Balsavimas

Ar patiko miesto šventė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Girdžių kasdienybės spalvos – margos kaip gyvenimas

Girdžių kasdienybės spalvos – margos kaip gyvenimas (0)

2014-08-31

Vos dešimt kilometrų į šiaurę nuo Jurbarko, prie Mituvos upės užtvankos prisiglaudę Girdžiai – senąsias tradicijas puoselėjantis lietuviškas kaimas, visuotinės urbanizacijos laikais sugebėjęs išsaugoti ne tik nuostabų kraštovaizdį, tylą ir ramybę, bet ir iš kartos į kartą perduodamas šio krašto žmonių vertybes.

Senbuvius keičia atvykėliai

Girdžiai – seniūnijos centras, į kurį subėga keliai iš 29 kaimų. Kai kurių jau liko tik pavadinimai, kituose dar yra vienas kitas gyventojas, o daugiausia šio krašto žmonių gyvena abipus užtvankos išsidėsčiusiuose Girdžiuose ir Gudelių kaime bei Pavidaujyje, Būtrimuose ir Butkaičiuose.
Iš viso seniūnijoje gyvena apie 1400 žmonių. Girdžių seniūnas Darius Juodaitis apgailestauja, kad gyventojų kasmet mažėja. Nors šiemet jau gimė trys, o laukiama į pasaulį ateinant dar tiek pat vaikelių, miršta keliskart daugiau. „Liūdnai juokaujam, kad ir mirštančių kasmet mažėja – o tai reiškia, kad kaime nelieka žmonių“, – tikina seniūnas.
Pasak jo, Girdžiuose gimusių, užaugusių ir likusių čia gyventi senbuvių – ne tiek jau ir daug, didžioji dauguma gyventojų – atvykėliai. Nors save jie jau vadina girdžiškiais, vietiniai tikina, kad norint pažinti šį kraštą, reikia gyventi jame ne mažiau kaip trisdešimt metų.
Pasak seniūno, miestiečiams Girdžiai panašūs į ramybės užutekį, suteikiantį galimybę gyventi gamtoje ir nenutolti nuo miesto civilizacijos. Dėl to tušti butai ir sodybos Girdžiuose ilgai nebūna, ir įsigyti būstą šiame kaime ne taip jau paprasta, nes nėra iš ko rinktis.
Miesto miegamuoju rajonu tampantis kaimas turi savo specifiką: kai kurie gyventojai grįžta namo tik savaitgaliais, kiti parvažiuoja pernakvoti. Rytais važiuodamas į darbą D. Juodaitis sutinka dešimtis nuo Girdžių tolstančių automobilių. 
„Girdžiai turi tik vieną trūkumą – kaip ir kitose kaimiškose seniūnijose mums labai trūksta darbo vietų. Dėl to senieji girdžiškiai neslepia nostalgijos tiems laikams, kai Girdžių paukštininkystės įmonėje visiems buvo ką veikti“, – pripažįsta seniūnas, ant pirštų skaičiuojantis seniūnijoje veikiančias įmones, kuriose yra bent po keletą darbo vietų. Vieną kitą kaimo žmogų įdarbina ir ūkininkai, tačiau tokių, kurie neišsiverčia be samdomos darbo jėgos, Girdžių seniūnijoje taip pat yra labai nedaug.

Vieni kitus ragina tvarkytis

Tačiau ne visi Girdžiai išsivažinėjo – miestelyje yra daug žmonių, norinčių gyventi bendruomenėje. Jie nori renginių, laukia tradicinių švenčių, dalyvauja meno saviveikloje ir įgyvendina bendruomenių projektus. Šių žmonių dėka Girdžiai keičiasi – atvykę kraštiečiai džiaugiasi, kad kai kurių miestelio vietų neatpažįsta.
Atgimimo ąžuolyną, erdvią suėjimų vietą Mituvos lankoje, kur nuo seno girdiškiai ir aplinkinių kaimų gyventojai rinkdavosi po Šv. Onos atlaidų, ant užtvankos kranto jaunimui įrengtą tinklinio aikštelę šiemet papildė naujos poilsio vietos – visu užtvankos pakraščiu nutiestas pasivaikščiojimų takas su pavėsine ant vandens, naujais akcentais pasipuošė miestelio centre esantis parkas.
„Norime, kad Girdžiuose gyvenantys žmonės ne tik džiaugtųsi gražiu kraštovaizdžiu, bet ir galėtų jį panaudoti aktyviam poilsiui, pažintinei veiklai, dėl to ir prie parke augančių medžių įrengtos informacinės lentelės su augalų aprašymu. Ne visiems patiko, kad šiemet parke paaukštinome medžių lają, nusprendėme panaikinti liepų alėją užgožusią gyvatvorę. Užtat atvėrėme naujų erdvių – diplominiam darbui pasirinkusi miestelio apželdinimo projektą Jurgita Remeikienė suformavo parke dekoratyvinį tvenkinį, iškirtus nevertingus augalus atsirado vietos skulptūroms“, – džiaugėsi seniūnas.
Pirmoji skulptūra – kretingiškio medžio drožėjo Raimundo Puškoriaus sukurtas „Girinis“ jau papuošė Girdžių miestelio parką. Prie gamtos ir žmogaus harmoniją simbolizuojančio girinio kojų tupi stirna, rankoje jis laiko voveraitę, ant peties jam tupi pelėda.
Seniūnas džiaugiasi, kad miestelyje gyvenantys žmonės nori ir moka tvarkyti savo sodybas, todėl ir seniūnijai tenka smarkiai pasitempti. Pernai prieš Kalėdas Girdžius papuošė originali iš vytelių pinta eglė. Pavasarį ji lipte aplipo inkilais ir kvietė greičiau sugrįžti paukščius, o vasarą pražydo gėlių žiedais. Ketvirtąjį gyvenimą eglei netrukus suteiks rudens vainikai. „Girdžiai iš kitų seniūnijų išsiskiria žmonių noru gyventi gražiai. Labai palaikome šią iniciatyvą – ir patys stengiamės dirbti taip, kad miestelyje būtų kitur nematytų akcentų. Idėjų nereikia toli ieškoti – jų pilnas internetas, juolab kad kai kurios beveik nieko nekainuoja“, – džiaugėsi seniūnas.

Aktyviems veiklos netrūksta

Seniūnijos darbuotojai tikina, kad Girdžiuose nieko netrūksta, tik žmonės galėtų būti aktyvesni – visi laukia, kad asmeniškai būtų pakviesti į renginį, o atėję tikisi, kad bus nemokamai linksminami.
Tačiau kai reikia ginti savo teritoriją, Girdžių gyventojai vieningi – tą patvirtino seniūnijos bendruomenių kova su verslininkais, ant Mituvos užtvankos kranto užsimojusiais statyti hidroelektrinę. Vieninga bendruomenių pozicija įtikino savivaldybės politikus, kad tikrieji Girdžių šeimininkai – čia gyvenantys žmonės.
Šiemet Girdžiai šventė 460-ąsias metines – tiek laiko praėjo nuo pirmojo vietovės paminėjimo istoriniuose šaltiniuose. Ta proga Šv. Onos bažnyčioje pašventintas miestelio herbas ir vėliava. Svarstydami, kas turi būti pavaizduota Girdžių heraldikoje, šio krašto šviesuoliai pastebėjo, kad labai jau nedaug rašytinės informacijos yra apie jų gimtąjį kraštą – taip gimė iniciatyva išleisti knygą apie Girdžius. Aktyviai šią idėją įgyvendinti ėmėsi kraštietis Gediminas Petraitis.
Tiems, kurie į Girdžius parvažiuoja ne tik pernakvoti, čia tikrai yra ką veikti. Jurbarko kultūros centro Girdžių filiale Loretos Zdanavičienės suburtas mėgėjų teatras „Mituvis“  kasmet pastato po spektaklį ir skina laurus klojimų teatrų festivaliuose. Šiemet toks festivalis vyko ir Girdžiuose. Kadangi tikrų klojimų Lietuvoje išliko nedaug, patyrusiems aktoriams niekuo nenusileidžiančio seniūno manymu, Girdžiai galėtų pretenduoti tapti klojimų teatrų sostine.
Pernai meno vadovas Algimantas Vizbara subūrė kaimo kapelą ir moterų ansamblį – pirmieji pasirodymai patvirtino, kad seniūnijoje yra muzikalių ir dainingų žmonių.
„Garantuoju, kad artimiausius šimtą metų Girdžiai iš rajono žemėlapio nedings – čia gilios tradicijos ir todėl gera žmonėms gyventi“, – tikina D. Juodaitis.

Oninės kviečia grįžti namo

Šv. Onos atlaidai – šventė, per kurią į Girdžius sugrįžta po visą Lietuvą ir pasaulį išsibarstę šio krašto vaikai. Keturiasdešimt trejuose Šv. Onos atlaiduose dalyvavusi vargonininkė Irena Jasiulytė tikina, kad tai šventė, kuriai Girdžių parapija ir jos žmonės ruošiasi visus metus.
1971-ųjų gruodį į Girdžius 27 metų I. Jasiulytę atsivežė kunigas Viktoras Šauklys. Dirbdamas Viduklėje vikaru neturto įžadus davęs vienuolis marijonas rėmė neturtingų šeimų vaikus, leido juos į mokslus. Jo gerą širdį patyrė ir Irutės šeima. „Kai kunigą kėlė į Šiupylių parapiją, verkiau. Mama prikalbino nuvykti ten bent kelioms dienoms padėti kunigui įsikurti naujoje vietoje. Tai ir likau su juo visam laikui“, – prisimena vargonininkė Irutė.
Kunigas V. Šauklys ją paragino mokytis vargonuoti – ir štai jau penktą dešimtmetį Irutė sėdi prie savo muzikikės. Nors Girdžiuose ji atliko ir kunigo šeimininkės pareigas – tvarkė namus, virė valgyti, rūpinosi bažnyčia, bet kunigas V. Šauklys visada ją ragino „žiūrėti esmės“ – ruošti vaikus pirmai komunijai, bendrauti su jaunimu, burti parapijos chorą.
Ypač daug darbo vargonininkei būdavo prieš Šv. Onos atlaidus. Bažnyčios choras svarbiausiai metų šventei rengdavo naujų, dar negirdėtų giesmių. Vargonininkė jų ieškodavo kitose parapijose, parsisiųsdavo laiškais, ranka nurašydavo ir visiems choristams išdalydavo. Tada pradėdavo repetuoti – keliskart per savaitę bažnyčioje iki išnaktų giedodavo, kad giesmė pasiektų ir suvirpintų kiekvieno maldininko širdį.
Prieš šventę, pasak Irutės, susirinkęs jaunimas puošdavo bažnyčią – iš gėlių pindavo ir kabindavo vainikus. Saulei tekant miestelio moterys bažnyčion nešdavo glėbius gėlių – ankstyvesnės jas palikdavo tiesiog prie bažnyčios durų. „Ir dabar turime miestelyje moterų, kurios bažnyčiai aukoja gėlių – labai joms esu dėkinga“, – sakė vargonininkė Irutė.
Į šventę privažiuodavo daug jaunimo iš tolimesnių parapijų – kunigas V. Šauklys Girdžiuose visus maloniai sutikdavo ir priimdavo. Per Šv. Oną jie puošdavosi tautiniais drabužiais, atlaidų procesijoje nešdavo baldakimą ir bažnytines vėliavas. Dešimt arba dvylika baltomis suknytėmis papuoštų mergaičių barstydavo gėles.
Į šventę visada atvykdavo ir daug kunigų, kun. V. Šauklio svečių. Parapijiečiai dalijosi su kunigu viskuo, ką turėjo – nešdavo sūrius, sviestą, mėsą, kiaušinius, medų. Žmonės, pasak vargonininkės, skurdžiau gyveno, bet buvo nuoširdesni, atviresni ir dosnesni. Irutė per naktį ruošdavo klebono svečiams vaišes, Šv. Onos rytą sudėdavo karštus patiekalus po antklodėmis ir išbėgdavo į bažnyčią. Po atlaidų svečiai rinkdavosi klebonijos sode, o maldininkai būriais traukdavo į Mituvos lanką – tiesdavo ant žolės audeklus, išdėliodavo atsivežtas dešras, kumpius, sūrius, medų ir susėdę bendraudavo su seniai matytais giminėmis.
„Dabar irgi į tą pačią lanką žmonės eina, bet kitaip bendrauja – koncertų klausosi, linksminasi. Keičiasi tradicijos, bet Šv. Ona vis dar yra Girdžiuose pati didžiausia šventė – visus vaikus namo sukviečia“, – pripažįsta I. Jasiulytė.

Sutiko daug gerų žmonių

2011 m. birželį I. Jasiulytė už ilgametę tarnystę Girdžių Šv. Marijos Magdalietės parapijoje rengiant jaunimą sakramentams, 40 metų vargonininkės darbą, už atvirumą ir krikščioniškojo gyvenimo liudijimą apdovanota Kauno Arkivyskupijos garbės ženklu – Šiluvos Dievo Motinos medaliu. Tais pat metais Girdžių seniūnija už atsidavimą šiam kraštui vargonininkei įteikė ką tik įsteigtą pripažinimo ženklą – „Gyvenimo bures“.
I. Jasiulytė sako, kad nepajuto, kaip prabėgo Girdžiuose keturiasdešimt treji metai. Per tą laiką ir miestelis, ir žmonės labai pasikeitė.
„Nebeliko mano maldininkų – anapilin jau išėjo arba pas vaikus į miestą gyventi išvažiavo“, – apgailestauja vargonininkė Irutė, be kurios vis dar nepraeina nė viena valstybinė šventė. „Sąjūdžio dvasia Girdžiuose gyva – per 25 metus nebuvo nė vienos šventės, kad nesusirinktume iškelti Trispalvės“, – džiaugiasi Irutė, savo kailiu patyrusi ir geriausiai žinanti, ką reiškia sovietinė okupacija.
Kun. V. Šauklys nebijojo rėžti drąsaus žodžio prieš tarybų valdžią, jo namuose nuolat svečiuodavosi saugumo persekiojami disidentai, buvo spausdinama pogrindinė Lietuvos katalikų bažnyčios kronika – ne kartą ir I. Jasiulytei teko sėsti prie rašomosios mašinėlės, dabar saugomos klebonijoje įkurtame kun. V. Šauklio muziejuje. „Kiekvieną priimdavome kaip didžiausią svečią – pavaišindavome ir priglausdavome, bet klausiami, kas čia svečiavosi, „nežinojome“ nei vardų, nei pavardžių, nei ko jie čia buvo užsukę“, – tikina moteris.
Pasak Irutės, Girdžiuose gyvena labai geri žmonės. Geriausiai tai suprato susirgusi. „Kunigas Saulius Pavalkis rūpinosi manimi kaip tikra motina, ir visa parapija meldėsi už mano sveikatą. Jų maldos padarė stebuklą. Kasdien už tai Dievui dėkoju“, – neslepia vargonininkė Irutė.
Dėkoti Aukščiausiajam už džiaugsmus ir už vargus ją taip pat išmokė kun. V. Šauklys. „Visi ateina prašyti šv. Mišių už ką nors – šeimos mirusiuosius, sveikatą, bet labai mažai žmonių ateina padėkoti Dievui už suteiktas malones. O mano šūkis – visada Dievui sakyti ačiū. Ir už skausmus, ir už džiaugsmus dėkoju, Dieve, Tau. Labai sunku dėkoti už skausmus, už vargus, bet reikia. Ir kun. V. Šauklys dėkodavo visiems – ir tiems, kurie parėmė bažnyčią, ir tiems, kurie norėjo, bet negalėjo. Žmonės suprasdavo jo mintį, ateidavo net tie, kurie bažnyčios slenkstį retai peržengia“, – pasakojo Irutė.
Medinės Girdžių Šv. Marijos Magdalietės bažnyčios skliautuose gaudžia vargonai. Niekas neįsivaizduoja, kad prie jų galėtų sėdėti kas nors kitas. Irutė čia sava ir mylima, nes kiekvieną sutinka motiniška, viską pasakančia šypsena.

Šv. Ona – duonos ponia

„Šv. Ona – su duona, uoga ir rūra nuoga“, – sako senieji Girdžių gyventojai. Nuo neatmenamų laikų dieną ar dvi prieš Onines šio krašto žemdirbiai į laukus išvairuoja kombainus. Jiems šv. Ona – duonos ponia.
Būtrimų kaime įsikūrusi Ingos ir Sigito Andriulaičių šeima šiemet javapjūtę taip pat pradėjo liepos 25-ąją. Kol Inga su vaikais meldėsi ir šventė, Sigitas kūlė savo žieminius kviečius ir padėjo broliui. Karšta ir sausa liepos pabaiga leido į aruodus suvežti visą derlių, dėl to dabar ūkininkas ramiai laukia rudeninės sėjos.
„Javapjūtėje kiekviena diena brangi, nes nežinai, kada prasidės lietūs. Tokiu metu švęsti gali tik tada, kai į laukus neįvažiuoji“, – tvirtai įsitikinęs ūkininkas.
Jei sinoptikai pranašauja lietų, Sigitas aukoja poilsį – javus kulia net ir per naktį. Pusantros paros laukuose – ūkininkui ne naujiena, tokiu tempu dirbti teko ir šiemet. Užtat didžioji dalis derliaus jau parduota, likęs – saugiai supiltas sandėlyje.
Žemdirbiška Sigito nuojauta, kad reikia skubėti, pasitvirtino: po svilinančios rugpjūčio pradžios pliūptelėję lietūs ilgam sustabdė darbymetį. Drėgmė gadina sunokusius grūdus, pūdo juos varpose – geros kokybės derliaus jau nebegali tikėtis, todėl nespėjusiems nukulti kiekviena diena didina ūkio nuostolius.
Andriulaičiai daug kartų įsitikino: kai sėkmė priklauso nuo oro, nuostolių išvengti nepavyksta. Pernai Sigitas sumanė eksperimentą – pasėjo žieminių rapsų. Žiemą pasėliai apšalo, tačiau pavasarį atrodė lyg ir neblogai. Agronomas patarė palikti, atrodė, kad dar atsigaus, bet išretėjęs pasėlis apėjo piktžolėmis ir iš 15 ha išbiro vos 3 t rapsų. Apmaudu: kviečiai būtų subrandinę dešimtis kartų didesnį derlių.
Nesėkmės pakerpa sparnus, bet neatima noro dirbti. „Kai savo darbo neskaičiuoji, o viską darai iš idėjos, gali gyventi“, – sako Sigitas, savo ūkyje įdarbinęs du mechanizatorius. Lygiai su jais dirba visa šeima – jei reikia traktorių vairuoja ir Inga. Šiemet traktorininko teises gavo jų sūnus Dovydas, jau dabar svajojantis ūkininkauti. Inga sako, kad savo vaiką norėtų atkalbėti nuo žemdirbio dalios – juk yra ir daug lengvesnių, ir daug pelningesnių verslų.

Laimingi šeimos metai

Daugiau nei prieš 20 metų su broliu ūkininkauti pradėjęs Sigitas – Girdžių krašto vaikas, visam laikui likęs tėviškėje. Šiemet jo šeimai – ypatingi metai. Sutikę Naujuosius, Inga, Sigitas, jų sūnus Dovydas ir duktė Gabrielė įsikūrė naujame name, o netrukus šeimą papildė dar vienas narys – sūnus Pijus. Krykštaujantis mažylis geriausiai jaučiasi tėtės glėbyje.
Aplinkiniai pavydžiai žiūri į darbščią ir laimingą šeimą ir svarsto, kokie aitvarai jiems neša turtus. Prieš šešiolika metų Sigitas ir Inga apsigyveno senojoje Andriulaičių sodyboje. Inga iškuopė visus kampus, kiekviename laisvame plotelyje prisodino gėlių. Sigitas iškirto krūmus bene 5 ha užimančioje Mituvos lankoje, išgrindė akmenimis taką į slėnį ir pastatė ten pirtį. Prie jos ramiai žolę rupšnoja arkliai – žemaitukas ir trakėnas. Jų vienintelis darbas – nušienauti lanką, kuriai Sigitas neturi laiko.
Užpernai sumanę dalyvauti ūkio modernizavimo programoje, Andriulaičiai sužinojo, kad paramai skirti pinigai baigėsi. Verkiant reikėjo geresnio traktoriaus, todėl nusipirko nenaują „Case“. Geri metai buvo, tad nutarė pradėti namo remontą. Ir tada viskas subiro į krūvą: paaiškėjo, kad iš senos klėties rąstų suręstos namo sienos visiškai supuvusios. Kai tik nutarė griauti ir kelti naują rūmą, atėjo pranešimas, kad skirta parama ūkio modernizavimui. Nusipirko „Case IH 170 Puma“ su sėjamąja. Gaila pusės milijono, bet dirbti juo – vienas malonumas.
„Anksčiau ir dieną, ir naktį turėdavau dirbti, sėja buvo toks pat įtemptas darbymetis kaip javapjūtė. Dabar jos net nepajuntu“, – patenkintas sako Sigitas. Inga pastebi, kad aplinkiniams jie tikriausiai atrodo labai turtingi, nes žmonės nežino, jog be paskolų jų ūkis nebūna. Investuoja, nes nori dirbti ir privalo tausoti sveikatą – tai įmanoma tik turint geros technikos.
Andriulaičių turtą nešantys aitvarai – jų darbštumas. Dešimt metų, o gal ir dar daugiau, Sigitas dieną kuldavo kaimynų, naktį – savo javus. Jaunai šeimai reikėjo pinigų, nes gyvenimo pradžia buvo labai sunki. Per javapjūtę uždirbdavo tiek, kiek visas ūkis per metus naudos duodavo. Lengviau atsipūtė tik pastaraisiais metais. „Šiemet tik dvi naktis nemiegojau, o anksčiau daug naktų tekdavo paaukoti“, – neslepia Sigitas.

Žemė brangi

Paklausti apie ateitį Andriulaičiai neskuba svajoti: „Dirbsime, kiek pajėgsime, kiek sveikata laikys.“
Žemė Girdžių apylinkėse brangi, dabar už ją prašo 14–16 tūkst.Lt/ha. Vokiečiams, superkantiems didžiuosius sklypus, pinigai nieko nereiškia, o mūsų ūkininkams tokia kaina – neįkandamas riešutas, todėl visi, kas dirba nuomojamą žemę, jau pamiršo ramų miegą.
Pasak Ingos, anksčiau pusės hektaro sklypelių niekas nepuldavo nuomoti, o dabar kiekvieną driūžliuką susirenka – jei tik ribojasi su dirbamais laukais, ūkininkai juos kaip saldainius praryja.
„Per 20 metų Girdžiuose tik vienas naujas ūkis išaugo. Visi dirba kaip dirbę, niekas nuo žemės trauktis neketina“, – tvirtina Sigitas.
Seniūno duomenimis, Girdžių seniūnijoje yra per 150 ūkininkų ūkių. Didžiausią augalininkystės ūkį valdo Rapolas Lorencas, o didžiausią karvių bandą laiko Vladas Vaicekauskas. Jauniausia šių kraštų ūkininkė – vos dvidešimtmetį peržengusi Raimonda Remeikytė. Vyriausias ūkininkas – devintą dešimtį bebaigiąs Romualdas Knystautas, kiekvieną vasarą sugrįžtantis į tėviškę.
Įdomu tai, kad Girdžių seniūnijoje vis daugiau ūkininkų susidomi avių auginimu.

Herbe puikuojasi stirninas

Girdžių herbe pavaizduotas raudonas stirninas sidabriniame fone ženklina  praeitį, dabartį ir ateitį – kruvinas partizanų kovas, gamtos turtus bei girdžiškių pastangas gyventi veržliai.
„Girdžiai visada buvo neatsiejami nuo gamtos, todėl herbe yra stirninas. Neturime didelių miškų, daugiau pamiškės, o pamiškėse laikosi stirnos. Sidabrinis stirnino fonas – vanduo. Girdžiuose šios gamtos stichijos taip pat netrūksta, žmonės nuo seno žvejoja, per šventes verda žuvienę“, – sakė girdžiškis, „Mituvos“ medžiotojų būrelio narys Ramūnas Urba.
Girdžių medžioklės plotai garsėjo nuo seno. Sovietmečiu čia medžioti važiuodavo daug valdžios vyrų, žvėrių netrūksta ir šiandien. R. Urba tikina, kad, be stirnų ir šernų, jam ne kartą teko matyti elnių ir briedžių, daugybę smulkesnių žvėrių. Trofėjų kolekcijos vyras kol kas nerenka, tačiau, kaip ir kiti šio krašto medžiotojai, svajoja vieną dieną namus papuošti didžiulio šerno iltimis, elnio ir briedžio ragais.
Medžiotojas įsitikinęs, kad stambesni gyvūnai į Girdžių būrelio teritoriją atklysta iš miškingesnių vietovių vakaruose ir šiaurėje. Herbe atvaizduotoms stirnoms šiame krašte – tikras rojus – jos turi pakankamai maisto bei gyvenimui tinkamas sąlygas.
„Mūsų medžioklės plotai nemaži, nemažas ir būrelis – 38 medžiotojai, kurie susiskirstę į tris padalinius. Priklausomai nuo medžioklės, renkamės arba visi kartu, arba medžiojame savo teritorijose. Esame ir būrelio vėliavą  pašventinę“, – apie būrelio veiklą pasakojo R. Urba.

Dainos miesteliui

Girdžių pagrindinės mokyklos muzikos mokytoją Onutę Patašienę galima vadinti miestelio balsu. Moteris yra sukūrusi ne vieną dainą apie Girdžius, pati populiariausia – „Mituvos krantai“. Daina dažnai skamba  per Girdžiuose rengiamas  šventes, o ir svetur ją galima išgirsti.
„Aš kilusi iš Seredžiaus, tačiau kai prieš keturiasdešimt metų gavau paskyrimą į Girdžius ir čia atvykau, supratau, kad niekur kitur gyventi nenoriu. Labai patiko tvarka miestelyje, gamta, upė. Dainos, kurias kuriu, yra susijusios su gyvenimu Girdžiuose, „Mituvos krantai“ – ne išimtis“, – pasakojo mokytoja.
O. Patašienė įsitikinusi, kad būtent muzika yra vienas tų dalykų, kurie vienija bendruomenę. Nepaisant to, kad mokykloje mažėja jaunimo, kartu ir galimybių surengti koncertus ar kitokius pasirodymus, pedagogės auklėtiniai gieda bažnyčioje, dalyvauja miestelio šventėse.
„Dainoms įkvepia ne tik gamta. Kuriu ir apie vietinius žmones. Esu parašiusi dainą apie mamą. Per renginį ją dainavo mergaitė, kuriai labai trūko motinos dėmesio“, – pasakojo O. Patašienė.
Muzikos mokytoją džiugina ir neseniai susikūrusi Girdžių kapela, kurioje ji groja akordeonu. Tiesa, vasarą miestelio muzikantai į repeticijas nesirinko, tačiau netrukus kapela turėtų suskambėti visa jėga.
„Neabejoju, kad Girdžiuose viskas gerėja, nors ir po truputį, lėtai. Už tai reikia padėkoti seniūnui. Kiek žinau, jam labai patinka daina „Nebelinksmas mūsų sodžius“, manau, ją perkursiu, kad dainuotume, kaip Girdžiuose smagu ir gera“, – juokėsi O. Patašienė.

Pavidaujys – didžiausias seniūnijos kaimas

Įsikūręs prie Vidaujos upelio, nuo jo gavęs ir vardą, kaimas dabar kitoks negu buvo kadaise, ir žmonės – kitokie. Ypač kaime vertinamas bendruomeniškumas, padedantis susikurti patogumus ir nesijausti provincialais.
Į Pavidaujį nuo Girdžių atveda asfaltuotas kelias ir nubėga tolyn link Vadžgirio, Eržvilko. Vešliose dobilienose ganosi karvės, kiemuose stovi žemės ūkio technika, keliuku dviratį numina moteris – iš tolo šviečia žalias bidonėlis pienui.
Vidaujos gatvelė tuščia, tik parimęs po gražiu šulinio stogeliu į kelią dairosi vyriškis, o sustojus svetimam automobiliui iškart eina link jo – gal žmogui pagalbos prireikė? Trečius metus Pavidaujyje gyvenantis Kęstutis Dargelis teigia, kad darbo čia nėra – tik ūkininkams patalkinti, savo kiemą apžiūrėti, pažvejoti. Vyriškis paaiškina ir parodo, kur stovi kaimo bendruomenės namai, nors pats, sako, niekada juose nebuvęs ir kas ten vyksta – nežino.
Bendruomenės namuose triūsia Jurgita Šlyterienė – pagal darbo biržos viešųjų darbų programą ji blizgina tuos visų pavidaujiškių namus. Jurgita – Pavidaujo seniūnaitė, ir sutikti kaimelio gyventojai neklausiami sakė apie ją gražių pagyros žodžių.
Jurgita čia atitekėjo prieš 22 metus, ji nežino, kaip pavidaujiškiai gyveno, kai visi turėjo valdišką darbą, vadinasi, ir garantuotą atlyginimą. Tačiau moteris teigia, kad dauguma žmonių ir dabar dirba ir užsidirba, sodybos gražėja, viešosiomis erdvėmis rūpinasi ne tik seniūnija, bet ir gyventojai, o traukos centras jau keletą metų yra jų pačių puoselėjami bendruomenės namai.
„Vienas kitas darbo gauna ir čia pat esančioje lentpjūvėje, kai kurie važiuoja į Vadžgirį, į Žindaičius, į Jurbarką – visur netoli ir kelias geras, čia juk ne koks užkampis, – sako Jurgita. – Kiti pragyvena iš žemės. Raimundas ir Judita Mitrauskai, Augenijus ir Rasa Tamošaičiai, Angelė Macaitienė su savo tėveliu Stasiu Petrausku, Vida ir Raimundas Toliušiai, Onutė ir Darius Tverkai, Diana ir Gintas Miliūnai, Virga ir Stasys Teiberiai, Jūratė ir Raimondas Girdžiai – stambesni ūkininkai, o dauguma turi po kelis hektarus žemės, laiko tris-keturias karves, parduoda pieną.“
Pavidaujys sensta, bet, pasak Jurgitos, ir jauni čia ne retenybė. Jauna šeima padirbėjo Švedijoje ir pasistatė šiltnamį – augina gėles, kita šeima su vaikeliu parvažiavo iš Italijos, dar kitai – buvusį bibliotekos pastatą nupirko „Bėdų turgus“. Jaunimo ypač padaugėja savaitgaliais ir vasarą, kai sugrįžta studentai, o vaikus į mokyklas veža du autobusiukai – į Eržvilką ir į Vadžgirį.
Negyvenamų sodybų – gal tik kokios penkios, į kai kurias jas nupirkę žmonės atvažiuoja tik savaitgaliais – ne visus pavidaujiškiai ir bepažįsta.
„Gražiai sodybas tvarkosi Irmantas ir Jolanta Joneliai, Laimutė ir Kęstutis Putnos, Onutė ir Juozas Jurkšaičiai, Vanda ir Vitalius Butkai, Vytas ir Marytė Balvočiai, Vilma ir Ramūnas Stankaičiai, Dalius Kaminskas su mama“, – vardija seniūnaitė ir priduria, kad visi gyventojai stengiasi, kad Pavidaujy būtų gražu.
Gražinamos ir bendro naudojimo erdvės – prie autobusų stotelės žydi gėlės, bent keliose vietose pasodinta ąžuoliukų. Seniūnaitė Jurgita sako, kad tvarkytis ir puoštis skatina ir padeda seniūnas Darius Juodaitis, didelė parama yra viešuosius darbus atliekantys ir už pašalpas atidirbantys žmonės.
Pavidaujo kaimo bendruomenė įregistruota 2010 m. sausį. Nuo pat įsteigimo bendruomenei vadovauja Arūnas Čepulis, jo pastangomis įgyvendintas projektas buvusios mokyklos pastatui renovuoti. Dabar šiame pastate veikia bendruomenės namai – vyksta bendruomenės šventės, rengiamos ir šeimos šventės, atvažiuoja koncertai ir spektakliai, žmonės iš namų prinešė knygų – pasidarė biblioteką, moterims vyksta aerobikos treniruotės, vaikai ir jaunimas ateina pažaisti biliardo ir stalo teniso.
„Raktai būna pas mane. Vaikai ateina, sako, kad nori pažaisti – ir įleidžiu. Pasitikiu, visada paskiriu, kuris bus atsakingas, ir dar niekada jokios šunybės neiškrėtė. Atvirkščiai – ir jaunimas ateina į bendruomenės talkas“, – džiaugiasi Jurgita.
Talką bendruomenė kvietė prieš tradicinę Pavidaujo galiūno šventę – reikia apsitvarkyti, nes suvažiuoja daugybė svečių. Talkino Gaižauskų šeima, atėjo Evaldas ir Deividas Naudulaičiai, Alijošių mergaitės, Audronė Antanaitienė su vaikais. Kas pjovė malkas, kas žolę – greitai viską sutvarkė.
Rudenį, nukasus bulves, o vyrams pasėjus žiemkenčius, pavidaujiškiai švenčia Bulvės šventę – ir vėl ne vieni: atvažiuoja Paskynų, Girdžių bendruomenės – visi su bulviniais patiekalais. Šventes materialiai paremia ūkininkai ir Girdžių parapijos klebonas.
Renovuotas visas mokyklos pastatas, o įrengtas tik pirmas aukštas, bet didesniems renginiams bendruomenė susikrausto ir į antrąjį, kur išgriovę sienas pasidarė didelę salę. Jurgita tikino, kad ateityje tą salę bendruomenė susiremontuos – patys žmonės sutinka veltui dirbti ir dargi paaukoti medžiagų. Taip, be abejo, yra todėl, kad tie namai žmonėms reikalingi.
„Susirenka žmonių po keliasdešimt, ypač į nemokamus renginius, bet skelbimai nieko neduoda – reikia dviračiu apvažiuoti ir visus pakviesti“, – sakė seniūnaitė Jurgita, o kad kviesti turi ji – nieko tokio: ją žmonės išrinko, ji ir turi stengtis dėl visų.
Jurgita tvirtina, kad vienai darbuotis jai ir netenka – yra daug bendruomeniškų žmonių, aktyvių pagalbininkų. Už dyka koncertuoti atvykstantiems saviveiklininkams pavidaujiškės Aušra Kordušienė, Onutė Bertulienė, Petrauskų šeimyna, Laimutė Putnienė kepa kugelį, Asta Girdžiuvienė, Zita Kučinskienė, Vida Jurkienė, Vitalija Ramanauskienė, Daiva Barščauskaitė, Justė Toliušytė, Regina Lukoševičienė – priskuta bulvių. Tos moterys – vienos aktyviausių bendruomenės narių.
Seniūnaitė mini ir Dainių Ramanauską, kuris pjauna žolę prie bendruomenės namų, o žiemą važiuodamas į darbą kas rytą užsuka pakurti krosnių. Malkų bendruomenės namams skyrė seniūnija, bet dar atvežė ir Sigitas Juščius bei Mitrauskų šeima.
Geroji Pavidaujo dvasia yra felčerė Vitalija Ramanauskienė – medicinos punkto kaime nebėra, bet pas kiekvieną sunegalavusį ji atvažiuoja dviračiu. Už gerumą ir rūpestingumą medikė Vitalija buvo apdovanota Girdžių seniūnijos „Gyvenimo burėmis“.
Dabar jau ir į paskutinę kelionę pavidaujiškiai dažniausiai išlydimi iš bendruomenės namų. Kone visi dėjo pinigus, kad įsirengtų šarvojimo salę. Petrauskų šeima pasiuvo gražias užuolaidas, K. Putna iš savo medienos padarė pašarvonę.
Smagiau, žinoma, bendruomenei susirinkti į linksmas šventes, bet toks tas gyvenimas – džiaugsmas ir liūdesys greta.
Taip ir gyvena pavidaujiškiai – susitelkę, puoselėdami savo sodybas ir visų bendrus bendruomenės namus. Todėl ir seniūnaitė Jurgita, į kurią dažniausiai krypsta visų akys, sako, kad tiek čia to darbo: „Susirenkam, nutariam, viską darom kartu. Kai ko reikia, prašom seniūno, ir gaunam.“

Daiva Bartkienė,
Danutė Karopčikienė,
Lukas Pileckas



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook