiausio Veliuonos krašto dailininko Valentino Gerulaičio dukra Laimutė. Ji papasakojo apie savo tėvą“, – sakė muziejininkas.

Nors ir be profesionalų pagalbos, renginyje dalyvavę miestelio svečiai dekoravo medinius, G. Klangausko sūnaus Evaldo pagamintus arkliukus, spalvino ir dailino jau anapilin iškeliavusios keramikės Angelės Orlovskytės nulipdytus varliukus, išbandė piešimą naudojant molbertą. „Labai smagu ir įdomu“, – džiaugėsi spalvomis medinį arkliuką puošdama vilniečių šeima, panemunių keliu keliaujanti su dviem atžalomis.

Gausiau įsilijus dailės užsiėmimus teko baigti, o dailininkai naujokai mielai apžiūrėjo muziejaus eksponatus, tarp kurių garbingą vietą užima dailininkoV. Gerulaičio paveikslai.

Dovanos gimtinei

Pasak G. Klangausko, muziejui keliantis iš Veliuonos dvaro į kitas patalpas dalis V. Gerulaičio paveikslų buvo padėti į archyvus Veliuonos gimnazijos patalpose. „Pats peržiūrėjau archyvus, atrinkau visus dailininko darbus ir parnešiau čia. Paprašiau šalia įsikūrusios seniūnijos leisti paveikslus eksponuoti jos salėje. Dabar turime puikią erdvę parodai“, – džiaugėsi muziejininkas. Jis įsitikinęs, kad šio dailininko darbai – labai vertingi ir turi būti matomi. „Vienas iš paveikslų, greičiausiai dėl blogų sąlygų Veliuonos dvare, jau gerokai pažeistas. Turime išsaugoti kitus“, – sako G. Klangauskas.

Muziejininkas pripažino, kad dar nespėjo visų dailininko darbų surašyti ir suskaičiuoti. Čia jam į pagalbą atskuba V. Gerulaičio dukra Laimutė Gerulaitytė-Keturakienė. „Radom tėčio ranka užrašytus skaičius, kad Veliuonos muziejui jis padovanojo 11 paveikslų“, – patikina ji. Po tėčio mirties 2011 m. kaunietė tapo dažna viešnia Veliuonoje – miestelio kapinėse tėčio valia jis ir atgulė, šalia palaidota ir dailininko žmona Aldona. „Pririšo tėtis mane prie Veliuonos. Aš gimiau jau Kaune, bet tėčio meilė šiam kraštui visada buvo ypatinga, todėl ir man jis tapo savas. Atvažiuoju ir į kapus, ir į šventes“, – patikino L. Keturakienė.

Seniūnijos salėje kabo penki V. Gerulaičio paveikslai – portretai iš Lietuvos karininkų portretų ciklo, kurį dailininkas tapė Vytauto Didžiojo Karo muziejaus užsakymu: generolo Kazio Veverskio, partizano Vinco Šukaičio-Gintauto, pedagogo, istoriko Antano Valaičio, kraštietės mokytojos Leonidos Batūraitės-Matusevičienės ir dar tiksliai neidentifikuoto, bet greičiausiai vieno Gerulaičių šeimos atstovo – ūkininko, grįžusio iš Amerikos, portretas.

Muziejuje eksponuojami ir įspūdingi V. Gerulaičio tapyti Lietuvos Didžiųjų Kunigaikščių portretai – Vytenio, Gedimino, Vytauto. Bene įspūdingiausias darbas – didelių matmenų drobė „Gedimino žūtis prie Pilaičių“. Paveikslas nutapytas 1996 m. Jo centre – kunigaikštis Gediminas.

„Dailininkas užfiksavo vieną svarbiausių XIV a. mūšių – 1337 m. įvykusią kovą tarp lietuvių ir vokiečių ordino. Šiame mūšyje, manoma, buvo sužeistas Gediminas“, – pasakoja G. Klangauskas. Dailininkas preciziškai vaizduoja detales, taip pat užfiksuota pagal istorinius šaltinius pirmą kartą prie Pilaičių iškelta Lietuvos vėliava, matyti pilies statybos ypatumai. „Man šis paveikslas prilygsta Jano Mateikos „Žalgirio mūšiui“ ir yra bene didžiausio dėmesio sulaukiantis muziejaus eksponatas“, – sakė muziejininkas.

V. Gerulaitis dar sovietmečiu priimdavo užsakymus bažnytiniams paveikslams, kuriuos pasirašydavo tik inicialais. Veliuonos bažnyčioje yra 14 V. Gerulaičio nutapytų Kryžiaus kelio stacijų ir Šv. Jono Boskaus portretas.

Ryškus atminimas

L. Keturakienė su pagarba ir meile kalba apie savo tėvą ir, nors nuo jo mirties jau praėjo aštuoneri metai, prisiminimai neblėsta. „Aš jį prisimenu kaip vyro idealą. Buvo sportiškas, mėgo bendrauti. Buvau mylimas vaikas, nešdavo mane tėtis ant pečių, už jo jaučiausi kaip už mūro“, – į prisiminimus leidosi Laimutė.

V. Gerulaitis gimė ir augo Gystėnų kaime, pakrikštytas buvo Veliuonos bažnyčioje. Jo mama, kurios anksti neteko, buvo puiki audėja, o tėtis ne tik ūkininkavo, bet ir buvo siuvėjas, žiemą apeidavęs trobas ir apsiūdavęs šeimynykščius. Būsimas dailininkas kaime baigė pradinę mokyklą, o į Veliuonos mokyklą žiemą tekdavo ir su slidėmis šliuožti.

Mokykloje Valentinui didelę įtaką turėjo mokytoja L. Batūraitė-Matusevičienė, ne tik mokiusi istorijos, bet ir ugdžiusi mokinių tautinius, patriotinius jausmus, įskiepijusi meilę tėvynei.

Tėvui vedus antrą kartą šeima išsikėlė į Kauną, kur V. Gerulaitis mokėsi dailės mokykloje, studijavo Kijevo dailės institute. 1953 m. vedė bendramokslę Aldoną – Laimutės mamą. Kad išlaikytų šeimą įvairiose organizacijose dirbo apipavidalintoju, o tapymu užsiėmė laisvalaikiu. „Atsimenu tėtį tapantį namuose. Tuo metu daugiausia tapydavo peizažus. Mėgdavo piešti iš natūros. Paveikslus dažnai dovanodavo, tad dabar net nežinau, kur jų yra“, – sako L. Keturakienė. Moteris pasirinko architekto specialybę, nes matė, kad dailininkams iš savo darbo pragyventi nelengva.

Išėjęs į pensiją V. Gerulaitis dirbo daug – tapė kariškių portretus. Pagal jo užrašus Karo muziejuje jų turėtų būti 15. Švęsdamas 75 metų jubiliejų dailininkas pats suorganizavo pirmąją savo darbų parodą Kauno įgulos karininkų ramovėje. „Jis tai padarė būdamas garbaus amžiaus, buvo graži paroda, daug garbingų svečių“, – pamena dailininko dukra.

Po 15 metų, pernai, L. Keturakienė išėjusiam į anapilį tėčiui atminti vėl surengė parodą. „Pernai jam būtų suėję 90. Buvo švenčiamas ir Lietuvos kariuomenės 100-metis. Radau visus kontaktus, kai tėtis rengė parodą, ir man visi geranoriškai padėjo“, – pavykusia antrąja paroda džiaugėsi L. Keturakienė.

V. Gerulaitis visada aukštino Veliuonos grožį, spalvų dermę, žavėjosi peizažais, Nemuno vingiais, gerbė veliuoniškius. Dailininkas ne tik tapė, bet ir eiles kūrė, o apie Veliuoną kalbėjo kaip apie Eldoradą – svajonių, vilčių ir laimės šalį.

Jūratė STANAITIENĖ



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook