Balsavimas

Ar STT įtarimų sulaukę ir nuo pareigų nušalinti savivaldybės administracijos vadovai turėtų atsistatydinti?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Brangiausia kovojančios Lietuvos deklaracija

Brangiausia kovojančios Lietuvos deklaracija (0)

2019-02-22

Lietuvos nacionaliniame muziejuje atidaryta Lietuvos ypatingojo archyvo paroda, kurioje pirmą kartą visuomenei pristatomas vienintelis žinomas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos originalas. Paroda veiks iki kovo 31 d. Nacionalinio muziejaus nuotr. 

Vasario 16-ąją, Valstybės Nepriklausomybės atkūrimo dieną, paminėta istorinė data – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos pasirašymo 70 metų sukaktis. Tuomet lietuvių tautai ypač sunkiu ginkluotos kovos prieš sovietinę okupaciją laiku įvyko vienintelis Lietuvos partizanų suvažiavimas, atskiras partizaninio pasipriešinimo formuotes sujungęs į vieningą organizaciją, priėmęs šią Deklaraciją.

„Tai yra didžiulis, seniai trokštamas, per kraujo aukas ir vargą atsiektas laimėjimas“, – tokiais žodžiais prieš 70 metų partizanų vadai savo bendražygiams pranešė apie ilgai lauktą istorinį įvykį –Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio subūrimą į vieningą organizaciją. Tai buvo vienintelis partizanų vadų suvažiavimas okupuotoje Lietuvoje, nes po jo įniršę okupantai ėmėsi ypač žiaurių persekiojimų.

„Stipri sargyba buvo. Gal du šimtai vyrų ar daugiau – pilnas miškas. Jei ten būtų įvykę kautynės, tikras frontas būtų atsidaręs“, – prisimena partizanė Bronė Morkūnienė-Žilvitė. Tačiau galingiausia pasaulyje sovietų imperija tuomet net neįtarė, kokia įtampa 1949 m. vasario 10–20 dienomis tvyrojo vidury okupuotos Lietuvos, Radviliškio rajone, aplink Minaičių kaimo Miknių sodybą, kur ankštame šešių kvadratinių metrų bunkeryje aštuoni laisvės kovotojų pasiuntiniai tarėsi dėl Lietuvos ateities.

Visą to įvykio reikšmingumą galime suvokti tik šiandien, kai anų laikų Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio dvasia po 39 metų atgimė Lietuvos persitvarkymo sąjūdyje ir grąžino Lietuvai nepriklausomybę. Todėl Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) 1949 m. vasario 16 d. deklaracija laikytina panašaus lygmens aktu, kaip ir 1918 m. vasario 16 d. ar 1990 m. kovo 11 d. nepriklausomybės aktai. Nuo šių dviejų aktų 1949-ųjų deklaracija skiriasi nebent tuo, kad jos nepavyko taip greitai realizuoti ir kad jos paskelbimo kaina buvo žymiai didesnė.

„Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis visoje Lietuvoje! Bet kokia kaina!... Man lyg baugu pasidaro, prisiminus tą ilgą ilgą žuvusiųjų eilę...“, – savo dienoraštyje tų metų pavasarį įrašė partizanas, medicinos mokslų studentas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas.

Trys šios Deklaracijos signatarai žuvo tais pačias metais, dar trys – po metų ar dvejų, o du buvo sušaudyti.

Vienijimosi drama

Partizanų vadų suvažiavime buvo pagerbti ankstesni, tuo metu jau žuvę svarbūs partizaninio vienijimo iniciatoriai: Pietų Lietuvos srities partizanų vadas, pulkininkas Juozas Vitkus-Kazimieraitis, kurio dėka jau 1946 m. pavasarį prasidėjo partizaninio telkimosi procesai, ir Jungtinės Kęstučio apygardos vadas Juozas Kasperavičius-Visvydas, 1947 m. pradžioje pirmasis pavartojęs partizanus apjungsiančios organizacijos pavadinimą – LLKS. Jiems suvažiavime buvo suteiktas Laisvės kovotojo karžygio Garbės vardas.

Tačiau tais pat 1946-1947 m. partizanų vienijimosi idėja bandė pasinaudoti ir okupantai, sukčiausiais būdais į laisvės kovotojų vadovybę stumdami savo agentą Juozą Markulį-Erelį. Klasta buvo išaiškinta, bet ji kainavo daug aukų, centralizacijos procesai buvo sukompromituoti, partizanai šiuo reikalu tapo itin atsargūs.

Situaciją iš esmės pakeitė ryžtingi Vakarų Lietuvos (Jūros) srities vado Jono Žemaičio veiksmai: 1948 m. birželį jis išleido Vieningos laisvės kovos sąjūdžio įsakymą Nr. 1, kuriuo pasiskelbė viso ginkluoto pogrindžio vadu, o savo pavaduotojais paskyrė Pietų, Rytų ir Vakarų sričių vadus bei pakvietė juos į suvažiavimą. Šiame įsake J. Žemaitis pirmąkart pasivadino Vytauto vardu, taip aiškiai apeliuodamas į Vytautą Didįjį. Visgi suvažiavimo metu jis LLKS Prezidiumo vadu pasiūlė rinkti savo pažįstamą pulkininką Steponaitį-Taurą iš Klaipėdos. Tačiau kiti suvažiavimo dalyviai pasiūlymą atmetė ir LLKS Prezidiumo Pirmininku išrinko J. Žemaitį-Vytautą, pavesdami jam laikinai eiti ir Ginkluotųjų pajėgų vado pareigas. Vėliau, jau po suvažiavimo, Ginkluotųjų pajėgų vadu ir pirmuoju savo pavaduotoju J. Žemaitis-Vytautas paskyrė Adolfą Ramanauską-Vanagą.

Laisvės kovotojams suvažiavime išsirinkus LLKS vadovybę, sunkus, sudėtingas ir daug aukų pareikalavęs partizanų vienijimosi procesas buvo baigtas.

Laikinoji Konstitucija

Svarbiausią suvažiavime priimtą dokumentą – LLKS deklaraciją – galime laikyti ir laikinąja okupuotos Lietuvos Konstitucija. Joje pabrėžiami keli svarbūs momentai:

nepriklausomos valstybės atstatymas turės vykti pagal 1922 m. Konstitucijos dvasią. Tai reiškė, kad 1926 m. perversmo ir Konstitucijos partizanų vadai nepripažino;

socialinė globa paskelbta vienu pirmųjų valstybės uždavinių;

išskirta „religijos įtaka ugdant tautos moralę ir palaikant jos atsparumą sunkiausiu laisvės kovų laikotarpiu“;

„Komunistų partija, kaip diktatūrinė ir iš esmės priešinga pagrindiniam lietuvių tautos siekimui ir kertiniam Konstitucijos nuostatui – Lietuvos nepriklausomumui, – nelaikoma teisine partija.“

Tėvynės išdavimu kaltinti tie asmenys, kurie savo veiksmais pakenkė tautos išsilaisvinimo kovai ne tik bolševikinės, bet ir vokiškosios okupacijos metu. Tai reiškia, kad esminių skirtumų tarp sovietų ir nacių okupacijų partizanų vadai neįžvelgė. Todėl buvo sutarta, kad Sąjūdžio kovos pradžia laikytina ne antros, bet pirmos sovietų okupacijos pradžia, o karo stovis Lietuvoje paskelbtas nuo 1940 m. birželio 15 d. Šiuo veiksmu partizanų vadovybė ištaisė nepriklausomos Lietuvos Vyriausybės klaidą 1940-aisiais be pasipriešinimo priimti Sovietų sąjungos ultimatumą.

Visi pasitarimo dalyviai pasižadėjo nevartoti alkoholio ir sutarė siekti, kad kiekvienas partizanas duotų panašų raštišką pasižadėjimą. „Kadangi dabar yra tautos skausmo metas“, nutarta „visokius pasilinksminimus drausti, išskyrus tuos, kurie išeina iš tautos tradicijų. Bet ir tie gali būti apribojami. Partizanai šokių nerengia ir juose nedalyvauja“. Taip pat nutarta „į partizanus priimtas moteris visais atžvilgiais (apginklavimo, mokymo tarnybų ir kt.) traktuoti lygiai kaip ir vyrus.“

Nors visi kadriniai sprendimai priimti vienbalsiai, vadų suvažiavime buvo ir labai karštų ginčų. Kaip teigė A. Ramanauskas-Vanagas, ginčai dėl Lietuvos laisvės armijos vaidmens vertinimo „buvo labai audringo pobūdžio ir to išdavoje Merainis net norėjo išeiti iš pasitarimo“. Tokiai įtampai neabejotinai įtakos turėjo ir šešių kvadratinių metrų patalpa, kurioje didžiausio pavojaus sąlygomis, be tinkamo deguonies kiekio, susilenkę (bunkerio aukštis nesiekė nei 1,5 m) aštuoni vyrai įtemptą protinį darbą dirbo net 10 parų.

Suvažiavime vadai ne tik pakeitė partizaninio judėjimo pavadinimą į Lietuvos laisvės kovos sąjūdį, bet ir priėmė jo šūkį: „Atiduok Tėvynei, ką privalai!“

Sunki kelionė

Toliausiai iki partizanų suvažiavimo vietos buvo dzūkams ir suvalkiečiams. Dainavos apygardos vadas A. Ramanauskas-Vanagas į suvažiavimą vyko beveik tris mėnesius – nuo lapkričio 15 d. iki vasario 4-osios, o visa jo „komandiruotė“ užtruko penkis mėnesius.

Aplinkui siaučiant okupacinei kariuomenei ir zujant šimtams šnipų, keliauti dažniausiai tekdavo naktį ir ne tiesiai, o grandinėle – nuo vieno būrio prie kito. Iš A. Ramanausko-Vanago tardymo protokolo: „Su Faustu susitariau, kad į Žemaitiją eisim kartu: jis kaip Tauro apygardos atstovas, aš kaip Dainavos apygardos atstovas. Kur ir kaip mums reikėjo eiti ir kaip mes turėjome ieškoti „Vytauto“, tuose laiškuose nebuvo nurodyta, todėl mūsų kelionė buvo sunki. Su dideliu vargu ėjome nuo vieno partizaninio junginio prie kito...“

Grįžinėjo namo vadai taip pat grandinėle – nuo būrio iki būrio, tik jau greičiau.

Kelionę labai apsunkino nepalankiausias žygiui metas – žiema. Kaip tyčia būta labai daug sniego, todėl stengtasi eiti „paskui viens kitą kaip žąsys, kad atrodytų, kad vienas žmogus ėjo“. Tiesa, paskutiniame etape Vanagui su Faustu teko jau pavažiuoti ir rogėmis.

Visgi žiema turėjo ir savų pliusų. Okupantams buvo sunkiau įtarti, kad tokio lygio vadų suvažiavimas įvyks būtent žiemą. Taip pat Vanagui ir Faustui ledu lengviau buvo persikelti per Nemuną – tą jie padarė prieš Kalėdas. O persikėlus pateko „į nepažįstamą Žemaitijos partizanų erdvę“, kurioje netikėtai paaiškėjo, kad grėsmė gali kilti ir iš saviškių.

Kitose srityse partizanai nepažinojo vieni kitų, o skaudi patirtis, susijusi su apsimetėliais „partizanais“ (saugumo agentais), vertė įtariai žiūrėti į keliaujančius partizanus. Todėl vykdami į suvažiavimą A. Ramanauskas-Vanagas ir Tauro apygardos vadas Aleksandras Grybinas-Faustas net tris kartus buvo įtarti sovietų saugumo provokatoriais. Ypač aštrus susitikimas įvyko su Kęstučio apygardos vadu Henriku Danilevičiumi-Vidmantu – viskas vos nesibaigė susišaudymu, atvykėliai buvo tardomi ir stebimi visą naktį.

Jonas Žemaitis-Vytautas, nors pats buvo išsiuntęs kvietimus į suvažiavimą, taip pat neskubėjo pasitikėti Pietų Lietuvos pasiuntiniais. Po šešias valandas trukusio tikrinimo J. Žemaitis pareiškė A. Ramanauskui ir A. Grybinui, kad arba jie – tikri partizanai, arba gerai parinkti provokatoriai. Komplikuotą situaciją išgelbėjo Vakarų Lietuvos srities štabo viršininkas Vytautas Gužas-Kardas, garantavęs savo gyvybe, kad atvykėliai tikrai yra Pietų Lietuvos partizanų vadai.

Vasario 8-osios vakarą suvažiavimo dalyviai jau sutartinai traukė partizaniškas dainas.

Monika Kareniauskaitė,

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook