Balsavimas

Ar STT įtarimų sulaukę ir nuo pareigų nušalinti savivaldybės administracijos vadovai turėtų atsistatydinti?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Lietuvos laisvės kovų aidai iš tūkstantmetės istorijos

Lietuvos laisvės kovų aidai iš tūkstantmetės istorijos (0)

2019-01-23

Praėjusį savaitgalį Lietuva minėjo 28-ąsias Laisvės gynėjų dienos metines. Prisimenant Sausio 13-osios tragediją ir aukas, nušviesti atminimo žvakių liepsnelių minėjimai surengti visose savivaldybės seniūnijose. Ypatingas renginys įvyko Veliuonoje – čia suvaidintas premjerinis spektaklis „Pranašystė“.

Laiko patikrintas

Į premjerą susirinkusius veliuoniečius pasitiko kultūros centro darbuotojos, kiekvienam į atlapą įsegdamos neužmirštuolės žiedą. Prisiminti laisvės gynėjus, kritusius ginant Parlamentą 1991 m. sausio 13 d. ir pagerbti juos tylos minute, pakvietė renginių organizatorė Birutė Jurkšienė. Gražia ir prasminga dovana Lietuvai svarbios šventės proga tapo veliuoniškių pastatyta istorinė drama, kurioje, kaip ir Sausio 13-ąją, sprendžiamas Lietuvos likimas, aukščiausia nata skamba meilės gimtajai žemei tema.

Scenarijų parašė ir spektaklį režisavo Veliuonos kultūros centro kultūrinių renginių organizatorė, senovinių šokių ansamblio „Saltare Festum“ meno vadovė Irma Svetlauskienė. Spektaklio užuomazga buvo dar 2013 m., kai Veliuonoje buvo pristatyta teatralizuota ekskursija „Veliuonos žynio pranašystė LDK kunigaikščiui Gediminui“. Šiam pasirodymui scenarijų rašė taip pat I. Svetlauskienė.

„Tos programos scenarijus, kaip ir spektaklio, rėmėsi kunigaikščio Gedimino laiškais, tačiau nebuvo taip išplėtotas. Programa keletą kartų buvo parodyta ant Veliuonos piliakalnio, tačiau veliuoniškiai jos nematė“, – sako I. Svetlauskienė.

Režisierė pripažino, kad nuo pirmo scenarijaus parašymo iki spektaklio atsiradimo scenarijus buvo galvoje. „Galima sakyti, kad juo visą laiką ir gyvenau“, – pripažįsta scenarijaus autorė.

Rašydama scenarijų autorė rėmėsi keliais šaltiniais – jau minėtais Gedimino laiškais, Kazio Bradūno rinkiniu „Pokalbiai su karaliumi“ ir Juozo Grušo istorine poetine drama „Herkus Mantas“. Dvylikoje 1973 m. K. Bradūno parašytų eilėraščių, sudėtų į rinkinį „Pokalbiai su karaliumi“, ne veltui pasirinktas kunigaikštis Gediminas, buvęs ne tik puikiu kariu, bet ir diplomatu, taikiomis priemonėmis bandžiusiu atvesti Lietuvą į klestėjimą. Poetas siekė atskleisti istorinių sprendimų įtaką vėlesnėms kartoms.

Pasak I. Svetlauskienės, siužetine spektaklio linija tapo išlikę šeši Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino laiškai, o finalinei kunigaikščio Gedimino vidinei kovai ir kančiai atskleisti panaudota medžiaga iš „Herkaus Manto“.

„Abiejų herojų vidinė drama buvo artima, panaši. Kunigaikštis svarstė, kuriam dievui nusilenkti, kaip toliau elgtis, ar griauti tai, kas sena, dėl ateities? Panaudotų kūrinių tekstai labai stiprūs. To spektakliui ir reikėjo“, – sako I. Svetlauskienė.

Istorijos pamoka

Prikeltą istoriją scenoje vaidino atgimstanti Veliuonos mėgėjų teatro studija. Daugiau nei valandą scenoje liejosi citatos iš istorinių dokumentų, eilės, žiūrovas buvo nukeltas į laikus, kai kunigaikštis Gediminas bandė ieškoti išeities, kaip apsaugoti šalį nuo kryžiuočių puldinėjimų ir plėšimų.

Kunigaikščio Gedimino laiškai buvo rašyti 1323-1324 metais lotynų kalba. Pirmas laiškas parašytas Popiežiui Jonui XXII. Jame Gediminas tvirtino, kad kryžiuočių riteriai puola ne nešdami krikščionišką tikėjimą, o grobdami ir skriausdami Lietuvos gyventojus. Gediminas mini daug riterių padarytų nusikaltimų. Paskutiniame sakinyje Gediminas užsimena, jog ketina priimti krikščionybę ir paklusti Popiežiui, kad riteriai negalėtų daryti daugiau žalos.

Antras laiškas parašytas 1323m. sausio 25-ąją Liubekui, Sundui, Brėmenui, Magdeburgui, Kelnui ir kitiems miestams. Laiške Gediminas aiškina, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė yra labai tolerantiška krikščionims ir tiktai kryžiuočių riterių padaryta žala trukdo krikštui. Kunigaikštis pakvietė riterius, ginklanešius, prekiautojus, gydytojus, kalvius, račius, batsiuvius, kailiadirbius, malūnininkus ir kitus atvykti į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, užsiimti prekyba ir išpažinti tikėjimą be jokių apribojimų. Atvykėliams pažadėta įvairių mokestinių nuolaidų. Šiame laiške pirmą kartą minimas Vilnius.

Trečias laiškas, skirtas Liubeko, Rostoko, Sundo, Greifsvaldo, Ščecino, Gotlando miestams buvo parašytas 1323 m. gegužės 26-ąją. Iš esmės jis kartoja antrą laišką ir  prašo įvairių amatininkų, kad atvyktų į Lietuvą ir verstųsi prekyba.

Ketvirtas ir penktas laiškai yra taip pat parašyti tą pačią dieną, kaip ir trečiasis, bet buvo kreiptasi į Pranciškonų ir Dominikonų ordinus. Gediminas, laukdamas krikšto, kviečia dvasininkus ir vienuolius atvykti į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę.

Paskutinis išlikęs laiškas parašytas 1324 m. rugsėjo 22-ąją. Juo kreipiamasi į Tartu ir Erzelio vyskupus, Talino žemės ir Rygos valdovus. Gediminas praneša, kad Kryžiuočių ordinas pažeidžia anksčiau pasirašytą ketverių metų taikos sutartį – riteriai puola pasienio rajonus, žudo gyventojus ir pasiima jų turtą. Gediminas prašo pagalbos.

Visa laiškuose beveik prieš septynis šimtus metų surašyta istorija perkelta į sceną – čia atgijo ne tik kunigaikščio Gedimino mintys ir svarstymai, kad tik tokios priemonės ir pažadas priimti krikštą gali išgelbėti kraštą nuo žiaurių kryžiuočių antpuolių, bet ir pagoniškosios aplinkos – žynių, žemaičių spaudimas neprisiekti naujam Dievui ir laikytis senojo tikėjimo ir papročių. Spektaklio aktoriai puikiai perteikė slogią pagonybės gerbėjų nuotaiką, kryžiuočių ordino siautėjimą ir godumą bei kunigaikščio Gedimino sunkaus apsisprendimo aplinkybes.

Laukė nuomonių

Gausiais plojimais įvertintas spektaklis atsirado visai neplanuotai – tai turėjo būti renginys Baltų vienybės dienai, tačiau I. Svetlauskienės, sulaukusios kitų veliuoniečių palaikymo, sumanymu jis tapo vienu svarbiausių kultūrinių įvykių Veliuonoje.

„Man tiesiog kilo noras padaryti rimtą spektaklį. Mano idėjai pritarė Veliuonos kultūros centro direktorė Violeta Andrikaitienė, atsirado norinčiųjų vaidinti“, – sakė I. Svetlauskienė.

Veliuonos teatro studija šiame krašte turi gilias tradicijas, jos siekia bene 60 metų, tačiau šiam spektakliui susibūrė visai naujas kolektyvas. „Dauguma artistų – ne naujokai scenoje, tačiau dirbant kartu reikia laiko pažinti vienas kitą, priprasti. Ir mano darbo metodai nauji, kitaip dirbu – scenose daug veiksmo, žodžių. Aktoriams buvo nelengva įsigyventi į temą, perprasti, įsijausti į vaidmenis. Manau, jiems neblogai pavyko“, – pasidžiaugė I. Svetlauskienė.

Pasak jos, galbūt trūko šiek tiek laiko viskam nušlifuoti, tačiau premjera ji liko patenkinta.

Spektaklį norėta parodyti dar prieš naujuosius metus, tačiau nuspręsta, kad Laisvės gynėjų dienos ir spektaklio temos susijusios. „Už tą pačią žemę kovojom prieš tūkstantmetį, kaip ir Sausio 13-ąją. Spektaklyje skelbiama pagrindinė pranašystė, kad čia yra protėvių žemė, joje mūsų galybė ir stiprybė, ir tuo reikia tikėti. Reikia tikėti pirmiausia žmogumi ir savimi“, – sako I. Svetlauskienė.

Didžiulį darbą įgyvendindami režisierės sumanymus atliko aktoriai Naglis Mačėnas, V. Andrikaitienė, Gintautas Juškys, Klemensas Sakavičius, Jūratė Kvietkauskienė, Edita Šulcienė, Irena Aleksienė, Vytautas Ambrutis ir Justinas Svetlauskas. Dvasios vaidmenį spektaklyje atliko ir pati Irma, o kunigaikščio Gedimino vaidmuo patikėtas Gediminui Klangauskui. „Gediminas yra kažkada vaidinęs spektaklyje, bet man jis labai padėjo kaip istorikas. Galėjome aptarti, ar mano interpretacijos teisingos, nenukrypti nuo istorinių dokumentų“, – tikina spektaklio režisierė.

I. Svetlauskienė daug dėmesio skyrė ir scenografijai, muzikai – žiūrovai scenoje galėjo atpažinti simbolinius Gediminaičių stulpus – kaip krikščionybės, pagonybės ir valdovo ženklus, pagoniškojo tikėjimo atributus. „Bijojau, kad žiūrovui spektaklis gali būti per sunkus, galbūt jis nesupras simbolių, minties, kurią norėjau pasakyti. Spektaklis – nelengvas, reikalauja susikaupimo, įsigilinimo. Bijojau, kad netaptų nuobodu“, – baimėmis dalijasi I. Svetlauskienė.

Dar vieną baimę turėjo įveikti ne tik spektaklio režisierė, bet ir aktoriai. Veliuona siejama su pagonių deive Veliona. Jai miestelyje pastatyta skulptūra, anksčiau supriešinusi Veliuonos gyventojus – dalis jų nepritarė pagonybės deivės įamžinimui. Veliuonoje, ant piliakalnių ir dabar vyksta pagoniškos apeigos. „Žinant tai, kokia miestelyje atmosfera, bijojome, ar mūsų nepasmerks? Ar ateis žiūrovų? Ar neapkaltins mūsų pagonybės skatinimu? Tokios abejonės graužė ir aktorius. Po spektaklio tikimės išgirsti visokių nuomonių“, – sako I. Svetlauskienė.

Dėl Tėvynės

Pasak autorės, jai labai svarbi senoji kultūra, tradicijos. „Galbūt, nesu ta patriotė, visur kovojanti už Lietuvą, tačiau man tikrai rūpi pamatiniai klausimai – gimtoji žemė, protėvių palikimas, tikėjimas. Tikėjimas pirmiausia žmogumi. Jis gali vesti į priekį, bet gali ir pražudyti. Nelygu ką pasirinksime“, – svarsto I. Svetlauskienė.

Mačiusieji spektaklį be abejo diskutuos apie parodytus istorinius įvykius, jų reikšmę ir įtaką valstybės vystymuisi, tačiau pakeisti ir ištrinti to, kas buvo – neįmanoma. Neįmanoma iš atminties ištrinti ir keliais šimtmečiais vėliau vykusių įvykių, negalima prikelti žmonių, atidavusių savo gyvybę už tą pačią Gedimino Lietuvą ir 1991 m. sausio 13-ąją.

Naujoji istorija paminėta meninėmis kompozicijomis, Sausio 13-osios aukų gyvenimo istorijomis, stovėjusiųjų prieš sovietų tankus prisiminimais ir šimtais šiltų žvakių liepsnelių, lyg stingdančio 1991 m. sausio laužai prie Parlamento, buriančių aplink save tuos, kuriems svarbu, kas vyksta Lietuvos žemėje.

Jūratė Stanaitienė



« Atgal

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook