Balsavimas

Kas laimės antrąjį rinkimų į Seimą turą?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Akmenys ant Lietuvos laisvės kelio

Akmenys ant Lietuvos laisvės kelio (0)

2019-11-25

Nežinia kodėl atsisakius pirminės idėjos – obelisko su Vyčio kryžiumi, nuspręsta Kryžkalnyje partizanams atminti pastatyti į žemę įsmeigtą kalaviją.

Kryžkalnyje (Raseinių r.) pradėtas statyti paminklas Lietuvos partizanams, tarp jų Jurbarko krašto ir visos Kęstučio apygardos kovotojams atminti. Buvo sumanyta, kad naujasis paminklas taps pirmuoju valstybinio lygmens paminklu. Tačiau kaip ir daugelis sumanytų statyti paminklų, taip ir šis, sukėlė audringų diskusijų. Šiandien savo nuomone dalijasi vienas iš 1991 m. Parlamento gynėjų, Lietuvos kariuomenės kūrėjas-savanoris Antanas Kliunka.

Šiuo metu susitaikėliškai tylint Vyriausybės ir Seimo vyrams, Seimo kultūros komitetui, nepaisant 70 proc. Lietuvos gyventojų nuomonės išlenda ne tik laisvės gynėjų puolimas, bet kišama ir antipaminklų statyba.

Įtakingoms Lietuvos valstybės galvoms tylint, kažkoks aferistas (kitaip jo pavadinti negaliu) susikooperavo su vienu valdininku ir du kartus paniekino generolo Jono Noreikos-Vėtros atminimo lentą Vilniuje ant Vrublevskių bibliotekos, kurioje jis dirbo, sienos. Po to sekė pirmojo Lietuvos savanorio, pulkininko Kazio Škirpos puolimas ir jo apšaukimas žydšaudžiu.

Man tai nieko naujo. Puolimą patyrėme ir mes, pirmieji 1990 metų Lietuvos savanoriai, Parlamento gynėjai, kai 1990-1991 metais mus komunistai, sovietų šalininkai ir jedistvininkai (judėjimas prieš Lietuvos nepriklausomybę, už Lietuvos išsaugojimą Sovietų Sąjungos sudėtyje) vadino „nedobitymi fašistami“ (liet. – nepribaigtais fašistais).

Mes puikiai suprantame, kodėl sovietinės pakraipos veikėjai, o gal jie ir informacinio karo kurstytojai, taip nekenčia plk. Kazio Škirpos, nes jis yra kovos už Lietuvos nepriklausomybę simbolis. Tai jo vadovaujami savanoriai 1919 m. sausio 1 d. Vilniuje, jau siautėjant bolševikams, išdrįso Gedimino pilies bokšte iškelti Lietuvos tautinę vėliavą, nes tai jis, būdamas Lietuvos Steigiamojo Seimo nariu, 1920 m. lenkams veržiantis į Vilnių išstumti Rusijos bolševikų ir užimti Vilniaus kraštą, kreipėsi į Lietuvos žmones ir suorganizavo 20 tūkstančių savanorių ir pats iki 1921 m. vadovavo pirmajam savanorių pulkui, nes tai jis, 1941 m. sovietams okupavus Lietuvą, suorganizavo Lietuvos aktyvistų frontą, jam vadovavo ir 1941 m. birželio mėnesį prie ginklo pakvietė apie 100 tūkst. karių, taip apgindamas Lietuvos kariuomenės garbę ir paneigdamas sovietų ir jų kolaborantų propagandą, kad Lietuva 1940 m. savanoriškai įstojo į Sovietų Sąjungą.

Mes, pirmieji 1990 m. atkurtos nepriklausomos Lietuvos kariuomenės kūrėjai-savanoriai, Parlamento gynėjai, šiemet, spalio 6 d., važiuodami pagerbti Adolfo Ramanausko-Vanago jo perlaidojimo metinių proga, pamatėme, jog kaip ir su generolo J. Noreikos-Vėtros atminimu, taip pasielgta ir su K. Škirpos: slapta nuo jo vardo alėjos nuplėšta lentelė „K. Škirpos al.“ ir jos vietoje pakabinta lentelė jau su kitu pavadinimu.

Mums kilo neaiškumų ir dėl Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) ginkluotųjų pajėgų vado, LLKS Tarybos prezidiumo nario gen. A. Ramanausko-Vanago pagerbimo. Jo pagerbti atvykusius dalyvius nemaloniai nustebino, kad per metus taip ir nesugebėta Lietuvos partizanų vado pagerbti antkapiniu paminklu. Tik perlaidojimo metinių išvakarėse susigaudyta paskelbti konkursą antkapiniam paminklui sukurti.

Dėl tokio požiūrio buvo apmaudu ir skaudu stovėti prie Lietuvos partizano kapo smėlio kauburėlio, kai visai šalia prabanga tviska signatarų, tačiau susijusių su sovietine praeitimi – buvusio Šiaulių NKVD veikėjo Jakubo Minkevičiaus ir buvusio MGB vertėjo-tardytojo, Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto sekretoriaus Vladimiro Beriozovo antkapiai. Mes stebėjomės, kad turbūt dėl to nė vienas iš valstybės vadovų tą dieną neatvyko į šį Antakalnio kapinių Panteoną. Tik Lietuvos Respublikos Prezidentas atsiuntė vainiką. Tačiau prisiminėme, jog kai kas prie šio kapo visuomenei pasirodyti veržėsi prieš metus, kai buvo perlaidojamas A. Ramanauskas-Vanagas.

Tą dieną svarstėme, kad bus įdomu pažiūrėti, kaip jausis nuėjusieji prieš tautos valią, jei Lukiškių aikštėje teks atidengti partizanų kančios ir mirties simbolį – „bunkerį“, bet ne obeliską su Lietuvos simboliu Vyčiu, tada, jeigu mes, visuomenininkai, glutinai pralaimėsime teismų maratoną dėl Lukiškių aikštės memorialo.

Norinčios pasirodyti „grietinėlės“ netrūko ir spalio 7 d. Kryžkalnyje, kai viena ponia, kalbėjusi LLKS vardu, su trimis nieko nesusigaudančiais partizanais, į memorialo, skirto žuvusių 20 tūkst. Lietuvos partizanų atminimui, pamatą įbetonavo kapsulę.

Visi jie mums, Parlamento gynėjams, tikriesiems tos idėjos autoriams ir sklypo savininkams, tyliai stebint tokių veikėjų savosios puikybės gamybos farsą, prisistatė kaip tikrieji to memorialo idėjos autoriai. Dar daugiau: puikiai prisimename, kaip kai kurie veikėjai, nuolat ir ciniškai kalbantys partizanų vardu, prieš metus mus, Lietuvos kariuomenės kūrėjus-savanorius, Parlamento gynėjus, tikruosius paminklo statybos idėjos autorius, apkaltino neva mes su savo idėja trukdome pabaigti a. a. monsinjoro Alfonso Svarinsko koplyčios statybą, tvirtino, kad mes iš viso neturėjome teisės rinkti lėšų memorialui tol, kol neturėjome sklypo jam pastatyti.

Ta kampanija tęsėsi tol, kol mes tą sklypą, nupirkę už 20 tūkst. Eur, padovanojome LLKS, nes mat jie esą tikrieji LLKS teisių perėmėjai ir labai dideli patriotai.

O kad nori ir siekia būti dideli, patvirtina lenta a. a. monsinjoro A. Svarinsko koplyčioje, kurioje vienas veikėjas įsiamžinęs kaip LLKS Tarybos pirmininkas. Lenta prabangi, ką ten lyginti su Kęstučio apygardos partizanų, kurių gretose buvo daug kovotojų iš Jurbarko krašto, įamžinimu ant skardos lapų su žuvusių partizanų atminimą žeidžiančiomis klaidomis – gal tyčia praleista net Žebenkšties rinktinė, kuriai vadovavo Jonas Žemaitis-Vytautas. Tai ką jau kalbėti apie kitus partizanų būrių ir štabų vadus. Ir suprantam, kodėl? Buvo labai skubėta, nes reikėjo suspėti iki prezidento rinkimų.

Memorialo, skirto pagerbti visus žuvusius Lietuvos partizanus, statybos idėjos ėmėmės dar 2013 metais prašomi partizano, a. a. plk. Leono Laurinsko-Liūto. Tai būtent jis tragiškomis 1991 m. sausio dienomis, vienintelis iš tuomet dar gyvų partizanų, buvo mūsų, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos gynėjų, rikiuotėje. Tos idėjos įgyvendinimo pradžiai jis, prieš išeidamas Anapilin, paaukojo savo sunkiai susitaupytų 10 tūkstančių litų. Tuomet sutarėme, kad memorialo kertiniu akcentu turi būti obeliskas su Vyčio kryžiumi – LLKS ženklu, matomu iš 5 ar net 10 kilometrų. Tai mūsų idėjai pritarė 150 rėmėjų, paaukojusių nuo 1 iki 4000 Eurų.

Taip po sunkaus penkerių metų darbo, nepaisydami šmeižtų ir trukdymų, 2018 m. rugsėjo mėnesį sklypą memorialui statyti pagaliau nupirkome. Per paramos memorialui koncertą, kurį 2017 m. lapkričio 18 d. transliavo LRT, Lietuvos žmonės suaukojo dar 27 tūkst. eurų, nes visus tuos penkerius metus, kai rinkome lėšas memorialui, reklamavome, kad tai bus obeliskas su Vyčio kryžiumi – LLKS ženklu.

Žmonės tuo patikėjo ir aukojo. Mūsų idėją parėmė Lietuvos kariuomenė, išleistame lankstinuke skelbusi, kad memorialas privalo tapti pirmuoju valstybinio lygmens paminklu Lietuvos partizanams, kurio statybą remia kariuomenė.

Prie šio tikslo Lietuvos kariuomenė prisidėjo memorialą reklamuodama lankstinukais, sąsiuviniais moksleiviams. Tuomet mums ženklias sumas suaukojo Lietuvos šaulių sąjungos skyriai, Lietuvos kariuomenės karo policija, kariai, šauliai.

Memorialas turėjo tapti informacinio karo ginklu, ginančiu Lietuvos partizanų garbę kovoje su Rusijos propaganda, juodinančia jų kovą, ir kviesti lietuvių tautą vadovautis partizanų kovos devizu: „Atiduok Tėvynei, ką privalai!“

O ką mes spalio 7 d. pamatėme Kryžkalnyje po reitingus siekiančių pasididinti veikėjų kalbų? Ogi į žemę įsmeigtą kalaviją!

Istoriografijoje į žemę įsmeigtas kalavijas yra pasidavimo, pralaimėjimo ir mirties ženklas. Be to, kalavijas yra ne XX amžiaus, bet viduramžių kovų simbolis. Taip neliko ne tik LLKS ženklo, bet ir su juo siejamo Lietuvos partizanų devizo „Atiduok Tėvynei, ką privalai!“ Tai reiškia pasidavimą okupantams, susitaikymą su okupacija, Lietuvos laisvės kovos atsisakymą.

Visa tai matant, kyla daug klausimų. Kas tai yra, ką reiškia tokia Lietuvos partizanų vardu kalbančių veikėjų pozicija, kam jie tarnauja, jei Nacionaliniame memoriale, skirtame pagerbti 20 tūkst. žuvusių Lietuvos partizanų, ant Lietuvos laisvės aukuro sudėjusių brangiausią auką, atsisakoma net LLKS ženklo?! 

Dėl tokio mūsų idėjos suniekinimo ir neskaidraus, be konkurso, valstybės lėšų panaudojimo nacionaliniam projektui, mes kreipėmės į visus Lietuvos Respublikos vadovus. Bet kol kas – spengianti tyla. Mes supratome, kad šis Kryžkalnyje statomas memorialas iš nacionalinės svarbos objekto politikų dėka degradavo iki populistinio-rinkiminio. Juk artėja rinkimai. O projekto autoriui tapo tik pasipelnymo šaltiniu.

Iš to, kas dėl paminklų statybos vyksta Lietuvoje, kaip žeminami Lietuvos laisvės kovotojai, galima daryti vieną išvadą: kažkieno ranka tą procesą vis pakoreguoja. O kai statomi antipaminklai, peršasi jau kita išvada: kas paneigs, kad tai nėra dar vienas informacinio karo frontas prieš Lietuvą? Ar negali būti, kad tiek išorinis, tiek vidinis priešas, prisidengęs patriotizmo lozungais, siekia Lietuvos laisvės kovotojų pažeminimo, kad lietuvių tauta ir jais, ir jiems statomais paminklais nesididžiuotų? Juk ne veltui sakoma, kad reikia būti budriems, nes pasitaiko, kad po didžiausių patriotų kauke slepiasi ir kito tikslo siekiantys veikėjai.

Lietuva nuėjo ilgą ir sunkų laisvės kovos kelią. Nepasisekė Lietuvos pasmaugti nei per blokadą, nei 1991 metų sausį, nei vėliau. Mes, Parlamento gynėjai, Lietuvos kariuomenės kūrėjai-savanoriai, buvome pasiryžę už Lietuvos nepriklausomybę kovoti iki galo. Mus palaikė tauta. Tai mūsų tauta, mūsų susitelkusių paprastų žmonių minios išsaugojo nepriklausomybę. Praėjus beveik trisdešimčiai metų nuo tų įvykių galime atsitiesti, pažvelgti atgal, tačiau būti budrūs šiandien ir deramai, tikrais paminklais įamžinti mūsų laisvės kovotojų atminimą.



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook