Balsavimas

Ar jaučiatės Jurbarke saugiai?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Laukesos miško tragedija

Laukesos miško tragedija (0)

2019-03-12

Kraštotyrininkas Vytautas Lekutis (kairėje) ir vienintelis per Laukesos miško tragediją išlikęs gyvas jo dėdė Jonas Lekutis (miręs 2015 m.) prie kryžiaus, pastatyto jaunųjų partizanų užkasimo vietoje Balandinės miške. 

„Šviesa“ vasario 2 ir 9 dienų numeriuose paskelbė Vertimų kaimo gyventojų Simono Švedo ir Salomėjos Lekutytės dar sovietiniais metais slapta užrašytus liudijimus apie 1945 m. okupantų vykdytą smurtą prieš Vertimų gyventojus. Laikydami juos banditais, neva kovojusiais prieš antrą kartą Lietuvą užėmusius okupantus, net nesipriešinančius be gailesčio žudė, o išlikusius gyvus žiauriai kankino ir ilgus metus laikė Rusijos kalėjimuose. Nors iš tikrųjų kai kurie jauni kaimo vyrai dar nebuvo spėję įsijungti į ginkluotą pasipriešinimą, o tik slapstėsi nuo represijų ir prievartinės tarnybos Raudonojoje armijoje. Trėmimais ir žudymais buvo siekiama palaužti lietuvių tautos moralę ir bet kokį pasipriešinimą bolševikinei santvarkai.

Įvykiai skaudūs ir šiandien

Apie 1945 m. liepos 7 d. miške prie Laukesos pelkės įvykusią tragediją gerai žino Girdžiuose gyvenantis kraštotyrininkas Vytautas Lekutis, nes ji tiesiogiai palietusi jo gimininę. Mat liudijimo autorė S. Lekutytė yra jo teta – tėvo sesuo, o tėvo brolis Jonas Lekutis – vienintelis iš septynių tą dieną ten besislapsčiusių kaimo vyrų išlikęs gyvas. Dėdė ilgus metus buvo įkalintas Rusijos lageriuose ir tik prasidėjus Atgimimui 1988 m. sugrįžo į Lietuvą. Todėl V. Lekutis iš pirmų lūpų – tų įvykių dalyvio dėdės J. Lekučio liudijimo – gerai žino apie 1945 m. liepos 7-osios Laukesos tragediją.

Kai 1944 metų rudenį pro Vertimus ėjo frontas, Vytauto senelių Veronikos ir Juozo Lekučių sodybos kieme buvusiame rūsyje vokiečiai įsitaisė štabą. Mat naujas ir tvirtas ūkininko rūsys tam reikalui buvo kaip tik. O buvę fronto apkasai jungė gerai įrengtus blindažus. Kai kurie buvo uždengti net trimis rąstų sluoksniais.

Tada prie Laukesų stovėjo vokiečių artilerija. Tad rusai, pralaužę Kalnujų frontą ir tęsdami puolimą, Vertimų link pasiuntė aviaciją – bombardavo tas vokiečių pozicijas. Pasipriešinimas buvo pralaužtas, ir frontas nuslinko į užnemunę – iki Sudargo aukštumų.

Vėl nauja valdžia

1944 m. rudenį Jurbarko krašte pradėjo šeimininkauti rusai. Žmonės tikėjosi, kad ir jie leis ramiai gyventi, bet jau 1945 m. pavasarį kaimiečiai pajuto naujosios valdžios nagus, o vasaros pradžioje prasidėjo represijos – darbščių, tvarkingų turtingesnių ūkininkų, kuriuos okupantai vadino „buožėmis“ ir „darbo žmonių“ išnaudotojais, turto konfiskavimas, ūkių nacionalizavimas. Taip naujoji valdžia įvedinėjo savo tvarką.

Vertimų krašto žmonės vėl prisiminė pirmąją, 1940-ųjų, okupaciją ir 1941 m. birželio trėmimus. Kaimiečiai niekaip nesuprato tokio naujosios valdžios elgesio, nes tie paprasti ūkininkai patys kartu dirbo ir sunkiau, ir daugiau, negu jų samdiniai. Todėl dalis gyventojų nuo represijų išėjo slapstytis į miškus ir burtis į partizanų būrius.

Kai 1945 m. birželio 27 d. naujosios valdžios atstovai su būriu stribų atvažiavo į Vertimus nacionalizuoti Marijonos ir Petro Švedų ūkio, kažkoks partizanų būrelis juos iš miško apšaudė. Stribai išsilakstė – nežuvo nė vienas. Tačiau ši diena tragiškai baigėsi Švedų sūnui Pranui. Jis per susišaudymą iš namų bėgo slėptis į mišką, o buvusieji miške pamanė, kad slėptis bėga kažkoks stribas, ir Praną per apsirikimą nušovė.

Bėgo slėptis

Veronikos ir Juozo Lekučių sodyba buvo netoli Švedų, tik arčiau miško. Tad žinodami, kas čia greitai bus – atvyks daug kareivių, Lekučių ir Švedų sūnūs bei dar keli jauni kaimo vyrai išsilakstė kas kur slėptis. Vytauto senelio, sodybos šeimininko Juozo Lekučio tuo laiku namie nebuvo. Su arkliais iš Jurbarko parvažiavo jau po visko.

Tačiau okupantams tai nebuvo svarbu: 64-erių ūkininkas buvo suimtas, tardomas, kankinamas ir nuteistas ilgus metus kalėti. Mat buvo tvirtinama, kad būtent iš jo ūkio šaudyta į liaudies gynėjus (stribus), be to, jo sodybos rūsyje per karą buvęs vokiečių štabas (lyg ūkininkas būtų galėjęs jiems paprieštarauti?), o Lekučių šeima po karo buvo priglaudusi vokietuką – „vilko vaiką“. Kartą tuojau po karo atėjo su juo klaidžiojusi moteris vokietė. Pasakė, kad tai – Gerardas ir paprašė Lekučių jos vaiką priglausti, o pati išėjo. Likimo ironija: po daugelio metų tas pats Gerardas iš Vokietijos skambino gyvam išlikusiam Vytauto dėdei Jonui ir teiravosi apie senuosius Lekučius. Tačiau Jonas nemokėjo vokiškai, tad Gerardui nieko pasakyti negalėjo – nei apie savo, nei brolių likimą, nei apie tėvo mirtį kalėjime, nei apie sodybos konfiskavimą. 1946 m. vasario 6 d. Jurbarko valsčiaus komiteto pažymoje nurodoma, kad „Lekutis Juozas valdo 10,99 ha, turi vieną karvę, sukergtą telyčią, du paršus, keturių mėnesių ėriuką ir du darbinius arklius. Jo ūkis yra konfiskuotas.“ Mat koks „buožė“!

Tik trejus metus senasis Juozas Lekutis, Vytauto senelis, ištvėrė kalinio dalią – nuo bado, katorgiško darbo ir šalčio mirė kalėjime 1948 m. O 1960 m. pripažinta, kad jis nekaltas, nes nieko prieš tarybų valdžią nebuvo padaręs.

Kaimo vyrai susitiko

Praėjus keletui dienų po įvykių Švedų ūkyje, besislapstę jauni kaimo vyrai susiėjo į būrelį ir vienoje bombos išmuštoje duobėje įsitaisė buveinę. Dienomis slapstėsi miške, naktimis pareidavo namo pavalgyti ir pasiimti maisto, būtiniausių daiktų.

Buvusio fronto vietoje rasdavo šovinių, aptiko keletą ginklų ir juos paslėpė miške. Taip, tikėdamiesi išlikti, slapstėsi Lekučių ir Švedų vyrai, klebono pusbernis Pranukas ir dar keletas vaikinų. Šitaip aplinkybių verčiamas savaime formavosi galbūt būsimasis naujas partizanų būrys. Mat juos susirado jau veikęs partizanų būrelis, šūviais iš miško pagąsdinęs stribus, ir davė keletą ginklų.

Vienintelio per 1945 m. liepos 7-osios tragediją išlikusio gyvo J. Lekučio liudijimu, vieną dieną prie jų šakų palapinės atėjo vokiška uniforma apsivilkęs vyriškis, neva besislapstantis užsilikęs vokiečių kareivis, ir laužyta vokiečių kalba teiravosi kelio nach Schmaliningken – į Smalininkus.

Kartu besislapstęs J. Lekučio brolis Vincas mokėjo vokiškai. Tačiau kovos patirties neturėję  vaikinai buvo patiklūs: „svečią“ pavalgydino, davė nusiskusti, įdėjo maisto ir parodė kelią nach Schmaliningken, o iš tikrųjų – į savo mirtį. Tiesa, kai kurie įtarė, jog tai galėjęs būti šnipas, ir išėjo kitur. Toje vietoje miške prie Laukesos pelkės liko septyniese.

Sargybinį nudūrė

Besislapstantieji 1945 metų liepos 7-osios naktį prie kelio dėl visa ko paskyrė sargybinį – jauną Vertimų klebono pusbernį Pranuką. O šis besaugodamas ėmė ir prisnūdo. Bešvintant prie jo kažkas prisėlino ir... tyliai nudūrė. Po to slėptuvę apsupo NKVD kareiviai. Į vyrų buveinę metė granatą ir ėmė aklai šaudyti per palapinės kartis.

J. Lekutis pasakojo, kad tą trumpą vasaros naktį miegojo įsisukęs į storą vatinę kaldrą. Ši antklodė ir išsaugojusi jam gyvybę – sprogimo banga ji sviedė iš palapinės. Įsiminė tik vaizdas, kad vėliau vienas kareivių jau tiesė ginklą jį nušauti, tačiau išgirdo riksmą: „Nelzia, živoj nužen“ (negalima, reikia gyvo).

Kruvinas vežimas

Į vežimą kareiviai sumetė šešis lavonus. Septintąjį – gyvą Joną Lekutį surišo ir pasodino ant lavonų. Iš lėto arklių tempiamas vežimas su šiurpiu kroviniu girgždėjo Vertimų link, o ant kelio tarp ratų vėžių vyšniavą dryžį žymėjo nuo dugninės varvantis kraujas.   

Vertimuose nužudytuosius sumetė į sunkvežimio kėbulą, ten pat pasodino ir surištą J. Lekutį. Iš abiejų kabinos pusių ant laiptelių atsistojo po sargybinį – kruvinasis krovinys pajudėjo į Eržvilką.

Joną uždarė į KPZ (rus. – kamera predvaritelnovo zakliučenija; liet. – laikinojo įkalinimo kamera), žuvusiuosius – sumetė prie šventoriaus. Vėliau NKVD dokumentuose atsiras toks įrašas: „1945 m. liepos mėn. 7 d. Klaipėdos NKVD-NKGB operatyvinio sektoriaus Eržvilko opergrupė gavo pranešimą, kad Jurbarko miške, Laukesos ežero rajone, slapstosi 7 ginkluotų banditų gauja ir dėl šios bandgrupės likvidavimo išsiųsta operatyvinė karinė grupė, kuri ginkluoto susidūrimo rezultate bandos vadovo Švedo grupę likvidavo.“

Kalinys

Prasidėjo kalinio J. Lekučio gyvenimas. Tardė žiauriai. Jonas ten pamatė ir pažįstamą kalinį – Bronių Baužą iš Globių kaimo. Bronius buvo taip sumuštas, kad beveik negalėjo prakalbėti.

Gal po trijų ar keturių parų išvežė į garsiąją Tauragės „Šubartinę“ – tuometinę sovietinio saugumo ir stribų būstinę. Vėl prasidėjo tardymas. J. Lekutis tvirtino, kad pradžioje tardydavo naktimis. Tardytojas buvo NKVD-istas žydas, o vertėjas irgi buvo žydas, nuolat vaikščiojęs su lazda, kuria mušdavo tardomuosius. „Tardyti paguldydavo ant suolo, pririšdavo rankas, kojas ir mušdavo, kol netekdavau sąmonės. Paskui nutempdavo ir įmesdavo į rūsį. Jame nebuvo cementinių grindų, tik nuo kraujo parudavęs smėlis ir kanaliukas vandeniui nubėgti. Tame rūsyje buvo daug kalinių. Po kiek laiko vėl išvesdavo, ir vėl tas pats. Primušdavo ir atvilkę į rūsį mesdavo tiesiai į tą smirdantį kanaliuką“, – sugrįžęs į Lietuvą liudijo Vytauto dėdė J. Lekutis.

Tauragės „Šubartinėje“ tardomiesiems valgyti duodavo du kartus per dieną: per pietus karštu vandeniu užplikytos „grucės“ – nedidelį samtelį miežinių kruopų, o vakare – gabalėlį duonos ir arbatos.

Po J. Lekučio tardymo atsiras tokia išvada: „Tardymo nustatyta, kad Lekutis Jonas, Juozo, būdamas priešiškai nusiteikęs Tarybų valdžios atžvilgiu su dviem broliais Vincu ir Juozu (nukauti) savanoriškai įstojo į kontrrevoliucinį būrį, vadovaujamą Švedo, kuris turėjo tikslą vesti ginkluotą kovą dėl buržuazinės nacionalistinės Lietuvos atstatymo, prieš Tarybų valdžią. Ginkluotos gaujos likvidacijos vietoje prie palapinės rasta ir nuimta nuo karties trispalvė vėliavėlė su užrašu „LLG“, kas išvertus reiškia „Lietuvos Laisvės Gynėjai“. Taip pat rasta ir išimta lapelių, 111 šautuvo šovinių, 560 vienetų automato šovinių. Areštuotas Lekutis Jonas laikytas su sargyba kariuomenės KPZ 95 OAP NKVD Eržvilke, bus etapuojamas į NKVD kalėjimą Nr. 3 Kaune.“

„Ginkluota gauja“ – nesipriešino

Iš septynių kaimo jaunuolių „banditų gaujos“ vienintelio likusio gyvo J. Lekučio teismas vyko Tauragėje. Nors pradžioje NKVD-istai rašė, kad Eržvilko operatyvinės karinės grupės „ginkluoto susidūrimo rezultate su banditų gauja“ ši likviduota, tačiau jaunuoliai neiššovė nė vieno šūvio, nes Jono tvirtinimu tada ir šaudyti nelabai turėjo iš ko. Tebuvo pasiėmę tik vieną šautuvą, prie kurio net prisiliesti nespėjo. Tauragės „Šubartinės“ tardytojai nelabai kreipė dėmesį į aptiktą ginkluotę, o pažymėjo, kad palapinėje rasta šovinių, tačiau neįvardijama, kad turėta daugiau ginklų. Net sargybinį – Vertimų klebono pusbernį Pranuką, kurio ir pavardės kaimiečiai nežinojo, operatyvinės karinės grupės kovotojas nudūrė beginklį, o tuos, kurių neužmušė granata, pribaigė kulkos. Užtat dar sovietiniais metais J. Lekučio sesuo Salomėja slapta rašytame liudijime tvirtino, kad ir du iš trijų miške nužudytų jos brolių, Juozas ir Vincas, ir kiti kaimo jaunuoliai buvo beginkliai. Tad sovietų karinė operatyvinė grupė visus nesunkiai galėjo suimti gyvus. Tuo labiau kad „besislapstantis vokiečių kareivis“, klausęs kelio nach Schmaliningken, buvo palapinėje ir viską matė. Tačiau, matyt, gyvo reikėjo tik vieno liudytojo, o lietuvių lavonų kuo daugiau, kad rezultatai būtų svaresni – likviduota prieš tarybų valdžią kovojusių aršių ginkluotų lietuvių nacionalistų gauja.

Nuosprendis: 10 metų kalėjimo, 5 – tremties

Palikto gyvo J. Lekučio teismas vyko Tauragėje: 10 metų lagerių ir penkeri tremties. Po teismo išvežė į kalėjimą Šilutėje. Tas kalėjimas vienodai tarnavo ir nacių, ir sovietų valdžioms – kuri kada buvo. Iš Rusijos grįžęs Jonas liudijo, kad čia buvę jau geriau – nemušė ir valgyti duodavo du, o kartais net ir tris kartus per dieną. Tai priklausė nuo... arklių. Jų parvarydavo iš Vokietijos, bet daugelis sirgo „suskiu“ – buvo nuplikę. Arklius gydė apipurkšdami siera. Nuo jos arkliai buvo geltoni. Kurie nepasveikdavo, tapdavo kalinių maistu.

Iš Šilutės kalėjimo Joną perkėlė į šalia buvusį lagerį – Macikus. Dar ilgokai po karo, kai nuo Kuršmarių papūtęs stiprus vėjas nupustydavo smėlį, netoli geležinkelio išlįsdavo žmonių kaulų, vėjas nuo smėlio kalvelių ridendavo kaukoles.

Lageryje nuo kitų kalinių atitverti spygliuotos vielos tvora kalėjo vokiečiai – karo belaisviai. Jų į darbą nevarydavo, o maitinimu rūpinosi Raudonasis Kryžius. Užtat kaliniams lietuviams teko įvairiausių darbų: ir kasti bulves, ir dirbti prie geležinkelio – krauti iš Vokietijos gausiai pargabentų baldų, gamyklų įrengimų, dėžėse supakuotų drabužių. Kai kaliniai kiaurai perlydavo, parvarytiems į barakus nebuvo kur džiovinti drapanų, tad vėl tekdavo vilktis šlapias.

Naujas lageris – plynėje

Jonas liudijo, kad po Šilutės lagerio buvo Vilnius – Lukiškių kalėjimas, vėliau – etapas į Rusiją. Kelionė – daugiau kaip tris savaites traukiniu ir laivu iki Uchtos Komijoje. Čia plyname lauke pamatė spygliuotomis vielomis aptvertą teritoriją su sargybos bokšteliais, vieninteliu sargybinių nameliu ir keliomis didelėmis brezento palapinėmis. Jose – dvigubi iš plonų karčių sukalti gultai.

Nors atėjus žiemai ant palapinių užtraukė dar po brezentą, vis vien buvo labai šalta – kiekvieną rytą išnešdavo po kelis sušalusius kalinius. Jei būdavo 42 laipsniai šalčio, į darbą nevarydavo, nes tokiame šaltyje sargybiniams buvo pavojinga kalinius saugoti. O jeigu tik 25 laipsniai šalčio – tai jau atšilimas. Į Lietuvą sugrįžęs J. Lekutis paskojo, kad antrą žiemą buvę lengviau: kaliniai prisistatė barakų, iš darbo vietos nereikėjo neštis malkų kūrenti buržuikas.

Vėliau kalinio dalia vedė per Balchašo lagerių statybas, molibdeno kasybos šachtas. Net kaliniams čia reikėdavo dirbti tik po šešias valandas, nes ilgiau žmogus neištvers – dulkės labai pavojingos, tad nemokamas darbininkas greitai numirs. Tremties metai slinko Karagandoje prie statybų, vėliau Jonui teko vairuoti sunkvežimį.

Kruvinas laisvės kelias

Vingiuotas, kapų duobėmis nusėtas, sulaužytais likimais apkaišytas lietuvių tautos laisvės kelias. Kiek vien Vertimų krašto žmonių dėl jos sudėjo galvas. Kai Laukesos miške nužudytus jaunuolius atvežė į Eržvilką ir numetė prie šventoriaus, velionių Vinco ir Juozo Lekučių sesuo Marija bėgo į miestelį slapta stebėti, kur nužudytuosius veš užkasti. Tačiau atpuolusi jau nieko nerado. Tada atsistojo prie netolimo namo kampo ir pravirko.

Priėjusi nepažįstama moteris paklausė, kas jai atsitikę. Marija papasakojo. Tada nepažįstamoji tyliai prasitarė, kad lavonus nuvežė į Balandinės mišką. Tada Marija bėgo į mišką ieškoti tos vietos, bet aptiko kraupesnį vaizdą – neseniai iškastą duobę, o ant jos krašto pamestus lavonus. Brolius atpažino tik iš drabužių.

Užkastieji beveik visą sovietmetį pragulėjo Balandinės miške. O kai kas tuomet stebėjosi, kodėl per Vėlines vienoje šio miško vietoje kažkas vis uždega žvakę. Tą slapta darė Marija broliams ir kitiems nužudytiesiems atminti. Tik 1989 m. jie perlaidoti Vertimų kapinėse.

Atlieka kilnų darbą

Girdžių kraštotyrininkas Vytautas Lekutis po dalelę renka įvairias istorijas, tarp jų ir apie tragišką dalies savo giminaičių likimą. Sako, kad visuomenė turi žinoti kuo daugiau, nes laikas iš atminties trina ir įvykius, ir žmonių vardus. O juk mūsų nepriklausomybė neatėjo pati savaime. Už ją daugelį metų brangiai mokėta ir krauju, ir žiauriais kankinimais, ir sulaužytais likimais. Lietuvių tautos ginkluotas pasipriešinimas okupacijai truko ilgiausiai Europoje, kol peraugo į taikią rezistenciją, prasiveržusią Atgimimu, Sąjūdžiu ir pagaliau 1990 m. Kovo 11-osios aktu – nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimu. Vien tik 1945 m. liepos 7-osios Laukesos miško tragedija įrodo, kiek daug Lietuvos žmonių siekė eiti ir ėjo tuo Laisvės keliu, kiek jų žuvo ir kentėjo ir Sibiro kalėjimuose, ir tremtyse. O panašių istorijų buvo šimtai. Todėl V. Lekutis siekia, kad šios kovos įvykiai keičiantis kartoms nenuslinktų į užmarštį.

Gintautas Šimboras



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook