Balsavimas

Ar tenkina požeminių šiukšlių aikštelių įrengimo kokybė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Bažnyčių vargonai gaudžia Aukščiausiojo garbei

Bažnyčių vargonai gaudžia Aukščiausiojo garbei (0)

2016-11-16

Tradicija giesmėmis garbinti Dievą siekia ankstyvuosius krikščionybės amžius. Bet mažų parapijų bažnytėlės ne visos gali pasigirti vargonais, mažėja ir giedotojų būrys. Tačiau ten, kur gaudžia vargonai ir aidi giesmės, ir malda, rodos, tikresnė, juk ir šv. Augustinas yra sakęs: „Kas gieda, tas dvigubai meldžiasi“.

Su giesmėmis – nuo vaikystės

Eržvilko šv. Jurgio bažnyčioje giedotojų būrelis nemažas, ir vargonai dideli, pagaminti garsaus meistro Martyno Masalskio (1858-1954). Jais groja Staselė Tamošaitienė ir džiaugiasi, kad netenka vienai ant viškų sėdėti, kad yra puikių žmonių būrelis, atsakingai žiūrinčių į chorą, nusiteikusių mokytis naujų giesmių, tobulėti. 
Elena Norkienė, Silvija Latvienė, Regina Urbutienė, Vytautas Šimkūnas, Gražina ir Juozas Mačiuliai chore gieda kuris dešimt, o kuris dar daugiau metų. Rasa Gerčienė – jauniausia, atėjo savo noru prieš 5 metus. Su didžiausia patirtimi – Danutė Petraitienė, bažnyčios chore dalyvaujanti jau nuo 1975-ųjų. 
Dauguma – vyresni žmonės, ir labai vertingas jų noras dalyvauti chore. Tam reikia atsidėjimo ir atsakingumo, nes kiekvieną sekmadienį turi eiti kaip į darbą. Balsingų žmonių būtų ir daugiau, bet jie, pasak choristų, nenori eiti į bažnyčią. Choras – tai ne tik giedojimas Mišiose, bet ir artimų žmonių bendruomenė, jiems smagu repetuoti, mokytis naujų giesmių, smagu susitikti ne tik bažnyčioje. Jie kartu linksmai švenčia gimtadienius ir būtinai – šv. Cecilijos, muzikantų ir dainininkų globėjos, dieną. 
„Vargonininkę turim abai gerą – reikli, labai talentinga, daug išmoko, labai mes ją mylime“, – džiaugiasi eržvilkiškiai.O pati Staselė sako, kad labai keistai ji tapo vargonininke. 
Augo katalikų šeimoje, bet ne tėveliai nuo pat vaikystės patraukė ją į bažnyčią. „Buvo Viduklėje tokia labai gera moteris Adelė Jociutė. Mokė vaikus poterių, giedoti, pas ją būdavo gegužinės, birželinės pamaldos. Jos brolis buvo vargonininkas, ir ji daug išmanė apie vargonus, mokėjo giedoti lotyniškas egzekvijas. Ir mus nuo mažens mokė giedoti“, – pasakoja Staselė. Komjaunuolė ji nebuvo, užtat ėjo į bažnyčios jaunimo chorą, giedojo pagrabuose. „Buvo draudžiama, buvom persekiojami, mokykloje turėjome daug problemų“, – prisimena ir paaiškindama priduria, kad Viduklės kunigu tuomet buvo Alfonsas Svarinskas. 
„Adelė nuo mažens man sakydavo: muzika – tavo kelias. Bet norint mokytis muzikos, reikėjo važinėti į Raseinius – tada tai buvo neįmanoma: augom 6 vaikai, prabangos nebuvo. Įstojau mokytis prekybos, bet man nepatiko, nebaigiau. O Adelė man vėl sakė, kad tokį balsą turint tik bažnyčioje vargonininke dirbti, tik Dievui tarnauti. O balsą aš iš tėčio paveldėjau, jis buvo labai balsingas – kai užtraukdavo, kitam kaimo gale buvo girdėti. Adelė ateidavo pas mane vakarais, mokė natas, egzekvijas lotyniškas. Pradžią gavau iš jos“, – pasakoja S. Tamošaitienė.
Po to dar kelerius metus Staselė mokėsi pas Skaudvilės vargonininką Petrą Urboną ir besimokydama pradėjo savarankiškai vargonuoti mažoje Žalpių bažnytėlėje, Kelmės rajone, paskui ją parsikvietė Viduklės klebonas. 
Bet ar vargonavimas Mišiose yra toks darbas, iš kurio gali pragyventi? „Ne. Bet kaip sakydavo Adelė, tai yra tarnystė, savo laiko aukojimas Dievui. Bet dabar tenka ir nuo šeimos atimti tą laiką, juk visi sekmadieniai yra Dievui, visos šventės bažnyčioje“, – sako Staselė. Ji dirba Vadžgirio vaikų dienos užimtumo centre ir labai džiaugiasi, kad vyras Alvydas ir vaikai Ieva ir Almantas, beje, visi muzikalūs ir muzikuojantys, jos tarnystę Dievui supranta ir palaiko. 
Labai nedaug sekmadienių vargonininkė yra praleidusi, o prašytis išleidžiamai tenka nebent dėl gastrolių, nes tiek pat metų kiek vargonuoja Staselė yra ir Vadžgirio sakralinės muzikos ansamblio dainininkė.
Šešiolika metų kiekvieną sekmadienį važiuoja iš Vadžgirio keliolika kilometrų į šv. Mišias. Eržvilko vargonininkei tai nesudėtinga – tarnauti Dievui ji įpratusi nuo vaikystės. 
Popiežiaus palaimintas
Smalininkų šv. Juozapo bažnyčios vargonininkas Petras Ranusas jau septyniolika metų kas sekmadienį lipa ant viškų – bažnyčios galerijos, skirtos vargonams ir giedotojams. Šv. Juozapo bažnyčia 1935 m. pašventinta buvusiame mokyklos pastate, joje niekada nėra buvę tikrų vargonų. Tad vargonininkas Petras groja elektriniais vargonėliais, labai juos saugo, nešiojasi su savimi.
„Ne profesionalas aš, tik mėgėjas, bet be instrumento negyvenau niekada. Ar daugiau, ar mažiau – visada pakeliui su muzika“, – sako P. Ranusas. Studijuodamas lietuvių kalbą jis buvo ir muzikantas, o mokykloje yra tekę dėstyti ir muziką. Bet mokytojauti tremtinio vaikui buvo sunku, tad paliko mokyklą, o atsikraustęs gyventi į Smalininkus dirbo Jurbarko tarpkolūkinėje statybos organizacijoje. 
Vargonininku tapo jau išėjęs į pensiją. „1999 metais pakvietė kun. Rimvydas Adomavičius, su kuriuo buvom kraštiečiai – abu iš Tytuvėnų. Nesutikau iš karto, neskubėjau, laukiau, bet kai atsisėdau į tą vietą, nėra kaip nueiti“, – pasakoja vargonininkas.
Kai pradėjo, fisharmonija, kuria buvo grojama anksčiau, sugedo, ir, kol įsigijo elektrinius vargonėlius, naujasis vargonininkas į Mišias nešdavosi akordeoną. Choras tada buvo didelis – per 20 žmonių, prisirankiojo visur giesmių – naujoviškų ir senamadiškų, pats ranka perrašė sekmadienio psalmes, repetuodavo vakarais ir po Mišių. „Buvo noras padaryti tą chorą gerą, ir nė vienas klebonas mūsų nepeikė“, – sako vargonininkas. Nepeikia ir dabar, nors, pasak jo, iš choro liko tik ansamblis. Nebegieda ir vargonininko žmona Aniceta, tad ir į Mišias P. Ranusas dabar dažniausiai eina vienas. 
„Julija Kalibatienė gieda nuo pat pradžių. Geras sopranas! Sugrįžo Sigita Vaišnorienė. Vėliau atėjo Nijolė Aleksienė – pakviečiau ir atėjo, dabar niekas nebesisiūlo. Dar Virginija Mačiulienė, Stefa Adomaitienė, Levutė Baukienė“, – vardija P. Ranusas ir teigia, kad šios giesmininkės vargonininką supranta iš pusės lūpų. Prieš keletą metų P. Ranusas buvo subūręs mokinių būrelį, jaunimas gražiai giedojo, bet užaugo ir išėjo. 
„Dabar jau nebeturiu sveikatos, jau užleisčiau vietą kitam, bet nėra kam. Didelė atsakomybė – kiekvieną sekmadienį vargonininkas turi būti“, – sako P. Ranusas. Jis Mišias yra praleidęs gal tik kartą, kai gulėjo ligoninėje. 
Vargonininko namuose pagarbiai saugoma brangi relikvija – raštas, kad 2008 m. Jo Šventenybė Popiežius Benediktas XVI suteikė apaštalinį palaiminimą Petrui ir Anicetai Ranusams.
Palaimintas Popiežiaus ir toliau vargonininkas atsakingai atlieka savo pareigą, nes be vargonų ir giesmių – kokios gi Mišios? 
Danutė Karopčikienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook