Balsavimas

Ar tenkina požeminių šiukšlių aikštelių įrengimo kokybė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Laisvės siekis – svarbiau už gyvybę

Laisvės siekis – svarbiau už gyvybę (0)

2019-08-28

Per Lietuvą nusirito Baltijos kelio trisdešimtmečio minėjimų banga, o Jurbarke ši data sutapo su miesto 760 metų jubiliejumi. Duoklę istorijai ir kovoms už mūsų šalies laisvę ir nepriklausomybę atidavė surengta konferencija „Išdidūs buvo ir laisvi“. Prie partizanų generolo Jono Žemaičio-Vytauto bunkerio-vadavietės Šimkaičių miške iškilmingai atidengta skulptūra „Eglutė“, liudijanti šios vietos istorinę partizaninės pokario metų laisvės kovos svarbą.

Buvo jauni ir ryžtingi 

Dauguma jų buvo jauni – Lietuvos kariuomenės karininkai ir puskarininkiai, mokytojai, ūkininkai ir paprasti samdiniai, studentai, gimnazistai. Dažnas nebuvo sulaukęs nė trisdešimties. Jie, netgi septyniolikmečiai gimnazistai, tada, po 1944-ųjų, kai Vakaruose dar griaudėjo Antrojo pasaulinio karo patrankos ir Berlyno link teberopojo rusiški tankai, ėmė į rankas ginklus ir išėjo kovoti prieš šalį vėl užtvindžiusią sovietinę okupaciją, už Lietuvos nepriklausomybę.

Jie tikėjo, kad ši kova ir pasiaukojimas yra šventi, kad tautos nelaimės ilgai nesitęs, nes demokratinis Vakarų pasaulis neužmerks akių prieš šią lietuvių tautos nelaimę. Deja, ši kova užsitęsė apie dešimt metų, pareikalavo tūkstančių aukų, bet davė savo rezultatus – tautos valią ir susitelkimą beveik po penkiasdešimties okupacijos metų nepriklausomybę išsikovoti patiems ir ją įtvirtinti 1990 m. Kovo 11-osios Nepriklausomybės aktu.

Svarbiausia tema

Apie partizanų generolą Joną Žemaitį-Vytautą daug rašoma ir kalbama, tad svarbiausia Jurbarko krašto muziejuje vykusios konferencijos tema, šalia generolo biografijos ir ginkluotos kovos kelio apžvalgos, skirta ypač svarbiam partizaninės kovos etapui – 1949 m. vasario 16-osios Deklaracijai, kurią Lietuvos Respublikos Seimas yra pripažinęs valstybinės reikšmės dokumentu.

Jurbarko Antano Giedraičo-Giedriaus gimnazijos istorijos mokytojas-ekspertas Jonas Laurinaitis šią temą detaliau gvildeno todėl, kad visuomenei būtina suvokti, jog jau tuomet, giliame pogrindyje, partizanų vadai svarstė ne vien ginkluotos kovos, bet ir svarbius politinius klausimus – kokia turėtų būti Lietuvos valstybė nusikračius sovietinę okupaciją, nes tikėjo, jog tokia padėtis, Sovietų Sąjungą raginant ir spaudžiant demokratinėms Vakarų valstybėms, ilgai neužsitęs.

Tačiau kova tęsėsi jau penkerius metus. Todėl iškilo būtinybė įvertinti ginkluoto pasipriešinimo būklę, jį labiau centralizuoti ir koordinuoti, nustatyti aiškią kovos strategiją ir taktiką užsitęsusios okupacijos sąlygomis. Tam reikėjo į vieną vietą sukviesti partizanų junginių vadus ir priimti bendrus pasipriešinimo kovos dokumentus.

Su tuo ypač glaudžiai susijęs Jurbarko kraštas. Laivės kovų takai driekėsi per mūsų kaimus, girias ir miškus. Vienas iš pasirašiusiųjų 1949 m. vasario 16-osios Deklaraciją yra buvusio Jurbarko gimnazijos direktoriaus Broniaus Liesio sūnus Bronislovas Liesis-Naktis, o Pietų Lietuvos srities partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą su palyda 1948 m. gruodžio antroje pusėje tarp Gelgaudiškio ir Skirsnemunės persikėlusius per Nemuną priėmė ir toliau lydėjo mūsiškiai partizanai, gerai žinantys savo krašto takus. 

Pasipriešinimas – nuo okupacijų pradžios

Lietuvių laisvės kova užsimezgė nuo pat pirmosios 1940 m. sovietinės, o 1941 m. nacistinės okupacijų. Ir šios kovos užuomazgos taip pat susijusios su mūsų kraštu. Jau 1941 m. žiemą vienas iš kuriamos Lietuvos laisvės armijos organizatorių buvo iš Veliuonos valsčiaus kilęs, buvęs Jurbarko gimnazistas Kazimieras Veverskis. Vokiečių okupacijos metais pasipriešinimo kovotojus taip pat telkė jurbarkiškis mokytojas Petras Paulaitis.

Stiprėjant pasipriešinimui iš judėjimų susiburia Lietuvos laisvės kovos sąjūdis. Nacių okupaciją 1944 m. pakeitus vėl sovietinei, priešinamasi prieš ją. Po Antrojo pasaulinio karo, 1946 metais, sudaromas Bendras demokratinio pasipriešinimo sąjūdis.

Keletą metų vykstanti ginkluota pogrindinė kova vėl reikalauja pertvarkymo, centralizavimo, vieningo vadovavimo. Tuo labiau kad stiprėjant sovietiniam terorui, daugėjant išdavysčių, provokacijų, okupantams stiprinant agentūrinį tinklą, į kovotojų gretas prastumiami sovietinio saugumo agentai, partizanų vardu, siekiant prieš juos nuteikti gyventojus, daromos įvairios niekšybės. Todėl būtina labiau koordinuoti pasipriešinimo taktiką ir strategiją. 1944-1945 m. į kovą įsijungia ir vėliau iškyla žymūs partizanų vadai – buvęs mokytojas Adolfas Ramauskas-Vanagas, buvę Lietuvos kariuomenės karininkai Juozas Kasperavičius-Visvydas, Jonas Žemaitis-Vytautas ir kiti.

Partizanų vadų suvažiavimas

Tuo laiku ne taip paprasta pogrindžio sąlygomis į vieną vietą sukviesti atskiruose šalies kraštuose veikusių partizanų junginių vadus. Tuo labiau kad ne visi vadai vienas kitą asmeniškai pažinojo, o aplinkui siautė gerai užsimaskavę MGB agentai.

Partizanų suvažiavimas buvo numatytas Šiaulių apskrities Minaičių kaime (dabar Radviliškio r.) Stanislovo Mikniaus sodyboje įrengtame ankštame bunkeryje. Net susitikus partizanų vadams neapsieita be įtarimų ir vos neįvykusio ginkluoto incidento. Net vadai vienas kitą tikrino, ar tarp jų nėra kuris nors provokatorius. Mat A. Ramanauskas-Vanagas į susitikimą atėjo turėdamas iki tol nematytą automatą ir 1947 m. pagamintų šovinių. J. Žemaitis įtarė, kad tai gali būti gerai užsimaskavęs sovietinio saugumo agentas, nes nė vienas tokio ginklo ir tokių šaudmenų nebuvo turėjęs.

Tik paaiškėjus, kad Užnemunės partizanai neseniai yra užpuolę sovietinį konvojų, atėmę ginklus ir šaudmenis, o Vytautui Gužui-Kardui už A. Ramanauską-Vanagą, asmeniškai jį pažinojusį, garantavus savo gyvybe, incidentas buvo išspręstas.

Žvilgsnis – į taikų demokratinį gyvenimą

Partizanų vadai Minaičiuose įtemptai dirbo nuo vasario 2-osios iki 20 d. Priimtas ne tik svarbiausias dokumentas – 1949 m. vasario 16-osios Deklaracija, bet ir suvienijus partizaninį judėjimą suvažiavime įkurtos naujos organizacijos – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio, kilusio iš Bendro demokratinio pasipriešinimo, Statutas, kuriame numatyta organizacijos struktūra, kariniai laipsniai, elgesio taisyklės, apdovanojimai ir kiti karinei organizacijai būtini dalykai.

Tačiau svarbiausias dokumentas – Deklaracija, kuriai ir buvo skirtas pagrindinis konferencijos dėmesys. Mat partizanų vadų žvilgsnis krypo ir į Lietuvos ateitį, į taikų šalies gyvenimą, kai suverenitetas priklauso tautai.

Deklaracija skelbia, kad iškovojus nepriklausomybę iki laisvų ir demokratinių rinkimų būtina sudaryti laikinus valdymo organus – Tautos tarybą ir Laikinąją vyriausybę, o vėliau laisvais ir demokratiniais pagrindais išrenkamas Lietuvos Seimas. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, iki susirenkant Seimui, Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas eina Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos Prezidiumo pirmininkas. Štai todėl J. Žemaitis-Vytautas, partizanų vadų suvažiavime išrinktas į šias pareigas, vadinamas ketvirtuoju Lietuvos Respublikos prezidentu.

Konferencijoje „Išdidūs buvo ir laisvi“ pabrėžta, kad 1949 m. vasario 16-osios Deklaracija – svarbus politinis dokumentas, kuriame įteisinta, kad atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, valstybė garantuoja lygias teises visiems Lietuvos piliečiams, neprasikaltusiems lietuvių tautas interesams, pažymėjo, kad Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio taryba vienijasi su kovojančia tauta, kvietė visus geros valios lietuvius, gyvenančius Tėvynėje ir už jos ribų, pamiršti įsitikinimų skirtumus ir įsijungti į aktyvų tautos išsilaisvinimo darbą. Komunistų partija kaip diktatūrinė nelaikoma teisine partija.

Deklaraciją pasirašė aštuoni Lietuvos partizanų vadai: Jonas Žemaitis-Vytautas, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Juozas Šibaila-Merainis, Petras Bartkus-Žadgaila, Aleksandras Grybinas-Faustas, Leonardas Grigonis-Užpalis, Bronislovas Liesis-Naktis ir Vytautas Gužas-Kardas.

Kas buvo šie išsilavinę, aukštos erudicijos žmonės, tuo laiku žinoję ir rėmęsi tarptautiniais demokratinio pasaulio priimtais žmogaus teisių dokumentais. O tą žinoti paprastam žmogui, kai net radijo aparatą kaimuose retas teturėjo, nebuvo paprasta. Iš Deklaraciją pasirašiusiųjų buvo karininkas, trys mokytojai, buhalteris, du studentai.

Jie – pasiaukoję idealistai

Už tikslo siekį, laisvės troškimą visi jie buvo pasiryžę aukoti gyvybę. Antrąjį pranešimą konferencijoje skaičiusi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro darbuotoja, istorikė Enrika Kripienė supažindino su Jono Žemaičio-Vytauto biografija. „Šviesoje“ ne kartą šia tema rašyta (2019 02 15 Nr. 12 „Lietuvos laisvės kelias driekėsi per Jurbarko kraštą“; 2019 06 08 Nr. 43 „Laisvės vilties nepalaužė nei klasta, nei kankinimais“), todėl užtenka priminti, kad ir J. Žemaitis-Vytautas, ir kiti partizanų vadai prieš įsijungdami į ginkluotą pogrindinę kovą buvo mokytojai, studentai, gimnazistai, kariškiai. Visus juos jungė vienas bruožas – ištikimybė ir tarnavimas Lietuvai.

J. Žemaitis-Vytautas buvo Lietuvos kariuomenės karininkas, Prancūzijoje baigęs aukštąjį mokslą, mokėjęs vokiečių ir prancūzų kalbas. 1940 m. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai ir dalį Lietuvos kariuomenės privertus įsijungti į Raudonąją armiją, prasidėjus Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karui, liko ištikimas Lietuvos karininko priesaikai – tyčia surado galimybę atsilikti nuo į Rytus besitraukiančių Raudonosios armijos dalinių ir su savo būriu pasidavė vokiečiams, o vėliau įsijungė į Lietuvos laisvės kovą – kvietė vyrus į generolo Povilo Plechavičiaus Vietinę rinktinę. Vėliau, vokiečiams ją išformavus dėl atsisakymo dėtis prie nacių, padėjo buvusiems rinktinės kariams išvengti susidorojimo, o pats pasitraukia į Kauną ir kurį laiką gyvena civilio gyvenimą.

Yra išlikusių daug partizanų nuotraukų. Kodėl tokiomis aplinkybėmis jie paveikslavosi? Juk nuotraukai patekus į MGB rankas ji bus tiesioginis įrodymas, kad tie žmonės priklausė „banditų gaujai“.

Jie fotografavosi istorijai, nes tikėjo savo tiesa, savo idealu, žinojo, kur ir dėl ko eina, daugelis suprato, kad žus ir net buvo prisiekę gyvi priešui nepasiduoti. Iškeltas partizanų šūkis „Atiduok Tėvynei, ką privalai!“

Tokių pavyzdžių Lietuvos partizaninės kovos istorijoje gana daug. Ir J. Žemaitis-Vytautas, kartu su bunkeryje buvusia Marijona Žiliūte-Eglute ir partizane Elena Palubeckyte-Liudu gyvi būtų nepasidavę.

Tą puikiai žinojo MGB, todėl iš Maskvos ėjo nurodymai J. Žemaitį-Vytautą būtinai suimti gyvą. Vėliau E. Palubeckytė-Liudas tvirtino, jog kritiniu momentu buvo pasiryžusi nušauti J. Žemaitį, bet įkvėpę specialių nervus paralyžiuojančių dujų visi akimirksniu neteko sąmonės.

Teisme, J. Žemaičiui-Vytautui suteikus paskutinį žodį, jis paskys: „Aš kaip ir kiti mano bendraminčiai, manau, kad Sovietų Sąjunga ginkluotomis pajėgomis įsiveržė į mūsų šalį. Šį sovietų vyriausybės žingsnį laikau neteisėtu... Visus pogrindžio, kurio dalyviu aš buvau, veiksmus, nukreiptus prieš sovietų valdžią, aš laikau teisingais ir nelaikau nusikalstamais. Tik noriu pabrėžti, kad, kiek man teko vadovauti Lietuvos kovotojų už laisvę kovai, aš stengiausi, kad ši kova laikytųsi humanizmo principų, jokių žvėriškumų aš neleidau. Koks bus teismo sprendimas – man žinoma. Aš vis tiek manau, kad kova, kurią aš vedžiau devynerius metus, turės savo rezultatų.“

Per tardymus J. Žemaitis-Vytautas detaliai išdėstė pasipriešinimo kovos struktūrą. Tą, atrodo, jis darė sąmoningai, kad parodytų, jog pasipriešinimo kova yra visuotinė tautos kova, ją remia tauta, struktūra yra griežtai organizuota, o ne kokios nors, kaip teigė okupantai „nesumuštos banditų ir buržuazinių nacionalistų gaujos“. Beje, įvardijo tik tuos, kurie žuvę, o kitų minėjo tik slapyvardžius. Dėl J. Žemaičio-Vytauto parodymų nesuimtas ir nenuteistas nė vienas žmogus. 

Net žinodamas, kad bus sušaudytas, sovietų pasiūlymą rašyti malonės prašymą atmetė. Jis mirė išdidus ir nepalaužtas.

Kodėl nesitraukė į Vakarus

Dažnam iškyla klausimas, kodėl šie inteligentai – mokytojai, studentai, karininkai, tarnautojai, jau patyrę 1940 m. sovietinę okupaciją, matę pirmuosius 1941 m. birželio 14-osios trėmimus, kalinimus, Lietuvos buvusios vyriausybės narių ir valstybės tarnautojų suėmimus, Antrojo pasaulinio karo Rytų frontui artėjant prie Lietuvos nepasitraukė į Vakarus. Juk tokią galimybę, kuria pasinaudojo daug Lietuvos piliečių, ir jie turėjo.

Tokią galimybę turėjo ir J. Žemaitis, ir kiti. Kodėl jie pasiliko? Pirmiausia, matyt, juos laikė savo šalies, Lietuvos idealizavimas, pareigos jausmas. Dauguma jų, gimę praėjusio amžiaus pradžioje ar vėliau – po Pirmojo pasaulinio karo, pasibaigusio 1918-aisiais, augo ir brendo, kaip asmenybės formavosi, baigė mokslus ar dar studijavo kartu su atsikūrusia nepriklausoma ir tvirtėjančia Lietuva, visus tuos įvykius matė savo akimis ar juose dalyvavo. Tad savo šalies palikimas būtų ne vien savo namų, bet ir savo idealų sudraskymas.

Kita vertus, tuomet netikėjo, kad sovietinė okupacija ilgai užtruks. Reikia tik palaukti, pakentėti. Šiek tiek mokslo ragavusieji vylėsi anglų premjero ir amerikiečių prezidento V. Čerčilio ir F. D. Ruzvelto Atlanto chartija, garantavusia tautų apsisprendimo teisę pasibaigus karui, Visuotine žmogaus teisų deklaracija. Chartija buvo pasirašyta, kai Antrasis pasaulinis karas be poros savaičių tęsėsi jau dvejus metus, o prie dokumento buvo prisijungusi ir Sovietų Sąjunga. Vėliau vyko Jaltos konferencija. Tad reikia palaukti tik iki Kalėdų, gal iki Velykų...

Dar vėliau Sovietų Sąjunga pamynė visus savo įsipareigojimus. Praėjo ne vienerios Kalėdos ir ne vienerios Velykos, o Lietuvos žemė vis gėrė partizanų ir jų rėmėjų kraują.

Taigi partizanų vadai istoriniu dokumentu – 1949 m. vasario 16-osios Deklaracija, priimta partizanų vadų suvažiavime, dabar, ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai sąlygomis, Lietuvos laisvės kovos sąjūdį ne tik įteisino kaip centrinę pasipriešinimo organizaciją, o Sąjūdžio tarybą – kaip vienintelę teisėtą valdžią okupuotos Lietuvos teritorijoje, bet ir nurodė demokratinę šalies valdymo ateityje formą, orientuodamiesi ne į buvusią smetoninę diktatūrą, o į 1922 m. Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Šimkaičių miške, prie bunkerio

Baltijos kelio trisdešimtmetis ir Molotovo-Ribentropo gėdingo pakto ir jo slaptųjų protokolų pasirašymo aštuoniasdešimtmetis penktadienį minėtas ne tik konferencija „Išdidūs buvo ir laisvi“ Jurbarko krašto muziejuje, bet ir prie partizanų generolo J. Žemaičio-Vytauto bunkerio Šimkaičių miške. Kasmet rugpjūčio 23-ąją čia vyksta tradiciniai, patriotinių jausmų teikiantys renginiai, kuriuos padedant Jurbarko ir Eržvilko kultūros centrams, kariškiams, šauliams ir kitiems talkininkams, Jurbarko kultūros centro Konstantino Glinskio mėgėjų teatro aktoriams, organizuoja Vadžgirio bendruomenė ir jos siela Lina Lukošienė.

Iš Vadžgirio pėsčiomis atėjus gausiam būriui minėjimo dalyvių, iš Jurbarko atvažiavus kolonai dviratininkų, daugeliui atriedėjus automobiliais įvyko atminimo vakaras pagerbti iškilų partizanų vadą ir paminėti Baltijos kelio sukaktį. Ta proga aikštelėje prie miško keliuko, už kelių dešimčių  metrų nuo bunkerio-vadavietės, atidengta skluptūra „Eglutė“, liudijanti šią sakralią vietą ir pavadinimu besisiejanti su čia sergantį J. Žemaitį-Vytautą slaugiusia ir gydžiusia partizane, medicinos sesele Marijona Žiliūte. Jos kovinis slapyvardis buvo „Eglutė“, o ir bunkerio dangtis buvo maskuojamas tankia eglute.

Skulptūrą pastatė Valstybinės miškų urėdijos Raseinių regioninis padalinys. Šimkaičių girininkija priklauso šiam urėdijos padaliniui. Skulptūrą atidengęs padalinio vadovas Gintaras Červokas sako, kad miškininkai taip norėjo išreikšti pagarbą mūsų laisvės kovotojams. Paminklo autorius – meniškas žmogus, urėdijos Raseinių regioninio padalinio dailidė Saulius Jocius. „Jam suteikta visiška kūrybinė laisvė, – sako G. Červokas, – pasitarėme, kad reikia čia paminklą pastatyti, o visa kita – ir idėja, ir pats jos įgyvendinimas – jau mūsų Sauliaus darbas.“

Dabar „Eglutė“ aikštelėje šalia miško keliuko primena, kad giliau miške yra J. Žemaičio-Vytauto bunkeris, kurio link aiškiai veda lankytojų numintas takas, šalia rymo paminklinis akmuo, liudijantis šios vietos reikšmę, o aikštelės viduryje – pradengta bunkerio anga. Anais laikais, suprantama, aplinka čia buvo visai kitokia – jokių aikštelių nebuvo, bunkerį slėpė krūmai ir medžiai.

Pagerbti partizanų atvyko jūros šaulių choras, o vadžgiriškis, Vilniuje gyvenantis filosofas Krescencijus Stoškus susirinkusiesiems priminė čia kovojusius žmones, vardijo, kokia kaina ir kokiomis aukomis pasiekta Lietuvos nepriklausomybė ir ragino, kaip ir Baltijos kelyje, susikibti rankomis ir prisiekti ištikimybę Lietuvai ir jos nepriklausomybei.

Gintautas Šimboras



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook