Balsavimas

Ar mylite Lietuvą?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Juodaičių krašto turtas – derlinga žemė ir darbštūs žmonės

Juodaičių krašto turtas – derlinga žemė ir darbštūs žmonės (0)

2014-04-02

Pačiame toliausiame rajono kampe, nuo Jurbarko nutolęs bene 60 km – Juodaičių kraštas. Kartų kartoms šio krašto žmonės perduoda legendą apie kažkada čia buvusį Juodžio ežerą ir tamsią kaip naktis juodalksnių girią – nuo jų bažnytkaimis ir gavo vardą.
Rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą Juodaičiai paminėti 1568 metais. Bajoriškų ir karališkų valstiečių žemių akte rašoma, kad naudingos žemės čia būta labai nedaug – tik 8 valakai – maždaug 80 ha, o aplink plytėjo miškai. 1820 metais Juodaičių parapijoje buvo šeši kiemai su 46 gyventojais, o 1912 m., pagal bažnytines knygas, 34 ūkiuose gyveno 198 žmonės.
1961-aisiais Juodaičiai tapo Jurbarko rajono dalimi. Atsikuriant Lietuvai, apylinkėje gyveno apie 600 žmonių. Kaimų tuštėjimas paveikė ir Juodaičių kraštą, tačiau pastaraisiais metais gimtinėje vėl kuriasi jauni ūkininkai, o juodaitiškiai kaip niekas kitas moka džiaugtis tuo, ką turi.

Mažiausia seniūnija šalyje

Trisdešimt trejus metus Juodaičiuose gyvenanti seniūnė Alvina Bunikienė tikina, kad juodaitiškiai – kaip vienas stiprus kumštis: „Mūsų mažai yra, todėl mokame ir rūpintis vieni kitais, ir dirbti kartu, nes tik nuo mūsų pačių priklauso, kokioje aplinkoje gyvename.“
Didžioji dalis seniūnijos gyventojų – beveik 400 įsikūrę Juodaičiuose, likę – Mišiūnų, Pagausančio I ir II, Pakarklio kaimuose. Neseniai seniūnijai atiteko Užringio kaimas. „Išmainėme 180 ha Pavietavio kaimo teritoriją į 38 ha Užringį, bet mainai naudingi, nes gavome kaimą su gyventojais“, – tikina A. Bunikienė.
Daugiau nei pusė seniūnijos gyventojų – darbingo amžiaus, o pensininkų palyginti nedaug – tik 107. „Kai 1997 metais pradėjau dirbti seniūne, šiame krašte gyveno per 600 žmonių, dabar suskaičiuojame tik 470. Dalis gyvenamąją vietą čia deklaravusių žmonių seniai išvažiavo į didžiuosius miestus ir greta esančius Raseinius, o grįžtantieji ūkininkauti, perkantieji tuščias sodybas neskuba įteisinti naujos gyvenamosios vietos, dėl to Juodaičiai – ne tik pagal plotą, bet ir pagal gyventojų skaičių yra mažiausia seniūnija Lietuvoje“, – sakė A. Bunikienė.
Juodaičiuose nėra nei garbingų istorinių vietų, nei išskirtinio kraštovaizdžio. Per kelis dešimtmečius neišsiplėtė ir verslas. UAB „Gaisanta“, perdirbanti mėsą ir parduodanti šalto rūkymo mėsos gaminius, individuali Gintauto Godvaišos medienos ruošos įmonė nedaug darbo vietų juodaitiškiams gali pasiūlyti, todėl jaunesni žmonės dirbti važinėja į Kauną ir Raseinius. Bet daugiausia šio krašto žmonių duoną su sviestu užsidirba lenkdamiesi žemei.
„Užsiauginame sau ir duonytės, ir pienelio, ir mėsytės. Suirus kolūkiui, visi dirbo žemę, dabar vyresnieji ūkius jau perdavė vaikams ir jų valdos pamažu plečiasi, stiprėja. Labai džiaugiamės Aniceto Jasulaičio darbščia šeima, auginančia karvių žindenių bandą, ūkininkauti grįžusiu Valdo Stašaičio sūnaus Sigito šeima su trimis vaikiukais. Gerai, kad jauni žmonės nebijo kaimo – pastaruoju metu į Juodaičius ūkininkauti grįžo keturi mūsų krašto vaikai“, – tvirtina seniūnė.

Nebenori bristi purvo

Juodaitiškiai gali didžiuotis, kad gyvena miestelyje, kur visos vienuolika gatvių asfaltuotos.
„Žmonėms atsibodo bristi purvą, todėl sužinoję, kad Juodaičiuose bus įgyvendinamas miestelio kompleksinio sutvarkymo projektas, su bendruomene nutarėme pirmiausia išasfaltuoti žvyruotas gatves“, – pasakojo A. Bunikienė.
Projektui skirtas milijonas litų buvo panaudotas ne tik gatvėms asfaltuoti – žmonės džiaugiasi naujais takais, kabelizavus gatvių apšvietimą miestelyje naktimis tapo nepalyginamai šviesiau. „Norime gyventi civilizuotai, kad atvykus svečiui nebūtų gėda. Miestelis tapo patrauklus žmonėms, todėl mažėja tuščių sodybų, sulaukiame atsikeliant į Juodaičius gyventi jaunų šeimų su vaikais, kurių labai reikia mokyklai išsaugoti“, – tvirtino seniūnė.
Už tūkstantį ar du Juodaičiuose net prasčiausios sodybos nenusipirksi – tam reiktų turėti bent 20–25 tūkst. Lt, šiuolaikiškai suremontuota su žemės gabalėliu, atsieitų ne mažiau kaip 80 tūkst. Lt. Juodaičiai nėra užkampis, kaip kam nors pažvelgus į žemėlapį gali pasirodyti, o toks neatsargus posakis garantuotai įžeistų šiame krašte gyvenančius žmones. Seniūnės pavaduotojas Arvydas Puodžiulis pašnekovui tuoj pat paaiškintų, kad juodaitiškiams ir Lietuvos, ir Europos centras arčiau nei jurbarkiečiams, todėl dar reikėtų pasvarstyti, kur iš tikrųjų yra užkampis.
Gyvenimo kokybė Juodaičiuose iš esmės pasikeitė išasfaltavus kelią į Veliuoną. Dabar jau niekas nebeprisimena, kad dar vos daugiau nei prieš dešimtmetį žiemą užpusčius kelius automobilius iki plento tekdavo traukti traktoriais, o atokiausius kaimus seniūnijos darbuotojai pasiekdavo tik slidėmis.
Gal dėl to Juodaičiuose dabar niekas nesiskundžia sunkiu gyvenimu. Netgi tie, kuriems iš tiesų reikia valstybės paramos. Pasak seniūnijos socialinės darbuotojos Janinos Marcinkienės, čia nėra pašalpas gaunančių kailiniuotų ponių, nes kiekvieno žmogaus gyvenimas – aplinkiniams kaip ant delno.

Motulė laukia grįžtančiųjų

Seniūnė A. Bunikienė įsitikinusi, kad Juodaičiai antram gyvenimui pakilo 2004–2005 metais, atnaujinus mokyklos katilinę ir suremontavus griūvančius kultūros namus. Būtent tada žmonės patikėjo, kad gimtinėje gyventi gera. Maždaug tuo laikotarpiu savivaldybės atlikta apklausa parodė, kad juodaitiškiai labiausiai patenkinti savo gyvenamąja aplinka.
Per dešimtmetį darbšti bendruomenė įgyvendino net keletą projektų ir Juodaičiai pasikeitė neatpažįstamai. „Smagu su tokiais žmonėmis – jie patys siūlo, kurią miestelio vietą reikia sutvarkyti, ūkininkai gelbsti ir technika, ir medžiagomis. O grožis, kaip visi sako, užkrečiamas. Anksčiau Juodaičiuose buvo vos kelios pavyzdingai tvarkomos sodybos, o dabar po keletą jų galime rasti kiekvienoje gatvėje“, – seniūnijos laiptinėje rodydama vasarą primenančias nuotraukas pasakojo A. Bunikienė.
Praėjusį rudenį pačiame miestelio centre iškilo Juozo Videikos medžio skulptūra „Motulė“, simbolizuojanti savo vaikų grįžtant laukiančias motinas.
Idėją skulptūrai siūlė ne tik kaimo bendruomenės taryba, bet ir tėviškės nepamirštantys išeiviai. Beliko išgrįsti aplink skulptūrą grindinį ir pasodinti gėlių. Juodaitiškiai nelaukia, kol kas nors atvažiuos tai padaryti. Jie patys planuoja, braižo projektus ir nekantriai laukia, kol pavasaris leis pabaigti darbus.

Mokykloje bręsta ateitis

Kiekvieną – ir savą, ir svečią – nuoširdžiai sutinka mokykla: mokinukai mandagiai palabina, budėtoja Danutė, dirbanti čia jau daugybę metų, maloniai pašnekina ir palydi, kam kur reikia. Direktorė Nijolė Jociuvienė mokyklai vadovauja nuo 1976-ųjų. Žmonės Juodaičiuose nesikeičia – ir gerai, nes kai nėra laikinumo jausmo, viskas daroma taip, kad ilgai ir visiems užtektų.
1982 m. pastatyta mokykla – naujausias statinys miestelyje, nuo to laiko jokių visuomeninių pastatų daugiau neatsirado, o ir gyvenamųjų namų tik vienas kitas, nes vaikai užauga ir išvažiuoja, retas kuris besugrįžta į gimtinę.
„Kai pastatė naująjį 192 vietų pastatą, netilpome – mokinių buvo 280, o dabar – tik 90 vaikų. Gyvename erdviai ir nė nebegalime įsivaizduoti, kaip reikėtų dirbti susispaudus“, – sakė mokyklos direktorė.
2001-aisiais mokykla iš vidurinės tapo pagrindine, o pusę dabartinių mokinių atveža mokyklinis autobusas, trečdalį – iš šalia esančio Raseinių rajono. „Mokyklinį autobusą šiemet turime ypač gerą, naują – 2010 metų gamybos, tokio dar nesame turėję“, – negali nepasidžiaugti direktorė ir mano, ar tik nebus čia prisidėjusi „Šviesa“, kėlusi problemą, kokiais netvarkingais autobusais vežiojami mokiniai.
Vietinių mokytojų tik septyni, kiti atvažiuojantys, ypač nemažai iš Ariogalos gimnazijos. „Dėl to tik sudėtingiau daryti tvarkaraštį, bet dar nė karto nesusidūriau su tokia atvažiuojančiųjų nuostata, kad čia – ne mūsų, kad – aš išvažiuoju, o jūs pasiliekate“, – vėl džiaugiasi direktorė ir teigia mokytojų pavardžių nemininti tik todėl, kad reikėtų surašyti devyniolika – visi dirba nuoširdžiai ir profesionaliai. Yra ir vyresnių, su didele patirtimi, ir jaunų specialistų, ir – ketvirtadalis vyrų, kaip dabar reikalauja ministerija.
Džiaugiasi direktorė ir mokiniais: „Geri vaikai – žingeidūs, stropūs, tvarkingi, noriai lanko mokyklą – šiais laikais tai ypač svarbu.“ Gėrisi ir mokinių tėvais: „Dauguma gyvena iš nedidelių ūkelių, bet vaikams visada superka mokymo priemones, duoda pinigų išvykoms į teatrą, ekskursijas, renginius. Tėvai supranta, kad vaikų ugdymui reikia skirti išlaidų.“
„Tėvai padeda paruošti renginius – Kalėdų karnavalą, mugei „Perku-parduodu“ prispaudžia sūrių, prikepa pyragų ir patys ateina. Organizavom sporto šventę – komandoje turėjo būti vienas tėvų ir du vaikai, susidarė dešimt komandų! Kokie laimingi vaikai, kai tėvai rungtyniauja kartu su jais!“ – pasakoja N. Jociuvienė.
Mokykloje gražu ir švaru. Direktorė teigia, kad jau seniai vaikai nieko negadina ir nelaužo – juk kas gi šiukšlintų savo namuose!? Užsukame į poetės Zenės Sadauskienės vardu pavadintą klasę – gal vienintelę tokią visoje šalyje, joje pradinukus moko mokytoja Vitalija Pesienė, pavasariais čia vyksta poezijos skaitymai ir visa mokykla šiemet šventė kraštietės poetės jubiliejų.
Finansuojant VVG „Nemunas“ mokykla įrengė lauko treniruoklių aikštelę, kartu su bendruomene įgyvendinus kitą projektą atnaujintas sporto aikštynas. Kai tik atšyla, į krepšinio, tinklinio, teniso ir badmintono aikšteles pasipila jaunimas, ateina ir vyresni juodaitiškiai – sąlygos aktyviai leisti laisvalaikį čia ne prastesnės nei miestuose. Tik kad žmonių būtų.
„Be mokyklos būtų liūdna, visai liūdna, – sako direktorė N. Jociuvienė. – Kol vaikai čia mokosi, Juodaičiuose yra žmonių.“
Nors pagal mokyklų tinklo optimizavimo projektą Juodaičių mokyklai buvo prognozuotas liūdnas likimas, praėjusį ketvirtadienį posėdžiavusi rajono taryba nusprendė pristabdyti mokyklų naikinimą. Gera žinia juodaitiškiams – juk nelinksma apraudoti, kas jau sugriauta, kur kas mieliau džiaugtis tuo, kas kuriama, juolab kad ir Juodaičiuose pastaraisiais metais įvyko daug teigiamų pokyčių.

Moko mylėti gimtinę

Mokyklos jaunieji maironiečiai, paklausti, kas juos džiugina Juodaičiuose, nesutrinka: „Labai graži mokykla, pasivaikščioti galima ir švariomis asfaltuotomis miestelio gatvėmis, bet dažniausiai einame prie netoliese tekančios Mituvos – smagu ten!“
Gražiam maironiečių būreliui vadovauja lituanistė Daiva Piragienė – pati juodaitiškė, savo pavyzdžiu mokanti tas mergaites ir berniukus mylėti gimtinę.
„Ir knygas vaikai skaito – labai daug knygų skaito. Ypač prieš Kovo 11-ąją, kai rengiame poetinę kompoziciją apie Lietuvą. Jie prisirenka kalnus gražių žodžių, paskui iš tų kalnų atsirenka pačius gražiausius. Rengiame poezijos skaitymus, ir miestelio žmonių ateina paskaityti. Jau pavasaris, o mano maironiečiai klausia, kodėl dar nėra pavasario linksmybių, ir ragina kuo greičiau rengti Donelaičio skaitymus“, – pasakoja mokytoja Daiva.
„Man Lietuva čia, širdyje, sudėta, o ypač meilė Juodaičiams. Grįžtu pasisvečiavusi iš miesto – o čia palaima. Jaunimas nepasilieka Juodaičiuose, bet vaikai šneka, kad vasarą jie gyvens čia. O man visada čia gera. Net kai neinu į darbą, matau, kaip mano mergaitės – antrokė Viltė ir ketvirtokė Saulenė – praveria mokyklos duris, ir esu labai saugi. Man čia gražiausia ir mieliausia“, – prisipažįsta D. Piragienė.

Telkia darbai ir šventės

Per Atvelykį juodaitiškiai rinksis į tradicinę šventę – bendruomenės gimtadienį. Šiai šventei, kaip ir bendruomenei, jau penkeri metai. Per tą laiką atsirado ir daugiau žmonių pamėgtų švenčių, nuveikta daug naudingų darbų.
Nuo pat įregistravimo 2009 m. balandžio 9 d. bendruomenei vadovavusi N. Jociuvienė sako, kad tokie ir buvo tikslai: vykdyti projektus, kad gyvenimas gerėtų, ir sutelkti žmones per kultūrą, kuriant ir naujas tradicijas. Prieš Kalėdas Juodaičiuose įžiebiama tikra didelė eglė, liepos 6-ąją prie seniūnijos giedamas himnas, linksmai švenčiamas bendruomenės gimtadienis. Sueina daug žmonių ir būna linksma, nes bendruomenės taryba pasistengia, kad ir suaugusiesiems, ir vaikams būtų ką veikti – šeimos turi būti kartu.
Bet dar daugiau žmonių ateina, kai reikia dirbti. Juodaičių bendruomenė įgyvendino keletą projektų, prie kurių gyventojai turėjo prisidėti savanorišku darbu. „Ir žmonės eina dirbti – labai gausiai! Būtinai tą parašykite. Negaliu atsidžiaugti!“ – sakė N. Jociuvienė.
Prieš keletą metų bendruomenė nusipirko traktoriuką – ir priekabą, ir frezą dirbti žemei, šienapjovę ir sniego valytuvą. Pirko už projektines lėšas, tačiau remontuoti, drausti, pilti degalus turi pati bendruomenė. Bet traktorius našta netapo, atvirkščiai – juo už nustatytą atlygį nudirbama daugybė kiekvienam seniūnijos gyventojui reikalingų darbų, ir nuostolių bendruomenė nepatiria. Savo patirtimi apie projektą juodaitiškiai dalijasi su kitomis, net tokių neartimų, kaip Skuodo ar Kalvarijos, savivaldybių bendruomenėmis.
„Mes esam atkaklūs“, – teigia buvusi bendruomenės pirmininkė ir pasakoja, kaip projektą dėl paramos kaimo bendruomenėms teikė tris kartus – kol gavo finansavimą. Tiesa, paramos suma per tuos metus sumažėjo beveik trigubai, bet ir už skirtus 10 tūkst. litų bendruomenė įsigijo kompiuterį, multimedijos įrangą, įgarsinimo aparatūrą – tai, ko niekada neturėjo, o dabar naudojasi tuo visi Juodaičiai.

Išsirinko naują pirmininkę

Penkerius metus bendruomenės tarybai vadovavusi N. Jociuvienė šį pavasarį pasiprašė į „atsargą“ ir praėjusį pirmadienį juodaitiškiai išsirinko naują pirmininkę Violetą Andrikaitienę. Violeta – jauna veikli ir bendruomeniška moteris, juodaitiškė – nuo gimimo, tad jai tikrai ne tas pats, koks yra ir bus jos gimtasis miestelis.
Ar bus pasisekę bendruomenei su naująja pirmininke – vėlesnė kalba, o pati Violeta, dar ir neturėdama naujųjų visuomeninių pareigų, tvirtino, kad jai labai pasisekė: Juodaičiuose gavo savo išsilavinimą atitinkantį darbą. Nuo praėjusių metų rugsėjo ji dirba priešmokyklinio ugdymo pedagoge. Neatsisakė ir dalies turėto valytojos etato – joks darbas, net ir turint du aukštojo mokslo diplomus, Violetai neatrodo netinkamas, o kiekvienas uždirbtas pinigėlis praverčia auginant sergančią dukrą.
„Didžiausias pasikeitimas, kad Juodaičiai ištuštėjo. Žmonės visada čia tie patys, visi pažįstami. Mano draugai Jurgita ir Laimonas Bakučiai, Irma Kulikauskienė – jie visada pasirašo po visomis mano idėjomis. Vizualiai miestelis tapo gražesnis, asfaltas mus sujungė su panemune, bet turistai čia niekada neatvažiuos, tad tik patys juo džiaugiamės“, – sakė Violeta.
Gimtinėje įsikūrusi moteris randa būdų save realizuoti, galimybių pamatyti spektaklius ir koncertus didžiuosiuose miestuose, puoselėja savo tėvelių Janinos ir Rolando Masaičių sodybos aplinką, gėlyne augina didelę tulpių kolekciją.
Violeta neabejoja, kad svarbiausia yra paties nuostata, kaip nori gyventi, ir visai nesvarbu, kur gyveni.

Bendruomenei reikia saviraiškos

„Kultūros darbuotojai dabar dirba tai, ko nori bendruomenė“, – tvirtina 30 metų Juodaičiuose meno vadovu dirbantis Albinas Skridla. Pasak jo, prieš keletą metų atlikta apklausa parodė, kad juodaitiškiai pageidauja vaidinti, dainuoti.
Teatro būrelis Juodaičiuose veikė net tada, kai pro kiaurą kultūros namų stogą upeliais bėgo vanduo ir samanojo peršalusios pastato sienos. Susibūrę mažame šaltame kambarėlyje juodaitiškiai statė spektaklius ir džiugino jais savo miestelio žmones. Tradicija kasmet parengti po premjerą išliko ir dabar – rytoj teatro būrelis pristatys kraštietės Albinos Banytės vaizdelį „Tas juodas baltas angelas“.
Ne taip lengva buvo įkurti vokalinį ansamblį. Nors norinčių dainuoti netrūko, vadovo teko ilgai ieškoti. Visi lengviau atsikvėpė kai seniūnei A. Bunikienei ir buvusiai bendruomenės pirmininkei N. Jociuvienei pavyko prikalbinti istorijos mokytoją Andrių Bautnorių išbandyti meno vadovo duoną. Dabar ansamblyje dainuoja dvylika vyrų ir moterų. „Praktiškai visi, kurie buvo pareiškę norą dalyvauti meno saviveikloje“, – tvirtina A. Skridla.
Dainininkai sėkmingai dalyvauja ne tik Klausučių kultūros centro renginiuose, bet ir rajono šventėse. Bendruomenės nariai šiemet suka galvas, iš kur gauti lėšų jų sceninei aprangai – visi nori, kad Juodaičių vokalinis ansamblis taptų šio krašto vizitine kortele.

Namo sugrįžo išeiviai

Juodaitiškiai dar prisimena laikus, kai saviveiklininkai netilpdavo į sceną. Atgimimo metais etnografiniame ansamblyje dainavo keturiasdešimt žmonių, scenoje sukosi aštuonios šokėjų poros. Tada ir į renginius sueidavo visi miestelio gyventojai. Džiaugsmas baigėsi, kai uždarius kolūkio katilinę pradėjo griūti nešildomi kultūros namai. Kultūros darbuotojai tuomet ne renginius organizavo, o saugojo pastatą nuo chuliganų ir vagių.
Tuos keletą metų A. Skridla po kruopelę rinko Juodaičių krašto istoriją. Ieškodamas žmonių, kurie gali papasakoti apie savo prosenelius, turėti jų nuotraukų, A. Skridla susipažino su talentingais muzikais, skulptoriais, literatais, pedagogais. Rengiant Juodaičių krašto istorijos apybraižą, kilo mintis išleisti juodaitiškių ir iš šio krašto kilusių poetų kūrybos rinkinį. 2010 metais dienos šviesą išvydo rinktinė „Tėviškės vieškeliais“, o dar po metų – poezijos knygelė „Tu netylėk, širdie, kalbėk“.
Knygose skelbdami savo kūrybą išeiviai simboliškai grįžo gimtinėn ir liko šiame krašte. Jų surengtų koncertų ir parodų vertė – milžiniška, o fotografė Lina Kruopytė juodaitiškiams įteikė neįkainojamą dovaną – surengė senųjų juodaitiškių portretų parodą.

Gaivina krašto tautosaką

A. Skridlos galvoje jau sukasi idėja rinkti kolūkinių laikų istoriją. Praeis dar dešimtmetis, nebeliks ko paklausti, kaip anuomet žmonės gyveno – senoji karta jau baigia išmirti. Jau dabar prosenelius primena tik nuotraukos ir jų palikti posakiai, tarmybės.
Juodaitiškiai dar ir dabar dainuoja senąsias šio krašto dainas, kalbėdami vinį vadina cveku, storą – buinu, o pyragą – bulka. Jie sako, kad reikia aiti obeliukus ir griušiukus surinkti, skaičiuoja aktarus ir saugosi, kad neįgeltų bitis.
Albino kompiuteryje surinktos smulkiosios tautosakos ir tarmybių užtektų dar kelioms knygoms, bet jis abejoja, ar tokius leidinius kas nors skaitytų.
„Jauniems neįdomu, o seni pamažu išeina Anapilin. Dėl to ir į renginius nebėra kam eiti – kaimas tuštėja“, – tikina A. Skridla.
Bet vienas labai svarbus dalykas jam pavyko – surasti dar 1986 metais Juodaičiuose vykusios panevėžiečių moksleivių tautosakos ekspedicijos surinktą medžiagą. Senųjų juodaitiškių dainas užrašinėjusios merginos išsivažinėjo po pasaulį, tačiau per šio krašto išeivius pavyko rasti vieną, vis dar saugančią moksleiviškus užrašus. Kol kas ši medžiaga suguls į kraštotyros darbą, o kada nors, jei žmonės pajus, kad reikia grįžti prie savo šaknų, galbūt taps ir labai vertinga knyga.

Kad atvežtų anūkus

„Gyvename puikiai! Esam sveiki, mokyklą turime ir vaikų, o mokytojo darbas neleidžias pasenti, o tik mokytis ir augti kartu su vaikais“, – džiugiai į pasveikinimą atsakė Svietlana Mickuvienė, Juodaičių pagrindinės mokyklos direktorės pavaduotoja ugdymui. Dar tvirtino, kad visi turėtumėm džiaugtis, nes gyvename ramiai ir taikiai, turėdama mintyje karo įvykius Ukrainoje. Svietlana – ukrainietė, o jos mama gyvena visai netoli ką tik Rusijos pasisavinto Krymo.
„Man čia patiko iš pat pradžių – žmonės kultūringi, šviesūs, gražūs, ir mokyklėlė, tuomet dar senoji, su malkomis kūrenamomis krosnimis“, – prisimena Svietlana, 1981 m. apsigyvenusi pas močiutę Juodaičiuose ir pradėjusi čia lankyti 9 klasę.
Paskui ištekėjo už klasės draugo Sigito, Juodaičiuose užaugino savo vaikus. Dabar tik pagrandukas, ketvirtokas Kajus, kartu su mama kasryt eina į mokyklą, kiti trys – išvažinėjo kas kur: Karina studijuoja Londono universitete, Eimantas su šeima gyvena Airijoje, Elingos šeima įsikūrė arčiau – Kaune ir, pasak Svietlanos, vargu ar bent vienas besugrįš.
Gal bent mažasis tęs tėvų gyvenimą Juodaičiuose? „Labai norėtume, – nuoširdžiai sako moteris, – bet kažin, ar taip bus. Vyresniųjų vaikų patirtis rodo, kaip sunku jauniems įsidarbinti ir įsitvirtinti Lietuvoje. Iš jaunų čia pasiliko tik Marcinkų Tadas ir Stašaičių Sigitas – tikimės, kad jie čia ir įsitvirtins.“
Ne tik Mickų vaikai, bet ir daug kitų juodaitiškių išvažinėję į užsienį „Jau daugelyje šalių yra mūsų giminių. Čia likome tik seni ir vidutinio amžiaus, bet mes labai mylim savo Juodaičius, puošiame juos, kad jaunimas bent šeštadieniais norėtų sugrįžti. Norime, kad Juodaičiai būtų šviesus atokvėpio kampelis, kad vaikai jaustų čia savo šaknis – tai žmogui labai svarbu, kur jis bebūtų. Daug išvažinėjusių, bet mes visų jų labai laukiame – kad norėtų atvažiuoti patys, atvežti savo šeimas ir mūsų anūkus“, – sakė Svietlana, kuriai Juodaičiai tapo savi.

Tarsi giminės

Kai dėl laiko stokos reikia skubinti malonų ir įdomų pokalbį, ypač pajunti, kaip bėgte mes gyvename. Ir mokytoją Genutę Butkuvienę pirmiausia klausiu apie laiką. „Aš pirmus metus pensininkė, – sako ji. – Galvojau, ką veiksiu, o dabar ne viską, ką suplanuoju, spėju padaryti.“
Baigusi studijas Genutė į Juodaičius atvažiavo 1971-aisiais – pagal paskyrimą, trejiems metams. Bet – pasiliko, nes, pasak jos, čia labai geri žmonės. Čia ištekėjo ir anksti tapusi našle viena užaugino dukrą. Nors Asta savo šeimos lizdą suka mieste, Juodaičiai Genutės anūkams niekada nebus svetimas kraštas.
G. Butkuvienė – pradinukų mokytoja ir istorikė. Jos vadovaujamą kraštotyros būrelį lankė daug vaikų – kartu su jais mokytoja pažino Juodaičių kraštą. „Stojus Nepriklausomybei apėjom visus buvusius tremtinius, užrašėm jų atsiminimus – tada dar niekas neragino to daryti, o dabar jau daugelio tų žmonių nebėra. Labai daug vaikų dalyvavo tame darbe, o mus paskatino iš Juodaičių kilęs buvęs tremtinys Zenas Banys“, – pasakoja mokytoja.
„Kai ėmėmės Juodaičių kapinių istorijos, mokiniai baiminosi. Bet kapinių istorija yra paminklai, ir vaikai išmoko ją skaityti. Paskui suruošėme parodą Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčioje“, – pasakoja kraštotyrininkų vadovė.
Daugybė jaunųjų kraštotyrininkų tyrinėjo miestelio gatves. Žmonės, tose gatvėse gyvenantys, pasak mokytojos Genutės, visi – tarsi giminės: vieni kitus pažįsta, sueina per šventes ir rūpesčiuose nepalieka.

Visada – aukso amžius

„Čia saulė žėri kita spalva, ir žolė žalesnė nei žalia, ir meilės čia visi kampai pilni“, – šias eilutes apie Juodaičius, žiemodama pas dukrą Vilniuje, parašė Pranciška Šimkūnienė. Juodaičiuose ją vadina Pranute, bet dažniau – mokytoja ar auklėtoja, nes beveik visi čia – jos mokiniai, todėl ne tik pati pavasarį veržiasi sugrįžti, bet ir juodaitiškių būna šiltai sutikta.
Į Juodaičius suvalkietė Pranciška atvažiavo 1958-aisiais. Gatvelėje priešais mokyklą pirmieji namus pasistatė Šimkūnai, kiti išdygo jų akyse. „Visur gyveno jaunos šeimos, iš visų namų į mokyklą ėjo vaikai. Dabar aplinkui – visi mano bendraamžiai, o kai kuriuose namuose niekas nebegyvena ar tik vasaroti beatvažiuoja“, – sako mokytoja.
Ji pati žiemoti į Vilnių išsiruošia ne tik dėl šilumos ir patogumų, bet ir dėl parodų, teatrų – dukros ir anūkų šeimos neleidžia jai nuobodžiauti. Nors nenuobodu mokytojai ir namie: ją aplanko buvę mokiniai, ji rašo eilėraščius, piešia ir rengia savo darbų parodas, prižiūri sodą, daržą ir darželius – nuo tokių darbų niekas į pensiją neišleidžia. Lanko renginius, nes – „nepagarba neiti, jeigu organizuoja, reikia eiti“.
Mokytoja mato ir džiaugiasi, kaip miestelis gražėja – darželiai prie namų, pasak jos, tarsi mažoji architektūra. O kada Juodaičiuose buvo geriausi laikai, aukso amžius, daugiau kaip pusšimtį metų čia gyvenanti P. Šimkūnienė pasakyti negali, nes ji mano, kad „kiekvienas laikas – tarsi atverstas naujas lapas, kas jame bus parašyta ir kokiomis spalvomis nuspalvinta, priklauso nuo mūsų.“
„Juodaičiuose gera gyventi – kiek paukščių, kaip gražiai pavasarį žydi sodai ir pienės – tikras rojaus kampelis. Ir aš čia reikalinga, čia viskas šaukiasi mano rankų“, – sako mokytoja, laiminga pavasarį sutinkanti namie.
Ir neduokdie sulaukti tokių laikų, kad savo namuose nebebūtum reikalingas ir laimingas.
Seniūnijos duomenimis, Juodaičiuose yra 102 ūkininkų ūkiai, dešimt jų valdo jaunieji ūkininkai. Gyvulininkyste užsiima 68 ūkininkai, trys puoselėja ekologinę žemdirbystę. Juodaitiškiai džiaugiasi, kad žemė dosniai jiems atlygina už darbą, tačiau jei šio krašto žemdirbiai negarsėtų kantrybe ir darbštumu, turtų jiems neneštų ir pasakų aitvarai.

Paveldėjo potraukį žemei

Neabejotinai garsiausias šio krašto ūkininkas, reprezentuojantis ne tik Juodaičius, bet ir Jurbarko rajoną visų lygių artojų varžybose – Stanislovas Marcinkus. Prieš 30 metų Juodaičiuose įsikūrusi jauna Stanislovo ir Janinos Marcinkų šeima užaugino penkis vaikus, neseniai į tėviškę ūkininkauti grįžo jų vyriausias sūnus Tadas.
Stanislovas įsitikinęs, kad potraukį dirbti žemę paveldėjo iš savo mamos. Dvylikos būdama arkliniu plūgu ji jau vagojo dirvą, o žiūrėdama į ariamus kolūkio laukus iš džiaugsmo braukdavo ašarą. „Ir man taip kartais atsitinka“, – neslepia Stanislovas, ūkininkauti pradėjęs 1992-aisiais, išsidalinus kolūkio žemę. Iš dviejų traktorių surinko vieną ir pasiryžo nuversti kalnus. Verčia juos iki šiol, nes žemdirbio gyvenimas niekada nebuvo lengvas.
Pradėjęs nuo 35 ha, S. Marcinkus per du dešimtmečius išaugino savo ūkį iki 100 ha. Galėtų sėti ir daugiau, nes šiuolaikinė technika leidžia ūkininkams dirbti kokybiškai ir efektyviai, bet plėstis jau nėra kur – visos žemės aplink Juodaičius jau išsidalintos. Pradžioje planavę verstis gyvulininkyste, Janina ir Stanislovas greitai suprato, kad miestelyje tokiam ūkiui nebus sąlygų, todėl pamažu persiorientavo į augalininkystę. Tačiau karvių neatsisakė – Janina tebemelžia šešias piendaves, kurios šeimą aprūpina ne tik kasdieniais maisto produktais, bet ir pragyvenimui būtinais pinigais. O ką laukuose užaugina, investuoja į technikos atnaujinimą.
Marcinkai džiaugiasi, kad į tėviškę grįžęs sūnus Tadas nusipirko sodybą ir jau treti metai kuria savo ūkį. „Smagu, kad vaikas turi ką veikti ir mums dar gali padėti. Mieste irgi niekas nelaukia – sunku nusipirkti butą, ne kiekvienam pasiseka rasti darbą. Be to, kaime gimusiam miestas greitai nusibosta“, – mano Janina.
Jauniausiajai jų dukrai Ritai – aštuoniolika. Janina prieš 30 metų Tytuvėnų bažnyčioje sutikusi Stanislovą, vos po kelių susitikimų sutiko tekėti. Tris dešimtmečius Juodaičiuose gyvenanti moteris niekada nėra dėl to gailėjusis, nors kaime penkis vaikus auginant nemažai vargo patyrė. „Reikėtų – ir vėl tą patį padaryčiau“, – tvirtina J. Marcinkienė, retai namuose matanti vyrą.
Stanislovas ne tik sukasi laukuose, važinėja į artojų varžybas, priklauso bendruomenės tarybai, aktyviai dalyvauja Jurbarko rajono ūkininkų sąjungos veikloje, bet ir bene kasdien skuba į Juodaičių Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčią, kur jau 35 metus atlieka zakristijono pareigas. „Stasiukas yra tikrasis mūsų bažnyčios šeimininkas“, – tikina seniūnė A. Bunikienė, šį pavasarį dėkinga S. Marcinkui už geranorišką iniciatyvą nugriauti palaikę špitolę.
Mažėja žmonių Juodaičiuose – menksta ir tikinčiųjų bendruomenė. Daugiausia tikinčiųjų, pasak S. Marcinkaus, dabar susirenka tik į atlaidus ir per šv. Velykas. Atsisveikinimo varpai dažniau skamba nei vaikų krykštavimas. „Krikštynos tampa metine švente – kasmet pakrikštijame ne daugiau kaip po vieną ar du vaikelius“, – apgailestauja zakristijonas Stanislovas.

Kauniečio ūkis – tėviškėje

Kaune užauginęs dukras, į tėviškę ūkininkauti sugrįžo Leonas Butkus. „Niekada nebuvau palikęs Juodaičių. Net tuomet, kai dirbau Šiauliuose, grįždavau kiekvieną šeštadienį namo – nuo autostrados aštuonis kilometrus pėsčias į Juodaičius pareidavau“, – tvirtina Leonas.
Ne miestas L. Butkui atsibodo, o gyvenimas prieš 18 metų pateikė iššūkį sukurti daržininkystės ūkį. Inžinierius nedvejodamas ėmėsi naujos veiklos. Jo žodyne nėra žodžio „nemoku“. Leonas įsitikinęs, kad žmogus gali visko išmokti, svarbu, kad norėtų ir dirbtų su meile – tada nė vienas darbas nebus sunkus.
Anuomet neplanavo ir neskaičiavo, ar auginti bulves, morkas, kopūstus ir burokus apsimoka. Pasak ūkininko, ir gulėti gali neapsimokėti – juk greit šonus nuo tinginystės paskausta. Nebuvo lengva: nesėkmes keitė nederliaus metai, nelabai bulvėms patiko sunkokos šio krašto dirvos, bet Leonas tvirtina, kad jam sekėsi ir auginti daržoves, ir realizuoti derlių. Vis dėlto jau kelinti metai bulvių nebeaugina – pasirinko augalininkystę ir kartu su tėvais dirba 100 ha žemės.
Galėtų ir daugiau, bet užtenka. „Tie, kurie dirba tūkstančius ha, Lietuvos neišlaikys. Jei ir toliau tokia globalizacija vyks, po kelių dešimtmečių niekas net mūsų šalies vardo neprisimins“, – įsitikinęs ūkininkas.
Juodaičiuose, L. Butkaus manymu, gyventi nėra blogai. Tokių šildomų kultūros namų su keliomis salėmis nedaug kur Lietuvoje rasi. Ir miestelis gražus, visko jame užtenka. Svarbu, kad žmonės norėtų dirbti. „Anksčiau kiekvienas turėjo kaime karvutę – pragyvenimo šaltinį. Europos Sąjunga pabėrė pinigų, ir žmonės karvių atsisakė. Nebeliko ryšio su žeme, niekas kaime žmonių nebelaiko. O pinigus išleidome, likome pliki basi, ir dabar jau reikalaujame iš valstybės pašalpų“, – apgailestauja ūkininkas.

Pats sau ponas

Bene pirmasis bundančią žemę šiemet pasveikino Tomas Bingelis, kovo pradžioje išskubėjęs skusti ražienų. Pasidžiaugęs, kad žemė sausa, per keletą dienų jaunasis ūkininkas patręšė ir žaliuoti pradėjusius pasėlius.
Tomas – miesto vaikas, gimęs ir užaugęs Kaune, bet Juodaičiuose vasarodamas pas senelius pamilo žemę ir šį kraštą. Sužinojęs, kad seneliai ketina parduoti sodybą su 20 ha žemės, Tomas nusprendė tapti ūkininku. Juodaičiuose jis sutiko Gitaną, kuri taip pat nepritapo Kaune, kur buvo išvykusi mokytis. Jauna šeima augina du sūnus ir džiaugiasi, kad yra dėl ko dirbti ir bus kam perduoti ūkį.
Bingeliai neieško lengvesnių kelių ir nesižavi žiemą laisvą laiką dovanojančia augalininkyste. „Mūsų žemė gera, sėjam kviečius, kvietrugius, rapsus, bet turime ir nemažą galvijų bandą. Tvartai seni, reikėtų juos perstatyti, bet kol kas tokių galimybių neturime, todėl dirbti reikia sunkiai“, – sakė Tomas.
Kol kas viską, ką uždirba, jauni ūkininkai investuoja į techniką, stato pastatus. Prieš devynerius metus gavę paramą įsikūrimui, pirko naują traktorių, 2010 metais – kombainą, pernai – antrą traktorių. Pernai Bingelių ūkyje išaugo angaras žemės ūkio technikai laikyti, į jį Tomas rudenį supylė grūdus.
„Kaime gyventi mums patinka, nes čia pats sau esi viršininkas, niekas nekomanduoja. Kiek užsidirbi, tiek turi. Visko, ko reikia sau, užsiauginam, vaikams mokykla arti – nieko netrūksta. O ir jaunų ūkininkų aplink yra net keletas – draugaujame, bendraujame, vieni kitiems padedame“, – džiaugėsi T. Bingelis.

Ekologiškai užauginti – sunkiau

Radioelektronikos inžinierius Vidmantas Banys darbą Raseinių ryšių mazge prieš 20 metų iškeitė į ūkininkavimą tėviškėje. Vidmantas patikėjo ekologinės žemdirbystės idėja, jo pėdomis pasekė ir brolis Gintautas. Abu ūkininkai augina grikius, garstyčias, pupas, kmynus, sėja avižų ir rugių.
Vidmantas tvirtina, kad ekologiškai ūkininkauti sunkiau nei tradiciškai. Nereikia tręšti ir purkšti pasėlių augalų apsaugos priemonėmis, tačiau vasarą nėra kada išlipti iš traktoriaus – piktžolės laukuose naikinamos akėjimu. Praleisi palankų momentą – ne padėsi, o pakenksi, todėl labai svarbu kasdien stebėti pasėlių būklę.
„Dirbame iš įpročio, idėjos, o ne dėl naudos. Išmoka už ekologinę žemdirbystę sumažėjo perpus, tačiau keisti nieko nenoriu. Ekologiškai ūkininkaujant susiformuoja požiūris į trąšas, chemikalus – nebelieka noro dirbti su sveikatai pavojingomis medžiagomis“, – sakė ūkininkas.
Daugiausia V. Banys sėja pupų ir avižų pašarinio mišinio, vienintelis rajone pamėgo auginti grikius. Vidmantas tikina, kad grikiams Juodaičių žemės per geros, todėl jie iki vėlyvo rudens žydi, išgula. Tačiau pavasarį nereikia skubėti pasėti, nes grikiai bijo šalnų. Pernai ūkininkas įsigijo ir savo sodyboje pasistatė džiovyklą, nes vėlų rudenį kuliant grikius, gerų orų nebebūna.
Pasak Vidmanto, parduoti ekologiškai užaugintą žemės ūkio produkciją nelengva. Didžiausia paklausa būtų kviečiams, bet ekologiškai auginti labai sunku, nes juos puola ligos ir kenkėjai. O avižas ir rugius parduoti sunkiausia, dėl to broliai renkasi netradicinius, prieskoninius augalus.
„Visi sako, kad ekologinės produkcijos trūksta, bet iš tiesų – niekam nereikia. Juo labiau pikta, kad ekologinių ūkių savininkai pristatomi kaip piktžoles veisiantys, išmokas imantys, dirbti nenorintys dykaduoniai. Iš tiesų yra atvirkščiai. Išmokos mažėja, reikalavimai didėja. Bet žmonių požiūris turės keistis – jau dabar aišku, kad privalėsime visi dalyvauti žalinimo programose. Vakarams tai vienintelė galimybė išgelbėti gyvąją gamtą – juk ten seniai nebeliko varlių, žiogų, žmonės kaip stebuklą stebi vabalėlių gyvenimą“, – įsitikinęs Vidmantas.
Didžiausias jo pomėgis ir atgaiva nuo darbų – medžioklė. Prieš dešimt metų kartu su bičiuliais išsinuomojęs 2300 ha miškų ir laukų, įsteigė medžioklės būrelį „Apuokas“. Apuokų, pasak Vidmanto, Juodaičių miškuose nėra – nyksta seni medžiai, nebelieka drevių jiems gyventi. Nedaug ir šernų, bet netrūksta stirnų, lapių, bebrų, todėl Juodaičių vyrai su džiaugsmu vyksta į medžiokles ir grįžta namo ne tuščiomis rankomis.

Daiva BARTKIENĖ
Danutė KAROPČIKIENĖ



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook