Balsavimas

Ar tenkina požeminių šiukšlių aikštelių įrengimo kokybė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Į Jurbarką sugrįžta žydų ir jų gelbėtojų atminimas

Į Jurbarką sugrįžta žydų ir jų gelbėtojų atminimas (0)

2019-06-29

Jurbarkiškis, habilituotas mokslų daktaras, profesorius, rajono Garbės pilietis Arnoldas Piročkinas dalijasi įžvalgomis apie Jurbarko žydų bendruomenės atminimą, lietuvių ir žydų tautų istorinius santykius.

Išblėsęs atminimas gyja

Liepos 19 d. Jurbarke bus iškilmingai atidengtas Memorialas, įamžinantis jurbarkiškių genocido aukas. Tik ar visi Jurbarko rajono žmonės kaip reikiant suvoks jo reikšmę? Daugelis pro šį iškilų paminklą praeis abejingi, o vienas kitas – net priešiškas. Juk šiandien vos keli mūsų kraštiečiai mena betarpišką bendravimą su ano meto žydais. Ir kokios vertės tie jų, tada dešimtmečių ar dar jaunesnių paauglių, gana dažnai atsitiktiniai ir fragmentiški patyrimai? O po beveik aštuonių dešimtmečių ir šie tikriausiai labai išblukę. Tad, žinoma, ir tiems jurbarkiškiams Memorialo genocido aukoms įamžinti reikšmė ir vertė smarkiai sumenksta. O ką besakysi apie tuos, kurie neišgyveno šiurpaus genocido įspūdžių. Jiems visas tų dienų siaubas – žaibavimas be griaustinio, dėl kurio niekas nekrūpčioja. Tik žydų tautai genocidas, holokaustas yra ir amžiais bus širdį geliantis skausmas. Todėl visi suprantame, kodėl iš Jurbarko kilusių žydų palikuonys ėmėsi iniciatyvos mūsų mieste statyti šį įspūdingą Memorialą.

Bendruomenė pritarė

Čia iš karto reikia pasakyti, kad tolimajame Izraelyje gyvenančių palikuonių ketinimas pastatyti Memorialą nebūtų buvęs įgyvendintas, jei jiems Jurbarko rajono savivaldybė, gerai suprasdama įvairiapusę šio paminklo reikšmę, nebūtų pritarusi. Šis Memorialas tam tikru mastu įprasmina ilgaamžio abiejų tautų bendro gyvenimo šviesiuosius momentus. O jų būta ne tiek mažai, jeigu praskleistume sąmoningai ar nesąmoningai ant jų metamus šešėlius, išryškintume tikrąją abiejų tautų santykių raidą ir jos pokyčius dažnai lėmusias pašalines jėgas. Šis Memorialas reikšmingas abiem tautoms ir tuo, kad skatina dėmesingai atsigręžti į tarpusavio santykių istoriją.

Iš istorijos gelmių

Nors ir labai striukai, žvilgterkim į Lietuvos žydų būklę, kuri lemdavo ir jų santykius su lietuviais. Pirmieji žydų ateiviai į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdomas Ukrainos sritis atkeliavę XIII amžiuje. Etnografinėje Lietuvoje jų atsiradę XIV a., bene valdant Gediminui, kada dauguma lietuvių išpažino senuosius dievus. Pagoniškoji Lietuva kitų religijų žmonėms, skirtingai nuo katalikiškosios ir provoslaviškosios Europos, buvo labai tolerantiška: nesiautėjo inkvizicija, kunigaikščiai nepersekiojo kitatikių. Senosios religijos dvasininkai nepriekaištavo žydams už Kristaus nukryžiavimą ir nevertė nieko priimti jų tikėjimą. Veikiausiai ne vien palankios ekonominės perspektyvos Lietuvoje viliojo atvykti žydus, bet ir bendroji religinė tolerancija. Įvedus 1387 m. Aukštaitijoje ir 1413 m. Žemaitijoje krikščionybę, katalikybę, tolerancija kiek susilpnėjo. Tai pajuto ir patys žydai, ir valdančioji viršūnė. Šis suvokimas kartu su kitomis aplinkybėmis bus paskatinęs Vytautą Didįjį jau 1388 ir 1389 m. suteikti Trakų, Gardino, Bresto žydų bendruomenėms privilegijas, kurios padarė juos pavaldžius tik jam, Trakų kunigaikščiui. Tuo šių vietų žydai, iš esmės imant, mūsų dienų terminu tariant, pasidarė laisvais piliečiais, nepavaldžiais nei bajorams, nei kokioms kitoms institucijoms. Atkreiptinas dėmesys, kad karaimai, kurie to paties Vytauto Lietuvoje buvo apgyvendinti XIV a. pabaigoje ir buvo labai vertinami, gavo specialią privilegiją tik 1441 m. iš Didžiojo kunigaikščio Kazimiero (nuo 1447 m. jis buvo ir Lenkijos karalius). Įvairiais valstybiniais aktais žydų privilegijos pakartotos ir vėliau.

Žydų būklė pablogėjo

Po 1569 m. Liublino unijos tiek žydų, tiek Lietuvių gyvenimas kito nepalankia linkme: įsigalėjo bajorų priespauda, sumenko lietuvių tautinės kultūros plėtra. Ypač žymus nuopuolis prasidėjo nuo XVII a. vidurio, po karų su Švedija ir Rusija. Pablogėjo taip pat žydų būklė. Tačiau šio pablogėjimo negalima lyginti su tuo, kas abi tautas ištiko po Trečiojo vadinamosios Žečpospolitos (bendros Lenkijos ir Lietuvos valstybės) padalijimo 1795 m., kai Lietuvos žemes aneksavo carinė Rusija, kuri ne be pagrindo buvo pavadinta tautų kalėjimu. Skirtingai nuo paprastų kalėjimų, Rusijos imperijoje tautos buvo kalinamos nevienodomis sąlygomis ir skirtingu laiku jos buvo bloginamos. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) žydai pirmieji pajuto, kad atsidūrė atšiaurioje šio kalėjimo kameroje, lietuviams ji pasidarė labai nuožmi vėliau, po 1863 m. sukilimo numalšinimo.

Nustatytas sėslumo statusas

Žydams iš karto buvo įvestas vadinamasis sėslumo statusas: jie negalėjo gyventi tikrojoje Rusijoje, už tos ribos, kuri skyrė iki paskutinio padalijimo LDK žemes nuo rusų sričių. Tačiau ir šiapus šios ribos jie buvo suvaržyti: negalėjo gyventi kaimuose, įsigyti žemės ir verstis žemdirbyste. Tad jiems liko miesteliai (kaip Jurbarkas ar Veliuona) ir didieji miestai, kuriuose galėjo verstis prekyba, amatais ir laisvosiomis profesijomis. Tačiau šie užsiėmimai neišvystytų ekonominių erdvių sąlygomis neužtikrino žydams, turintiems gausias šeimas, ypatingos gerovės. Reikėjo labai labai suktis, o kartais ir pasukčiauti. O tai žadino lietuvių ir kitų tautų neapykantą jiems. Apie tai yra rašęs Jonas Jablonskis savo verstame S. Mečiaus „Trumpame Žemės aprašyme“ (1906 m.), kur įterpė paties sumanytą skyrelį „Lietuvos gyventojai“: „Žydai turi apėmę Lietuvos miestus ir miestelius. Minta jie daugiausia iš prekybos ir amatų. Yra tatai gudrųs ir apsukrųs žmonės, ypačiai prekybos dalykuose. Beveik visa Lietuva, kas parduodama ir perkama, perein per jų rankas. Kaip visur žmonės, kurie verčiasi vien smulkiąja prekyba, ir žydai dažnai nusuka ir apgauna kvailąjį žmogelį. Žmonės, teisingai neapkęsdami tokių sukčių, savo neapykantą dažnai nuverčia, labai neteisingai, ant visos žydų tautos“ (p. 38; palikta to meto J. Jablonskio rašyba – -ųs).

Buities atspindžiai

Didžiai varganą žydų buitį XIX a. aštuntajame dešimtmetyje yra aprašęs baronas Nikolajus Vrangelis, dirbęs teisėju 1875-1878 m. Zarasuose, tada caro valdžios vadintuose Novoaleksandrovu (žr. Marius Vyšniauskas. Lietuva Nikolajaus Vrangelio atsiminimuose // Kultūros barai. 2018, Nr. 6, p 81-82).

1915 m. Vincas Krėvė-Mickevičius parašė apsakymą „Silkės“. Jame vaizduojamas XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Dzūkijos kaimas ir sprendžiama toji pati lietuvių santykių su žydais problema, kurią buvo keliais sakiniais nusakęs kalbininkas. Apsakyme ji iškyla šeimininkės Gerdvilienės ginče su piemenuku ir tarnaite Marcele dėl pastarųjų elgesio su pusakliu varganu žydeliu Kušliumi. Ko gero, Kušlius nėra tikra pavardė, bet pravardė: lietuvių tarmėse žodis kušlas reiškia „aklas, neprimatantis“. Gerdvilienei Kušlius – užjaustinas žmogus, o piemenukui – „Būta žmogaus – nekrikštas“. Tarnaitė Marcelė remia piemenį: „Jie (žydai) gi mūsų Viešpatį Dievulį nukankino“. Štai kokia logika: jei kadaise Jeruzalėje žydų seniūnai, aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai, sudarę aukščiausiąjį teismą, atvedė Jėzų pas krašto valdytoją romėną Pilotą ir šiam skundė jį, kad nubaustų už tvirtinimą esąs mesijas ir karalius, nes patys žydai bausti negalėjo, tai už tokį poelgį po 1900 metų turi atsakyti ir Kušlius! Šiai „logikai“ lengvinančių aplinkybių nėra!

Nusikaltėliai ir gelbėtojai

Ta pačia „logika“ vadovavosi ne kurie asmenys Lietuvoje po 1940 m., kai metus laiko ji buvo valdoma bolševikų, o po 1941 m. birželio joje tvarką darė hitlerinės Vokietijos statytiniai. Pirmaisiais metais palyginti menka žydų tautos dalis aktyviai dalyvavo Maskvoje planuotose akcijose prieš Lietuvos gyventojus (ne vien lietuvius!). Antrojoje okupacijoje iš lietuvių atsirado kiek „aktyvistų“, kurie įsivaizdavo turį teisę ir pareigą keršyti visai žydų bendruomenei už kokio šimto narių nusikaltimus bolševikmetyje: besąlygiškai dėjosi prie nacių sumanyto žydų genocido Lietuvoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje.

Kiek tokių Lietuvos piliečių ir kaip jie dalyvavo šioje beprotiškoje nacių užmačioje? Apie tai plačiai rašoma Vytauto Berenio straipsnyje „Holokausto istoriografija: problemos, tendencijos, kontekstas“ (Metai, 2001, Nr. 1, p. 136-149). Iš gausių jo duomenų pateikiu čia tik vieną faktą: (Izraelyje esančiame?) „liudytojų archyve Yad Vasheme saugomi parodymai (vadinamoji Kinichowskio kolekcija)“ leidžia sakyti, kad žydų žudynėse tiesiogiai dalyvavusių lietuvių būta 1284 asmenų (p. 147). Tai jie į savo aukas, atvarytas prie iškastų duobių, nukreipė šautuvus. Manykime, kad ir šis skaičius nėra visai tikslus: žudikų galėjo būti šimtu ar net dviem daugiau, gal net 1500. Dėl patogumo imkime apibendrintus skaičius. Sakykim, kad 1941 m. karo išvakarėse Lietuvoje būta trijų milijonų gyventojų. Tada išeitų, jog vienas žydšaudys tenka 2000 Lietuvos gyventojų, t. y. apsktitai jų 0,005 proc. Suprantama, procentas žmonių, kurie solidarizavosi su žudikais, būtų didesnis. Bet kas juos suskaičiuos, kaip ir tuos, kurie žudynėms buvo abejingi, ir tuos, kurie jas ir jų vykdytojus griežtai smerkė?

O smerkiančiųjų buvo labai daug. Kai 1941 m. liepos-rugsėjo mėnesiais vyko masinės Jurbarko žydų žudynės, žmonės piktinosi, kad tai – tik vokiečių reikalas. Be to, kai iššaudysią žydus, ateisianti eilė ir mums, lietuviams. Tad ko vokiečiams talkininkauja jurbarkiškiams gerai pažįstami vyrai? Šiandien, man rodos, jų būta ne tiek daug: 10-15. Apgailėtina, kad tarp jų atsidūrė ir gana inteligentiškų asmenų.

Gelbėtojų – daugiau

Tada ne tik apgailestauta žydų žūtis, bet ir mėginta juos gelbėti, nors tai ir buvo susiję su rizika gelbėtojui pačiam būti sušaudytam. Apie bandymus gelbėti rašoma jurbarkiškio Chaimo Jofės straipsnyje, išspausdintame knygoje „Jurbarkas. Istorijos puslapiai“ (Vilnius: Pradai, 1996). Liepos 3 d. tarp surinktų sušaudyti pirmųjų žydų, lietuvių ir rusų pateko ir žymus gydytojas Juozas Karlinskis. Jo kolega gydytojas Antanas Antanaitis „dar mėgino jį gelbėti, išprašyti iš egzekucijai vadovavusio vokiečio, kad gydytoją atleistų iš būrio kaip visiems reikalingą specialistą, bet A. Antanaičiui esesininkas drožė kelis kartus steku ir pagrasino jį patį pastatyti į pasmerktukų koloną“ (p. 185).

Vis dėlto vienam kitam lietuviui (jie paminėti Ch. Jofės straipsnio gale) yra pavykę išgelbėti nuo mirties pasprukusius kelis žmones. Tačiau Kazimieras Blažys (gyvenamoji vieta nenurodyta) kartu su slapstoma žydaite Mika Liubinaite buvo sušaudytas. Mano žmonos vyresnioji sesuo Elzbieta Voverienė, gyvenusi Dainių kaime, man yra pasakojusi, kaip jos tėvas Jonas Dilba iš Užkalnių kaimo (už Vertimų kitoje Mituvos pusėje) tomis dienomis buvo atvažiavęs su tinkamai paruoštu vežimu į Jurbarką, kad paimtų M. Valančiaus gatvėje, kažkur priešais bažnyčią, gyvenusio gero pažįstamo žydo dukrą ir parsigabentų ją. Tikėjosi ją kažkur paslėpti. Bet ši atsisakė vykti: ryžosi su visa šeima laukti bendro likimo. Tai žydus apėmusios rezignazijos, beviltiško atsidavimo likimui padaras.

Lietuviai išliko santūresni

Lietuvių santūrumas ir nepasidavimas hitlerininkų pastangoms kurstyti neapykantą žydams padėjo išvengti mums tokių nežmoniško žvėriškumo atvejų, kokių tais metais įvykdė keli Lenkijos kaimai. Ypač plačiai nuskambėjo žudynės Bialistoko (Białystok) vaivadijos Jedvabanės (Jedwabane) kaime. 1941 m. liepos 10 d., kai kaimas jau kuris laikas buvo užimtas vokiečių armijos, apie 40 jo vyrų lenkų, keršydami savo kaimynams žydams už tautiečių dalyvavimą bolševikų represijose, šoko jų negailestingai novyti. Didelį žydų būrį (apie 300) sugrūdo į kluoną, užrėmė jo duris ir, aplaistę jį nafta, padegė. Uždarytieji buvo gyvi sudeginti. Iš viso tą dieną kaime žuvo apie 340 niekuo nekaltų žmonių.

Iš karto buvo skelbta, kad žuvusiųjų skaičius buvęs kur kas didesnis, bet galiausiai apsistota prie mažiausiojo. Būta trijų versijų ir dėl vokiečių dalyvavimo šiose žudynėse, pagal vieną skelbta, kad žudynių iniciatoriai ir vykdytojai buvę tik kaimiečiai lenkai. Paskui pagal antrąją versiją dėl visko kaltinami vieni vokiečiai. Trečioji versija „kompromisinė“: žudynes vykdę vis dėlto kaimiečiai lenkai, o vokiečiai kariškiai jas stebėję iš šalies. Išsamią medžiagą apie šias žudynes pateikia: WIKIPEDIA. Pogrom w Jedwabnem, 1/0. Kiek toliau, p. 5/0, yra nuoroda apie dar dvi vietoves, kur vyko panašios žydų žudynės: „Pogrom w Radziłowi“ ir „Pogrom w Wąsoszu“.

Šiuos ypač skaudžius Lenkijos atvejus pateikiame ne tam, kad pateisintume ar sušvelnintume Lietuvos žydšaudžių nusikaltimus. Bet kokios žmonių žudynės dėl jų priklausymo tam tikrai tautai yra tolygūs nusikaltimai. Pasaulio istorija jų žino labai daug. Tad Lenkijos kelių kaimų pavyzdys galėtų praversti bent tiek, kad duotų progos kuriems ne kuriems Izraelio veikėjams pamąstyti, ar jie teisūs kaltindami lietuvius kaip išimtinius žydų žudynių talkininkus.

Įamžins holokausto aukas

Lietuvoje 1941-1944 m. siautėję žydšaudžiai buvo ne vien lietuviai. Kad ir smarkiai mažiau, žudynėse dalyvauta ir vieno kito kitataučio Lietuvos piliečio.

Šiandien mes, jurbarkiečiai, labai džiaugtumės ir gal net didžiuotumės, jei nebūtų tada atsiradę nė vieno mūsų kraštiečio, kuris būtų susitepęs nekaltų žmonių krauju. O būta tarp jų ypač žiaurių budelių. Reikia tik stebėtis, kaip jie, skelbdamiesi esą krikščionys, paniekino vieną ryškiausių krikščionybės postulatų – artimo meilės ir atleidimo savo priešams principą. Jį nedviprasmiškai yra nusakęs apaštalas Paulius „Laiške romiečiams“: „Niekas neatmokėkite piktu už pikta, rūpinkitės tuo, kas gera visų žmonių akyse“ (Rom 12, 17). Žydšaudžiai buvo tokios primityvios dvasios, jog jie šių apaštalo žodžių galėjo nežinoti, bet tikriausiai, jei ir ne kasdien, yra daug kartų kalbėję „Tėve mūsų“, kur yra žodžiai: „...atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams...“ (Mt 6, 12). Tuo labiau kokie kaltininkai tie prie duobių suvaryti žydai – pradedant kūdikiais ir baigiant nukaršusiais senukais?

Jurbarke pastatytas unikalus Memorialas įamžina holokausto aukų atminimą ir kartu jurbarkiečių kartų kartoms bylos, kaip svarbu branginti tarp tautų kilnų sugyvenimą, neprimesti joms atskirų narių nusikaltimų.

Arnoldas Piročkinas



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook