Balsavimas

Ar mylite Lietuvą?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Nepailstantį laiko ratą suka Skirsnemunės apylinkių žmonės

Nepailstantį laiko ratą suka Skirsnemunės apylinkių žmonės (0)

2014-12-03

Keliolika kilometrų palei Nemuną – Skirsnemunės seniūnija, jos centre – ilgas kaip smilga miestelis, tarsi karoliukai prie jo prilipę 23 kaimai ir trys gyvenvietės. Istorikai spėja, kad būtent šioje panemunės vietoje stovėjo pirmoji lietuvių pilis, svarbiausias taikos sutartis čia pasirašė Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovai. Garbingos savo krašto praeities nepamirštantys žmonės dabar verčia naują istorijos puslapį.

Permainų laikas

Pernai 700 metų jubiliejų atšventusi Skirsnemunė – bene labiausiai besikeičiantis panemunės miestelis. Jo atgimimas prasidėjo dar 2001 metais, pastačius naują mokyklos pastatą. Prieš dvejus metus baigus įgyvendinti kaimo vietovių atnaujinimo projektą, Skirsnemunė praturtėjo nauju stadionu ir žaidimų aikštelėmis, miestelio centrą papuošė parkas, įrengti pėsčiųjų takai, apšviestos gatvės.
Švenčiant jubiliejų miestelį papuošė dar vienas gražus akcentas – skirsnemuniškė architektė Gražina Gadliauskienė suprojektavo, o kaimo bendruomenė įrengė praeitį su dabartimi jungiantį skverą ir visiems amžinybėn išėjusiems pastatė atminimo akmenį.
Skirsnemunės seniūnas Vladas Vainauskis džiaugiasi, kad tokių miestelį puošiančių ir žmonių gyvenimo kokybę keičiančių projektų įgyvendinta ne vienas – ir tai yra kaimo bendruomenės nuopelnas. „Mūsų žmonės aktyvūs, jei mato, kad gali gyventi patogiau, nelaukia, kol valdžia jais pasirūpins, – patys rašo projektus, ieško finansavimo, o gavę sutelkia visus bendram darbui“, – tvirtina seniūnas, neatsidžiaugiantis naujausia bendruomenės iniciatyva prie kapinių įrengti automobilių stovėjimo aikštelę.
Baigus įgyvendinti tarptautinį vandentvarkos projektą, V. Vainauskio nuomone, gyvenimas Skirsnemunėje niekuo nesiskirs nuo miesto – didžioji dauguma gyventojų galės naudotis centralizuotai tiekiamu geriamuoju vandeniu ir nuotekų tinklais.
Skirsnemunės seniūnas pripažįsta, kad nemažai permainų vyksta bendruomenių iniciatyva, ir negaili gerų žodžių seniūnijoje veikiančioms kaimo bendruomenėms. Skirsnemunės kaimo bendruomenė savo lydere pavasarį išrinko Editą Lendraitienę, o Pilies I kaimo bendruomenės vairas neseniai patikėtas Danguolei Kazlauskienei. „Mūsų visų gyvenimą laiko keturi stulpai – bendruomenės, parapija, mokykla ir seniūnija. Kartu dirbant jokie sunkumai nebaisūs“, – įsitikinęs V. Vainauskis.

Gyvenimą tvarko patys

Seniūnijos duomenimis, šiuo metu Skirsnemunėje gyvena apie 1000, Pilies I kaime – maždaug 300, Vencloviškiuose – apie 200, o Jakaičiuose – 150 žmonių. Iš viso seniūnijoje – per 2300 gyventojų. Kol kas žmonių yra ir visuose 23 seniūnijos kaimuose.
„Didžiuojamės, kad seniūnijos centre nėra sodybų užkaltais langais – visos greitai nuperkamos, nes nekilnojamasis turtas mūsų krašte turi vertę. Smagu, kad sodybas perka jauni žmonės, nes mokykloje dėl to daugėja vaikų“, – tvirtina V. Vainauskis. Seniūnas pripažįsta, kad nemažai senų sodybų atgyja tik vasarą. Miestuose gyvenantys skirsnemuniškių vaikai brangina tėvų namus, dažnai jų neparduoda tik dėl to, kad vasaros savaitgaliais ir per atostogas galėtų sugrįžti į gimtinę.
Kad gyvenimas gerėja, rodo ir faktas, jog vis mažiau skirsnemuniškių prašo pašalpų. „Daugelis jau suprato, kad gyventi iš visuomenės malonės nėra smagu. Perversmas žmonių sąmonėje įvyko tuomet, kai paskelbėme, kad norintys gauti pašalpas turės padirbėti visuomenės naudai. Liko tik tie, kuriems labiausiai reikia paramos“, – teigia seniūnas.

Žemei reikia pasišventėlių

Nors Skirsnemunės seniūnijos gyventojams Jurbarkas ranka pasiekiamas, o panemunės plentu pirmyn atgal kone kas valandą zuja autobusai, tačiau dirbti į miestą važinėja anaiptol ne visi – nemažai skirsnemuniškių užsiėmimą randa ten, kur gyvena.
Ypač aktyvūs šiame krašte ūkininkai. Jais tapo bene visi, atgavę žemės nuosavybę, tačiau liko tik atkakliausieji. Vieni paseno ir pasitraukė iš žemės ūkio gamybos, kiti susirado lengvesnių užsiėmimų. Seniūnijos žemės ūkio specialistė Zita Neverdauskienė pastebėjo, kad kasmet mažėja deklaruojančiųjų pasėlius, tačiau jų plotai didėja.
„Jei dar buvo koks nedirbamas žemės lopinėlis, tai dabar jau visi įdirbti ir užsėti. Žemės mūsų krašte derlingos, protingai dirbantiems duoda nemažą naudą“, – tvirtina Z. Neverdauskienė.
Deja, kasmet sunyksta ir dalis gyvulininkystės ūkių – seni žmonės nebeįstengia auginti kiaulių, melžti karvių. „Tie, kurie turi žemės, dirba labai daug ir sunkiai, bet gerai gyvena. Tačiau ne kiekvienas gali būti ūkininku. Žemė reikalauja ne tik darbščių rankų – reikia ir žinių, sumanumo, net nuojautos. Geri ūkininkai sėjomainą ir veisles planuoja keleriems metams į priekį“, – tikina Skirsnemunės seniūnijos žemės ūkio specialistė.
Pasak jos, seniūnijoje yra daugiau kaip pusšimtis verslinių ūkių. Nuo seno gerbiama daug laurų nuskynusi Zinaida Dumčaitienė, Edmundas Štulas ir jo brolis Rimantas, Marytė ir Jonas Pečiuliai, Aurelija Gedminienė. Tačiau, Z. Neverdauskienės įsitikinimu, nereikia turėti daug žemės, kad gerai gyventum. Savo vietą žemės ūkio produktų rinkoje seniai atrado rūkytus mėsos produktus gaminantis Vladas Paškauskas, pirkėjų pasitikėjimą išsikovojo Jurbarko turguje daržoves pardavinėjantis Rymantas Maceika.

Centras – mokykla

Pavasarį Skirsnemunės Jurgio Baltrušaičio pagrindinė mokykla paminėjo 170 metų jubiliejų.
Nors daugelyje kaimo mokyklų dabar smarkiai mažėja vaikų, skirsnemuniškių atžalos nesiveržia mokytis Jurbarke.
Skirsnemunės Jurgio Baltrušaičio pagrindinė mokykla jau seniai tapo kaimo gyvenimo centru – be moksleivių nevyksta jokie renginiai, o pedagoginiai darbuotojai yra beveik visų idėjų generatoriai. Mokyklos bendruomenė tvarko miestelį, padeda Skirsnemunės evangelikų liuteronų vaikų dienos centrui, tvarko abejas kapines. „Mokiniams sakome, kad esame savo krašto šeimininkai ir visi turime būti už jį atsakingi“, – tikina direktorė.
Pasak D. Saulėnienės, pedagogai stengiasi išugdyti mąstančius ir kūrybingus žmones, todėl rūpinasi ne tik savo dėstomais dalykais. Kasmet mokykla vykdo po vieną bendruomenei svarbų projektą. Pastaruosius dvejus metus skirsnemuniškiai dalyvavo kūrybinių partnerysčių projekte: vyriausieji moksleiviai mokėsi viešojo kalbėjimo, mažesnieji kartu su dizainere Jolanta Rimkute nenaudojamose patalpose įsirengė poilsio erdvę, o patys mažiausieji mokėsi save išreikšti per kūrybą.
Nors Skirsnemunės mokykla pati naujausia Jurbarko rajone, čia besimokantiems vaikams nuolat gerinamos ugdymo sąlygos. Prieš dvejus metus pagal kaimo bendruomenės projektą buvusioje kino operatorinėje įrengtos technologijų klasės, šiemet iškilo darželio priestatas – dabar mokykla turi ne tik šiuolaikišką maisto gamybos skyrių, bet ir erdvią valgyklą.

Svarbūs ir maži darbeliai

Bene labiausiai skirsnemuniškiai džiaugiasi ir didžiuojasi virš miestelio iškilusia, iš visų pusių atvykstančiųjų akis dieną naktį traukiančia daugiau kaip prieš šimtą metų pastatyta neogotikine raudonų plytų katalikų bažnyčia. Tai vertingiausias miestelio architektūros paminklas, todėl Šv. Jurgio parapijos tikintieji ir kun. Egidijus Periokas visomis jėgomis ją saugo ir puošia.
Didelis įvykis šiemet nudžiugino Skirsnemunės katalikų širdis – bažnyčion sugrįžo dešimtmečius palėpėje dulkėjęs varpas. Šį varpą 1632 m. Vilniaus pabūklų liejykloje nuliejo ir bažnyčiai padovanojo Gelgaudiškio dvaro savininkas, Skirsnemunės seniūnas Andžejus Oziemblovskis. Varpo liemuo papuoštas jo giminės herbu, o frize, papuoštame stilizuotais alkanto lapais, įrašyta liejiko Henriko Bedekerio pavardė.
Skirsnemuniškiai moka saugoti atminimą ir dabartinis parapijos klebonas kun. E. Periokas tą vertina. Neseniai visiems parapijiečiams, padėjusiems atnaujinti bažnyčios sietyną ir langus, kunigas įteikė padėkas.
Į antrą šimtmetį įkupusiai bažnyčiai reikia remonto, todėl parapijiečiai pasirįžę atiduoti paskutinį litą stogui ar tvorai atstatyti. „Mūsų protėviai tokias pilis, bažnyčias statė, o mes negalime net jų išlaikyti. Mažais darbeliais džiaugiamės, nes didelių nepadarome“, – apmaudžiai pripažįsta klebonas.
Bet ir tų mažų darbelių, kai reikia vyriškos jėgos, tikriausiai nepavyktų padaryti be seniūnijos pagalbos. Sutelkę miestelio bendruomenės pajėgas seniūnijos darbuotojai nugriovė senąją kleboniją, išvežė statybų atliekas ir sutvarkė aikštę. Gerokai seniūnijos vyrams teko paplušėti ir atstatant šventoriaus tvorą. Skirsnemuniškiai moka vieni kitiems padėti ir palaikyti – vieningumu ši bendruomenė ir yra stipri.

Žmogus negali vien darbu ir duona gyvas būti – peno reikia ir širdžiai, ir akims. Skirsnemuniškiai visko turi iki valios: nuo Kartupėnų piliakalnio atsiveriantys nuostabūs Nemuno vingiai, debesis siekiantys Šv. Jurgio bažnyčios bokštai, lobius slepianti Panemunės pilis juos išmokė ir svajoti, ir savo svajones įgyvendinti. Todėl, be kasdienių darbų, daugelis dar turi ir sielą džiuginančių, šį kraštą puošiančių pomėgių.

Kultūrą žadina entuziastai

Skirsnemuniškių pasididžiavimas – miestelio teatras atsikūrė 2013 m., pradėjus dirbti režisierei Birutei Šneiderienei. Pirmoji premjera – miestelio 700 metų jubiliejui pastatyta Žemaitės komedija „Trys mylimos“ tapo tikrų tikriausiu netikėtumu: niekas nesitikėjo, kad Skirsnemunėje yra tiek daug talentingų aktorių.
Matyt, dėsninga, kad pagrindinį vaidmenį spektaklyje atlikusi Raimonda Vaičaitytė netrukus tapo Jurbarko kultūros centro Skirsnemunės skyriaus kultūrinės veiklos organizatore. Ketvirtį amžiaus buhaltere dirbanti moteris jau spėjo pasireikšti naujame amplua – skirsnemuniškiai pajuto, kad jų kultūros namuose gyvenimas virte verda: rengiamos šventės, šokti mokosi net kelios vaikų ir suaugusiųjų grupės, atvyksta koncertuoti šalies atlikėjai.
Raimondos talentai skirsnemuniškių nenustebino – vietiniai atsimena, kad ji nuo mažų dienų šoko, dainavo, vaidino ir visaip kitaip reiškėsi ne tik Skirsnemunės, bet ir Jurbarko meno mėgėjų kolektyvuose. Tai kas gi geriau už Raimondą gali žinoti, ko reikia Skirsnemunėje gyvenantiems žmonėms?
„Manau, kad miestelio gyventojus galėtų sudominti netradiciniai renginiai. Baltų vienybės dieną ir Kovo 11-ąją paminėjome ant Antkalniškių piliakalnio – pakvietėme žmones nuvažiuoti ten dviračiais, nes judėti sveika. Pasisekė ir Jurginės, kurias šiemet rengėme ūkininkų Albinos ir Jono Miliauskų sodyboje. Vyresniems žmonėms buvo labai smagu prisiminti senąsias tradicijas, vaikams – sužinoti naujų, dar negirdėtų dalykų. O kokį sūrį suspaudė Albina, kokį duonos kepalą iškepė kaimo moterys!“ – džiaugėsi kultūrinės veiklos organizatorė.
Skirsnemunei ilgokai nesisekė – vienas paskui kitą keitėsi kultūros darbuotojai, vieni čia tik ramiai leido laiką, kiti turėjo didelių užmojų, bet nepritapo bendruomenėje, o pastaruoju metu kultūros darbuotojų Skirsnemunė visai neturėjo, tad ir takai į kultūros namus užžėlė.
R. Vaičaitytė neslepia turėjusi ambicingą tikslą – atgaivinti Skirsnemunės skyriaus veiklą per metus. Kultūros darbuotoja pripažįsta, kad iš dalies jai pasisekė, tačiau dar labai daug teks padaryti, kad žmonės pajustų kultūrinės veiklos poreikį. Tam neužtenka kelių, tegul ir labai pavykusių, renginių – turi išaugti visai nauja meno mėgėjų karta. Raimonda dabar ją ir augina.

Dešimtokų ženklai

Pačiame miestelio centre, prie Skirsnemunės Jurgio Baltrušaičio pagrindinės mokyklos, akį traukia skulptūrų sodas. Jame savo meilės mokyklai ženklus palieka kiekviena dešimtokų laida.
Tradicija puošti Skirsnemunę skulptūromis mokykloje užgimė labai seniai, o nuo pat pradžių dešimtokų palikimu rūpinasi technologijų mokytojas Vidas Burba. Iš visų mokykloje mokomų technologijų medžio darbai jam patys mieliausi. Mokytojas tikina, kad ir jo mokiniai medį liečia su didele pagarba ir meile, o drožyba tampa ne tik berniukų pomėgiu.
Pernai rajoninėje technologijų olimpiadoje V. Burbos mokinė Monika Šakaitytė iškovojo pirmąją vietą – jos sukurtas medžio paveikslas Kristijonui Donelaičiui atminti pripažintas geriausiu. „Monika iš prigimties kūrybinga, ji domisi daugeliu kūrybinių technologijų, bet man smagu, kad jos rankose medis tarsi tirpsta. Gal tai giminės bruožas, juk mergaitės senelis drožia šaukštus, močiutė irgi yra užsigimusi tautodailininkė“, – didžiuojasi savo mokine V. Burba.
Pastaruosius trejus metus Skirsnemunės dešimtokai mokyklos skulptūrų sodelyje stato suolelius ir sodina medelius. Augdami jie primins, kaip greitai bėga metai, o suoleliai kvies bent trumpam sugrįžti į savo mokyklos suolą.
Bet Skirsnemunę puošia ne tik V. Burbos mokiniai. Pernai mokytojas sukūrė ir prie senosios mokyklos pastato pastatė ąžuolinę lentą – joje primenama, kad šioje vietoje augantį ąžuolą skirsnemuniškiai pasodino 1930-aisiais – Vytauto Didžiojo metais.
Atminimo ženklai Skirsnemunėje pragyvena juos pastačiusius žmones ir palieka istorijoje savo pėdsakus.

Kalvis brandina idėjas

Vienas garsiausių seniūnijos ūkininkų – tautodailininkas Edmundas Štulas šią žiemą retai tepraveria kalvės duris. Kalvio žaizdras išblėso ne dėl to, kad pritrūko idėjų – ūkininkas ruošiasi įkurtuvėms, todėl visą laiką skiria paskutiniams darbams naujame name užbaigti.
„Kūryba – lyg bangos: pakyla ir vėl nuslūgsta. Dabar tikriausiai yra atoslūgis, bet planų turiu didelių“, – tikina prieš dešimtmetį kalvyste susidomėjęs ūkininkas. Kūryba jam – būtinas atokvėpis, todėl net ir labai neturėdamas laiko randa minutę žaizdrui įpūsti. Ir šiemet, prieš pat javapjūtę, Edmundas kelias dienas kalė geležį Panemunės pilyje surengtame kalvystės plenere.
Greta Vencloviškių ant kalniuko pasilypėjusi E. Štulo sodyba pamažu tampa nuolatine kalvystės kūrinių ekspozicija – čia kiekviename žingsnyje gali pasigėrėti Edmundo rankų darbais, o senajame name sukauptų metalinių saulučių, kaldintų paveikslų, į tėviškės laukų akmenis šaknis suleidusių šakotų medžių ir kitų dirbinių užtektų net kelioms parodoms surengti. Tautodailininkas neslepia, kad yra ir tokių sumanymų, tačiau tam reikia rasti laiko.
Vis dėlto pagrindinis E. Štulo užsiėmimas – ne kalvystė, o žemės ūkis. Edmundas yra vienas iš nedaugelio ūkininkų, kurie nei kainomis, nei blogais orais nesiskundžia, o praėjusius metus visada vadina gerais.
Paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio viduryje pradėjęs ūkininkauti dešimtyje hektarų, E. Štulas išaugino savo ūkį iki 150 ha. Dabar abejoja, ar ne per anksti sustojo, tačiau neslepia, kad plečiant valdas būtų pritrūkę šeimos jėgų, o samdyti darbininkų ūkininkas nenori – įsitikinęs, kad niekas kitas su tokia meile žemės nedirbs kaip savi. Todėl geriausi Edmundo talkininkai vis dar yra žmona ir vaikai.
„Mūsų seniūnijoje nėra kito tokio tvarkingo ir taip savo darbą mylinčio ūkininko – rudenį jis kiekvieną padargą nuplauna karštu vandeniu ir pastato po stogu“, – sako Skirsnemunės seniūnas V. Vainauskis. Edmundas sutinka, kad nuplauti lengviau nei remontuoti – norint ilgai naudotis brangia technika, reikia ir ją atidžiai prižiūrėti.
To E. Štulas išmoko dar vaikystėje, nuo šeštos klasės visas vasaras praleisdamas kolūkyje. Dirbo ir sandėliuose, ir kombainininko padėjėju, ir pats ant savo kombaino už kiekvieną prikultą 100 tonų žvaigždutes piešė. Ūkininkavimo sąlygos pasikeitė, taip, kaip dirbo tėvai, dabar jau niekas nebedirba, tačiau ir anksčiau, ir šiais laikais žemė savo dovanas ne kiekvienam atiduoda – paklūsta tik tiems, kurie iš tiesų ją myli ir brangina.

Nėra duonos be plutos

Skirsnemunėje gyvenantys Marytė ir Jonas Pečiuliai – buvę kolūkio specialistai, tačiau iširus bendrovei lengvo gyvenimo neieškojo. Jau beveik du dešimtmečius jie ūkininkauja – dirba 120 ha žemės, laiko iki 20 karvių bandą. Jei galėtų, ją ir dar padidintų, tačiau miestelyje tvartų neišplėsi, o investuoti į naujus pastatus Pečiuliai nesiryžta.
„Negali gyventi šia diena ir galvoti tik apie uždarbį. Nesame tikri, kad ilgam užteks sveikatos taip sunkiai dirbti. Kaune gyvenanti sūnaus Mariaus šeima ūkio neapleistų, bet gyvulių tikriausiai nelaikytų, nes jauni, išsilavinę žmonės tikrai nenorėtų savo gyvenimo karvėms paaukoti“, – neslepia Jonas.
Didžiausios jų viltys – seneliui Jonui į ranką patikliai įsikibęs pirmasis anūkas Tautvydas, juokais vadinamas ūkio paveldėtoju. Pečiuliai tikisi, kad vaikas iš savo tėtės Mariaus paveldėjo meilę žemei ir technikai. „Esu laimingas, nes Marius kiekvieną savaitgalį iš Kauno grįžta padėti nudirbti ūkio darbus. Žemė jam sava, ne be reikalo mano „uazike“ užaugo. Mariaus iniciatyva savo lėšomis atnaujinome visą žemės dirbimo techniką – nė cento neėmėme iš bankų. Užsiauginam grūdų gyvuliams šerti ir dar galime nemažai parduoti“, – džiaugiasi J. Pečiulis.
Ūkininko laukai plačiai išsibarstę apylinkėse, bet žemė derlinga ir Jonas stengiasi jos nenualinti – nesivaiko didžiulio derlingumo, be saiko nepila trąšų, nes yra įsitikinęs, kad be chemijos užauga brandesni ir sveikesni grūdai. Nors jų prikulia mažiau, tačiau ir savikaina neišauga, nukritus kainoms nereikia dejuoti. Antra vertus, mišriame ūkyje niekada nepatirsi nuostolių: kai pinga pienas, žemė dosniai atseikėja derlių.
J. Pečiulis pripažįsta, kad ūkininkauti nėra lengva. Vasarą smagu išvažiuoti į ganyklas saulei tekant, bet rudenį diena dienon vaikštai šlapia kupra, o žiemą rankos paskausta nuo šakės. „Bet jei reiktų bandą likviduoti, mums su Maryte didelis smūgis būtų – juk su gyvuliais kaip su artimais žmonėmis suaugi. Kurį laiką kaip kvaili po namus vaikščiotume“, – sako Jonas, neslepiantis, kad savo gyvenimu yra labai patenkintas. Turi ką veikti, o ir pinigų netrūksta – kiek užsidirba, tiek ir gana. Nuotaika prasta tik tuomet, kai naktį turi galvoti apie valdžios išleistus kvailus įstatymus.
Bet duonos be plutos, anot J. Pečiulio, nebūna. Ir ūkininkui ne visos dienos šventė, dažnai dangus apniūksta. Bet kol stogas virš galvos, kol valgyti yra ką ir dar vaikams gali padėti, skųstis neverta. Gyvenimas gražus tiek, kiek pats sugebi jame įžvelgti grožio.

Išmonės ir meilės kūrinys

Pilies I kaime, ant kalno, pačioje kaštonkelio pabaigoje gyvena labai darbšti ir kūrybinga Zonijos Ritos Matijošaitienės šeima. Važiuodamas pro šalį nuo jų sodybos negali atitraukti akių: žvilgsnį prikausto linksmu statiniu tapęs seno kaštono kamienas, daugybė senų, išmoningai suformuotų spygliuočių krūmų, meno kūriniais pavirtusių medžio kompozicijų. Net žiemą, kai nelieka ryškiai žydinčių gėlių, šioje sodyboje yra kuo pasidžiaugti.
Z. R. Matijošaitienė neslepia, kad išpuoselėta sodybos aplinka – jos dukters Laimutės Tunaitienės ir žento Juozo nuopelnas, tačiau ne vieną idėją aplinkai pagražinti yra sugalvojusi ir pati. Kai prieš du dešimtmečius į šią vietą atsikėlė gyventi, grožio nebūtų radusi net su žiburiu: nuo kelio net nebuvo matyti sodo užgožto namo.
Prireikė nemažai laiko sodybą pakeisti ir išgražinti, tačiau ką padarė prieš dešimtmetį, jau ir vėl reikėjo keisti. „Nieko nėra amžino“, – sako Laimutė, kasmet atsodinanti iššalusius krūmelius, ieškanti kitos vietos jau anksčiau šaknis įleidusioms gėlėms, kaimynų padovanotoms sodo puošmenoms. Sodyba yra tarsi gyvas organizmas, nes viskas, ką joje turi, pasak Laimutės, gimsta, gyvena ir anksčiau ar vėliau miršta.
Antro gyvenimo nusipelnė tik išpuvęs šimtamečio kaštono kamienas: išvalęs trūnis, Juozas jį pavertė besišypsančiu nameliu, o per vėlines viduje uždegęs žvakę išmoningai papuošė kaimą.
Smagu užeiti į šios sodybos kiemą, nes kiekvienas kampelis spinduliuoja šeimininkų meile: prie svirno sukabinti muziejiniai rakandai ir darbo įrankiai, akmenukais išdėliotuose takeliuose išlietos pėdutės veda prie tvenkinėlio, sumaniai nukarpyti krūmeliai tapo mažąja sodo architektūra, net lesyklėlė, pilna zylių, pakabinta taip, kad papuoštų sodybą.

Stiprybė – iš gamtos ir žemės

Žiūrėdama į atskridusius palesti paukštelius Rita džiaugiasi, kad namai pilni gyvybės. Sunkias ligas įveikusi moteris visą savo energiją dabar atiduoda kūrybai. Jos pomėgis negali nestebinti – Rita moka paprastuose dalykuose įžiūrėti stebuklus. Ne kiekvienas patenka į Z. R. Matijošaitienės šventyklą – verandą, kurioje sudėti brangiausi jai daiktai, greta pakabintos seniūnijos padėkos ir Vytėnų himnas.
Net keletą lentynų čia užima Ritos rankose gražiausiomis skulptūrėlėmis tapę medžio gabalėliai. Nueina atsinešti malkų – ir grįžta su išsiraičiusia pliauska, kurioje tik ji viena mato kriauklę, mazgą, sraigę, gulintį kupranugarį ar dramblio galvą. Bet kai nuvalo visus žievių likučius, kai nušlifuoja ir nulakuoja, tai, kuo šis medžio gabalėlis patraukė Ritos dėmesį, pamato ir kiti šeimos nariai.
Per kelerius metus medinių stebuklų prisikaupė nemažai, galima būtų net parodą surengti ir kitų žmonių vaizduotę sužadinti. Bet Rita savo kūriniams didelės reikšmės nesuteikia. „Neturėjau kuo užsiimti, tai vis rankos ne dykos“, – kuklinasi moteris.
Kitoje verandos pusėje sudėti jos surinkti akmenėliai. Ne kur nors toli, užjūriuose, o greta namų, vaikštant kieme, einant kelio pakraščiu. Tokių lygių, švelnių, laiko ir žemės nugludintų, pastelinėmis spalvomis nuspalvintų gamtos kūrinėlių specialiai ieškodamas tikriausiai nerastum, o Rita juos tarsi pritraukia. Parsinešusi namo nuplauna, šepetėliu nušveičia ir rankose sušildo, kad akmuo įgautų geros energijos. Sužinoję Ritos pomėgį, dovanų keistų akmenėlių jai parveža ir kaimynai, draugai. Moteris visus juos labai brangina, nes akmuo jai užtikrina ryšį su gimtąja žeme. Dėl to kišenėje visada nešiojasi pamėgtą akmenėlį.
„Kai blogai jaučiuosi, netenku jėgų, einu į savo šventovę – palaikau rankose akmenuką, priglaudžiu kaktą prie medžio gabalėlio, ir nuotaika iškart pasitaiso“, – neslepia kūrybinga moteris.

Pergyveno savo mokinius

Seniausias Skirsnemunės gyventojas – stalius Jonas Armonas šiemet atšventė 95-ąjį gimtadienį, tačiau dar žvalus vaikšto po namus ir viską žino ne tik apie gimtąjį Žvyrių kaimą. Jo atmintyje gyva ir visa panemunės istorija: žiūrėdamas pro langą į plentu skubantį laiką, Jonas mato savo vaikystę, kai basakojis, įkaitintas saulės, nugairintas vėjo panemunės lankose ganydavo karves ir spindinčiomis akimis žiūrėdavo į Nemunu plaukiančius garlaivius, srovės nešamus Šilinės medžio apdirbimo punkte surištus sielius.
Tais laikais Žvyriai buvo amatininkų kaimas – tėvas buvo račius, tad ir Joną leido mokytis amato. „Metus Feliksas Urbonavičius man ausis suko“, – smagiai prisimena ir geru žodžiu mini puikų stalių, ne vieną mokinį į gyvenimą išleidusį archeologo Vytauto Urbonavičius tėvą.
Ir pats J. Armonas mokinių turėjo, ir Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato vadovai jam iš technikumo vaikų atsiųsdavo – niekam žinių nepavydėjo, jautė, kuris su meile medį liečia, o kam tik laiką svarbu prastumti.
Rodos, dabar visko gali nusipirkti, bet gerų meistrų žmonėms vis dar reikia. J. Armonas tikina, kad darbas žmogų jauną laiko – kol dirbi, nepasensti, nes neturi kada apie savo negalias galvoti. Dirbtuvėse medį glostydamas Jonas ir nepajuto, kaip devyniasdešimtmetis priartėjo. Nes nėra didesnio džiaugsmo, kaip ką nors išrasti. „Atvežė kunigas Mindaugas Kairys Vilkyškių bažnyčios turėklą, sako: gelbėk, niekas neapsiima tokių padaryti. Per naktį nemiegojau, bet sugalvojau“, – džiaugiasi smagiai su aplinkiniais bendraujantis senolis.
Įveikė jis ir prieš keletą metų užklupusias sunkias ligas. Gundosi ir vėl eiti į dirbtuves, juolab kad iš visų pakraščių į Žvyrius dar tebevažiuoja užsakovai, bet duktė neleidžia, verslininkais tapę anūkai barasi. Sunkia širdimi Jonas prašytojus namo siunčia, o pats sielos skausmą ilgai dirbtuvėse malšina. Ima įrankį, palaiko rankose, paglosto medžio gabalą, pasvajoja, kokia graži kėdė iš jo išeitų, kiek džiaugsmo nuo darbų pavargusiems žmonėms suteiktų.
Kitokio gyvenimo J. Armonas neįsivaizduoja – darbas jam visada buvo didžiausia vertybė. Dabar nušvinta tik Žvyrių evangelikų liuteronų bažnyčion nuėjęs. Tikėjimas žmogui blogo nepadarys, įsitikinęs J. Armonas. Visi jo draugai ir daugelis mokinių jau kapų kalnelyje sugulę, nėra su kuo pasikalbėti, todėl diena neretai prailgsta.
„Trumpa buvo jaunystė – užėjo okupantai, ir visi džiaugsmai pasibaigė“, – tvirtina J. Armonas, prieš karą į Kauną plaukiojančiame garlaivyje dirbęs. Anuomet tikėjosi nuolatinės tarnybos, bet užėjo rusų kariuomenė ir visos svajonės žlugo.
Penkiasdešimt metų laukė Jonas Lietuvos nepriklausomybės. Sulaukė, bet ne tokio gyvenimo, apie kokį svajojo. „Kur tai matyta, kad vaikai mokytojus mokytų. Mums mokytis buvo didelė garbė“, – sako J. Armonas, kaip didžiausią brangenybę prie lovos laikantis prieš keletą metų sesers atsiųstą Žvyrių mokyklos nuotrauką.
Kartos keičiasi, tačiau kiekvienai gražiausia sava jaunystė. Gera bent mintimis į ją sugrįžti, o sugrįžus – pasvajoti ir apie savo anūkų, proanūkių ateitį. Taip sukasi metų ratas, vieniems jau viską atseikėjęs, kitiems tik žadantis atverti pasaulį. Kiekvienas jo apsisukimas – naujas istorijos puslapis, kurį reikia prirašyti čia ir dabar gyvenantiems žmonėms.

Pilies I ir II kaimai glaudžiasi prie didingos XVII a. pradžios Panemunės pilies ir iki šiol išlikusių Zamkaus dvaro statinių. Aplinkui išsibarstę Sliekiškių, Šilinės, Naukaimio, Vencloviškių, Kartupėnų, Kaniūkų kaimai.
Renesansinė Panemunės pilis – ne tik Pilies kaimo, bet ir vienas mūsų valstybės simbolių, pavaizduotų Lietuvos Respublikos piliečio pase. Didžiausio Skirsnemunės seniūnijos kaimo gyventojai pagrįstai gali vadintis pilėnais, juolab kad yra darbštūs, kūrybingi, išmintingi.

Biblioteka – viskas viename

Praėjusiais metais restauruota Panemunės pilis labai pagyvino kaimą – atvažiuoja daugybė turistų, vyksta įvairių renginių, bet ne ji, o biblioteka yra visuomeniškų ir bendruomeniškų gyventojų traukos centras.
Biblioteka, pasak bibliotekininkės Danguolės Kazlauskienės, yra viskas viename, nes nei mokyklos, nei kultūros centro Pilies I kaime seniai nebėra.
Viskas viename yra ir Danguolė – lapkričio pradžioje kaimas išrinko ją bendruomenės pirmininke, dar anksčiau ji tapo seniūnaite, pakeitusi dvi kadencijas šias pareigas ėjusį Juozą Tunaitį. Nelabai kas nori visuomeninių pareigų, o bibliotekininkei jos kaip ir priklauso – ko gero, taip galvoja ne tik žmonės, bet ir valdžia, o Danguolė ir nesikrato, tik stengiasi pateisinti visų lūkesčius.
Ankstesnė bendruomenės pirmininkė Laimutė Armonavičienė atliko didžiulį darbą rūpindamasi bendruomenės namų įrengimu. Rajono savivaldybė pasiūlė ten kraustyti biblioteką ir medicinos punktą, žmonės, pasak D. Kazlauskienės, tam irgi pritaria – bendruomenės namai tuomet tikrai būtų gyvi.
Visos minėtos įstaigos įsikūrusios istoriniuose Zamkaus dvaro pastatuose. „Vilniaus dailės akademija, kuriai priklauso ir pilis, jau perėmė dalį vienuolyno pastatų. Tikimės, kad juos restauruos, ką nors čia įkurs, plėsis. Jau ir dabar pilis duoda nemažai darbo vietų kaimo žmonėms. Be to, 2017 m. per Nemuną bus įrengtas keltuvas į Gelgaudiškio dvarą. Tikrai taip bus!“ – abejoti neleidžia bendruomenės pirmininkė.
Netolimoj ateity pilėnai galbūt pragyvens iš turizmo, o kol kas daugumą maitina žemė. Stambesni šio krašto ūkininkai Rita ir Kęstas Danaičiai, Aldona ir Edmundas Štulai, Diana ir Rimas Štulai, Arūnas Matuška. Kiti, ypač vyresnieji, nuo mažens įpratę žemę dirbti, mažuose ūkeliuose laiko karvę, paršiukų – ne tik sau, bet ir miestuose ar čia pat gyvenančius vaikus paremia.
Dalis vietinių dirba dviejose Pilies I kaimo parduotuvėse, kavinėje, Pilies II kaime yra UAB „Vilmindė“, Kartupėnuose – lentpjūvė. „Yra ir važinėjančių – kas į Jurbarką, moterys – į užsienį. Jaunimo irgi nemažai užsienyje, ten ir šeimas kuria. O mes džiaugiamės anūkais, bet jie gyvena ne pas mus. Kaimelis nuseno“, – konstatuoja Danguolė.
„Daug kas pasikeitė, kai nebeliko mokyklos – tarsi neliko ir gyvybės. Bet vėl pradėjom judėti – gal apsipratom su tuo, kad jau kitaip nebebus?“ – svarsto bendruomenės pirmininkė. Pasak jos, kaimo žmonėms svarbu susieiti, pabendrauti. Bent kartą per mėnesį bibliotekoje vyksta koks nors renginys. Tik labai trūksta kultūros darbuotojo – būtų lengviau pasitariant, pasidalijant darbus. Žinoma, ne visiems reikia tų renginių ir tos bendruomenės. Nors Pilies I kaime ir aplinkiniuose gyventojų keli šimtai, bendruomenei priklauso tik 55.
„Rugsėjį važiavom į Gelgaudiškio ir Zyplių dvarus – žmonės patys prašė, jie nori pamatyti ir nori važiuoti kartu. Ir jaunesni, bet ypač senjorai. Didžiausią iniciatyvą parodė Zigfridas Langas, jis be to dar rūpinasi ir bendruomenės namų aplinkos tvarkymu“, – pasakojo Danguolė.
Rasvita Danaitienė, Danutė Abromienė, Lina Gylienė, Adelė Janušienė, Regina Butkienė yra bendruomenės tarybos narės, Ramutė Matijošaitienė – pirmininkės pavaduotoja. Nuolatinės renginių lankytojos, padėjėjos Džilda Šneiderienė, Genutė Babonienė, Laimutė Sedeikienė, Vida Bagdonienė, Dalė Girdžiuvienė.
Atskira šneka apie jaunimą. Jie nesišalina bendruomenės, nori ir savo švenčių. Praėjusią vasarą jaunimas susitelkė tvarkyti ir puošti savo kaimą. Padarė stovus gėlėms ir prašė gyventojų prisidėti jas perkant. Bet gėlių nenupirko, nes prasidėjus didžiuliams karščiams pabijota, kad jos nudžius. Stovai tebėra, ir į aukų dėžutes pilėnai vis įmeta po kokį pinigėlį – ateinančią vasarą kaimas žydės jaunuomenės pasodintomis gėlėmis.

Amerika nuvylė

Genutę Babonienę lankau kaip Pilyje žinomą margučių meistrę. Bet Velykos dar toli, tad kalba pasisuka apie anūkus ir Ameriką.
Visas laisvas nuo darbo „Pilies parduotuvėje“ dienas Genutė skiria anūkams. Moteris sakė jaučianti jiems skolą, nes kai gimė pirmasis anūkėlis Vakaris, ji Amerikoje augino svetimus vaikus. Prasčiausią įspūdį Genutei paliko pernelyg greitai suamerikonėti pasistengę tautiečiai – jie savo vaikų lietuviškai jau nebešnekina. Turbūt ir per Velykas ant jų stalo margučių nebūna.
O Genutė velykaičius margina kasmet ir jos margučiai – išskirtiniai, tinkami eksponuoti parodose. „Pradžia buvo prieš 32-ejus metus – tiek metų esu ištekėjusi. Anyta margino vašku, ji ir parodė, kaip tai daroma. Bet aš darau savaip“, – sako margintoja, netikėtai suradusi savitą techniką, todėl jos margučiai atrodo tarsi ažūriniai.
Moteris turi dar vieną menišką pomėgį – piešia paveikslus. Dailės ji niekur nesimokė, tik turėjo stiprų norą imtis teptuko. Pripiešė daugybę paveikslų, bet namie kabo tik vienas – Panemunės pilies vaizdas. Kitus Genutė padovanojo vienai Radviliškio rajono kaimo bendruomenei. Kaip ir margučius – kasmet šimtus jų išdovanoja.
Kai prieš 20 metų atsikraustė į Pilies kaimą, jis buvo kitoks, bet Genutė nenusivylė gyvenimu čia. Kartu su vyru tvarko, puošia savo namus, nors ir maža teturi vilties, kad kuris nors iš sūnų įleis čia šaknis.
„Blogiausia, kad nėra kur dirbti ir jauni priversti išvažiuoti. Ir ne tik jaunimas. Aš pati esu iš šešių vaikų, o tik du tegyvename Lietuvoje. Bet viliuosi, kad man jau nebereikės niekur važiuoti“, – sakė G. Babonienė.

Gyvenimas – kitiems, eilėraščiai – sau

Ilga pagrindinė Pilies I kaimo Vytėnų gatvė. Angelė Andriukaitienė sako, kad daugelis iš papratimo ir kaimą Vytėnais tebevadina. Angelė su šeima į Vytėnus atsikraustė daugiau kaip prieš tris dešimtmečius, kaimas ir žmonės tapo jai savi.
Pasak bibliotekininkės Danguolės, Angelė yra viena tų, kuriems kažko dar reikia. Nuo jaunumės paskendusi darbuose, daugiau gyvenanti dėl kitų, ne dėl savęs, Angelė rašo eilėraščius. Tos trumpos minutės, kai prisėda užrašyti bedirbant ūkio darbus, besirūpinant vaikais, anūkais ir proanūkiais mintyse į posmą sugulusių žodžių, yra jos.
Moteris rašo apie praeitį – tarsi vaikščiotų po vaikystės sodą, mintimis žarstydama prisiminimus. Eilėraščiai – Angelės gyvenimo šviesulys, atsiradę iš to, kas išgyventa ir gyvenama, kas susikaupę – ir negali nepasakyti.
Visai neseniai keletą A. Andriukaitienės eilėraščių išspausdino „Kaimo laikraštis“, rengiantis literatūrinį konkursą „Žydinti vyšnios šakelė“. Ne pati Angelė, o bibliotekininkė juos nusiuntė – tegul visi pasigėri nuoširdžiais posmais.

Sodyba – skulptūrų parkas

Nuo Šilinės kalno vieškelis šauna į Raseinius. Iškart už atsišakojimo į Pilį, paplentėje – įspūdinga Zitos ir Vidmanto Neverdauskų sodyba. Turbūt dar niekas nepravažiavo jos nepastebėjęs. Namų šeimininkas išraižė medinį adresą, nes Sliekiškių kaimas su penkiomis sodybomis irgi turi gatves ir numerius. Visa sodyba – tikras medinių stebuklų rojus, kurį kuria abu, bet skulptūras drožia Vidmantas.
Nors nuo vaikystės Vidmantui sekėsi piešti, lipdyti, kaimo žmonės tais laikais į menininkus vaikų neleisdavo, todėl jo nei specialybė, nei darbas su menais nesusiję. Vyriškis dirba kelininku ir pamatęs bendradarbio išdrožtą stogastulpį pagalvojo, kad ir pats taip galėtų. Viena pirmųjų Vidmanto skulptūrų – prie tvenkinėlio gulintis krokodilas jau gerokai patrūnijęs, bet panašiu laiku sodybą papuošęs dekoratyvinis malūnas tebesuka sparnus kaip naujas. „Tas darytas iš jovaro, augusio Mituvos lankoje. Tvirtas medis“, – gėrisi Vidmantas.
Jis pats – be jokių mokslų – perprato medžio paslaptį. Labiausiai mėgsta drožti gyvūnus: ant šulinio tupi katinas, žolėje kyšo sraigės antenos, ant sienos nutūpė boružė, kampe medinį tinklą mezga voras.
Kur bepažvelgsi, visur karaliauja sodybos šeimininko rankų palytėtas medis – jo statyta klėtelė, pavėsinė, pirtis, priepirtyje didžiulis stalas ir net lėkštės ant jo medinės. Zitos rankų šaukiasi gėlės, daržovės – hektarą užimančioje sodyboje abiem yra ką veikti.
„Bet nėra taip, kad tik nugaras lenktume. Ir kieme, ir viduje viskas mūsų taip, kad būtų patogu gyventi, todėl turime laiko ir poilsiui“, – sako Zita. Jos gėlės, dauguma mūsų krašto, auga žemėje, o ne vazonuose, daržas palei tvorą irgi labai dekoratyvus. Pasak Zitos, jos tėviškėje Raseniuose tokį vadindavo bobdaržiu: gėlių ir prieskonių eilutė, braškių lysvutė, ankstyvųjų bulvių vagutė – viskas po ranka.
Poilsiauja Neverdauskai namuose – niekur nesinori išeiti iš pačių susikurto rojaus, užtat pas juos daug kas nori pasisvečiuoti. Ir dukrą, ir sūnų traukia namai, pasikviečia čia savo draugų.
Žiema – kūrybos metas. Vidmantas ilgam prapuola medžio dirbtuvėse, o Zita palinksta prie karpinių, mezga riešines. Abiejų darbai yra eksponuoti Jurbarko krašto muziejuje.
Laikas yra brangiausias dalykas, o jo vis labiau trūksta, todėl svarbu kiekvieną valandą maloniai praleisti – su tokiomis mintimis svečius ir pasitinka, ir išlydi gražiosios sodybos šeimininkai.

Danutė KAROPČIKIENĖ,
Daiva BARTKIENĖ



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook