Balsavimas

Ar tenkina požeminių šiukšlių aikštelių įrengimo kokybė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Poezijos pavasaris pas Lidiją Meškaitytę

Poezijos pavasaris pas Lidiją Meškaitytę (0)

2017-06-07

Didžiausią savo krašto menininkę Lidiją Meškaitytę, kuriai šiemet būtų suėję 90 metų, smalininkiečiai prisimena ir gerbia, stengiasi, kad ją pažintų jaunimas, žinotų ir nevietiniai. Trečiadienį į dailininkės sodybą Antšvenčių kaime sukvietė Smalininkų technologijų ir verslo mokykla, surengusi kraštiečių kūrybos skaitymus – šventę, kokios dar nebūta.

Į svečius pas Lidiją
Šiuos metus Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centras yra paskelbęs Lidijos Meškaitytės grįžimo metais. Dailininkė yra gimusi 1927 m., o ne 1926-aisiais, kaip skelbiama daugelyje šaltinių – pasendinta ji buvo per karą netekus dokumentų. 
„O ar ji buvo išėjusi?“, – klausė šventės sumanytoja ir vedėja Gražina Martišienė. 
Klausimas retorinis, nes išeidama anapilin dailininkė paliko mums savo kūrybą – 765 piešiniai ir akvarelės saugomi Lietuvos dailės muziejuje, jos vardu pavadinta Smalininkų mokykla ir savivaldybės premija miniatiūrų kūrėjams. Tai mes turime prie jos eiti.
Šventė „Kūrybos žiedai. Pavasaris Lidijos Meškaitytės sodyboje“ ir buvo gera proga pasisvečiuoti pas dailininkę. Jos namai – 200 metų senumo sodyba – tebestovi tokie pat, kaip ir prie dailininkės, tad turime galimybę apsilankyti, pažinti jos namus, jos išvaikščiotus takelius. 
Svečių priėjo, privažiavo pilnas kiemas. Kažin, ar Lidijai tai būtų patikę? Jau vėliau, po eilėraščių skaitymo, dailininkės sodyba besirūpinanti Ona Burneikienė pasakojo, kad menininkė buvusi tyli, uždara, mėgusi ramybę – to reikalavo ir jos kūryba. Tokių gausių, juolab triukšmingų suėjimų pas Meškaičius nebūdavo. Tačiau Onutė visus priėmė svetingai ir kvietė dar atvažiuoti, kurie norėtų geriau pažinti dailininkę. 
Skaitė eilėraščius
„Kūrybos žiedai – tai mūsų dovana Lidijai Meškaitytei“, – sakė Smalininkų TVM neformaliojo švietimo organizatorė G. Martišienė, sumaniusi dailininkės sodyboje smalininkiečių poezijos skaitymus. Ji džiaugėsi ir gausiai susirinkusiais klausytojais, ir skaitytojais – nė vieno nereikėjo prašinėti ir įkalbinėti. „Skaitytojais, – pabrėžė, – nes čia nebuvo skaitovų konkursas, visi skaitė kaip kas supranta – iš širdies.“ 
Skaitymus pradėjo Smalininkų TVM literatų klubas. Mokytojos Laimutės Čepukonienės mokiniai paruošė kaunietės Aurelijos Ozolinčiūtės eilėraščių apie Lidiją Meškaitytę ciklą. Jaunimas irgi skaitė iš širdies, o tarp jų buvo ir rajoniniame konkurse pripažinti skaitovai Aurimas Kondratavičius ir Paulius Kazlauskas. Mergaitės buvo pasipuošusios dizaino ir modeliavimo studijos vadovės Jolantos Povilaitienės sukurtomis lino sukniomis.
„Poezijos pavasaris – tai visuotiniai minties, žodžio, dvasios atlaidai. Pakalbėkime vieni su kitais eilėraščiais mums artimų, žinomų, kuriančių ir kūrusių žmonių, kurių vieni šiandien čia, kartu su mumis, kiti stebi mus iš aukštybių – ir visi turim unikalią galimybę pajusti nepakartojamą bendrystės jausmą“, – kvietė renginio vedėja. 
Buvo pristatyta smalininkiečių Antano Čečkausko, Joanos Šakaitienės, Genovaitės Ralienės, Stanislavos Visockienės, Jolitos Štrimienės, Vidos Povilauskienės kūryba. 
Skaitė bibliotekininkės Birutė Norkienė ir Birutė Kuniauskienė, bendrabučio auklėtoja Regina Anelauskienė, mokytojos Milda Liuokaitienė, Irena Bialoglovienė, režisierė Nijolė Aleksienė ir jos teatre vaidinusi Inesa Kazikaitienė. 
Eglė Sprainaitienė G. Ralienės knygelėje rado ir perskaitė eilėraštį, skirtą dailininkei Lidijai. Tos pačios autorės eiles skaičiusi Angelė Grabauskienė – tautodailininkė, ne kartą dalyvavusi L. Meškaitytės konkursinėse miniatiūrų parodose.
J. Štrimienė pasirinko skaityti šviesaus atminimo J. Šakaitienės eilėraščius, o savo sukurtus perleido kitiems skaitytojams. S. Visockienė savo kūrybą skaitė pati. Ir eilėraščių knygelę išleido pati, tikrąja to žodžio prasme: ranka kaligrafiškai perrašė tekstus, švietimo būdu padaugino lapus ir pati knygas įrišo, iš viso 7 egzempliorius – vaikams ir anūkams. 
Nustebino Algimantas Petraitis, paskaitęs ne tik kitų kūrėjų, bet ir, ko gero, pirmą kartą, savo eilėraščių. 
Nudžiugino penktokė Meida Rašimaitė – ir tuo, kad buvo mažiausia skaitytoja suaugusiųjų būryje, ir tuo, kad vienintelė skaitė iš atminties, ne iš lapo – dargi labai ilgą šviesaus atminimo mokytojo Antano Čečkausko eilėraštį „Smalininkai“.
Skambėjo dainos – tarsi kokie atskirų autorių knygų skirtukai. Romansus ir kitokias už širdies griebiančias dainas atliko smalininkiečių jau pažįstami ir vertinami Valdas Žemaitis, Aušra Mičulė ir Aida Drejerienė. 
Šaunusis jaunimas visiems teikė puokštes iš Valerijos Čimielienės gėlių darželio. „Tokios būtų ir Lidijai patikusios, – pastebėjo jos palikimą sauganti Onutė. – Ji nemėgo prabangių, labiausiai jai patiko lauko gėlės.“
Maloniai praleido laiką
Organizuodamas renginį lauke niekada nežinai, ką iškrės dangus, tačiau viešnagės pas dailininkę sumanytoja G. Martišienė išaušus ūkanotam rytui nenusiminė. „Kai saulė ir gražu – ir taip gera, o kai apniukę, labai gerai tas mūsų renginys – jis praskaidrins nuotaiką“, – neabejojo ji. 
Tikrai – nors renginys buvo ilgas, jame praleistas laikas – malonus. Nors teko siaustis lietpalčius ir gūžtis po skėčiais, kraštiečių kūryba sušildė sužvarbusias sielas. 
Rankas atšildė lietuvininkų vaišės – Mažosios Lietuvos kulinarinio paveldo gaivintoja ir saugotoja Zita Sakavičienė pilstė garuojančią kafiją, vaišino namine duonele, Smalininkų TVM moksleiviai ant stalo dėjo gražias ir skanias savo vaišes. Stalas buvo padengtas irgi po dangumi, iš kurio ir lyja, ir saulė šviečia. 
Pakylėtas gražaus buvimo negalėjai neprisiminti dailininkės žodžių, kurie buvo perskaityti renginio pradžioje, kad ir saulę, ir šviesą gali pats susikurti – bet kokiomis aplinkybėmis.
„Keletą metų sunkiai vaikščiojau. Mokytis negalėjau, dirbti taip pat. Turėjau būti namuose. Tada ir pradėjau piešti. Iš pradžių, kol negalėdavau išeiti, piešdavau kambarį, o paskui – Antšvenčius, apylinkes. Taip ir praėjo gyvenimas. Tas piešimas man buvo vienintelis saulės spindulys, galimybė maloniai praleisti laiką. Šviesą, kurios nemačiau gyvenime, galėjau tik nupiešti“, – yra sakiusi L. Meškaitytė.
Danutė KAROPČIKIENĖ



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook