Dokumentikos ir komedijos pynė Girdžiuose

Dokumentikos ir komedijos pynė Girdžiuose (0)

2017-04-19

Jurbarko kultūros centro Girdžių skyrius ir seniūnija girdžiškiams ir svečiams parengė puikią dovaną Teatro dienos proga – režisieriaus Juliaus Dautarto viešnagę ir jo filmo „Šaligatvis“ pristatymą bei klojimo teatro „Mituvis“ premjerą.

Nuo Kulviečio iki Seimo
Režisierius J. Dautartas Girdžiuose viešėjo pirmą kartą. Vakaro vedėjas – kultūrinės veiklos organizatorius Algimantas Vizbara girdžiškiams jį pristatė kaip žmogų, „gyvenantį teatru ir net per teatrą gyvenimą darantį“.
J. Dautartas į menus pasuko jaunystėje – baigė tuometę Lietuvos valstybinę konservatoriją, kur įgijo aktoriaus specialybę, o Maskvos Lunačiarskio teatro meno institute tapo režisieriumi. Teko padirbėti aktoriumi, o vėliau ėmė statyti spektaklius Panevėžio, Šiaulių, Kauno, Vilniaus teatruose.
Režisierius pastatė beveik pusšimtį spektaklių, ypač didelį dėmesį skyrė nacionalinei dramaturgijai. Pradėjęs reikštis politikoje į LR Seimą buvo išrinktas tris kartus. Tęsdamas kūrybinį darbą prieš metus Juozo Miltinio dramos teatre pastatė A. Šlepiko „Lietaus dievą“, su Mykolo Romerio universiteto teatru prikėlė F. Dostojevskio „Nusikaltimą ir bausmę“, pernai pastatė televizijos spektaklį „Naujieji patriotai“.
„Galėtumėte dirbti saugume – sugebate surinkti informaciją“, – klausydmas apie save sakė svečias ir patikslino, kad jo giminaitis dvarą pralošė prieš 400, o ne prieš 100 metų, o paskutiniai giminės tyrinėjimai parodė, kad ji susijusi su šviesuoliu, kultūros veikėju Abraomu Kulviečiu. 
„Ir politikoje, ir režisūroje esu visiškai netradicinis žmogus, nekoketuojantis, dažnai ironiškas, bet tikiuosi – nepiktas“, – prisistatė J. Dautartas. Netradicinis žiūrovams pasirodė ir jo atvežtas filmas.
Apie tai, kas išnyksta
Anonse sakoma: ,,Šaligatvis“ – filmas apie tai, kas nesustabdomai išnyksta iš mūsų atminties, iš mūsų gyvenimo. Tai filmas apie pareigą sau ir kitiems. Tai filmas apie kasdienybę, senatvę, apie dviejų žmonių meilę ir gyvenimą. Tai filmas apie mus dabartyje ir ateityje“. Filmo režisūra ir montažas – J. Dautarto, o bedraautorius ir operatorius – žurnalistas Skirmantas Pabedinskas.
45 min. filmas buvo kuriamas septynerius metus: dveji metai filmavimo – į juostas sugulė 18 val. medžiagos ir penkeri – montažo. Šiuo metu filmas keliauja per įvairius festivalius ir, pasak režisieriaus, visur priimamas skirtingai. „Tai filmas mūsų kartai, jaunimas jį supranta savaip. Dzūkijoje buvome priimti labai gerai, Aukštaitijoje – ne visur suprato. Šis filmas nėra lengvas žiūrėti“, – kalbėjo režisierius.
„Šaligatvis“ nufilmuotas Anykščių rajone, Kavarske. Filmo priešistorė – prieš daugelį metų už kaimo žmonių pinigus į Ameriką išvykęs vienas gyventojas atsidėkodamas kaimynams siuntė batus, o vėliau nusprendė, kad taupiau bus nutiesti šaligatvį. Ir jį – betoninį, suskeldėjusį, prižiūri vieninteliai išnykusio kaimo gyventojai – Kamilė ir Kazimieras. 
Per aštuoniasdešimtmetį perkopusi pora kasdien ranka rankon įveikia gyvenimo iššūkius – rūpinasi malkomis, sodina ir kasa bulves, prižiūri arklį, ožkas, paukščius, o didžiausia pramoga, didesnė ir už apsilankymą bažnyčioje, kartais vakare priešais televizorių puodeliu arbatos užgerti stipresnio gėrimo stiklelį. „Buvo sunku gyventi. Kai pradėjau varyt samagoną, tapo lengviau“, – aukštaitiška tarme porina Kamilė.
Rami filmo tekmė, kurioje – begalinis kaimo žmonių darbštumas, fizinė ir moralinė jėga, darna ir meilė, biblinis santykis su gamta ir gyvūnais. Filmas apie išeinančią Lietuvą, bet ne apie emigraciją. „Tai žmonės, apie kuriuos filmai nedaromi. Tai paskutinis patriarchalinės Lietuvos atspindys. Šie žmonės – mokytojai, kuriems darbas yra prasmė ir šventė. Mes taip dirbti nemokame, negalime, o gal ir nebereikia“, – sakė J. Dautartas ir pripažino, kad bulvių maišai, kuriuos į vežimaitį krovė filmo herojai, jam sunkiai pasidavė.
Vertybė – tyla
Girdžiškiai filmą priėmė ir suprato – ekrane keičiantis kadrams salėje skambėjo juokas, linksėjo galvos, žmonės dalijosi įspūdžiais ir atpažino šalia esančią, tikrą Lietuvą. „Dokumentiką šiais laikais gali žiūrėti tik elitas, kaip ir klausyti bei suprasti etnografinę dainą“, – po filmo peržiūros sakė režisierė Danutė Budrytė-Samienė. Vadinasi, Girdžių salėje susirinko pats tikriausias elitas ir meno gurmanai.
Filmo režisierius atskleidė keletą faktų iš herojų gyvenimo. Dabar jiems jau per devyniasdešimt ir iš savo kaimo jie niekur nebevyksta. Kamilė – kaimo gražuolė, kurios pirmasis vyras dingo Sibire, o Kazimieras atėjo į užkurius. Jie daugelį metų gyvena nesusituokę, tačiau meilės ir pagarbos netrūksta, nors šelmiški Kamilės priminimai, kad „senas jau tu, reikia man kokį gražesnį ir jaunesnį susirast“ išduoda jų gyvenimą buvus nenuobodų.
„Mes atiminėjom iš jų tylą. Šią prabangą turite ir jūs, gyvenantys arčiau gamtos“, – tikino režisierius. Tyla ir kaimo gyvenimas nyksta. Ne tik Lietuvoje, tą perėjo ir kitos šalys, tačiau jos jau įvertino savo istoriją ir kaimo žmogų, tvartus, trobas paskelbė nacionaline vertybe, kurią išlaiko miestai.
„Jie laimingi. Laimės pojūtis – keistas dalykas, nepriklausantis nuo turto ir patogumų“, – sakė filmo režisierius. Jo žodžius, ko gero, patvirtintų ir Kazimieras, filme sakęs: „Ką norėjau, tą pasiekiau.“
Gero ūpo pliūpsnis
Filmas, nors vertė susimąstyti ir įvertinti savo vertybes, nebuvo niūrus ir liūdnas. Dar linksmesnį vakarą padarė Girdžių klojimo teatro „Mituvis“ artistai, parodę premjerinį pagal Juozo Grušo novelę „Kelionė su kliūtimis“ pastatytą spektaklį.
Girdžių teatras įkurtas 2002 m. Nuo tada jam vadovauja Loreta Zdanavičienė. Ikimokyklinio pedagogo profesiją turinti teatro vadovė atsiskleidžia režisuodama spektaklius. „Statome tai, kas mums prie širdies ir ką nori matyti žiūrovas. Esame klojimo teatras ir turime savo repertuarą, o visokie įmantrūs naujadarai – ne mums ir ne mūsų žiūrovui“, – mano režisierė. Spektaklių žiūrovai visada laukia ir žino, kad nenusivils. 
Naujajame spektaklyje vaidina 12 artistų – verslininkai, gaisrininkas, senjorai, valstybės tarnautojai. Teatre vaidina ir Girdžių seniūnas Darius Juodaitis ir jo pavaduotoja Romutė Kačiušienė. Pasakotojos vaidmenį kūrusiai ilgametei teatro artistei, L. Zdanavičienės tetai Danutei Bosienei netikėtai išvykus, jos rolę per savaitę apsiėmė paruošti režisierės mama Regina Banaitienė. Anksčiau moteris vaidino, bet dėl sveikatos nebelipo į sceną, tačiau po šio pasirodymo vėl norėtų sugrįžti.
Jaudulio užteko ne tik vėl debiutavusiai R. Banaitienei, bet ir kitiems artistams – juk ir meras pirmoje eilėje sėdėjo, ir du garbūs režisieriai vertino. Tačiau tai, ką išgirdo po spektaklio, leido nusiraminti ir pasididžiuoti savimi. „Visada stebina Loretos dėmesys smulkmenoms. Pažiūrėkit, kokias senovines šukas ji į plaukus įsisegė. Puikus charakterio pagavimas ir improvizacija“, – gyrė Konstantino Glinskio teatro režisierė D. Budrytė-Samienė kolegę L. Zdanavičienę. 
„Jūs privalot šį spektaklį vaidinti! Režisierė – ideali Morta, lavonas – idealus, labai talentingai mirė. Mortos personažas man priminė močiutę, žiūrėdamas į ją nesusilaikiau neplojęs“, – kvatojo J. Dautartas. Režisierius tikino, kad tokius spektaklius verta vežti į Vilnių ir parodyti profesionalams, kaip statomi spektakliai ir kaip vaidina mėgėjai aktoriai. „Manau, rasime būdą šį spektaklį parodyti Vilniuje“, – užsiminė J. Dautartas.
Bėda dėl lovos
Pati pagal novelę scenarijų spektakliui parašiusi L. Zdanavičienė sako, kad pjesių rasti – labai sudėtinga, todėl tenka pačiai adaptuoti kūrinius scenai. Spektaklį „Kelionė su kliūtimis“ teatras statė apie porą mėnesių. „Mituvis“ dar gastroliuoja su spektakliais Juozo Baltušio „Parduotos vasaros“ ir Vijūno „Bobutės susipyko“.
Po premjeros gavę patarimų ir pasiūlymų Girdžių artistai patobulins spektaklį ir parodys jį balandžio pabaigoje Jurbarko krašto muziejuje rengiamose Girdžių dienose, o gegužės gale – tradicinėje teatrų šventėje „Girdžių krivūlė“. Šiai progai teatras planavo dar vieną premjerą, tačiau pavasariniai artistų darbai planus pakoregavo.
Bėda ir su naujojo spektaklio gastrolėmis. „Bėda – su lova! Be jos nėra spektaklio, o jos nei nusivežti eina, nei nuvykus kitur tokią rasi“, – rūpesčiais dalijosi režisierė. Teatro vyrai žadėjo sumeistrauti sulankstomą, tada bus galima patogiai keliauti.
Teatrui rekvizitas – labai svarbu, ypač, kai jis ruošiasi švęsti šimtmetį, kaip prieš dešimtmetį iš vieno senolio dovanų gautas 1918 metų suolas. Kitąmet ir teatras minės 100 metų jubiliejų! Girdžiuose nuo 1918 metų gyvuoja žiūrovų mylimas teatras.
Jūratė Stanaitienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook