Režisierių įvertino šalies kultūros bendruomenė

Režisierių įvertino šalies kultūros bendruomenė (0)

2016-11-23

Lapkričio 11 d. Vilniaus rotušėje Jurbarko kultūros centro renginių organizatoriui režisieriui Gintarui Zareckui įteiktas „Auksinis feniksas“ – vienas reikšmingiausių kultūros srities apdovanojimų. Prieš penkerius metus šį apdovanojimą įsteigė Lietuvos kultūros centrų asociacija, kasmet juo pagerbiami penki Lietuvos kultūrai labiausiai nusipelnę asmenys. 

Ant darbastalio – metų šventė
Kelionė į Vilnių Jurbarko kultūros centro renginių organizatoriui buvo nemaža staigmena, mat nominantų pavardės laikomos paslaptyje iki pat iškilmių dienos, o grįžęs režisierius pastatė „Auksinį feniksą“ savo kabinete ant lentynos ir vėl nėrė į kasdienybę. Tad ir susitikus pasikalbėti apdovanojimo proga G. Zareckas pirmiausia pasakojo apie darbą, o tik paskui – apie „Auksinį feniksą“.
Nors žodis kasdienybė neretai siejasi su pilkais atspalviais, režisieriaus dienos spalvotos, nes jo darbas – kūrybiškas. 
Dabar ant G. Zarecko darbastalio – tradicinio didžiausio Jurbarko kultūros centro renginio – teatralizuoto metų pabaigos koncerto scenarijus. Tiesa, dar ne scenarijus, o tik gausybė dokumentų kopijų, ranka primargintų ir spausdintų lapų, laikraščio iškarpų, senų fotografijų... 
Visame tame turte, iš kurio turi išeiti metų renginys, režisierius nardo kaip žuvis vandenyje, nes pats ėjo į archyvus, pervertė visus alei vieno „Šviesos“ laikraščio ir jo pirmtako numerius, pats kalbino žmones, kurie sunešė jam ne tik istorinių fotografijų, bet ir autentiškų atsiminimų. 
„Šiemet 70 metų, kai Jurbarke oficialiai veikia kultūros centras. Saviveiklos buvo ir anksčiau – Vasilčikovo dvare, o „Amerika pirtyje“ suvaidinta dar 1905-aisiais, bet oficiali įstaiga tik nuo 1946 metų, nes tada buvo formuojamas Jurbarko rajonas, steigiamos rajone privalomos valstybinės įstaigos, tarp jų ir klubas-skaitykla – kultūros centro pirmtakas“, – sako G. Zareckas. 
Pasak režisieriaus, gera proga prieš Naujuosius prisiminti, kokie buvo metai. „Mes norime peržvelgti 70 metų – kas įsimintiniausia, kas garsino Jurbarką“, – teigia jis ir ilgai, įdomiai, su įkvėpimu pasakoja – apie 32 kultūros centro vadovus ir kodėl jų buvo tiek daug, apie estradinius ansamblius, kurių mada atėjo 1967-aisiais, buvo daug, iširdavo, kai išvažiuodavo vadovas, ir vis atgimdavo – kaip tas feniksas. Apie „Kanabėką“, „Lakštutę“, apie dainų šventes, apie pirmąkart virš kultūros centro iškeltą Trispalvę, apie renginį, į kurį susirinko tiek daug žmonių, kiek jokiame kitame niekada nebebuvo...
„Čia – mūsų įdomioji istorija. Apie viską, ką šnekėsim ir rodysim, galima padaryti atskirą šventę, – sako režisierius ir galiausiai susizgrimba, – bet kam aš pasakoju? Bus neįdomu žiūrėti.“
Įdomioji istorija – tos krūvos lapų ir nuotraukų – beveik visa jau suskaitmeninta (šimtas, gal dar daugiau failų!), kai kas bus panaudota šventiniame renginyje, kurio scenarijus turbūt sutilps į keletą puslapių – tokia režisieriaus kūryba. O teatralizuotas koncertas vyks gruodžio 10 d., įžiebus Kalėdų eglę. 
Atitiko kirvis kotą
Po tokio režisieriaus pasakojimo ir nebereikėjo klausti, ar mėgsta jis savo darbą, ar yra juo patenkintas? Bet paklausiau, o Gitaras turėjo ką atsakyti: „Važiuodamas į tą Fenikso įteikimą galvojau – jeigu jau beveik 35 metus aš atsikėlęs vis dar noriu eiti į darbą – vadinasi, esu teisingai pasirinkęs. Kaip yra sakoma apie šeimą: atitiko kirvis kotą, taip man yra su darbu. Gerai, kad visiems taip būtų, kad darbas, pasirinkta specialybė taptų gyvenimo būdu.“ 
G. Zareckas yra visų Jurbarko kultūros centre, ir ne tik jame, vykstančių renginių režisierius. „Ne ne, negali sėdėti prie vieno darbo. Kartais dirbi kokiais keturiais frontais, o mintys jau sukasi ir apie tuos renginius, kurie bus tik po mėnesio ar kelių, ar kitais metais. Čia ne taip, kad atėjai į darbą, pasiėmei įrankį ir dirbi. Kartais kolegei Birutei, kai ji paklausia, kaip man sekasi, atsakau, kad dar su mūza nesusitikau, dar ji kažko šalinasi manęs – kaip praeivis gatvėje, kuris, matai, nenori su tavimi šnekėtis.“
G. Zareckas yra ne tik scenaristas ir režisierius, bet dažniausiai pats ir švenčių vedėjas. „Ne visada. Kitą kartą norėtum ne pats vesti, bet būna, kad lengviau pačiam, nes scenarijuje daug kas lieka tarp eilučių, yra improvizacinių elementų – to nesurašysi. Su kolegomis Birute Šneideriene, Kęstu Matuzu, su Alvydu Šimaičiu iš teatro mes suprantame vienas kitą iš pusės net ne žodžio, bet žvilgsnio“, – sako Gintaras ir prideda, kad lipdamas į sceną ir pergyvena, ir jaudinasi – kaip ir visi normalūs žmonės. 
Kūrybinis darbas, nors ir mėgiamas, išvargina, bet kokių nors ypatingų būdų pailsėti režisierius sako neturįs: „Man patinka vienam pabūti, nešnekėti nieko. Atsipalaidavus. Tiesiog leisti sau būti. Tai geriausias poilsis. Retai, bet turiu tokių galimybių.“ 
Įvertintas kolegų
„Diplomų turiu daug, įvairių apdovanojimų, bet „Auksinis feniksas“ išskirtinis tuo, kad jis yra mūsų profesinės bendruomenės, bendradarbių, kolegų skirtas. Kiti teikėjai, kartais ir labai žymūs žmonės, nežino ir nepažįsta tų, kam pasirašo ir teikia tuos diplomus. O čia malonus ir prasmingas – tai kolegų, su kuriais dirbame tą patį darbą, įvertinimas. Jis man svarbus ir malonus“, – sakė G. Zareckas. 
Jurbarkiečiui skirta „Auksinio fenikso“ nominacija „Geriausias metų kultūros ir meno kūrėjas“. Iškilmingoje apdovanojimų ceremonijoje Vilniaus rotušėje Lietuvos kultūros centrų asociacijos apdovanojimą G. Zareckui įteikė LR Seimo narys, kultūros mecenatas Ramūnas Karbauskis. 
Už kultūros mecenavimą ir rėmimą „Auksinis feniksas“ įteiktas verslininkams Aurelijai ir Aurelijui Rusteikoms. Troškūnų Švč. Trejybės parapijos klebonui Sauliui Filipavičiui atiteko „Metų kultūros centro partnerio“ nominacija. Metų politiku, labiausiai remiančiu kultūrą, tapo Rietavo savivaldybės meras Antanas Černeckis, o „Metų kultūros centro vadovo“ nominacija skirta Šiaulių „Laiptų galerijos“ direktorei Janinai Ališauskienei.
Apdovanojimo proga režisierius sulaukė daugybės sveikinimų. „Kitiems dar nespėjau ir atsakyti, ypač internetinėje erdvėje – nesu didelis feisbuko gerbėjas, toks bendravimas man nepriimtinas“, – sako jis. 
Labiausiai Gintaras vertina gyvą kolegų bendravimą: „Per tiek metų su daugeliu esi kaip nors susijęs: mokslas, darbas, bendri projektai. Tik susitinkam ne tiek dažnai kaip norėtųsi. O susitikti ir pasišnekėti – kaip pas tave, o kaip pas mane – yra svarbiausia. Susitikę rotušėje, kitą dieną su kai kuriais jau susitikom Jurbarke, nes čia vyko respublikinė teatrų šventė.“ 
Ar galėtų Metų kultūros ir meno kūrėjo nominaciją pelnęs režisierius išskirti svarbiausią savo darbą? „Kai žinai, kas laukia, kam ruošiesi, tas ir yra svarbiausias darbas. Susikoncentruoji į jį. Bet jis praeina, ir viskas. Kitą kartą, jei viskas gerai klostosi, viskas sklandžiai per generalinę repeticiją, man lyg ir nebereikia ir pačios šventės. Paskui – vėl naujas darbas. Todėl neįmanoma kažko išskirti. Ir taip kiekviename darbe. Štai – kieme moteris valo sniegą. Ar galėtų ji pasakyti, kuri diena jai svarbesnė, nors turbūt dirba tą darbą su meile. Tai, ką darai tuo momentu, ir yra svarbiausia. Džiaugiuosi, kad galiu daryti tai, ką – tikriausiai – moku ir kas patinka“, – sako „Auksinio fenikso“ laimėtojas. 
Danutė Karopčikienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook