Balsavimas

Ar pajutote, kad labai padidėjo žemės mokestis?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Mažoji Lietuva sugrįžta prie savo istorinių šaknų

Mažoji Lietuva sugrįžta prie savo istorinių šaknų (1)

2014-12-24

Prie Nemuno prisiglaudę Smalininkai ir Viešvilė žmonių gyvenimo būdu šiandien niekuo nesiskiria nuo kitų rajono vietovių, ir visgi istoriškai tai visai kitoks kraštas. Mažojoje Lietuvoje šimtmečius gyveno Prūsijos skalviai, vėliau pradėję vadinti save lietuvninkais. Karai, emigracija ir trėmimai išnaikino šio krašto senbuvius, bet likę jų vaikai  su pasididžiavimu prisimena savo istorines šaknis. Ir kuo stipriau į jas kimbasi, tuo įdomesnis darosi  šis vokišką braižą ne tik architektūroje, bet ir žmonių gyvenime išlaikęs kraštas.

Išsilavinę ir aktyvūs

Smalininkai ir Viešvilė panašūs dar ir tuo, kad abiejose seniūnijose gyvena nepaprastai aktyvūs, išsilavinę ir atsakomybę už savo kraštą jaučiantys žmonės.
„Tiek daug universitetinį išsilavinimą turinčių gyventojų, garantuoju, nėra nė viename kitame rajono miestelyje. O mes jų skaičiuojame dešimtimis – man atrodo, kad Smalininkai galėtų būti labiausiai išsilavinęs miestelis Lietuvoje“, – su pasididžiavimu apie savo krašto žmones kalba seniūnas Saulius Jarutis.
Miestelyje gyvenimas virte verda. Smalininkiečiai bene pirmieji rajone sukūrė kaimo bendruomenę ir ėmėsi įgyvendinti miestelį keičiančius projektus. Nebijodami rizikuoti jie patikėjo, kad bendruomenės pastatyta vėjo jėgainė ne tik apšvies miestelį, bet ir padės sutvarkyti aplinką, įgyvendino sumanymą paversti Smalininkus skulptūrų parku, neabejoja, kad privalo išvalyti ir atgaivinti senąjį Nemuno uostą, ir net norėtų įsirengti aerodromą.
„Nesvarbu, kad didžioji dauguma mūsų – ne vietiniai, iš visur esam suvažiavę, kitų tėvai priverstinai perkelti – sovietų valdžia trėmė ne tik į Sibirą. Tarp smalininkiečių yra ir dzūkų, ir aukštaičių, ir žemaičių, bet visi įleidome čia šaknis, prigijome ir niekur nebenorime išvykti. Ogi kuo Smalininkuose blogai? Susisiekimas puikiausias ir su Klaipėda, ir su Kaunu, visur smėliukas – net labai šlapią rudenį batų neišsipurvinsi“, – vardijo pranašumus S. Jarutis.
Seniūnas tvirtina, kad pastaruoju metu Smalininkuose jaučiamas smarkus kultūrinis sujudimas. Respublikinius festivalius rengia tautinių šokių kolektyvas „Skalva“, įspūdingus spektaklius stato mėgėjų teatras „Ąžuolynė“, pasirodymais džiugina tradicinė kapela „Smalinė“, iškilmingumo renginiams suteikia orkestras „Vingis“. „Džiaugiamės, kad kultūros centro direktorius Arvydas Griškus parodė mums mūsų šaknis – buvome jau ir pamiršę, kad čia – Mažoji Lietuva“, – neslepia seniūnas.

Maža, bet ambicinga

Smalininkai – labai maža seniūnija, beveik visi šeši kaimai išsidėstę aplink miestelį, toliau miškuose tik Užtilčio, Tetervynės, Vilktakio ir Naudvario viensėdžiai. Iš kone pusantro tūkstančio Smalininkų seniūnijos gyventojų – per 900 darbingų, ir dauguma, kaip nekeista, dirba. Gal dėl to seniūnijoje nėra nė vieno negyvenamo kaimo, po šeimą ar net kelias įsikūrę ir viensėdžiuose.
Jau keleri metai smalininkiečiai svajoja savo miestą paversti kurortu.
„Didžiausias mūsų turtas – unikali gamta. Galime pasiūlyti uogauti, grybauti, žvejoti, turime net gydomojo purvo. Druskininkų gal ir neaplenksime, bet tiems, kas mėgsta ramybę, norėtų atsipūsti gamtoje nuo miesto triukšmo, galėtume daug pasiūlyti. Nenusiviltų ir tie, kam reikia pramogų – juk turime kartodromą, tankodromą, sportinius žirgus“, – vardijo S. Jarutis.
Na tai kas, kad Smalininkai, pasak seniūno, neturi pilių, užtat yra Kazikėnų dvaras, Justino Stonio senovinės technikos muziejus, o kiek menininkų – poetų, dailininkų, skulptorių čia gyvena! Idėjai įgyvendinti trūksta tik verslių žmonių, kurie imtųsi panaudoti jau kelerius metus investuotojo laukiantį senąjį vaikų darželį ir buvusios specialiosios internatinės mokyklos pastatus.
Į sėkmę smalininkiečiai žengia mažais žingsneliais. Miestelis akivaizdžiai keičiasi ir kasmet vis gražėja. Šiemet rėmėjai padėjo seniūnijai nutiesti tiltą per Šventosios upelį, greta planuojama įrengti knygnešių pasienio postą, o Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centras jau baigia sukurti animacinę programą „Knygnešių kelias“.

Išskirtinė Viešvilės aura

Nors Viešvilė tokių didelių ambicijų neturi, o gal tik apie jas nekalba, šiame krašte gyvenantys žmonės seniai priprato miestelyje matyti įvairiausių atvykėlių. Vasarą į Viešvilę vis dar važiuoja vokiečiai. Nors senoji šio krašto išeivių karta jau baigia išmirti, atvyksta jų vaikai savo vaikams parodyti, iš kur kilę seneliai, ieško nuotraukose užfiksuotų vietų, o atradę braukia ašaras, kad laikas viską taip negailestingai keičia.
Bet Viešvilė įdomi ne tik šišioniškiais šiame krašte vadintų vietinių gyventojų vaikams. Savaitgaliais prie žuvitakio nuolat vyksta jaunavedžių fotosesijos, vasarą ir rudenį per miestelį nesibaigiančiu srautu važiuoja uogautojų ir grybautojų automobiliai, pradėjus eiti žiobriams prie Nemuno neįmanoma rasti laisvos vietos, gamtinis pažintinis takas traukia ir moksleivius, ir natūralios gamtos pasiilgusius miestiečius. Ne be reikalo Viešvilė turi net keturis gidus – turistus maloniai priima ir gražiausias vietas jiems parodo biologė Asta Uselienė, miškininkės Dalia Mačiežienė ir Irena Petrošienė, istorikas Algirdas Sinkevičius.
Kone kasmet į Viešvilę iš Kanados atvažiuojantis pailsėti profesorius Gediminas Čepinskas nebeturi šiame krašte nė vieno artimo žmogaus, tačiau kaskart pasidžiaugia, kad viešviliečiai jam kaip giminės – eidamas per miestelį su kiekvienu sveikinasi, glėbesčiuojasi.
„Ne kartą esu girdėjusi ir pati atvykusi pajutau, kad Viešvilė turi savo aurą – pabuvęs čia nebenori išvažiuoti“, – užtikrina seniūno pavaduotoja Reda Šašienė.

Jaučiasi kaip viena šeima

Didžiausia Viešvilės krašto vertybė yra bendruomeniškumas. Tą geriausiai galima pajusti stojus akistaton su nelaime.
Bene skaudžiausiai viešviliečius plaka gaisrų rykštė. Kone kasmet miestelyje ugnis sunaikina po kelis pastatus – nuo suaižėjusių dūmtraukių užsiliepsnoję mediniai namai be stogo virš galvos palieka ne vieną šeimą. Šiemet viešviliečių gerumą pajuto dvi šeimos – visas miestelis, kiek kas gali, padėjo.
O vasaros viduryje viešviliečiai rinko aukas Kristaus atsimainymo bažnyčios stogui pakeisti. Iniciatyvos pakeisti bažnyčios stogą ėmėsi verslininkas Kęstutis Kuniauskas – jis sutelkė toli už Viešvilės seniūnijos ribų garsėjančius skardininkus. Net trys dešimtys žmonių per patį statybų įkarštį, kai visiems darbas darbą veja, nemokamai keitė bažnyčios stogą, – tai seniūnas V. Kucinas vadina stebuklu.
Tokių stebuklų Viešvilėje, atrodo, vyksta daug ir dažnai. Pavyzdžiui, šią vasarą į seniūniją užsukęs K. Kuniauskas paprašė suskaičiuoti, kiek ir kokių gėlių reikėtų miesteliui papuošti, o netrukus ir atvežė jų pripirkęs net už kelis tūkstančius litų. Paremti viešviliečių šventes nė karto neatsisakė Raimondas Jasiulis, Kęstutis Kornikas ir kiti miestelio verslininkai.
Pirmieji litai jau subiro ir į monografijos „Viešvilė“ leidybos fondą, tik, oi, kiek daug jų dar trūksta – knygai, kuri turėtų pasirodyti 2016 metais, išleisti reikia net 146 tūkst. Lt. Seniūnas tikisi, kad viešviliečiai neleis numirti idėjai, nes pirmiausia būtų gaila istoriko Algirdo Sinkevičiaus įdėtų pastangų – žmogus dirbo net po 20 val. per parą, sukvietė į ekspediciją mokslininkus, surinko daugybę medžiagos ir atrado įdomiausių dalykų!

Dejuojančių mažėja

Tarp miškų išsidėsčiusioje Viešvilėje, kaip ir visame rajone, gyventojų mažėja, tačiau ne dėl to, kad čia būtų bloga gyventi. „Mes turime ir darbo, ir duonos, mokykloje netrūksta vaikų, o vietos darželyje dar reikia ir palaukti“, – sakė seniūno pavaduotoja R. Šašienė.
Apie 1200 gyventojų turinčioje seniūnijoje yra vienuolika kaimų ir Smaladaržių viensėdis, tačiau jis, deja, jau tuščias. Didžioji dalis gyventojų – 900 įsikūrę miestelyje, prie jo prisiglaudęs ir apie 100 gyventojų turintis Ridelkalnio kaimas, vietinių nuo seno vadinamas Ridikaliais. Prie didžiųjų kaimų dar prieš gerą dešimtmetį seniūnas būtų priskyręs ir Jūravą, kur didžiąją daugumą gyventojų sudarė miško darbininkai. Bet juos pakeitė galinga miško darbų technika, dėl to darbininkų sumažėjo ir visose trijose Karališką Jūros girią valdančiose girininkijose. Prieš šimtmečius į šiuos miškus važiuodavo medžioti Prūsijos karalius, dabar – daugiausia turtingi vokiečiai, norvegai, švedai, olandai.
Nors miškuose darbų mažėja, viešviliečiai dėl to nenukenčia. Pastaraisiais metais miestelyje verslas kyla kaip mielinis pyragas. Jį dalytis gali visi, kurie nori ir sugeba sąžiningai dirbti. Tris dešimtis darbuotojų turinčios UAB „Viešvė“ savininkai planuoja plėsti verslą ir pradėti gaminti medienos plokštes.
Visą vasarą darbo netrūko Viešvilę garsinantiems skardininkams, jiems dar reikėjo ir padėjėjų. Norinčių dirbti išskėstomis rankomis iki pat rudens laukė Viešvilės medelyno vadovė D. Mačiežienė.
Tačiau svarbiausia, pasak V. Kucino, kad pagaliau atsirado viltis užgydyti skaudžiausias Viešvilės žaizdas. Buvusios profesinės technikos mokyklos pastatams jau atsiranda nauji šeimininkai. Neseniai paaiškėjo, kad Valstybės turto fondas pardavė nugriauti pasmerktą keturių aukštų bendrabučio pastatą. Jis jau pradedamas remontuoti, planuojama čia įkurti senelių globos namus.

Smalininkai dar tik atranda Mažąją Lietuvą ir pradeda kurti tam kraštui būdingas tradicijas, o Viešvilėje niekas niekada neabejojo, kur gyvena – čia dar yra žmonių, girdėjusių siauruku riedančio traukinuko varpelio skambėjimą, po talkų valgiusius spirgintą rūgštynių bulvienę ir kaip prieš daugelį metų tebevaišinančių svečius žagarėliais. O mirusių šišioniškių tradicijas tęsia jų vaikai.

Atsiminimus saugo „Tėviškės namai“

Prieš vienuolika metų susikūrusiam miestelio bendruomenės centrui vadovaujantis Viešvilės vaikų globos namų direktorius Algimantas Liaudaitis – tikrų tikriausias šišioniškis. Jo močiutė – vokietė, su trim vaikais prieš karą į Viešvilę atvykusi iš Tauragės.
„Tai, ką turiu, noriu palikti ateinančioms kartoms, nes tai mažiausiai aprašytas ir ištyrinėtas Viešvilės istorijos laikotarpis. Man jis įdomus, nes ten slypi ir mano šeimos šaknys“, – tikina A. Liaudaitis, visas relikvijas – ir savo tėvų, ir daugybės kitų karo pabaigoje iš Viešvilės pasitraukusių žmonių užrašytus ar tik papasakotus prisiminimus ir juos liudijančius daiktus saugantis „Tėviškės namuose“.
„Tėviškės namai“ – visuomeninis muziejus, tačiau apie jį informaciją galima rasti visuose Vokietijos kelionės maršrutų aprašymuose ir žinynuose. Atsirado jis dar tuomet, kai A. Liaudaitis dirbo Viešvilės seniūnu. Vasaromis šį kraštą dešimtimis lankę vokiečiai nepraleisdavo progos susitikti su šišioniškiais, o žinia, kad seniūnas yra Emos Treikler sūnus ir kalba vokiškai, būdavo pati geriausia.
Vokiečiai Viešvilėje kaskart palikdavo daugybę šio krašto istorijos faktus liudijančių nuotraukų, knygų, laiškų, net albumų – pamažu jų susikaupė tiek, kad seniūno kabinto spintose nebeužteko vietos. Riedelsbergo (Ridelkalnio) dvaro savininko palikuonis Hansas Erhardas von Knoblochas pasiūlė steigti muziejų. Seniūnas surado jam vietą seniūnijos salėje.
A. Liaudaičiui pradėjus vadovauti Viešvilės vaikų namams, ten persikėlė ir muziejus – kur rasi jam geresnę vietą už senuosius Pagėgių apskrities teismo rūmus.
Dabar „Tėviškės namai“ užima didžiulį kabinetą, o eksponatams vis tiek trūksta vietos. Pagarbiausiai laikomi visi dešimt H. E. von Knoblocho parašytų „Viešvilės kronikos“ tomų. Žmonių prisiminimus saugo ir kiekvienas „Tėviškės namuose“ įkurdintas daiktas, kurį į Viešvilę trumpam atvykusių šišioniškių vaikams norisi bent akimirką palaikyti rankose ir pasijusti kaip namie.

Sugrįžta bimbelbanas

Bim bam, bim bam – prieškariu Viešvilėje skambėdavo prie stotelės artėjančio traukinuko varpelis. Kasdien siauruku jis riedėdavo nuo Smalininkų į Pagėgius ir Tilžę, todėl buvo pagrindinė susisiekimo priemonė, vietinių praminta bimbelbanu – skambančiu traukiniu.
Viešvilėje jis stodavo tris kartus – miestelio pradžioje, centre prie rampos, kur buvo pieninė, ir vakaruose prie katalikų bažnyčios. Kirto gatvę prie ambulatorijos ir į Pagėgius važiavo kairiąją gatvės puse. Kadangi neturėdavo kur įsibėgėti, per miestelį važiuodavo itin lėtai – keleiviai suspėdavo ne tik apsipirkti, bet ir ramunių pievoje prisiskinti.
„Daug žmonių siauruku keliaudavo, išsikalbėdavo, susidraugaudavo, net šventes kartu švęsdavo. Kartą, per didžiulę pūgą, užpustė siauruko bėgius – teko ilgam sustoti. Stipresni vyrai iššoko atkasti pusnių, o likusius traukinio mašinistas vaišino meškiniu – spiritu su medumi. Traukinyje buvo muzikantų – jie tuoj pat užgrojo. Šventė tęsėsi tol, kol traukinukas vėl nupupsėjo siauruku“, – pasakojo A. Liaudaitis.
Sugriauto siauruko tilto atramos tebestūkso žuvitakio slėnio pakraštyje, o viešviliečiai dažnai pasvajoja, kad kada nors per miestelį vėl pupsės toks siaurukas. Galima sakyti, jau ir pupsi – šį rudenį atnaujintame Pagėgių turizmo informacijos centre sukurtoje interaktyvioje ekspozicijoje imituojamas siaurojo geležinkelio traukinio vagonas. Patogiai susėdę lankytojai dideliuose ekranuose gėrisi Viešvilės bei Smalininkų krašto vaizdais ir klausosi A. Liaudaičio praeitin nukeliančio pasakojimo.
Viešvilės kaimo bendruomenės centras taip pat svajoja atgaivinti siauruką – jei ne nutiesti naujus geležinkelio bėgius, tai bent įrengti ekspoziciją vagone.
„Gal ir mes galėtume savo svečius pasitikti maršu ir pavaišinti uogų užpiltine – juk viešviliečių soduose tebeauga ir vyšnios, ir juodieji serbentai, o prie namų baltai žydi juodas uogas nokinantys krūmai“, – įsisvajoja Algimantas, prisiminęs, kaip Viešvilėn atvykusi paštininko Jonelaičio duktė atsivežė visą dėžę mažučių buteliukų ir visus pažįstamus vaišino skaniausiomis užpiltinėmis.
Su bimbelbanu galėtų sugrįžti ir tradiciniai šio krašto patiekalai – kodėl paragauti žagarėlių užgerdami kafija negalėtų į Viešvilę atvykę turistai?
Ir gali būti, kad kur kas skaniau nei sovietmečiu išpopuliarėjusią žuvienę jie valgytų kepintais spirgučiais pagardintą rūgštynių bulvienę.

Brangiausia vieta – gimtinė

Prie pat geležinkelio linijos gyvenanti Birutė Ripinskienė save taip pat laiko šiek tiek šišioniške – jos mama prieš karą paslapčiom perėjo sieną ir įsidarbino vokiečio advokato dukters aukle.
„Mama sakydavo, kad gyvendama Suvalkijoje nešiojo lininius, o čia iškart apsivilko šilkinius rūbus. Kai darbdavys ją nuvedė į kambarį, pamanė patekusi į rojų. Jų namuose kiekvieną vakarą lankydavosi svečiai, likdavo daug maisto, todėl mama pavasarį nupirko paršiuką ir iki vėlyvo rudens jį pašiūrėje augino. Advokatui pasakė tik tada, kai kiaulę reikėjo skersti. Mama vis pasakodavo, kad tarnai mėsą išrūkė ir ja vaišindami svečius gyrėsi, jog tai Anos skanėstai“, – mamos prisiminimus saugo Birutė.
Tokius, kaip jos mama Onutė, į Viešvilę traukė turtingas gyvenimas. Siaurukas garantavo gerą susisiekimą, dėl to čia veikė daug įmonių, didžiausioje Baltijos šalyse lentpjūvėje dirbo net 500 darbininkų. Klestint pramonei klestėjo ir verslas – miestelyje veikė keturiolika parduotuvių, keturi restoranai su viešbučiais, o Riedelsberge klestėjo kaimo turizmas – svečiams buvo įrengta apie 20 kambarių ir siūloma įvairiausių paslaugų ir pramogų: nuo puikaus maitinimo, iki pasivažinėjimo karieta po apylinkes ir linksmų vakarėlių ryškiai iliuminuotoje aikštelėje.
Bet emigrantų gyvenimas nebuvo lengvas. Kartą, kai grįždama pas tėvus, penkioms sesėms vežė lauktuvių – šilkų suknelėms, su kontrabanda ją pagavo vokiečių muitininkai, tada Onutei per naktį teko pasėdėti teismo rūmų šaltojoje.
Per karą išvežta į Dancigą prievartiniams darbams, pokariu ji vėl grįžo į šiuos kraštus. Susikūrus kolūkiui dirbo sandėlininke. „Sandėlis buvo įkurtas restorano patalpose – atsimenu, kaip su broliu lakstydavome po tuos kambarėlius, apžiūrinėdavome sukrautą medų, kiaušinius ir kitas gėrybes“, – pasakojo moteris, nuo vaikystės su tėvais gyvenusi vokiečių paliktuose namuose. Viename jų, po potvynio tvarkydami rūsį, rado lobį – aptrupėjusį porcelianinį servizą, o už jo – žmogaus griaučius. Surišo Birutės mama kaulelius į skepetą ir palaidojo kapinėse.
„Kodėl likau gyventi Viešvilėje? Man čia patinka – niekur nenorėčiau išvykti. Visą Lietuvą su sūnumi apvažinėjau, bet geriau neradau. O ir kaip gyvenčiau tarp visai nepažįstamų?“, – stebisi moteris, daugelį metų miestelyje dirbusi kirpėja.
Dar ir dabar Viešvilę dažnai ji mato vaiko akimis. Eidama lankyti mamos kapo prisimena, kad ten, kur dabar žuvitakis, stovėjo malūnas, krisdamas vanduo suko didžiulį ratą. Pakelėse užaugę didžiuliai medžiai Birutei atrodė kaip tunelis. Prisimena ir senąjį turgų, priešais kurį dabar gyvena.
Ripinskų namas – vienas gražiausių Klaipėdos gatvėje. Remontuodamas pastatą, kuriame nuo vaikystės gyveno, architektu tapęs Birutės sūnus išlaikė vokišką stilių – paliko ir baltas koklių krosnis, ir langus su apvadais, pristatė tokias pat vokiškas gonkas. Geriau už kitus jis žino, kad namai yra gyvi istorijos liudininkai, o istoriją reikia gerbti.

Didžiausias turtas – miškai

Didžiąją dalį Viešvilės seniūnijos teritorijos užima miškai, dėl to gyventojų čia dar mažiau nei Smalininkuose. Nemažai gyventojų turėjo tarpumiškiuose prisiglaudę kaimai, tačiau jie jau baigia ištuštėti – netoli Jūravos, Vilkduobių kaime, teliko viena sodyba.
Viešvilės girininkas Kęstutis Masaitis įsitikinęs, kad miškas yra didžiausias šio krašto turtas. 
„Žemės čia nederlingos, smėlynuose lietus garmėte nugarma – jei iš hektaro toną ar dvi kviečių, avižų ar grikių prikuli, tai ir viskas. O miškai pilni gėrybių – kaip Varėnoje, grybai ir uogos žmones maitina. Kas netingi, vasarą per mėnesį daugiau kaip po 1000 Lt lengvai užsidirba, nes net grybingais metais už baravykų kilogramą supirkėjai 10 Lt moka“, – pasakojo girininkas, suskaičiavęs, kad vasarą Viešvilėje veikia net dešimt grybų supirktuvių.
Bet praėjusi vasara uogautojams ir grybautojams nebuvo dosni – vos pražydusios nušalo mėlynės, o ir grybai pušynuose nedygo. Prieš 34 metus į šiuos kraštus atvykęs girininkas tikina tokių prastų metų neprisimenąs, bet žmogus prieš gamtą bejėgis – to, ko nėra, niekaip nepasiims. Užtat darbo miške gali gauti kone kiekvienas, kieno rankos nebijo kapstytis žemėje, o kupra nekrūpčioja nuo uodų ir mašalų atakų.
Viešviliečiai žino, kad Kęstutis – ne tik girininkas, bet ir bitininkas. Pirmąją bičių šeimą maždaug prieš penkiolika metų girininko sodybai papuošti padovanojo draugas. Nuo tada avilių kasmet daugėja – bitės apsigyveno ne tik didžiuliame K. Masaičio sode, bet ir Kalvelių miškuose. Miškuose ir laukuose surinktas medus gerokai tamsesnis už įprastą pievų medų, tačiau vertingas – natūralioje gamtoje nėra chemikalų, nes tarpumiškiuose niekas nieko nesėja ir nepurškia.
Bet ir bitėms reikia maisto, todėl K. Masaitis joms pasėja po hektarą ar net du grikių. Iš žydinčių grikių suneštas medus turi aštroką kvapą ir skonį, tačiau labai reikalingas sergantiems širdies ligomis, nusilpusiems po operacijų, nes jame yra daug geležies.
Dabar Masaičių ūkyje – penkiasdešimt bičių šeimų. „Prilipo man jos prie širdies, neįsivaizduoju, ką ilgais vasaros vakarais be jų veikčiau“, – juokiasi Kęstutis, dieną braidantis po miškus, o vakarais kalbinantis savo bites. Girininkas tikina, kad net ir nederlinguose Viešvilės smėlynuose galima ūkininkauti, tik 50 bičių šeimų pragyvenimui neužtektų. Reikėtų bent triskart daugiau, o dar geriau būtų, jei už pusės litro medaus indelį gautų ne 15 Lt, o 45 Lt – tiek, kiek Airijoje lietuviai moka.
Žinia, ir be bičių jis turėtų ką veikti, nes dar yra ir prisiekęs medžiotojas, Viešvilės medžiotojų būrelio vadovas. Tarp miškų gyvenant kitaip būti negali, juolab kad Kęstučio valdos – visai greta 3 tūkst. ha miškų apimančio Viešvilės rezervato, o jame idealios sąlygos plėšrūnams tarpti. Tad ir Viešvilės girininkijos valdose yra ne tik briedžių, šernų, stirnų ir lapių – girininkas gali patvirtinti, kad yra ir vilkų, ir lūšių.
Ir netiesa, kad šie žvėrys slepiasi tik tankmėje, todėl neįmanoma jų pamatyti. Girininkas pasakojo, kad prieš keletą metų visai šalia miestelio pats sutiko per kelią bėgančius keturis vilkus, o lūšį matė miške netoli rezervato. Tai valstybės saugomi žvėrys, todėl Viešvilės būrelio medžiotojai į juos žiūri pagarbiai. Kaip ir daugeliui medžiotojų, K. Masaičiui miškas yra gyva dvasia, maloniai priimanti ir dosniai apdovanojanti tik tuos, kurie supranta, jog viską – žvėris, medžius, grybus, uogas, net samanas ir kerpes miške reikia saugoti.

Laimę atrado ūkyje

Šilutiškis Jonas Šiaudvytis gyventi į Viešvilę atvyko 1979-aisiais, neradęs laimės Kaune. Čia greitai pritapo, susirado gerą darbą, o dabar džiaugiasi atradęs ir gyvenimo džiaugsmą. „Nėra didesnės laimės kaip ūkininkauti“, – sako žmogus, dirbantis nederlingus Viešvilės smėlynus ir dėl to nė kiek nepergyvenantis.
Jonas žino, kad šiame krašte ūkininkaujant grūdus pigiau pirkti nei pačiam auginti.
Todėl sočiai mėšlu pamaitintoje žemėje jis augina bulves ir moliūgus. Bulvės – patiems ir vaikų šeimoms, o moliūgai – buliukams. Moliūgų užauga daugiau nei grūdų, įsitikinęs ūkininkas, kasdien savo bandai po 20 didžiųjų skanėstų nuvežantis. Sako, buliukai moliūgus kaip saldainius sugraužia – net žievės nelieka. 
Taip pat sočiai mėšlu Jonas tręšia ir pievas, kur ganosi jo mėsinių karvių banda. Per daugelį metų J. Šiaudvytis įsitikino, kad mišrūnės geriau už bet kurias veislines, nes duoda daugiau pieno, geriau auga veršiukai. Įsitikino, kad mėsinėms miltų geriau nė neduoti, nes karvės – žoliaėdžiai gyvūnai.
„Pabandai ir žinai, kas geriau, žiūri, kaip pigiau užauginti gyvulį. Man neblogai sekasi, saldžių moliūgų priėdę buliai kaip ant mielių auga“, – juokiasi Jonas, kasmet savo bandai užauginantis bent 20 t moliūgų.
Ūkininkas neslepia, kad auginti mėsinių galvijų bandą daug lengviau nei pieninių – pinigai tie patys, o darbo daug mažiau. „Vasarą tik atsuku vandens kraną – ir visas darbas. O šienauti šiais laikais ne problema, nes turiu gerą presą. Anksčiau dvi karves turėdamas sunkiau dirbau“, – juokiasi J. Šiaudvytis, niekur neskubantis ir žiemą. Jei pailsta tvarte mėšlą valydamas, prisėda, į gyvulius pasižvalgo, nes kiekvienam gyvam padarui reikia dėmesio.
Rūpintis gyvuliais Jonui patinka – tą darbą pamėgo dar jaunystėje, pas tėvus gyvendamas. Gyvulių turėjo ir Viešvilės vaikų globos namuose ūkvedžiu dirbdamas, nes kitaip nepragyveno. Nors valdžia atidžiai žiūrėjo, kad pernelyg nepraturtėtum, ne tik Viešvilėje buvo madinga nutrijas auginti. Sunkiam darbui palengvinti Jonas sukonstravo traktorių – kaip tikrą, tik trijų ratų, kad valdžia neprisikabintų. Nors paveždavo traktoriuku tik toną, nereikėdavo prieš ūkio mechanizatorius galvos lenkti – pats susiveždavo iš laukų šieną, runkelius ir bulves.
„Dabar gyvent – pasaka, kad tik sveikatos būtų, dar ilgai su džiaugsmu ūkininkauti galėčiau“, – tikina Jonas, kurio kraujyje greičiausiai slypi senelio genai. Jis irgi buvo ūkininkas, Šilalės rajone prieškariu 150 ha žemės dirbęs. „Savo tiek neturėjo, Žarėnų dvarą iš pusės dirbo, bet rusams užėjus vis tiek turėjo miške slapstytis – būtų į Sibirą išvežę“, – pasakojo J. Šiaudvytis.
Jono tvarte šią žiemą stovi per dvidešimt mėsinių telyčių ir bulių. Galėtų turėti ir daugiau, bet miestelyje tvartų tiek neišplėsi. Laimė, už tvoros – iki pat miško plyti laukai. Didžioji dauguma natūralių pievų apleistos, nes jau senų seniausiai nenaudojamos. Žiūrint į jas ūkininkui skauda širdį.
„Viešvilėje dar 30 tokių kaip aš ūkininkų galėtų būti. Tik pagalvokit, kiek naudos turėtų valstybė. Laimė, kad šiemet tas pievas biokuro gamintojai nušienavo, nes būtų mišku tapusios“, – skundėsi vyriškis, pavyzdžiu visiems rodantis viešvilietę Lidiją Strikienę. Moteriai jau per septyniasdešimt, o karvę vis dar laiko.
J. Šiaudvytis įsitikinęs, kad daugiau žmonių imtųsi ūkininkauti, jei suprastų, kokia laimė sau dirbti. „Kai ūkvedžiu dirbau, nervų kamuolys buvau. Dabar esu ramus kaip belgas, nes jokios įtampos nepatiriu, nežinau, kas yra stresas“, – ūkininkavimo privalumus aiškino žmogus. Šiemet savo žemės valdą dar padidinęs ūkininkas neslepia, kad jam tai tik investicija, bet anūkams tai bus geras ateities ūkio pagrindas.

Valgo kleckus, geria tiją

Netiesa, kad Mažosios Lietuvos tradicijos šaknis įleido tik Viešvilėje – ir Smalininkuose yra žmonių, vaikystėje pamilusių šį kraštą ir savęs nebelaikančių pribuišiais. Viena jų – Smalininkų technologijų ir verslo mokyklos mokytoja Zita Sakavičienė, įvairiuose bendruomenės renginiuose svečius vaišinanti kafija ir verdanti kliunkę.
Atvykęs dirbti į Mantvilių girininkiją jos tėvas eigulys Justinas Daunoras apsigyveno Vidugirio kaime, prie pat sienos su Mažąja Lietuva. „Mama greitai susidraugavo su Žirniškių, Palėkių, Pašvenčio kaimų moterimis ir mane visur vesdavosi. Dabar internete pagal pavadinimus atpažįstu patiekalus, kuriuos mama gamindavo – visi jie priskiriami Mažosios Lietuvos kulinariniam paveldui“, – tikina moteris, ne tik renkanti šio krašto valgių receptus, pasidalijanti jais su bendradarbėmis, bet ir tokiais patiekalais maitinanti savo šeimą. Zita džiaugiasi, kad tie valgiai pigūs, sotūs, o svarbiausia – sveiki, nes dažniausiai gaminami iš kruopų ir daržovių.
Z. Sakavičienės pomėgis gaminti neabejotinai paveldėtas iš mamos. „Tėtis sakydavo, kad jo Elytė pietus iš nieko gali pagaminti – ir tikrai, mūsų šeima visada valgydavo skaniai, šventėms turėdavome smėlinių pyragų, riesčių, spurgų ir kitokių skanumynų“, – prisimena Z. Sakavičienė.
Nepastebimai jų namuose žemaitiškus pakeitė šio krašto valgiai. Bet niekada mamos virta duonzupė, pasak Zitos, nebuvo tokia skani, kaip vaikystėje pas Žirniškių kaimo močiutę. Vasarą pirštus apsilaižydavo valgydami saldžią sriubą su leistiniais kleckais. Skanūs ir bulvių tarkių kleckai, pagardinti spirgučių padažu. „O mūsų krašte su tokiais kleckais pienišką sriubą virdavo“, – pasakojo Zita.
Pasak mokytojos, daugelis smalininkiečių verda daržovių ir mėsos troškinį, tik nežino, kad toks patiekalas šiame krašte buvo vadinamas kliunke. Zita pusryčiams dažnai kepa pautienę – suplaka kiaušinius su pienu ir kaip blyną lieja į keptuvę.
„Bet anksčiau pusryčiams beveik visada valgydavome sviestu apteptą ir marmeladu pagardintą duoną, užgerdami tija arba kafija. Kai tokiais sumuštiniais pavaišinau Justino Stonio muziejaus svečius, visi pirštus laižėsi ir sakė: tai mūsų vaikystės valgis“, – pasakojo Z. Sakavičienė.
Tija – tradicinė šio krašto mėtų arbata, o kafija verdama iš sudaigintų ir skrudintų miežių. Jos recepto Zita niekam neišduoda, nors ir nedaro iš to komercijos. Moteris įsitikinusi, kad įdomūs tik tie patiekalai ir produktai, kurie netampa masinio vartojimo. „O be to, kiekviena šeimininkė turi turėti savo kafijos receptą“, – juokiasi moteris.
Užtat savo bičiulėms ir bendradarbėms Zita pataria žuvį sūdyti pagal kuršių receptą: į litrą vandens įdėti 2 šaukštelius cukraus, 6 šaukštus druskos ir bent 5 minutes pavirinti su peletrūnu, lauro lapais ir kvapiaisiais pipirais. Atšaldytu marinatu užpilti nedideles žuvis – karšius, šalvius, strimėles, palaikyti šaldytuve 2–3 paras. „Kepti nereikia, galima valgyti kaip silkę. Pati išbandžiau ir vyras gyrė, kad skanu“, – smagiai pasakojo moteris.
Yra receptų, kurių Zita dar neišbandė. Norėtų išsivirti citerbrei – spirgučiais pagardintos drebančios košės iš tarkių ir pieno. Negauna rainų žirnių šiupiniui su kiaulės galva. Ilgai nežinojo, kad jos šeimos pamėgti agurkai garstyčių marinate vadinami zelgurkiais.
Z. Sakavičienė tikina, kad internete informacijos apie Mažosios Lietuvos patiekalus nedaug, o senų žmonių, kurie juos atsimintų, jau beveik neliko. Užtat kiekviena žinutė yra aukso vertės. Visada, kai į Smalininkus suvažiuoja jos vaikystės draugai, kalba sukasi apie seniai praėjusius laikus, jau mirusius tėvus ir jų puoselėtą gyvenimo būdą. Tada belieka tik džiaugtis, kad ir smėlinį pyragą kepa, ir kliunkę bei duonzupę verda ne tik ji, bet ir dukros, savo šeimas maitinančios namuose išmoktais patiekalais.

Smalininkus išaugino technikumas

Smalininkai neatpažįstamai pasikeitė po Antrojo pasaulinio karo. Buvęs reikšmingas ir turtingas pasienio miestelis tarsi subliuško. Ne ką tepadėjo ir 1945 metais suteiktas miesto statusas. Bet patys smalininkiečiai savo miestą dažniausiai vadina miesteliu – ir todėl, kad mažas, ir todėl, kad myli.
Praėjus beveik dešimtmečiui po karo Smalininkai ėmė atsigauti – čia buvo įsteigtas žemės ūkio mechanizacijos technikumas, o dar po dešimtmečio išaugo ir technikumo miestelis – su visais miestiškais patogumais. Technikumas statėsi plynoje vietoje, kur tarpukariu, kaip ir „Šviesos“ skaitytojams yra pasakojusi lietuvininkė Anė Vasiauskienė, buvo didelis Motiejaus ūkis.
Tuos laikus puikiai prisimena Vytautas Zigmantas Dabulskis – 1954-ųjų rugpjūčio 24 d. jis pirmasis atvežė stojimo dokumentus į ką tik atidarytą technikumą. Buvo baigęs vidurinę, atitarnavęs armijoje ir spėjęs padirbėti korespondentu Skaudvilės laikraštyje. „Stojančiųjų buvo nedaug, bet buvo ir keturiasdešimtmečių, ir grįžusių iš kalėjimo, ir karininkų, įstojo ir trys merginos. Visi laikėme konkursinius egzaminus – lietuvių, rusų kalbų ir matematikos“, – prisimena Vytautas savo atvykimą į Smalininkus, kur įsikūrė visam gyvenimui.
„Mačiau Smalininkus ir ką tik po karo: 1947 ar 8 metais valdžios pavaryti važiavome su tėvu arkliais į Viešvilės miškus vežti rąstų “, – pasakoja Vytautas. Jaunuoliui iš Lenkčių kaimo Eržvilko parapijoje Smalininkai tuomet pasirodė šaunus miestas: namų pagrindinėje gatvėje buvo dargi daugiau nei dabar, o kas juose, karo apgriautuose, gyveno, Vytautas tuomet nesidomėjo.
Žemės ūkio mokykla įsikūrė pastate, kur dabar seniūnija ir ambulatorija, o studentai gyveno dviejų aukštų baltame name prie uosto. „Baisiai gyvenom, – prisimena Vytautas. – Apačioje gyventojai augino kiaules, o mus sukėlė į viršų. Languose nebuvo nė vieno stiklo, bet stogas buvo. Praustis eidavom į Nemuną, kol upė užšalo. Paskui suremontavo mums bendrabučius pastate, kur dabar kirpykla, ir name priešais.“
Mažai tebuvo mokymo priemonių, tačiau dėstytojai buvo baigę aukštuosius mokslus, o visiems vadovavo mokymo dalies vedėjas Vytautas Gurklys. Mokiniai sąžiningai mokėsi, pusė Vytauto grupės buvo penketukininkai, o jis pats technikumą baigė raudonu diplomu.
Kai 1965 m. šiaurinėje miestelio dalyje išdygo naujas technikumo mokomasis korpusas, Vytautas jau dirbo elektrotechnikos dėstytoju. „Kai kraustėmės, labai daug darbo įdėjome visi, kiekvienas rengėme savo dalyko laboratorijas, dirbome net naktimis. Tuomet nebuvo taip, kad pravedei pamokas ir uždarei duris.“
O aplinkui, prisimena Vytautas, vis statė ir statė: gyvenamuosius namus, bendrabučius, mokomąsias dirbtuves, pasodino parką – atsirado atskiras technikumo miestelis. Žmonių buvo daug – mokinių per tūkstantį, antra tiek neakivaizdiniame skyriuje, mokymo lygis labai aukštas – baigusiųjų Smalininkų technikumą atskirų dalykų pažymius įskaitydavo aukštosios mokyklos.
Dar mokydamasis Vytautas su draugais subūrė kapelą. „Grojau  smuiku, patys pasiruošę važinėjom ir į rajoninius pasirodymus. Paskui, jau dirbdamas dėstytoju, grojau dūdų orkestre – didelis buvo orkestras ir tarp technikumų turėjome pirmą vietą Lietuvoje. Ir choras buvo didelis, šokių kolektyvas, vaidinimai vykdavo“, – auksinius laikus prisimena Smalininkų technikumo pirmos laidos absolventas ir visus savo darbo metus šiai mokyklai paskyręs V. Z. Dabulskis.

Atvira ir svetinga mokykla

Praėjusį rudenį Smalininkus išauginusi mokymo įstaiga šventė 60-metį – jau kaip technologijų ir verslo mokykla. 2006-aisiais pasikeitė mokyklos statusas ir pavadinimas. „Prieš tai buvome aukštesnioji mokykla, bet netapome kolegija. Buvo daug abejonių, nerimo, kintančioje švietimo sistemos struktūroje reikėjo ieškoti nišos. Bet dabar profesinis mokymas įgyja vis daugiau prestižo, o mūsų mokykla jau turi savo vietą po saule“, – neabejoja Smalininkų technologijų ir verslo mokyklos direktorė Ina Budrienė.
Direktorės pavaduotoja Vida Nenortienė, kuri yra ir profesinio mokymo programų išorinio vertinimo ekspertė, sakė, kad Smalininkų TVM turi 50 patvirtintų mokymo programų baigusiems vidurinę ir pagrindinę mokyklą ar neturintiems pagrindinio išsilavinimo ir kasmet kviečia jaunimą įsigyti keliolika profesijų. Suaugusieji gali pasirinkti profesinio mokymo programą ir individualų mokymo būdą. Mokykla taip pat vykdo žemdirbių tęstinį profesinį mokymą.
Nuo 2008 m. mokykloje veikia gimnazijos skyrius, o 2011 m. įsteigtas specialiojo ugdymo skyrius.
Neseniai dalyvaudama Lietuvos kaimo plėtros mokymo įstaigų asociacijos 20-mečio minėjime Vilniuje direktorė I. Budrienė buvo maloniai nustebinta, nes daugelis pranešėjų ir kalbėtojų minėjo Smalininkus.
„Šiemet prizines vietas mūsų mokiniai užėmė respublikinėse jaunųjų automobilių vairuotojų varžybose, logisto ekspeditoriaus ir tarptautinio vežimo vairuotojo ekspeditoriaus profesinio meistriškumo konkurse bei konkurse „Geriausias jaunasis verslininkas“. Tai apibūdina ne tik mokinių puikų pasiruošimą darbui, bet ir mokytojų aukštą kvalifikaciją bei kompetenciją. Nemažai mūsų mokytojų šiemet stažavosi užsienyje, o mokiniai atliko praktikas panašaus profilio mokyklose ir verslo įmonėse Vokietijoje, Čekijoje ir kitose šalyse. Savo mokykloje irgi rengiame įvairių profesinio meistriškumo renginių, į kuriuos kviečiame ir pačios siūlosi atvykti rajono bendrojo lavinimo mokyklų komandos“, – pasakojo direktorės pavaduotoja V. Nenortienė.
Mokykloje įsteigta verslo praktinio mokymo firma „Aitvaras“, įruošta mokomoji kavinė, virtuvė ir lankytojų aptarnavimo salė, įrengtas modernus autoservisas. Renovuotas bendrabutis, atnaujinta sporto salė.
Nuskambėjus paskutinės pamokos skambučiui technologijų ir verslo mokyklos durys dar ilgai nerakinamos – aktų salėje repetuoja mokyklos pučiamųjų instrumentų orkestras, į treniruotes renkasi Smalininkų ir Jurbarko sportininkai, pasimankštinti treniruoklių salėn ateina bendruomenės žmonės.
„Reikia dėkoti tam laikmečiui, kuris pritraukė čia daug išsilavinusių žmonių, kūrusių Smalininkų būtį ir buitį, ir tuometiniam direktoriui Algirdui Gluodui, kuris sudarė sąlygas ateiti, gyventi, o mokyklai – gyvuoti. Tie šviesūs žmonės labai daug davė ir duoda Smalininkams, – sakė I. Budrienė.

Kartodromas vėl ūžia

Tauras Staniulis – vienas iš tų, kurie nori, kad Smalininkai gyvuotų ir klestėtų. Su bendraminčiais jis ėmėsi iniciatyvos atgaivinti kartodromą ir jau keleri metai čia vėl ūžia kartingai, vyksta varžybos, o pasivažinėti pramoginiais kartingais gali visi ekstremalių pojūčių mėgėjai. Toje pačioje trasoje, kurioje pasiekė sportinių aukštumų, Tauras dabar treniruoja būsimas kartingų sporto žvaigždes.
Smalininkų technikumas kartodromą pasistatė 1982 metais ir jo trasa buvo geriausia ne tik Lietuvoje, bet ir viena geriausių tuometinėje Sovietų sąjungoje, čia treniravosi jos rinktinė ir vyko aukšto rango varžybos. Smalininkų technikumo komandą treniravo automobilių ir kartingų sporto legenda tituluojamas Romualdas Ščiuckas. Jis buvo ir Tauro treneris – vienuolikmetį pagavo važinėjantį tėvo motociklu ir visam laikui užkrėtė kartingais.
„1984-aisiais šioje trasoje jau aš gazavau – buvau Smalininkų technikumo studentas, inžinierius mechanikas. Kiek žmonių prisirinkdavo! Tais pačiais metais Sąjungos čempionate važiavom kartu su Darium Jonušiu ir užėmėm antrą vietą. O kiek laimėta spartakiadų – nė nežinau“, – pasakoja vyriškis, iš stalčiaus traukdamas senas fotografijas ir diplomus. Dėlioti istoriją ir skaičiuoti apdovanojimus kol kas jis neturi laiko, nes visa galva tebėra paniręs į kartingų sportą. Tiesa, pats jau nebelenktyniauja, bet dabar, kaip ir jo treneris, T. Staniulis irgi vadinamas sporto legenda ir vertinamas kaip geriausias Lietuvoje jaunimo kartingų treneris.
Smalininkų komanda buvo viena stipriausių. Nuo 1986-ųjų jai vadovavo T. Staniulis ir pats dar lenktyniavo iki 1992-ųjų – tada tapęs Lietuvos kartingo čempionu atsidavė tik trenerio darbui. Deja, po poros metų kartodromo veikla nutrūko. „Kartingai – brangus sportas. Kartodromą pastatė technikumas, sportininkus labai rėmė organizacija, vadinama DOSAF’u, paskui nei to, nei ano nebeliko“, – paaiškina treneris.
Tačiau entuziazmas niekur nedingo. 1999 m. Tauras su bendraminčiais įsteigė sporto klubą ir dvejus metus kartodrome rengė respublikinį ralio kroso čempionatą – kad, pasak Tauro, trasa nenumirtų ir neužželtų runkeliais. „Nespėjo užželti – su Klaipėdos kartingų entuziastais nutarėm atgaivinti asfalto dangą, ir nuo 2009-ųjų vėl trasoje gazuojam“, – sako T. Staniulis.
Kartodromą prižiūri sporto klubas RKV ir Smalininkuose vyksta įvairių taurių varžybos bei Lietuvos ir Baltijos čempionatai. Varžybose visada dalyvauja ir Tauro auklėtiniai – ir dabartiniai, ir Lietuvos kartingo žvaigždės, kurie smalininkiečio treniruojami pradėjo savo kelią į didįjį sportą.
Su savo auklėtiniais T. Staniulis važinėja ir į pasaulio bei Europos čempionatus, pats ruošia jų kartingus, nes nuo technikos didele dalimi priklauso lenktynių rezultatas. Ir nervinasi, ir jaudinasi, ir džiaugiasi vaikų startais.
O dar Tauras džiaugiasi, kad vėl ūžia ir gaudžia kartodromas, kad daugybė žmonių atvyksta pasivažinėti pramoginiais kartingais ir gali patirti bent dalį to, ką patiria sportininkai, įveikdami lenktynių trasų vingius ir finišo tiesiąsias, o išsiveža gražius įspūdžius apie jo gimtinę – Smalininkus.

Daiva BARTKIENĖ,
Danutė KAROPČIKIENĖ



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook