Balsavimas

Ar STT įtarimų sulaukę ir nuo pareigų nušalinti savivaldybės administracijos vadovai turėtų atsistatydinti?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Nutylėtos istorijos prabilo porcelianu, šilku, muzika ir gėlėmis

Nutylėtos istorijos prabilo porcelianu, šilku, muzika ir gėlėmis (0)

2017-06-07

Kultūros mylėtojai kiekvieną pavasarį nekantriai laukia tradicinės Muziejų nakties. Nuo 2005 m., kai Prancūzijos kultūros ministerija pirmą kartą surengė akciją „Europos muziejų naktis“, vakare ir naktį nemokamai savo erdves lankytojams atveria vis daugiau muziejų. Jurbarko krašto muziejus jurbarkiečius naktinėti pakvietė antrą kartą.

Trapus ir plastiškas
Šių metų muziejų nakties tema – „Muziejai ir nepatogios istorijos: kalbėti apie tai, kas nutylima“. Kad ir kaip atvirai menininkai reiškia savo mintis kūriniuose, visada yra istorijų, kurios lieka „už kadro“. Tokios istorijos į Jurbarko krašto muziejaus paruoštą programą įsipynė nejučiomis, išsprūdo iš kūrėjų lūpų ar atsivėrė darbuose. 
Šiltas ir jaukus penktadienio vakaras į parką, kuriame glaudžiasi muziejus, išviliojo būrius miestiečių – čia vakarojo mamos su vaikučiais, smalsūs ir viskuo besidomintys muziejų mėgėjai, senjorai ir miesto svečiai, pro šalį mynusieji dviračiais. Įvairios pramogos ir pasirodymai vyko ne tik pačiame muziejuje, bet ir jo terasose, parodų ir koncertų salėje.
Vakaras prasidėjo parodos „Porcelianas prabyla“ atidarymu. Tamsiose muziejaus salėse baltumu švietė trapūs, tarsi sklendžiantys ore, žavintys plastika ir medžiagos galimybėmis porceliano kūriniai. Jų autorė – keramikė Irena Petravičienė.
Autorė 30 metų dirbo dailiosios keramikos gamykloje „Jiesia“. 75 proc. šioje įmonėje sukurtų porceliano dirbinių – I. Petravičienės kūryba. Užsidarius „Jiesiai“, nuo 2003 m. keramikė gyvena vienkiemyje Zapyškyje ir kuria autorinius darbus. Daugelį jos darbų mainais už masinės gamybos pavyzdžius išdega kitiems savininkams priklausanti, bet vis dar porceliano gamyba užsiimanti naujoji „Jiesia“.
I. Petravičienė baigė Dailės akademiją, o diplominį darbą ruošė „Jiesiai“. Jos vadovybės nuo 1977 m. buvo paprašyta pasilikti ir rūpintis porceliano cechu. Keramikė prisimena to laiko istorijas, kurios, žvelgiant iš šių laikų, atrodo kaip anekdotinės situacijos.
Jauna keramikė buvo išsiųsta į tuometinį Leningradą, Lomonosovo gamyklą, parsivežti porceliano gamybos paslapčių. „Patentus mums pardavė, tačiau grįžus į Kauną pagal jų receptus niekaip nepavyko pagaminti kokybiško porceliano – jis trupėdavo“, – prisimena menininkė. Tarp Leningrade dirbusiųjų ji pamatė lietuvišką pavardę Strolis, o ponia Strolienė buvo laboratorijos vedėja. „Turite padėti lietuviams“, – kreipiausi į vedėją.
Lietuvaičiai į Leningradą nuvyko su dešromis, kumpiais, gerais gėrimais, ir paslaptis buvo atskleista – į masę reikėjo įpilti truputį silikatinių klijų. Lietuviai gamino vienus kokybiškiausių porceliano gaminių pasaulyje – jie savo plonumu, baltumu ir peršviečiamumu prilygo kiniškam.
Parodos autorė prisiminė, kaip buvo galima gauti lėšų gamybai: ji sukūrė servisą „Rasos“ , skirtą Joninėms ir papuoštą smaragdinėmis rožėmis. Vienas valdininkas, nuo kurio priklausė gaminių patvirtinimas, buvo pavarde Rosas, tad „Jiesios“ direktorius jį įtikino, kad šis servisas pagamintas jo garbei. Taip I. Petravičienės kūrinys buvo pervardytas į „Rosa“, patvirtintas, išsiųstas į Maskvą ir apdovanotas.
Kūrėja yra gavusi ne vieną apdovanojimą, rengė parodas ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Maskvoje, Italijoje. Jos kūriniai – ne tik indai, bet ir ažūriniai dirbiniai, interjero detalės, darbai su lietuviškais motyvais. Autorė kūrinius dedikuoja įvairioms progoms – Lietuvos įstojimui į NATO, krepšininkų pergalėms, gimsta darbų ciklai.
Kūrėjos darbuose daug sąlyčio su gamta – augalais, gyvūnais, net porceliano kūriniuose sustingusios samanos, jūros žolynai, tiulis. „Porcelianas man be galo gražus ir mielas“, – sako autorė, jurbarkiečiams atskleidusi kūrybos detales.
Kas tas porcelianas? Tik 50 proc. kaulų miltų, 11 proc. Anykščių smėlio, lauko špato, kaolino, dar šis tas, iš kurių gaunamas šliteris – tešla, kuri virsta nuostabiais lengvučiais darbeliais, kurie užgrūdinti krosnies karščio nenustoja žavėti kartų kartas.
Lietuviškai skambios
I. Petravičienė į savo parodų atidarymus dažniausiai keliauja ne viena. Ir šįkart ją atlydėjo Zapyškio kultūros centro folkloro ansamblis „Altonė“, kuriame dainuoja ir pati keramikė, ir jos vyras, o vadovauja Jūratė Bytautė. 
„Altonė“ jurbarkiečius iš karto sužavėjo šiems kraštams nebūdingais rūbais – jų kostiumai mena pagoniškus laikus, vaidilutes ir krivius, gausiai puošti žalvariu, vyrai pasidabinę ginklais. Ansamblio pavadinimas kildinamas nuo senovės lietuvių deivės Altonės – jaunavedžių globėjos, bei Zapyškio apylinkėse stūksančio Altoniškio piliakalnio, ant kurio ansambliečiai rengia pagoniškas apeigas.
Dar gražiau už kostiumus skambėjo suvalkiečių sutartinės, pagoniškos giesmės, o vyriškais balsais traukiamos dainos sklido per visą Mituvos slėnį. „Altonės“ dainininkai pakvietė muziejaus lankytojus ir pašokti, ne tik padainuoti. O savo pasirodymą užbaigė jau parke – pagoniškos dainos liejosi po šimtamečiais medžiais.
Lietuviška dvasia alsavo ir Jurbarko bardų pasirodymas. Vos prieš kelis mėnesius susibūręs klubas pirmą kartą pasirodė kovo pabaigoje – Jurbarko krašto muziejuje, kuriame ir repetuoja, surengė koncertą „Į pavasarį su Vytautu Kernagiu“. Šis pasirodymas bardams buvo trečiasis.
Idėja suburti tokį klubą kilo Janinai Sabataitienei, kuri pripažino, kad tokia muzika ją žavi, o ir jos sūnus Andrius – puikus dainininkas, neabejingas dainuojamajai poezijai. „Jurbarke pažinojau tik vieną bardą – Saulių Lapėną, todėl su šia mintimi ir kreipiausi į jį“, – sako J. Sabataitienė. Vėliau prisijungė Rolandas Kulikauskas, jaunosios Ieva Sapronaitytė ir Jogailė Gustaitytė. Prieš pirmąjį koncertą klubą papildė Naglis Mačėnas ir Kęstutis Bastys. Naujausias narys – Alvydas Pilipauskas, atliekantis savo kurtą muziką.
Jurbarko bardai surengė skambų ir labai nuoširdų pasirodymą, pavargusiai nuo angliškų tekstų klausytojo ausiai lietuviška kūryba tapo atgaiva. J. Sabataitienė tikino, kad tokius vakarinius pasigrojimus parke – be jokių reklamų ir afišų bardai norėtų rengti nors kartą per mėnesį. Jei pavyks, į parką trauks ne tik gamta, bet ir muzika.
Prakalbinti šilką
Norintieji, o tiksliau – norinčiosios, aktyvesnių užsiėmimų rinkosi į Parodų ir koncertų salę, kurioje prieš kelias dienas buvo atidaryta šakietės Audronės Vorevičienės tapybos ant dvigubo šilko darbų paroda. Dailininkė surengė dirbtuves ir šilko tapybos paslapčių mokė jurbarkietes. 
A. Vorevičienė Šakių „Žiburio“ gimnazijoje dirba dailės mokytoja, o tapymas ant šilko – jos aistra. „Ši technologija mane užbūrė. Man būtina per savaitę kažką nupiešti“, – sakė menininkė, išbandžiusi jėgas ir gobelenų audime, batikoje, knygų iliustravime. A. Vorevičienė surengė jau ne vieną parodą, dalyvavo keliolikoje plenerų, rengia seminarus ir edukacijas – gali atvykti net į šeimos ar draugų vakarėlį.
Jurbarkietėms menininkė priminė šilko istoriją – dabar palyginti nebrangus audeklas kilo iš Kinijos ir turėjo ypatingą vertę. Užsiėmimo dalyvėms buvo išdalyti dviejų rūšių šilko gabalai – storesnio ir plonyčio šifono, atlikusio nuo kūrėjos paveikslų. 
„Kažkada ant šilko užkrito ištapyta šifono skarelė. Vaizdas buvo toks, kad panorau tapyti dvigubus paveikslus. Kaip įgyvendinti šią idėją, teko gerokai pasukti galvą ir man, ir mano vyrui. Buvo nesėkmių, bet dabar jau rezultatas – neblogas“, – šypsojosi dailininkė, nuo kurios paveikslų, sukabintų ant cerkvės sienų, nebuvo galima atitraukti akių. Kūriniai įspūdingi, todėl didesnio formato darbai įkainoti net keliais šimtais eurų. 
A. Vorevičienė užsiėmimo dalyvėms paruošė ir paruoštukus – paveikslus, ant kurių pasidėjus šilką galėjai perkelti ant jo piešinį. Ant šilko specialiomis priemonėmis pirmiausia nupiešiamas paveikslo kontūras, išdžiovinamas, o po to galima žaisti spalvomis. „Tai audinys, ant kurio labai gražiai liejasi spalvos. Darbas su šilku teikia atsipalaidavimą. Šilko tapyba tapo dar ir madinga“, – sakė dailininkė.
Jurbarkietės per porą valandų ištapė gražiausius paveikslėlius – šilkas pražydo įvairiomis spalvomis. Į puokštes gėlių, drugelių sparnus moterys suguldė savo neišpasakotas istorijas ir dar kartą patvirtino, kad visos moterys – kūrėjos.
Gėlių paslaptys
Pasinerti į dar vieną kūrybos sritį pakvietė gėlininkė Giedrė Vasilijevaitė. Gėlių saloną turinti jurbarkietė į muziejų atskubėjo su glėbiais gyvų ir dirbtinių gėlių, įvairiausiomis vazelėmis, krepšeliais ir kitokiais neatpažįstamais daiktais. „Floristikoje sunaudojama viskas – kiekvienas indelis, augalo šakelė, karoliukas. Todėl aš viską kaupiu, tik po to sunku rasti savo meniškoje netvarkoje reikalingą daiktą“, – juokėsi gėlininkė.
G. Vasilijevaitė buvo nusiteikusi padėti moterims kuriant puokštes. „Viską darysite jūs. Replės ir sekatoriai šiandien – jūsų! Floristikoje negali būti jokių taisyklių. Darai taip, kaip tau gražu, arba turi įtikti klientui“, – darbo užkulisius atskleidė Giedrė. Floristė pašnibždėjo, kad sunkiausios klientės – nuotakos. Jos internete prisižiūri gražiausių puokščių, bet neįsivaizduoja, kiek jos kainuoja.
Moterys drąsiai stojo šalia gėlininkės ir ėmė komponuoti puokštes – kas į vazą, kas į krepšelį ar į dabar labai madingą dėžutę, galima buvo pasidaryti ir puošnų gėlių lankelį. Jurbarkietės ir čia fantazijos neribojo – čekšėjo žirklės, byrėjo lapai, spindėjo karoliukai, net uodai netrukdė moterims kurti. 
Didžiausias bendras darbas – dirbtinėmis gėlėmis išpuošti didelį rėmą, kuris tarnaus fotosesijoms visą vasarą. Po atsakingo darbo pirmosios šalia jo fotografavosi kūrėjos. Gėlėmis pasipuošusios paskutinės muziejaus viešnios skirstėsi saulei jau pasislėpus už horizonto. 
Po kūrybingo ir jaukaus vakaro muziejus lankytojų laukia įprastu darbo laiku, tačiau čia užsukęs visad gali pabandyti paieškoti neišpasakotų ir nutylėtų istorijų. Kur daugiau jų ieškoti, jei ne tarp paslaptingų ir istorija alsuojančių muziejaus eksponatų.
Jūratė Stanaitienė



« Atgal

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook