Balsavimas

Ar pritariate valdininkų išvykai į mokymus Ispanijoje?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Už tūkstančių kilometrų – į šventę pas bičiulius

Už tūkstančių kilometrų – į šventę pas bičiulius (1)

2016-09-26

Didelis būrys jurbarkiškių ir smalininkiečių rugsėjo 16-18 d. dalyvavo Frankų liaudies šventėje Krailsheime. Miesto dienraštis, operatyviai išspausdinęs Jurbarko muzikantų nuotrauką, rašė, kad lietuviai į šventę važiavo net 1400 kilometrų! Nors grįžtant reikėjo sukarti antra tiek, ilgas kelionės valandas atpirko nuoširdūs susitikimai.

Pas bičiulius

Vokietijos miestas Krailsheimas – Jurbarko tarptautinis partneris nuo 2000 m., bet draugystė prasidėjo anksčiau. Ir meras Skirmantas Mockevičius, ir Antano Sodeikos meno mokyklos direktorė Loreta Ševelienė prisimena, kad meno mėgėjų kolektyvai į Krailsheimą pirmą kartą važiavo prieš dvidešimt metų.
Šiemet į šventę buvo pakviesta Jurbarko kultūros centro kapela „Mituva“ ir to paties pavadinimo liaudiškų šokių grupė bei tautinių šokių kolektyvas iš Smalininkų „Skalva“.
Mero S. Mockevičiaus vadovaujamoje oficialioje delegacijoje buvo tarybos nariai Petras Vainauskas ir Saulius Meškauskas, rajono vyriausioji architektė Gražina Gadliauskienė ir vertėja Vida Paškauskienė.
Krailsheimas turi dar tris tarptautinius partnerius, bet į šventę vokiečiai tik iš Jurbarko kasmet pakviečia penkiasdešimt svečių. Nesunku suskaičiuoti, kiek mūsų krašto žmonių jau patyrė krailsheimiečių svetingumą ir nuoširdumą. Kodėl būtent Jurbarkui tokia garbė? „Nes jūs norite atvažiuoti, ir mes tą vertiname. Savo gražiais tautiniais kostiumais jūs papuošiate eiseną, mieste surengiate koncertų – ir mes tuo džiaugiamės“, – sakė Ligita Hofmann Upstas. Ji yra Jurbarko komiteto viceprezidentė ir būtent šis komitetas labiausiai pasistengia, kad Krailsheimo savivaldybė pakviestų jurbarkiečius ir finansuotų jų viešnagę.
Krailsheimo savivaldybėje sudaryti visų keturių miestų-partnerių komitetai, kurie rūpinasi partnerystės darbu. Jurbarko komitetui vadovauja buvęs chorvedys Volfgangas Šmidtas ir aktyviai veikia ne tik čionykščiai lietuviai. „Dirbu pradinių klasių mokytoja, o darbas komitete – visuomeninė savanoriška veikla Lietuvai. Labai ja džiaugiuosi, man tas labai svarbu. Dėkoju Dievui, kad atsidūriau būtent Krailsheime, kuris turi partnerį Jurbarką. Visi trys mano sūnūs kalba lietuviškai, o vyresnysis buvo su choru Jurbarke ir jam teko vertėjauti“, – pasakojo iš Panevėžio kilusi ir jau beveik 20 metų Krailsheime gyvenanti Ligita. Komiteto nariams rūpesčių ir darbų nepritrūko: viešbučiai, vieta autobusui, maitinimas – viskas vyko sklandžiai, informacija išversta ir išspausdinta lietuviškai ir dargi parūpinta nemokamų žetonų atrakcionams, kad galėtume patirti visus iki vieno šventės malonumus.

Šventė

Šeštadienio rytą Krailsheimo meras Rudolfas Michlas su žmona svečius priėmė miesto rotušėje. Dalyvavo Jurbarko ir Bilgorajaus (Lenkija) savivaldybių delegacijos, miesto įmonių vadovai. Krailsheimo meras visus pasveikino asmeniškai ir visiems atvykusiems jurbarkiečiams perdavė dovanėlių, o mūsų meras padėkos kalbą buvo paruošęs vokiškai.
Tuo metu muzikantai ir šokėjai rikiavosi eisenai per miestą. Teatralizuota eisena – ryškiausias šventės akcentas. Pamečiui ją rengia miesto įmonės, ūkininkai, o šiemet – jubiliejinės, 175-osios, šventės eisenoje žygiavo mokyklos.
Šešių Krailsheimo mokyklų mokiniai ir mokytojai eisenoje pavaizdavo miesto istoriją. Aprašyti prieš akis plaukiančius gyvus paveikslus, kostiumų ir dekoracijų margumyną būtų sudėtinga – mokyklų eisena, miestiečių nuomone, yra pati gražiausia. O mums matant grandiozinį renginį nevalingai kilo klausimas: iš kur ir už ką visa tai? Atsakymą pateikė visada šalia buvusi Ligita: miestas turi specialią drabužinę ir rekvizito dirbtuves, ir viską finansuoja iš savo biudžeto. „Po šventės yra prieš šventę“ – sako krailsheimiečiai ir pradeda ruoštis kitai – kostiumai ir rekvizitas papildomas ir ataujinamas. Išdalijus drabužius eisenos dalyviams, kai ką reikia pasitaisyti, prisitaikyti – visi su malonumu tai daro, ūkininkai skolina savo traktorius, ir visi – kas ką gali ir ko reikia.
Ne mažesnį įspūdį daro gausybė žmonių gatvėse. Pasak Ligitos, ši eisena ypač spalvinga, didelė, teatrališka, kitur tokios nėra, todėl žiūrovų privažiuoja ir iš tolimesnių miestų. Ta pati eisena, tomis pačiomis gatvėmis žygiuoja dvi dienas – sekmadienį pažiūrėti jos suvažiuoja ūkininkai, žmonių gatvėse buvo dar daugiau.
Žygiuoti eisenoje smagu. Justės Lukauskienės ir Donato Likto vadovaujami kolektyvai ėjo šokdami „Bitute, pilkoji“. Gatvei kylant į kalniuką Jadvygos Žemliauskienės vadovaujama kapela grojo greičiau, šokinėti reikėjo smarkiau, o žiūrovai gatvėse, languose, balkonuose, net ant stogų plojo, mojo, prašė šokti dar, suplukusius pagirdė vandeniu, pavaišino pyragu.
Du trumpi sustojimai – prie tribūnų. Pirmojoje eiseną sveikino miesto vadovai ir svečiai. Pristatant jurbarkiečius susidomėjimą sukėlė, kad mūsų meras S. Mockevičius eisenoje groja smuiku. Antrąją tribūną Krailsheimo savivaldybė įrengė neįgaliesiems – puikus valdininkų solidarumo žestas.
Atžygiavus iki šventės aikštės eisena neria į linksmybių sūkurį: mugė, atrakcionai, kvapų, spalvų ir garsų siausmas. Pirmą kartą šventėje akrobatikos šou demonstravo broliai Vaishaitai – motociklininkų triukai važiuojant lynu, įtemptu, rodos, dangaus skliaute, gniaužė kvapą.
Šeštadienio popietę jurbarkiečiai koncertavo centrinėje miesto aikštėje, vadinamoje Kiaulių aikšte, mat kažkada čia buvo prekyvietė. Lietuviškos muzikos garsai į aikštę pritraukė smalsuolių, kartu su „Mituvos“ kapela grojo ir Krailsheimo muzikos mokyklos direktorė Christina, ir mokytoja Lisa – susigrota ne kartą svečiuojantis Jurbarko Antano Sodeikos meno mokykloje. Šokėjai pašokdino ir žiūrovus, ir Krailsheimo merą.

Penktasis metų laikas

Vakarop visi spraudžiasi į palapines. Didžiausioje, pavadintoje Krailsheime esančios alaus daryklos „Engel“ vardu, yra 7 tūkst. vietų, bet žmonių joje susirenka, ko gero, daugiau. Penktadienį 18 val. burmistras R. Michlas atidarė simbolinę alaus statinę – prasidėjo didžiosios linksmybės.
Vokiečiai nesibaimina savo šventę vadinti alaus švente. Alų nedraudžiama gerti nuo 16 metų, tad didžiojoje palapinėje ūžia jaunimas, dviejose mažesnėse – vyresni. Nors alus liejasi upeliais, pasigėrusių matyti neteko. Pasipuošę kone visi frankų tautiniais kostiumais, kurių nusipirkti galima prekybos centruose, o prieš šventę taikomos nuolaidos. Groja nuotaikinga muzika ir vyksta visuotiniai šokiai – ant suolų, nes kitur tiesiog nėra vietos. Vienas kitas pasilipa ir ant stalo, bet apsaugininkai mandagiai paprašo kraustytis žemiau.
Padavėjai vikriai laviruoja per minią nešdami po penkis litrinius bokalus kiekvienoje rankoje ar didžiulį maisto padėklą – savotiškas akrobatikos šou. Čia galima neblogai užsidirbti, todėl, vietinių teigimu, žmonės net ima atostogų, kad tris dienas padirbėtų alaus šventėje.
Sekmadienio vakare padangė nušvito fejerverkais, bet šventės aikštė ir alaus palapinės dar šurmulaivo iki paryčių. O pirmadienis po šventės – nedarbo diena. Krailsheime tai vadinama penktuoju metų laiku.

Svečiuose pas baroną

Apsilankymas Šteteno pilyje – būtina programos dalis. Mus sutiko pilies šeimininkas baronas Volfgangas von Štetenas ir jo dešinioji ranka buvęs jurbarkiškis Vaidas Vabalas.
Pirmiausia – koncertas seneliams, mat prie pilies esantis miestelis unikalus tuo, kad nuo 1983 m. jame gyvena tik senjorai. Įkurdamas senelių namus baronas įgyvendino orios ir gražios senatvės viziją. Saulėlydžio dienas, išsinuomoję ar nusipirkę butus ar kambarius, čia leidžia apie 200 senelių.
Sveikinimo kalboje meras S. Mockevičius paminėjo, kad baronui von Štetenui šiemet suteiktas Jurbarko Garbės piliečio vardas – senjorai šią žinią sutiko džiaugsmingu šurmuliuku. Paskui nuoširdžiai plojo muzikantams ir šokėjams, o išeidami į krepšelį dėjo eurų, įdėjęs savo dalį baronas pinigus atidavė saviveiklininkams – tokia čia tradicija. Dar du vokelius įdavė parvežti samariečių valgyklai ir Kristijono Donelaičio parapijai.
Mūsų meras dovanų gavo vertingą knygą – Claudijos Heinermann „Wolfskinder“. Tai „vilko vaikų“ istorijos, iliustruotos meninėmis fotografijomis. Knygą 2015 m. išleido prof. dr. V. von Štetenas, jis parašė ir epilogą. Apie „vilko vaikus“ baronas sužinojo 1991 m. būdamas Vokietijos Bundestago ir Vokietijos-Baltijos šalių parlamentinės grupės nariu. Istorijos baroną sujaudino ir jis nusprendė visiems „vilko vaikams“ iki gyvenimo pabaigos mokėti rentą.
Ekskursiją po pilį, kuri jau 900 metų yra Štetenų šeimos nuosavybė, vedė pats baronas – pasakojo įdomiai ir linksmai, bendravo paprastai ir nuoširdžai.

Danutė Karopčikienė



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook