Daugiafunkcis centras ieško savo veido

Daugiafunkcis centras ieško savo veido (0)

2016-10-18

Pernai rugsėjo 1-ąją duris atvėręs Seredžiaus Stasio Šimkaus mokykla-daugiafunkcis centras po metų į svečius pasikvietė valdžios atstovus, bičiulius iš viso rajono bei savo bendruomenės narius – ir gimtadienį paminėti, ir rūpesčiais pasidalyti.

Ilgai brandinta svajonė
Apie centrą, kuris po savo stogu apjungtų mokslą, sportą ir kultūrą, daug metų mintį brandinęs mokyklos direktorius Petras Baršauskas sulaukė palaikymo iš buvusio Seredžiaus seniūno Jono Pikoraičio, visos miestelio bendruomenės bei rajono valdžios. 2011 m. pradėtas įgyvendinti projektas „Universalaus daugiafunkcio centro (UDC) įkūrimas Jurbarko rajone“, o jau po ketverių metų miestelis galėjo pasidžiaugti visiškai rekonstruotu senųjų kareivinių pastatu, naujame priestate įrengta sporto sale, apie kurią serediškiai svajojo pusšimtį metų. Džiaugėsi naujais baldais, kompiuterine technika ir gausybe knygų aprūpinta biblioteka, jaukia sale kultūros renginiams, patalpomis susirinkimams, konferencijoms, pasitarimams ir repeticijoms.
Praėjus metams ir išsisklaidžius dažų kvapui centras tapo dar jaukesnis, apgyvendintas ir žmonių mylimas. Kiekvienas kampelis turi savo paskirtį, kiekviena kertelė pilna gyvybės ir veiklos. Bene didžiausią naudą serediškiai pajuto, kai daugiafunkciame centre pradėjo veikti ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo grupė. Dvi dešimtys 3-7 metų mažųjų miestelio ir aplinkinių kaimų gyventojų, apsupti rūpestingų auklėtojų dėmesio, skaniai maitinami puikių virėjų, ugdomi ir prižiūrimi centre leidžia dienas. 
Nauja sporto sale, biblioteka ir kitomis erdvėmis naudojasi ir miestelio gyventojai, ir mokyklos bendruomenė. Pagrindinėje mokykloje sukomplektuotos visos klasės, mokosi 103 vaikai.
„Galvodami, kaip turėtų atrodyti ir dirbti naujasis daugiafunkcis centras, domėjomės panašių centrų veikla, važiavome į svečius. Daug pasimokėme iš ketvirtus metus sėkmingai veikiančio Plokščių daugiafunkcio centro, o dabar galime savo patirtį perduoti kitiems“, – sako centro direktorius P. Baršauskas.
Linksmino centro kolektyvai
Šventinę popietę 130 žmonių talpinanti aktų salė buvo artipilnė – svečiai, mokyklos bendruomenės nariai, gražiomis, tik šiais metais pradėtomis dėvėti uniformomis pasipuošę moksleiviai, serediškiai norėjo pasveikinti vadovą ir kolektyvą įsiūbavus centro veiklą, o patys dovanų gavo meno kolektyvų pasirodymus.
Įkūrus UDC, šalia švietimo paslaugų svarbią vietą užėmė ir kultūrinė veikla. Šiai veiklai centre buvo įsteigta 1,5 etato, kurį pasidalijo penki žmonės: kultūrinės, klubinės ir sportinės veiklos organizatorė Loreta Šimkevičienė, būrelių vadovės Kristina Laurinaitė, Aldona Mačėnienė, Margarita Baršauskienė ir sportinės veiklos organizatorius Virginijus Sutranavičius.
Centro direktorius pademonstravo skaidrėse sudėtą centro įkūrimo istoriją bei vykdomų veiklų metraštį. „Visko į skaidres nesudėsi, atsibos žiūrėti“, – šypsojosi P. Baršauskas ekrane besikeičiant vaizdams ir žmonių šypsenoms.
Į sceną vienas paskui kitą kopė UDC meno kolektyvai – nuo pačių mažiausių iki laisvą laiką turiningai leidžiančių senjorų.
Moterų ansamblio, vadovaujamo L. Šimkevičienės, dainininkės, pasipuošusios puikiais tautiniais kostiumais, skardeno lietuvių liaudies dainas ir nepaliko abejingų – tautos tradicijos, istorija, senosios dainos, kostiumai visada prisibeldžia į žiūrovų širdis.
Pakeitusios sceninį įvaizdį vėliau moterys prisistatė kaip ansamblis „Melodija“.
Gausybe šypsenų ir plojimų pasitikti ikimokyklinės ir priešmokyklinės ugdymo grupės pipirai. Paruošti darželio vadovės Astos Dovydaitienės jie nuoširdžiai traukė daineles ir šoko.
Vaikų etninio muzikavimo ansambliui vadovauja A. Mačėnienė. Vadovės akordeonas pritarė dūdelėmis, kanklėmis ir kitais liaudies instrumentais muzikuojančioms aštuonioms mergaitėms. A. Mačėnienė vadovauja ir smagiai suaugusiųjų kapelai.
Dešimt merginų šoka ritminių šokių grupėje „Ekslibris“, vadovaujamoje Reginos Bakutienės.
„Penkialapės ramunėlės“ dramos ratelio artistai, vadovaujami charizmatiškosios K. Laurinaitės, per metus pastatė du spektaklius.
Ant stalų išdėliotus moterų klubo, vadovaujamo M. Baršauskienės, rankdarbius smalsiai apžiūrinėjo visi susirinkusieji, o moterys teiravosi, gal galima įsigyti puošnių segių, veltų karolių ar rankinių.
Centro direktorius negailėjo gražių žodžių ir padėkomis apdovanojo visų būrelių vadovus, sportinės veiklos organizatorių bei bibliotekininkes Vilmą Kučinskienę ir Editą Mačiulienę. Centro biblioteka po savo stogu suvienijo mokyklos ir viešąją bibliotekas ir dabar visokio amžiaus skaitytojų laukia nuo 8.30 iki 19 val.
Ne tik džiaugėsi
Jurbarko r. savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius šventėje sakė, kad būtų sunku patikėti, kiek nuveikta kuriant šį daugiafunkcį centrą. Tuo keliu, kurį pramynė centro direktorius ir kiti darbuotojai, turėtų eiti ir kiti, planuojantys steigti UDC. „Bendruomenei mažėjant turime laikytis glausčiau, padėti vieni kitiems, ir tai turėtų būti tokia vieta, kaip ši Seredžiuje“, – sakė meras.
„Kaip pavydu, kai direktorius kasryt gali eiti kur nori – į biblioteką, į mokyklą, dainuoti ar šokti. Ir visur – jo darbas“, – sveikindama P. Baršauską su švente sakė Jurbarko švietimo centro direktorė Aušra Baliukynaitė. 
Tačiau P. Baršauskas pasiguodė, kad būti daugiafunkciu direktoriumi jau nebeturi jėgų ir trūksta laiko. „Šventę rengėme ne tik tam, kad parodytume, kokie mes šaunūs, bet ir norėdami atkreipti dėmesį, kiek daug pastangų turi įdėti visas kolektyvas, kad centras atliktų savo funkcijas“, – sakė vadovas. 
Pats P. Baršauskas ir centro kolektyvas jaučiasi daugiau pedagogais, tačiau pirmuosius darbo metus labai daug dėmesio teko skirti kultūrai – norėjosi parodyti ir patiems suprasti, kaip UDC turi dirbti. Per metus tapo aišku, kad vienas direktorius ir dvi pavaduotojos, kurių viena, turėdama 0,25 etato, atsakinga už ugdymo planus, o kita plėšosi tarp mokyklos ir kultūros, viso krūvio nepaveš.
„Mums reikėtų dar bent 0,25 etato žmogui, kuris dirbtų mokykloje su metodine veikla, o L. Šimkevičienė galėtų visą dėmesį sutelkti į kultūros renginius ir mokykloje, ir centre“, – apie savo bėdas merui pasakojo direktorius. Juolab kad daugiafunkcio centro kolektyvas turi dar visokių planų ir idėjų: norėtų teikti nuotalinio mokymo paslaugą, plėsti socialinę ir savanorišką veiklą, mokinių tėvai siūlo buvusiuose bendruomenės namuose įrengti labdaros punktą-keityklą, kuriame nebereikalingais daiktais ar rūbais galėtų keistis bendruomenės žmonės.
„Mes norime užsiimti ne tik „trali vali“, nors kultūrinė veikla ir labai svarbi, bet ir rimtais darbais“, – kad reikia daugiau pajėgų, valdžią bandė įtikinti P. Baršauskas.
Pasak S. Mockevičiaus, labai gerai, kai viskas jau išbandyta ir prašymus galima pagrįsti veikla – tada nekyla klausimų, gal prašoma avansu ar siekiant asmeninės naudos. 
Nežino, kas yra
Nors mero žodžiai nuteikė optimistiškai, į realybę nuleido Švietimo, sporto ir kultūros skyriaus vedėjo pavaduotojos Godos Vilkelienės priminimas, kad kiek kartų kreipėsi į tarybą dėl etatų kultūrininkams padidinimo, niekada tam nebuvo pritarta. 
„Mes esame kitokie ir vieninteliai“, – vilties neprarado centro direktorius.
Tačiau bėda ir ta, kad daugiafunkcio centro kolektyvas ne iki galo supranta, kas jie iš tiesų yra. „Iki šiol nesuprantu mūsų statuso. Kas mes esame? Kultūros centras? Mokykla?“ – klausė mokytoja M. Baršauskienė.
G. Vilkelienė paaiškino, kad šitie dalykai nesutvarkyti aukščiausiu lygiu. Atsiradus galimybei įsisavinti europinius pinigus visi ėmė steigti daugiafunkcius centrus, tačiau juridinis šių darinių statusas liko nepatvirtintas. Jau antri metai tai nejuda iš vietos. Tačiau Seime jau svarstomas naujas biudžetinių įstaigų įstatymas, kuris galbūt UDC įstatys į kokius nors rėmus. „Gal tada bus aiškiau, kur jūs esate – prie Švietimo ar Kultūros ministerijos“, – sakė G. Vilkelienė.
Aiškus statusas suteiktų aiškesnes finansavimo gaires. Dabar gi centras finansuojamas iš mokinio krepšelio, pinigų skiria savivaldybė, tačiau jų viskam neužtenka ir nežinia, kiek ir kur naudoti.
Štai meno kolektyvams keliaujant pasirodyti į kitus miestelius reikalingas transportas, kurį tektų nuomoti iš mokyklos transporto reikmėms skiriamų lėšų, taip nuskriaudžiant mokinius. 
„Gal galima būtų gauti šiek tiek lėšų kelionėms?“ – klausė P. Baršauskas.
Pasak G. Vilkelienės, daug kas priklauso nuo paties direktoriaus. Tuoj turi būti parengti įstaigos biudžeto planai, tad ten galima įrašyti ir tokias išlaidas. Nežinia, ar jų bus skirta, bet bandyti reikia. Galima pabandyti užsidirbti ir iš pačių meno kolektyvų pasirodymų, kaip daro kultūros centrai – pasitvirtinti įkainius ir už pasirodymus rinkti simbolinį mokestį.
Nežinia, ar kaimo žmogus, kurį ir taip nelengva prisikviesti į renginius, dar sutiks mokėti už savų kolektyvų koncertą, tačiau vienaip ar kitaip centras pinigų prasimanyti norėtų ir turėtų. Vien žmonių entuziazmu, laisvalaikio aukojimu ir darbu iš idėjos tokių centrų neišlaikysi. Kad praėjus europinių pinigų įsisavinimo euforijai naujus darinius teks išlaikyti, turi iš anksto suprasti ir apie tai galvoti ir projektų sumanytojai, ir rajono valdžia.
Miglė PAULAUSKAITĖ



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook