Balsavimas

Ar pajutote, kad labai padidėjo žemės mokestis?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Dviejų upių santakoje – sparnus išskleidęs Seredžius

Dviejų upių santakoje – sparnus išskleidęs Seredžius (0)

2014-02-04

Garbinga mūsų krašto istorija dulkėtų vadovėliuose, jei tose vietose, kur keletą šimtmečių vyko žūtbūtiniai mūšiai su Kryžiuočių ordino riteriais, kur griuvo pilys ir vėl kilo didingi jų mūrai, susitarimus su Europos valdovais pasirašinėjo Didieji Lietuvos kunigaikščiai, dabar negyventų istorinę atmintį saugantys, įprasminantys, tradicijas puoselėjantys žmonės. Duoklė jiems – pasakojimų ciklas „Mūsų miesteliai: žmonės ir darbai“, kuriame norėtume parodyti kartų kaitos išdavą – šiandieninį gyvenimą, papasakoti apie mylinčius, kuriančius, savo kraštą keičiančius ir ateitį priartinančius žmones.
Pradėti šiuos pasakojimus pasirinkome Seredžių, nes jį pirmąjį auksu nutvieskia patekanti saulė, o grįždami iš tolimų kelionių vos pervažiavę Dubysos tiltą pasijuntame lyg namuose. Taip kas mėnesį ir keliausime palei Nemuną, tai pasukdami į šoną, tai vėl pamerkdami dulkėtas kojas į jo gaivius vandenis – visus metus, iki pat vakariniame rajono pakraštyje tarp miškų prigludusios Viešvilės. Ir tegul ši mūsų kelionė maloni būna visiems – patyrusiems susitikimo džiaugsmą ir skaitantiems laikraščio puslapiuose šių kelionių dienoraštį.
Ne toks, kaip prieš kelis dešimtmečius – taip apie Seredžių sako ketvirtį amžiaus čia gyvenantis ir visus šio krašto žmones pažįstantis seniūnas Jonas Pikoraitis. Miestelis keičiasi – ir tos permainos tik pastaraisiais metais privertė žmones patikėti, kad ateitis bus šviesesnė, o vaikams gyventi Seredžius gali tapti nuostabia vieta. Ir vis dėlto – tai rajono pakraštys, iš kurio kelias veda ir į rytus, ir į vakarus.

Duonos sviestu netepa

„Nelengva gyventi Seredžiuje. Verslo nėra, žemė nederlinga. Kas gali važinėti, ieško darbo Vilkijoje, Kaune. Jaunimas emigruoja, o kiti šiaip ne taip verčiasi iš pensijų ir pašalpų. Net duona Seredžiuje kainuoja brangiau nei Vilkijoje ar Kaune“, – nelinksmai apie savo kraštą prabyla J. Pikoraitis.
Bet ką likimas viena ranka atima, kita dosniai pažeria – tik reikia mokėti susirinkti. Seredžiuje gyvenantys žmonės apdovanoti nuostabia gamta ir turtinga istorija. Važiuojant pro miestelį prieš akis iškyla baltutėliai bažnyčios bokštai, negali atitraukti žvilgsnio nuo didingai stūksančio Palemono kalno, norisi bent minutėlę pasigrožėti į Nemuno glėbį aistringai puolančia Dubysa.
O koks kraštovaizdis atsiveria ąžuoliniais laiptais užkopus ant Palemono kalno! Žalių lankų glėbyje spindi, žaižaruoja upės vandenys, plačia asfalto juosta su laiku lenktyniauja automobiliai, o pakalnę net keliais aukštais aptūpę seni namukai neleidžia abejoti, kad šis grožis pirmiausia skirtas čia gyvenantiems žmonėms. Net kai šaltis sukausto upių vandenis ir miestelį užkloja baltas šydas, atrodo, kad ramesnės ir gražesnės vietos pasaulyje negalėtų būti.
Tas grožis, pasak seniūno, kol kas serediškiams daugiau trukdo, nei padeda gyventi. Didelė dalis Nemuno užliejamų pievų, prieš dvidešimt metų išdalytų ganykloms, priskirtos archeologiniam draustiniui – jose, kaip ir Palemono kalno šlaituose, žemės negalima judinti. Senoji, istorinė miestelio dalis priklauso Panemunių regioniniam parkui, todėl norint remontuoti pastatus, dengti naujus stogus ar ką nors statyti, reikia ilgokai derinti projektus – tik taip gali išsaugoti istorinį miestelio vaizdą.
Žemė aplink Seredžių nėra labai derlinga, todėl ir ūkininkai čia skaičiuojami ant pirštų. Prieš dešimt metų ir dar seniau Nemuno lankose ir Dubysos šlaituose ganėsi karvių bandos, o dabar retai kur juodmargę tepamatysi. Europos Sąjunga, skatindama pasitraukimą iš žemės ūkio, atpratino žmones nuo darbo, privertė juos palikti žemę.
„Dar neseniai seniūnijai nereikėjo ieškoti darbininkų, kad nupjautų žolę ant Palemono kalno, kiekvienas pievos pakraštėlis buvo aukso vertės, o dabar turime gyvą bėdą. Nebeliko nei norinčių, nei mokančių dalgiu mojuoti. Net išdžiovinto šieno niekas nenori pasiimti, nes nėra ko juo šerti – žmonės nebeturi karvių“, – sakė seniūnas.
Nebemaitina Seredžiaus žmonių ir Nemunas – nebeliko žvejų, tik kartais koks mėgėjas įmerkia meškerę į plačius upės vandenis. Užtat tada, kai eina vėgėlės, dviejų upių santakos krantus nugula kauniečiai.

Maitins turizmo verslas

J. Pikoraitis tiki, kad kada nors Seredžių maitins turizmo verslas.
„Veliuoniečiai kasmet tvirtina, kad jų miestelį aplanko dešimtys tūkstančių žmonių. Visi, kurie važiuoja į Veliuoną, sustoja ir Seredžiuje, todėl ir mes galime tuo pačiu didžiuotis. Panemunių regioninio parko įgyvendintas projektas sudarė galimybę sutvarkyti Palemono kalną, įrengti į jo viršūnę vedančius laiptus. Pernai pagaliau pastatėme viešąjį tualetą. Bet dar labai daug reikia, kad Seredžiuje turistai pasijustų laukiami“, – įsitikinęs seniūnas.
Pasak seniūno, atvykstantieji pasigenda vietos, kurioje grožintis Nemuno slėnio panorama galėtų išgerti kavos, lauktuvėms nusipirkti naminio sūrio ir duonos. „Kol žmonės nepamatys, kad iš to yra nauda, nieko nedarys – nors dabar ir paramą per vietos veiklos grupę „Nemunas“ būtų galima gauti. O juk turime savo krašte ir nagingų meistrų, ir nuostabių šeimininkių. Reikia tik mokančių tuo pasinaudoti. Bet jaunų žmonių nėra, tad trūksta ir verslumo“, – sako seniūnas.
Keletą metų Stasio Šimkaus pagrindinėje mokykloje įsteigtame amatų centre vytelių pynėjo Mečislovo Žilevičiaus sūnus Liutauras mokė vaikus paruošti karklo šakeles ir nupinti krepšelį, buvo rengiamos ir audėjų, ir duonos kepėjų pamokos. Gerai, pasak seniūno, kai vaikai pamato, kuo vertėsi jų seneliai, tačiau dar geriau būtų, jei kuriam tas amatas taptų gyvenimo būdu. Tas įmanoma bus tik tuomet, kai Seredžiaus meistrų gaminius bus galima parduoti čia atvykstantiems turistams.

Miestelis keičiasi

Pernai pakalnės gyventojams pagaliau buvo nutiesti geriamojo vandens ir nuotekų surinkimo tinklai. Akmenimis grįstą grindinį ardantys statybininkai tikėjosi palengvinti sau darbą – užkloti Stasio Šimkaus gatvės pakraščius asfalto danga, tačiau netikėtai sulaukė pasipriešinimo. Seniūno nurodymu visus išimtus akmenis jiems teko suvežti prie seniūnijos. Tais akmenimis išgrįsta aikštelė prie piliakalnio. „Norėjau ir pavyko bent dalelę Seredžiaus palikti tokią, kokia buvo XX a. pirmoje pusėje“, – džiaugiasi seniūnas.
J. Pikoraitis svajoja akmenimis išgrįsti visą pakalnės gatvę – juk prieškariu, kai gyvenimas čia virte virė ir vos ne kiekviename name veikė žydų kromeliai, tokia ji ir buvo. „Dar išlikę nemažai žydų namų, tik juose gyvenantieji neturi pinigų pastatus atnaujinti – gal reikėtų jiems padėti, juk tai saugoma teritorija, unikali vieta“, – svarstė mintimis į ateitį nusikėlęs seniūnas.
Per pastaruosius metus Seredžius gavo apie 20 mln. Lt investicijų. Tai rodo, jog savivaldybė nebelaiko šio krašto prielipu. Nuo pat sovietmečio buvo tikimasi, kad Seredžius bus atskirtas nuo Jurbarko rajono, atiduotas Vilkijai ar Kaunui.
„Žmonės per apklausą pasisakė prieš tokį dalijimą. Seredžiuje prasidėjusios permainos – labai ilgai lauktos, todėl negali mūsų nedžiuginti“, – įsitikinęs seniūnas, tvirtai tikintis, kad ateitis – čia gyvenančių žmonių rankose. Ir ji tikrai bus šviesi. Tokia, kokią jie patys norės matyti.
Nors tikslios deklaruotų gyventojų statistikos seniūnija neturi, seniūno J. Pikoraičio duomenimis, dabar Seredžiuje gyvena apie 450 žmonių. Per 20 metų miestelis neteko maždaug pusės gyventojų, o pastaraisiais metais miršta triskart daugiau nei gimsta. Pernai į smėlio kalnelį amžinojo poilsio išėjo 47 seniūnijos gyventojai, o džiaugsmas aplankė tik 14 naujagimių susilaukusių šeimų. Seredžius sensta, tačiau kol yra žmonių, neabejingų savo kraštui, kol veikia mokykla, kol vakaronėse skamba dainos, o serediškiai turi kuo džiaugtis – miestelis gyvas.

Paveldėjo pilėnų ryžtą

Be praeities nėra ateities. Legendomis virtę XIII-XIV a. mūšiai dėl Pieštvės pilies suformavo tvirtą ir atkaklų pilėnų charakterį – kad ir kaip stengėsi kryžiuočių riteriai ugnimi išdeginti pilies gynėjus iš šios žemės, nė kartelio jų neįveikė. Poreikis gyventi laisvame, nepriklausomame krašte Seredžiaus žmonės kartų kartoms perduoda per kraują. Neatsitiktinai tarpukariu būtent Seredžiuje buvo nuspręsta dislokuoti Lietuvos kariuomenės įgulą.
„Jei ne kariuomenė, tai ir manęs gal niekada nebūtų buvę“, – sakė Margarita Baršauskienė, kurios mamą į šį kraštą parsivežė už Lietuvos valstybės karininko ištekėjusi vyresnioji sesuo.
Reformuojant Lietuvos kariuomenę buvo nuspręsta ją dislokuoti keliose šalies vietose, kad kilus karui nebūtų galima vienu metu visko sunaikinti. Seredžiuje buvo įkurdintas Didžiojo kunigaikščio Vytauto trečiojo pulko pėstininkų antrasis batalionas ir antrojo artilerijos pulko antroji grupė. Ant kalno, kur stūksojo tik bažnyčia, 1934 metais pradėtos statyti kareivinės, vietinių vadintos rajonu. Gedimino stulpų formos pastatų komplekse užteko vietos ir kareivinėms, ir mokymo bazei, ir ligoninei bei karininkų butams, tik nedidelė dalis puskarininkių butus samdė iš vietinių gyventojų. Kariuomenės įgula Seredžiuje turėjo savo ugniagesių komandą ir elektros stotį.
Mokytoja M. Baršauskienė iš mamos pasakojimų sprendžia, kad Lietuvos kariuomenės įsikūrimas labai pagyvino miestelio gyvenimą. Pakalnėje veikė karininkų ramovė, kur vykdavo šokiai, karininkų žmonos statydavo vaidinimus ir rengdavo pasirodymus, kariuomenės ir visuomenės bendravimo šventes. Kiekvieną sekmadienį lydimi dūdų orkestro kariūnai žygiuodavo į bažnyčią, o jų pažiūrėti susirinkdavo daugybė jaunų merginų. Daug jų ir ištekėjo už karininkų.
„Gaila, kad toks laimingas gyvenimas taip trumpai tęsėsi. Prasidėjus okupacijai pulkas buvo perkeltas į rytų Lietuvą, o frontui grįžus daug pastatų vokiečiai sugriovė – liko tik kraštiniai pagrindinių kareivinių sparnai“, – pasakojo kaip brangiausią turtą savo giminės ir savo krašto istorijos sąsajas sauganti mokytoja.

Papročius išsaugoti sunku

Gyvas ir judrus Seredžiaus miestelis buvo ir po karo. Nors karininkų neliko, jaunimo miestelyje netrūko – keli šimtai jaunų žmonių mokėsi Belvederio pienininkystės technikume, o gyveno daugiausia Seredžiuje.
Šeštojo dešimtmečio pradžioje į Seredžių su tėvais atvažiavusi Jadvyga Sutranavičienė prisimena, kokia gausybė žmonių sueidavo pažiūrėti kino, kaip būriais susėdusios moterys prieš filmą aptardavo gatvės reikalus, kaip nuoširdžiai šeimos viena kitai padėdavo, kiekvienu skanėstu su kaimynais pasidalydavo.
Didžiausia šventė, pasak Jadvygos, Seredžiuje visada buvo šv. Jono atlaidai. Suvažiuodavo žmonės anksti rytą arkliais iš tolimiausių apylinkių, sustatydavo vežimus miestelio aikštėje, siūlydavo miestelėnams pirkti pyragų, sūrių, dešrų, kriaušių ir kitokių gėrybių. O po atlaidų tiesdavo staltieses ant pievos, dėdavo kas ką atsivežęs, susėsdavo giminių ir draugų būreliai. „Stalas būdavo ilgas ilgas, o žmonės smagūs, šventiškai nusiteikę. Labai laukdavau atlaidų šventės“, – tikina J. Sutranavičienė.
Atskirai Joninių anuomet niekas nešvęsdavo – tokia tradicija atsirado vėliau ir prigijo Seredžiuje kaip teatralizuotas kultūros renginys. Dabar jau sunku, pasak Jadvygos, sugrąžinti į kaimus senąją švenčių dvasią, nes žmonės kitaip bendrauja ir po atlaidų pasišnekučiavę tuoj pat namo skuba, su svečiais prie stalo sėda.
Kad senųjų serediškių gyvenimo būdas nebūtų užmirštas, ji rašo miestelio kultūros metraštį, kasmet parengia bent po vieną kraštotyrinį darbą. Kultūros darbuotojų pajėgos Seredžiuje menkos, tačiau miestelio moterys susibūrė į etnografinį ansamblį, pavasarį mamų ir močiučių dainomis sutinka Gegutės dieną, Motiškių kaime, Baršauskų etnografinėje sodyboje, rengia Jurginių šventes, netgi suvaidino Seredžiaus krašto veseliją pagal Prano Virako surašytas šio krašto tradicijas ir papročius.
Nė viena miestelio šventė neapsieina be muzikantų, o pirmose gretose visada stovi per gyvenimą su akordeonu ant pečių smagiai žingsniuojantis Stanislovas Danikauskas. Tėvo pamokytas groti įvairiausiais instrumentais, armoniką jis pamilo kaip žmoną, o kad ji irgi mėgo liaudies dainas dainuoti, ne vieną dešimtmetį kartu su savąja Elena į vakarėlius vaikščiojo. Klausytojai dar ir dabar neatsidžiaugia Stanislovo valsais, polkom, fokstrotais, kviečia jį groti savo šventėse Vilkijos, Čekiškės, Batniavos ir kitos aplinkinės bendruomenės.
Serediškiai turi ką palikti būsimoms kartoms, tačiau norint tas vertybes išsaugoti reikia kviesti žmones bendrauti. Nors anksčiau į kaimo šventes susirinkdavo septyniasdešimt ar dar daugiau žmonių, dabar teateina dvidešimt, nuo to jos netampa prastesnės, nes po švenčių kaip ir kadaise visi susėda prie plataus stalo ir džiaugiasi vienas kito draugija. Jadvyga tikina, kad per tokias vakarones į serediškių buitį grįžta senieji šio krašto patiekalai – kopūstų skiltys su raugintų burokėlių padažu, ant kopūsto lapo kepti bulviniai blynai, šiupinys, žirniai su spirgučiais. Tokių valgių jaunimas jau nežino, tačiau vyresnieji paragauja ir prisimena, o prisiminę – ir savo anūkams paragauti pasiūlo.

Ką gražaus turi – brangina

Tikrieji serediškiai sėslūs, nuoširdūs ir moka didžiuotis tuo, ką turi brangaus. Seredžius neįsivaizduojamas be „Carito“ vadovės Danutės Eidukienės, pedagogų Margaritos ir Petro Baršauskų, kultūros darbuotojos Jadvygos Sutranavičienės, jos sūnaus Virginijaus, sunkiai, bet sėkmingai sukančio sportinio gyvenimo ratą. Visu savo gyvenimu gražų pavyzdį rodo Antanina Iliuvienė, šventomis Seredžiaus vietomis besirūpinanti labiau nei savo namais.
Kai iš Šv. Jono kopytėlės, stovinčios už miestelio, buvo pavogtos Zigmo Toliušio išdrožtos šventųjų statulėlės, A. Iliuvienė labai pergyveno ir kasdien nuoširdžiai meldė Dievą jas grąžinti. Aukščiausiasis padarė stebuklą – po kiek laiko abi statulėlės atsirado.
Ten, kur susitinka Pieštvės ir Dubausio upeliai, trykšta neįtikėtinų galių turintis šv. Jono šaltinis. 1930-aisiais, Vytauto Didžiojo metais, atstatant Seredžiaus šv. Jono Krikštytojo bažnyčios bokštus sutvarkyta ir šaltinėlio aplinka, pastatyta koplytėlė su šv. Jono statulėle. Prasidėjus Atgimimui A. Iliuvienė kartu su Irena Urbonavičiene ir Janina Verbaite nepagailėjo savo pinigų šaltinėliui sutvarkyti ir koplytstulpiui pastatyti, o Algis Šimkevičius sumeistravo gražią tvorelę. Tačiau negailestingas laikas jau spėjo niekais paversti jų darbą – dabar šaltinėlis iš naujo šaukiasi žmonių pagalbos.
Daugiau nei prieš dešimtmetį Seredžiaus gamtos lobius tyrinėjęs zoologas Ričardas Kazlauskas patvirtino, kad šaltinis tikrai stebuklingas, nes teka iš rytų į vakarus, ir paliepė jį paleisti – išimti kolūkio darbininkų įleistą betoninį rentinį.
Miestelio žmonės puoselėja mintį nuo Palemono kalno iki šaltinio nutiesti pažintinį taką ir džiaugiasi, kad seniūnas tokiai jų idėjai pritaria – juk niekur nerasi gražesnės ir ramesnės vietos, kaip Dubausio ir Pieštvės upelių slėnyje, prie šaltinio, kur skraido niekur kitur Lietuvoje negyvenantys drugiai, auga Raudonojoje knygoje įrašyta dygioji slyva kryklė, žydi laukinės orchidėjos, lelijos šiaudinukės, mėlynieji gensijonai ir šalavijai, visais metų laikais gieda būriai paukščių.

„Palemonas“– aktyviausiųjų sambūris

Seredžiuje šiuo metu veikia dvi bendruomenės: visai dar jauna asociacija „Seredžiaus Stasio Šimkaus mokyklos bendruomenė“ ir 1999 metais įkurtas serediškių sambūris „Palemonas“. Sambūrio prezidentė J. Sutranavičienė sako, kad „Palemono“ tikslas – rūpintis kraštovaizdžio, istorijos, literatūros palikimo, architektūros paminklų išsaugojimu, puoselėti ir gausinti muziejinę medžiagą, palaikyti ryšį su pasaulyje pasklidusiais Seredžiaus krašto vaikais, suburti žmones kultūrinei veiklai.
Visos sambūrio narių veiklos glaudžiai persipynusios. Serediškės – ne tik balsingos dainininkės, bet ir geros šeimininkės, puikios mezgėjos ir siuvėjos. Žiemos vakarais ir namuose, ir būrin susibėgusios jos mezga, siuvinėja, lanksto popierines gėles, praėjusį pavasarį Tarptautinės moters dienos proga surengė turtingą parodą. Dalė Vasiliauskienė atnešė dailiai numegztų suknelių ir megztukų, Elena Skridlienė – nertų pagalvėlių užvalkalų, skarų, Adelė Kulikauskienė – dekoratyvinių nėrinių, Danutė Eidukienė – riešinių ir palaidinių, Agota Barkauskienė – siuvinių, Laimutė Žukauskienė – megztų kepurių. Greta mezginių gražiai derėjo ir J. Sutranavičienės išlankstytos gėlės.
„Gražią iniciatyvą parodė Stasio Šimkaus gatvės gale gyvenančios Daiva Sutranavičienė, Ramutė Simanavičienė, Kristina Lekečinskienė, Gemutė Pocienė ir Irena Jankauskienė. Moterys paprašė vyrų sukalti stendą, pagaminti gėlėms vazonų, pačios sutvarkė aikštę, pasodino gėlių ir per vasarą jas prižiūrėjo. Prieš šv. Kalėdas šioje aikštėje moterys papuošė eglutę ir pakvietė kaimynus kartu sutikti Naujuosius metus, susirinkusius vaišino karšta arbata, pyragais.
Bendraujant su kraštiečiais serediškiams pavyko rasti verslininkų, padėjusių miestelio dainininkėms įsigyti sceninių ir tautinių rūbų.
„Palemono“ sambūrio narys Virginijus Sutranavičius jau daug metų savanoriškai organizuoja jaunimo sportinę veiklą. Pasak Virginijaus, Seredžiuje populiariausias futbolas, todėl miestelis turi net savo futbolo komandą. Kad gražiai reprezentuotų Seredžių, sambūrio taryba nusprendė vyrams nupirkti sportinę aprangą. Serediškių komanda rungtyniauja Jurbarko, Šakių, Kauno rajonų turnyruose. Žiemą vyrai salę treniruotėms nuomoja Vilkijos technologijų ir verslo mokykloje, o kiekvieną pavasarį aplinkinių kaimų jaunimą pakviečia į futbolo turnyrą „Palemono“ taurei laimėti. Dėl tokios pačios taurės pirmąjį gegužės šeštadienį tradiciškai varžosi ir krepšininkai.

Tikslas – išsaugoti vaikus kaime

Seredžiaus Stasio Šimkaus pagrindinės mokyklos direktorius P. Baršauskas tikisi, kad universalus daugiafunkcis centras taps svarbia miestelio ir mokyklos gyvenimo dalimi, nes po vienu stogu įsikurs nemažai serediškiams svarbių įstaigų – vaikų darželis, kultūros centras, biblioteka ir informacinis centras, 400 kv. m sporto salė su 50 vietų žiūrovų tribūna ir persirengimo kambariais.
Tokio centro Seredžiuje niekada nėra buvę, nors miestelio mokyklos istorija siekia pačius seniausius laikus. Išlikę įrašai archyviniuose dokumentuose liudija, kad pirmoji mokykla šalia bažnyčios ant Nemuno kranto veikė nuo 1635 metų. 1829 m. didžiulis potvynis nunešė ir bažnyčią, ir mokyklą. Žemaitijos vyskupas Motiejus Valančius įsakė ponui Kletui Burbai pasirūpinti, kad mokykla vėl veiktų. Dvarininkas pradinę klasę įkūrė Belvederio rūmuose.
Šiuo metu Seredžiaus Stasio Šimkaus pagrindinėje mokykloje mokosi 110 vaikų. Beveik pusė jų atvažiuoja iš aplinkinių kaimų. Direktorius tvirtai įsitikinęs, kad mokyklos kaime reikia ne tik tiems vaikams, kurie ją lanko. Jos reikia ir tiems, kurie su tėvais emigruoja į užsienį, bet ten neturi galimybių mokytis. Šiuolaikinės informacinės technologijos leidžia pedagogams kiekvienam vaikui organizuoti nuotolinį mokymą. Seredžiaus Stasio Šimkaus pagrindinės mokyklos mokytojai penkiems vaikams internetu jau vedė lietuvių kalbos, istorijos, geografijos pamokas ir žino, kad toks mokymas yra sėkmingas. Tačiau ministerija tokios veiklos nepalaimino.
Direktoriaus manymu, jei valstybė siekia išsaugoti kaimo mokyklas, turi stengtis išsaugoti ir vaikus tose mokyklose. Per dvidešimt metų į užsienį gyventi ir mokytis išvažiavo apie 30 Seredžiaus moksleivių. Kai kurie jau mokosi licėjuose. Bet dažnai kalbama, kad svetimame krašte ne visi lietuviai pritampa, kai kurių vaikai išvis nesimoko. Nemažai šeimų norėtų grįžti į Lietuvą, bet negali tik dėl to, kad vaikai jau mokosi angliškose, norvegiškose, vokiškose mokyklose, primiršo lietuvių kalbą.
„Taip valstybė praranda savo piliečius. Ryšys su savo mokykla šią problemą išspręstų“, – įsitikinęs direktorius.
P. Baršauskas mano, kad pavienis nuotolinis mokymas galėtų tapti dar viena, labai svarbia universalaus daugiafunkcio centro funkcija.

Lieka laiko pėdsakai

Daugelis Seredžiuje stebisi: kam mokyklai bendruomenė?
„Jos reikia tam, kad mūsų krašto mokykla klestėtų“, – tvirtina P. Baršauskas, turintis daugybę idėjų ir norintis jas įgyvendinti gavus finansavimą iš bendruomenėms skirtų fondų. Jei ne mokyklos bendruomenės pastangos, dar ir šią žiemą mokykloje tektų kūrenti krosnis, o vaikai ir mokytojai klasėse šaltų.
Septinti metai Seredžiaus moksleiviai ir pedagogai sutartinai dalyvauja „Comenius“ programoje – šiemet jie įgyvendina projektą „Sveikos gyvensenos ypatumai įvairiose Europos šalyse“. Du pedagogai ir du moksleiviai rudenį jau lankėsi Turkijoje, kiti jau ruošiasi į Lenkiją, balandį Seredžiaus delegacija keliaus į Ispaniją, mokslo metų pabaigoje lankysis Italijoje. Ten pristato pačių atliktus vaikų fizinio pajėgumo tyrimus, pasakoja apie lietuvių mėgstamą maistą, pristato mūsų šalies kulinarinį paveldą. Toks bendravimas, mokyklos direktoriaus nuomone, kaimo vaikams duoda didžiulės gyvenimiškos patirties.
Tradicija tapo mokykloje rengiami drožybos plenerai, kuriuose moksleiviai, o jei nori – ir mokytojai, mokosi meniško medžio apdirbimo. Keletą metų mokykla bendradarbiavo su Vilkijos tautodailininku Linu Saladžiu, o pastaraisiais metais susidraugavo su vienu garsiausių Lietuvos drožėjų prieniškiu Algimantu Sakalausku. Ši draugystė miesteliui padovanojo šešias skulptūras.
Šią vasarą kartu su seniūnija mokyklos bendruomenė planuoja tvarkyti seniūnijos parkelį. Keturiasdešimt metų Seredžiuje gyvenantis P. Baršauskas mano, kad tik tvarkant ir gražinant miestelį bendruomenė gali palikti jame savo pėdsakus.

Romų šeimos – savos

Seredžiaus kraštas unikalus ne tik savo istorine praeitimi, gamtos ir kultūros paminklais, išskirtinį jį padaro ir čia gyvenantys žmonės.
Šio krašto bendruomenės dalimi labai seniai tapo ir grupelė klajoklių romų.
Jau senų seniausiai su savo margaspalviais vežimais jie nesibasto po pasaulį laimės ieškoti, o laiko save vietiniais gyventojais, nes daugelis čia gimė, užaugo, paleido į pasaulį savo vaikus. Tik jie, ieškodami geresnio gyvenimo, jau paliko Seredžių. Todėl iš nemažo taboro, po karo papilės įkalnėje susirentusio lentines lūšneles, dabar miestelyje liko gyventi gal tik 10–12 Lietuvos romų. Bet jie jau nebesislepia savo palaikiuose nameliuose ir nesišalina aplinkinių gyventojų.
Atvirkščiai – kai kurie registruojasi darbo biržoje, gauna pašalpas, ateina seniūnijon atlikti visuomenei naudingų darbų. Kelios romų šeimos gyvena socialiniuose būstuose, jų vaikai mokosi mokykloje.
Gyvenimas šiame krašte pamažu keičiasi, bet plačiai palei Nemuną sparnus išskleidęs miestelis lieka toks, koks kadaise buvo – savitas ir įdomus.
Seredžių tarsi palydovai iš trijų pusių supa didesni ir mažesni kaimai. Seniūnijai jų priklauso net 49, ir tik trys kaimai jau nebeturi gyventojų. Kai kuriuose kaimuose gyvybė pasirodo tik pavasarį, kai iš miestų suvažiuoja vasarotojai ir atveria braškančias namų langines. Arčiausiai Seredžiaus – Motiškių kaimas, antrapus plento – į vienkiemius išsibarstę Pieštvėnai, o palei Dubysą – kauniečių vasarotojų pamėgti Grivančiai. Visi jie skirtingi, kiekvienas savaip gražus, įdomiais žmonėmis turtingas.

Šviesių žmonių kaimas

Arčiausiai Seredžiaus – gatvinis ir dėl to ilgas kaip smilga Motiškių kaimas. Pastaraisiais metais šis kaimas tapo savotišku Seredžiaus kultūrinio gyvenimo centru – etnografinėje Margaritos ir Petro Baršauskų sodyboje rengiamos Jurginės, retą vasarą čia negyvena Seredžiumi susidomėję menininkai, mokslininkai ar ekspedicijon atvykę studentai, pedagogų sodas tapo mėgstamiausia kaimo susiėjimų vieta.
M. Baršauskienė apie Motiškius, kur nuo seniausių laikų gyveno jos tėvelio giminė, žino viską ir galėtų valandų valandas pasakoti istorijas, susijusias su čia gyvenusiais žmonėmis. Jos pasakojimai siekia baudžiavos laikus, kai kaimą buvo pasidaliję du ponai – Kletas Burba ir Liudvikas Žilinskas. Pusė kaimo vyrų anuomet tarnavo Burbos dvare vežėjais, šunų prižiūrėtojais, parko tvarkytojais. L. Žilinskui priklausę baudžiauninkai ant rankų nešiojo savo ponią, o ji prieš langą tikrindavo moterų išaustas drobules ir kiek audime rasdavo mazgelių, tiek rykščių paskirdavo bausmei.
Nepaisant ponų žiaurumo, motiškiečiai savo kaimynų iš Čekiškės pavyzdžiu nepasekė ir prie 1863 m. sukilimo neprisidėjo – tik užtvėrė kaimo pakraščius „bromomis“ ir naktimis pasikeisdami jį saugojo.
Per Stolypino žemės reformą gatvinis kaimas išretėjo. Tie, kurie norėjo gauti daugiau žemės ir miško, buvo iškelti į Šilaitynę, pageidavę likti arčiau gimtųjų vietų išsiskirstė į vienkiemius šalia Kemšynės. Mažiausiai žemės teko tiems, kurie liko Motiškiuose.
Kaimą garsino ir tebegarsina šviesūs žmonės. Iš čia kilęs Lietuvos atgimimo šauklys, kompozitorius, aktyvus lietuviškos kultūros puoselėtojas Stasys Šimkus. Vos šešeriais metais jaunesnis jo kaimynas Antanas Bružas tapo garsiu žurnalistu ir leidėju, pirmojo tikrai kaimo žmonėms skirto laikraščio „Mūsų rytojus“ įkūrėju ir redaktoriumi.

Pakvietė grįžti gimtinėn

Bružų sodyboje dabar gyvena Seredžiaus parapijos „Caritui“ vadovaujanti Danutė Eidukienė, atėjusi į šį kaimą prieš keturis dešimtmečius ir greitai įleidusi čia šaknis. Iš Čikagos, kur dirba Lietuvos konsulate, gimtinės aplankyti sugrįžtanti Danutės dukra Oreta sako, kad niekur nėra geriau kaip Motiškiuose. D. Eidukienė įsitikinusi, kad kaimo šviesuoliška dvasia perduodama kartų kartoms, todėl ir šiandien čia gyvenantys žmonės išsiskiria darbštumu ir tvarkingumu.
Pernai abi Motiškių senbuvės – Danutė ir Margarita nusprendė suvienyti kaimą – surengti šventę ir pakviesti sugrįžti gimtinėn visus iš čia kilusius. Geriausia vieta tokiam suėjimui – Baršauskų sodas. Pirties siena tapo Danutės mezginių ekspozicijos vieta, ant skalbinių virvės kaimo vaikai pakabino piešinių parodą, klėtyje svečiai su ašaromis akyse prie krūtinės glaudė iš jų senelių ir tėvų sodybų surinktus senovinius rakandus.
O kai sode uždainavo Bružų mergos – trys balsingos seserys, daugelis pasijuto jaunystėn sugrįžę, nes tik prieš karą taip skambėdavo šio kaimo laukai.
„Mūsų kaimas gyvas, nes čia senąją kartą keičia ir tradicijas perima jaunimas, kaime turime nemažai vaikų“, – džiaugiasi moterys.
Abi jos – nepailstančios visuomenininkės, mokančios patraukti žmones savo idėjomis. „Caritui“ vadovaujanti D. Eidukienė džiaugiasi, kad pernai pavyko suremontuoti senąją kleboniją, o parapijos klebonas Virgilijus Dudonis leido joje įkurti parapijos namus. Dešimt šaunių „Carito“ moterų susikvietė savo vyrus, pasitelkė kaimynus ir padarė tai, kas daugeliui serediškių atrodė neįmanoma – pakeitė grybo suėstas klebonijos grindis ir sienas. Didžiausiais savo pagalbininkais Danutė įvardija Marytę Juknevičienę, Onutę Mockaitienę, Juliją Taujinskienę, Vytautą Gudiškį, tikina, kad nieko nebūtų padariusios be Jono Bartušo ir Petro Mockaičio paramos.
Kun. V. Dudonis savo pagalbininkams prieš šv. Kalėdas įteikė neįkainojamą dovaną – septyni serediškiai buvo pakviesti kartu važiuoti į Romą, kur jiems nusišypsojo laimė susitikti su Šventuoju Tėvu Pranciškumi.

Grivančiai – serediškių kurortas

Sodybomis aplipę Dubysos krantai – Grivančių kaimas. Keliaujant į Grivančius verta sustoti ir paėjėti iki senojo tilto per Dubysą. Dar prieškariu Seredžiaus valsčiaus taryba prašė šį kelią platinti, tačiau ir anuomet tokiems darbams nebuvo pinigų. Šimtamečiai medžiai dabar jau visiškai baigia užgožti senąjį kelią, o iš tilto per Dubysą teliko tik atramos.
Grivančiuose, tėvų sodyboje, likusi ir visą gyvenimą čia praleidusi Benedikta Aldona Jaugėlienė nežino gražesnės vietos nei Dubysos pakrantės su priešais atsiveriančiomis atodangomis. Per ledonešį upė pakyla iki pat sodybos vartelių, kartą buvo apsėmusi rūsį – per didįjį 1952-ųjų potvynį, kai Nemuną sustabdė susigrūdę ledai.
Žiemą Grivančiuose retai tesutiksi keliu einantį žmogų, užtat vasarą čia poilsiautojų susirenka ne mažiau kaip Palangoje. „Važiuoja čia maudytis visi Klausučiai ir Armeniškiai, o mums nebūdavo kada poilsiauti – įlendi į Dubysą, atsigaivini, ir vėl į darbus“, – pasakojo Aldona.
Prieš karą šiame kaime buvo devynios sodybos, visi žmonės labai draugiškai gyveno ir vieni kitiems padėdavo. Velykas ir Kalėdas, pasak Aldonos, savaitę visi kartu švęsdavo, kasdien vis pas kitą kaimyną susirinkdavo.
Dabar Grivančiuose vietiniai ant pirštų skaičiuojami. Prieš šešerius metus mirė įžymiausias šio kaimo gyventojas – savamokslis grafikas Kazimieras Povilaitis. Visas kaimas džiaugėsi Kazimiero talentu, tik jo mama sakydavo: „Įgulęs į popierius, eitum geriau pradalgę nupjauti.“ Žadėjo K. Povilaitis gražiuosius savo piešinius palikti muziejui, bet kai mirė, artimieji juos išsidalijo – liko tik prisiminimas.

Nuo bado gelbėjo amatas

Dauguma Grivančių senbuvių gyveno iš to, kas užaugdavo nederlingose žemėse, o kad nereikėtų su gausiom šeimynom badauti, gelbėdavo amatas. Aldonos mama Antanina Bartusevičiūtė-Šimkuvienė buvo geriausia šio kaimo audėja. Labai smagu staklių pakojus minti ir Aldutei, nuo septynerių metų sėdinčiai staklėse ir vis dar nepavargstančiai. 
Prieš karą Aldonos tėveliai augindavo linus ir patys juos apdorodavo, moterys verpdavo, vyrai virves vydavo – šeima visą žiemą turėdavo darbo. Bet kol linai tapdavo audimui tinkamais siūlais, ilgai užtrukdavo. „Mama sakydavo, kad trejus metus grįžtėse pagulėję linai minkšti kaip šilkas“, – prisimena moteris.
Septyniolika metų Kauno meno gaminių įmonei „Žilvitis“ audė staltieses, lovatieses, skaras, servetėles, takelius. Gražiausi audiniai Aldonai – iš natūralaus lino su balta medvilne.
„Ką kolūkio laukuose dirbti, geriau buvo austi. Šaudyklė laksto, smagu! Virtuvėje stakles pasistatydavau, viską matydavau – ir kaip puodas verda, ir kas į kiemą užeina. Vakare mane vaikai, vyras staklėse pakeisdavo – po 700 rublių per mėnesį uždirbdavome. Auksiniai laikai buvo“, – tikina Aldona.
Jos Albertas irgi „Žilvityje“ nugarą lenkė: vasarą karklų plantacijoje dirbo, žiemą juos šutindavo, į Piešvę merkdavo. Nagingas meistras buvo: pagamino aparatą vytelėms nužievinti ir suskaldyti. Ir stakles moka sumeistrauti – reikėtų, tai ir dabar dar padarytų.
Nors ranka lūžusi ir nenori klausyti, Aldona ir dabar audžia. Tik dabar savo darbų nebepardavinėja – visko turi užtektinai, pinigų nereikia, tai geriems žmonėms, vaikų vaikams dovanoja. Gyvenimu jau galėtų džiaugtis, tik atsakyti sau, kodėl jis taip greitai praėjo, vis dar negali.

Daiva BARTKIENĖ



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook