Balsavimas

Ar Jurbarko ligoninė turėtų likti?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Misija Kalveliai: jaunimas tvarkė istorines kapines

Misija Kalveliai: jaunimas tvarkė istorines kapines (0)

2016-08-10

Būrys vietinių ir iš Vokietijos atvykusių jaunuolių visą savaitę tvarkė senas Kalvelių kaimo kapines, kurios yra Mažosios Lietuvos istorijos paveldas. Tokį jaunimo pilietiškumo ir pažinties su savo kraštu projektą buvo suplanavęs Viešvilės bendruomenės centras „Skalvija“, bet Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai neskyrus finansavimo jį įgyvendinti padėjo Jurbarko evangelikų liuteronų parapijos diakonija „Jurbarko Sandora“.

Kalveliai prieš gerą šimtmetį buvo didelis kaimas – veikė žiemos uostas, stiklo fabrikas, plytinė, gyveno apie 500 žmonių, o ant pakilumėlės buvo jų amžinojo poilsio vieta. Dabar belikę tik kelios sodybos, o senosios evangelikų liuteronų kapinės sovietmečiu buvo visiškai sunykusios, nes vietinių gyventojų po Antrojo pasaulinio karo čia nebeliko, o oficialioji ideologija buvo linkusi šio krašto paveldą ištrinti iš atminties ir iš kraštovaizdžio.
Pasak Kalvelių girininkės, didelės šio krašto pažinotojos ir mylėtojos Irenos Petrošienės, prieš dvidešimt metų kapinaitėse kerojo alyvos, paskui Viešvilės seniūnija pasirūpino aptvarkyti – iškirto krūmus, kapines aptvėrė. Viešvilės seniūnija iš viso prižiūri 17 senų kapinaičių, Kalvelių yra didžiausios. Čia išlikę daug antkapių, kryžių, su dar įskaitomais užrašais, kurie byloja, kad čia laidota jau XIX a. antroje pusėje.
Tačiau nieko nedarant ir likusieji antkapiai būtų prasmegę – istoriją menančios vietos tarsi nebūta. Iniciatyvos ją išsaugoti ėmėsi Viešvilės bendruomenės centras „Skalvija“, o paruošę projektą Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skelbtam bendruomeninės veiklos stiprinimo konkursui partneriais pasikvietė Jurbarko evangelikų liuteronų parapiją. Finansavimo ministerija neskyrė, bet projektas įgyvendintas.
Ir ne tik atgaivintos senos kapinaitės, bet ir išlaikyta projekto svarbiausia idėja: ugdyti jaunimo pilietiškumą ir patriotiškumą. Atkasta ir iškelta keliasdešimt antkapių, jie nušveisti, pripilti juodžemio, išpurenta velėna aplink kryžius ir tvoreles – visa tai padarė Jurbarko evangelikų liuteronų parapijos bei Vokietijos Lipės krašto evangeliškasis jaunimas, prisidėjo ir viešviliečiai bei jaunieji šauliai.
„Kai pirmąkart čia atvažiavau prieš gerą mėnesį su seniūnu, bendruomenės pirmininku ir girininke, čia beveik nebuvo nė žymės – antkapiai buvo susmegę ir apaugę žole. Didelis darbas padarytas ir smagu, kad jaunoji karta prie viso to prisideda. Man, kaip kunigui, svarbu bendruomenės jaunimui parodyti ir supažindinti su savo bažnyčios istorija, nes Mažojoje Lietuvoje, taip ne per seniausiai pavadintas šis savitas ypatingas kraštas, galime jaunimą atvesti į tas vietas, kur gyveno tokia didelė bendruomenė, sužadinti jaunimui alkį savo istorija, evangeliška istorija. Kad parapijos jaunimas atvažiuoja, prisiliečia prie istorijos – didelis dalykas“, – pasakojo evangelikų liuteronų kunigas Mindaugas Kairys.
Kunigas, galima sakyti, ir išgelbėjo bendruomenės projektą, nes evangelikų liuteronų parapijos diakonija „Jurbarko Sandora“ finansavo jaunuolių nakvynę ir maitinimą Viešvilės vaikų globos namuose, taip pat ir pažintines pramogas.
„Dievulio valioje viskas buvo, – sako kun. M. Kairys. – Idėja tvarkyti senąsias kapines pasidalijo bendruomenės pirmininkas Andrius Šašys ir pakvietė mus būti partneriais. Nuvykęs į Vokietiją, į Lipės kraštą, kurio liuteronų bažnyčia yra seniausia Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios partnerė, pasidalinau tuo. O jie, pasirodo, seniai vykdo tokius projektus, bet tvarko žydų kapines. Biržų krašte, Kretingoje jau ne kartą darbavosi. Projektą jau pabaigė, bet jaunimas nori vėl važiuoti į Lietuvą. Pakviečiau juos. Bet, deja, ministerija nepatvirtino to bendruomenės projekto. Bet vokiečiai sutiko aukoti savo lėšas ir laiką – atvyko aštuoni jaunuoliai.“
Kodėl taip svarbu senas kapines prikelti, atnaujinti? „Teologiniu požiūriu, žmogaus kūnas yra tik įrankis. Žmogus yra mirtingas, jo siela tik gyva ir eina pas Viešpatį. Šiuo požiūriu visa turi suirti, supūti ir nieko nebelikti. Tačiau kada žvelgiame į šiuos kapelius, yra moralinis įsipareigojimas tam kraštui, žmonėms, kurie čia gyveno, ir didelė pagarba. Ypač Mažojoje Lietuvoje, kada žinome, kad iš šio krašto priverstinai žmonės turėjo bėgti ir nebeliko artimųjų, kurie prižiūrėtų čia palaidotųjų kapus. Tai moralinis įsipareigojimas mums, atėjusiems į šį kraštą ir apsigyvenusiems. Dėl to evangeliško laikinumo požiūrio kai kurių medinių kryželių jau čia ir nebelikę, supuvo, tik kauburėlis yra – to nebeatgaivinsim. Tačiau kapeliai su antkapiais, juolab ant kai kurių randame ir įrašus – vardus ir pavardes – juos su seniūnijos, šaulių, vietos bendruomenės pagalba, parapijos jaunimu bei svečiais iš Vokietijos pabandėme prikelti“, – sakė M. Kairys ir palygino šį projektą su projektu „Misija Sibiras“. Ekspedicijos į lietuvių tremties ir įkalinimo vietas Sibire pritraukia daugybę jaunuolių, tremtinių kapų tvarkymas, susitikimai su ten gyventi likusiais lietuviais yra neįkainojamos istorijos pamokos.
Jaunimas noriai jungėsi ir į Kalvelių kapinių tvarkymo projektą. „Seniai žinojau apie šį projektą, buvau tam nusiteikusi ir norėjau dalyvauti“, – sakė jurbarkietė Indrė. Asta su broliu Vidu, vasarojantys pas močiutę Skirsnemunėje, kasmet dalyvauja ir parapijos veikloje. Jurbarkietis Matas sakė: „Man pasiūlė kunigas, kai susitikome parduotuvėje. Iškart sutikau.“ Viešvilietis Gintaras vertino galimybę pažinti savo kraštą – iki šiol nė nežinojo nei Kalvelių kaimo, nei čia esančių senų kapinaičių.
Apie darbą visi sakė: smagu, nors jis neatrodė lengvas. Įrankius parūpino seniūnija, buvo sukonstruotas specialus įtaisas cementiniams antkapiams iškelti. Prieš pradedant darbus Viešvilės bendruomenę konsultavo, o baigus projektą apžiūrėjo ir įvertino Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto istorikė, humanitarinių mokslų daktarė Silva Pocytė. Darbams vadovavo girininkė I. Petrošienė, ir jaunuoliai rytais jau žinodavo, kur kieno vieta ir ką turi daryti.
Daug ko lietuvaičiai galėjo pasimokyti iš tokioje veikloje labiau patyrusių vokiečių – ne tik kaip atlikti konkretų darbą, bet ir to, kad atostogas galima skirti ne tik poilsiui ir pramogoms.
Daugiausia patirties pilietiškoje veikloje turi Aleksandras. „Svarbiausia čia yra bendrystė tarp parapijų ir jaunimo. O tai, prie ko mes prisiliečiame dirbdami, yra dalis ir mūsų istorijos. Mums patinka tokie darbai!“ – sakė jis. Aleksandrui 26 metai, jis yra ugniagesys ir jau ketvirtą kartą atvyksta į Lietuvą vis su ta pačia misija – tvarkyti istorinių kapinių. Kiti Lipės parapijos atstovai – dirbantys, studentai ir moksleiviai. Katrina kasmet atvažiuodavo į Lietuvą vasaroti, aplankyti gimines – jos mama yra lietuvė, o močiutė gyveno Vilniuje. Šiemet pirmą kartą atvyko atostogauti kitaip. „Man patinka!“ – sakė mergina, vienintelė iš svečių mokanti šiek tiek ir lietuviškai.
Tačiau skirtingos kalbos nebuvo trikdis jaunimui bendrauti. „Girdėtumėt, kaip mes susišnekam – nėra jokio kalbos barjero!“ – patikino Rita, Skirsnemunės vaikų dienos užimtumo centro socialinė darbuotoja ir visų parapijos socialinių projektų dalyvė. Pabaigus Kalvelius jau kita vokiečių ir lietuvių evangeliškojo jaunimo grupė Vilkyškiuose atstatinėjo sudegusį pastatą prie bažnyčios.
Bendravimas ir pažinimas yra tiek pat svarbus kaip ir konkrečių darbų rezultatas. Jaunimui kunigas aprodė Vilkyškių evangelikų liuteronų bažnyčią ir ją puošiančius Rasos Grybaitės vitražus. Jaunuoliai pabuvojo Smalininkų senovinės technikos muziejuje, viešviliečių Augusčių sodyboje jodinėjo žirgais. Aplankė Rambyno kalną ir Vydūno kapą Mažosios Lietuvos panteonu vadinamose Bitėnų kapinaitėse. Vydūno palaikai parvežti iš Lipės krašto Detmoldo miesto, kur jis praleido paskutiniuosius gyvenimo metus, o dauguma Kalveliuose dirbusių jaunuolių irgi gyvena Detmolde. Vargonus Vilkyškių bažnyčiai beveik prieš dešimtmetį padovanojo Detmoldo Martyno Liuterio parapija – tokios prasmingos abiejų kraštų ir bendruomenių sąsajos.
Pabaigę projektą jaunuoliai sekmadienio pamaldose Skirsnemunės evangelikų liuteronų bažnyčioje padėkojo Dievui už gerai praleistą savaitę: už atrastą istoriją, už išsaugotą paveldą, už suvokimą, kad, pasak kun. M. Kairio, daug ką galime padaryti patys, o ne tik būti paramos gavėjai.

Danutė Karopčikienė



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook