Balsavimas

Ar mylite Lietuvą?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Panemunės krašto turtas – legendomis apipinta Raudonė

Panemunės krašto turtas – legendomis apipinta Raudonė (0)

2014-10-01

Vos per penkis šimtus gyventojų turinti Raudonė kasmet sulaukia kelių dešimčių tūkstančių svečių – į šį panemunės miestelį vasarą nuolat suka ekskursijos, čia sustoja į pajūrį ilsėtis važiuojančios šeimos, šiltais vakarais parke vaikštinėja rankomis susikibusios įsimylėjėlių poros, o savaitgaliais Meilės alėjoje fotografuojasi vestuvininkai. Raudonės seniūnas Česlovas Meškauskas tvirtina, kad miestelio gyvenimas sukasi aplink 16 a. pastatytą pilį, tačiau legendomis apipinta Raudonė nebūtų tokia įdomi ir patraukli, jei joje negyventų darbštūs ir sumanūs panemunės krašto žmonės.

Miestelį tvarko daug rankų

Keliaujant panemune Raudonės nepastebėti neįmanoma – miestelin vilioja iš tolo matomas, virš suaugusių medžių iškilęs 33,5 metro pilies bokštas, 1998 metais Prezidento dekretu įteisintame herbe tapęs miestelio simboliu. Retas atsispiria bent kartą gyvenime užkopti stačiais laiptais į jo viršūnę ir pažvelgti į greta plento vingiuojančią, žalia skraiste apsisiautusią Nemuno juostą.
Raudoniškiai tą žino, todėl stengiasi pavergti kiekvieno akmeniniu grindiniu į kalną pakilti pasiryžusio keliautojo širdį – visame miestelyje žydi gėlės, siaurose gatvelėse nerasi numestos šiukšlės, o pilies bokšto durys atviros net ir sekmadieniais.
Č. Meškauskas teigia, kad nusprendus, jog pilies bokštas turi tapti apžvalgos aikštele, Raudonė per dvi vasaras pražydo. Seniūnui paprašius, gyventojai dosniai dovanojo daugiamečių gėlių, o sodinti jų buvo pakviesti gražiai savo sodybas tvarkantys miestelio bedarbiai.
Seniūnijos darbuotojai pastebėjo, kad per pastarąjį dešimtmetį smarkiai pasikeitė bedarbių kokybinė sudėtis. Anksčiau darbo neturėjo daug jaunų, išsimokslinusių žmonių, dabar dauguma ateinančių atlikti viešųjų darbų ar atidirbti už pašalpas neturi jokios profesijos ir netrykšta noru ką nors veikti. Kai kuriems dirbti keturis mėnesius iš eilės – pernelyg sunki užduotis, todėl palūžta jau po pirmojo atlyginimo.
„Bet be jų Raudonė tikrai nebūtų tokia graži, kokią dabar turime – kasdien miestelį tvarko daug rankų“, – tikina Č. Meškauskas, prieš šešerius metus sumanęs iškirsti panemunės krūmus, kad važiuojantys pro Raudonę galėtų grožėtis Nemunu. Atvykęs į Raudonę paskaitos skaityti gamtininkas Salemonas Paltanavičius parodė nuotraukas, koks gražus vaizdas į upę dabar atsiveria nuo plento.

Nori gyventi geriau

Raudonė – labiau miesto nei kaimo gyvenvietė, nes ūkininkauja tik kelios šeimos. Dauguma ūkininkų įsikūrę didesnėse gyvenvietėse ir vienkiemiuose, o miestelyje gyvenantys žmonės važinėja į darbą Jurbarke ar Kaune, uždarbiauja užsienyje.
Seniūno kabinete netgi yra žemėlapis, kuriame kiekvienas savo artimuosius į užsienį išleidęs šio krašto gyventojas vėliavėle gali pažymėti vietą, kurioje jie įsikūrė. „Taip siekiame sužinoti, kur išvyksta raudoniškiai. Prieš keletą metų suskaičiavome, kad užsienyje gyvena apie trisdešimt šio krašto vaikų“, – tvirtina seniūnas.
Miestelyje veikia trys parduotuvės, kaimo turizmo sodyba, tačiau nėra nė vienos įmonės, kuri ką nors gamintų ir galėtų pasiūlyti žmonėms darbo vietų.
Nuolat miestelyje vaikštinėjantys būriai turistų verčia žmones tvarkyti sodybas, o seniūniją – rūpintis viešosiomis erdvėmis.
„Kažkada manęs klausė, ką daryčiau, jei Raudonė gautų milijoną. Tokie pinigai tuomet atrodė utopija, bet jau turime sporto aikštynus, miestelyje nutiesti šaligatviai. Kai kas piktinosi, kad jų nereikia. Bet dabar galime džiaugtis, kad į mokyklą vaikai ateina sausomis kojomis. Miestelis be šaligatvių – akivaizdi ubagystė“, – įsitikinęs seniūnas.
Jei gautų antrą milijoną, Č. Meškauskas asfaltuotų gatves. Raudonėje asfalto laukia dvi gatvės ir trys akligatviai, Raudonėnų, Stakių, Pasnietalio gyvenvietėse – po vieną gatvę. Važiuojant traktoriais į laukus kyla dulkių debesys, o žmonės, pasak seniūno, visur nori gyventi geriau ir gražiau.
„Nieko gero apie mūsų kultūrą nesako duobėtos gatvės, griūvančios kapinių tvoros, todėl stengiamės rengti kaimo gerovę kuriančius projektus. Šiemet atnaujinome seniūnijos pastatą, suremontavome Raudonėnų kapinių tvorą, to paties reikėtų ir Stakiams“, – tikino seniūnas.

Atgyja savaitgaliais

Seniūnijos darbuotojai džiaugiasi, kad ir į Raudonę atvyksta užsieniečių. Šią vasarą miestelyje apsigyveno moteris iš Luhansko – vaikelį auginančią ukrainietę į šį kraštą atvedė meilė.
„Ar gera čia gyventi, priklauso ne nuo vietovės, o nuo žmonių požiūrio. Mums atrodo, kad nieko netrūksta. Yra mokykla, net trys parduotuvės, paštas, jaunimas turi naują sporto aikštyną, šį rudenį prie jo atsiras nemokama interneto prieiga, kas valandą į abi puses važiuoja autobusai“, – vardijo Raudonėje gimusi ir užaugusi seniūno pavaduotoja Ligita Banytė.
Pasak jos, ne visi atvykėliai Raudonėje pritampa, bet kas nori, tas randa ką čia veikti – seniūnijos darbuotojai džiaugiasi, kad daugėja iniciatyvių žmonių.
Jau kelinti metai Raudonėje veikia Aleksandro Lekavičiaus suburtas Sveikuolių klubas – jis kviečia atvykti įdomius lektorius ir rengia išvykas į sveiką gyvenseną propaguojančių žmonių suėjimus pajūryje.
Mokytoja Vanda Gečienė subūrė bažnyčios chorą, Raudonėje gyvenantis savivaldybės tarybos narys Antanas Kazakevičius pasirūpino, kad miestelyje veiktų Jurbarko samariečių bendrijos vaikų dienos centras – jį lanko net 25 sunkiai besiverčiančių šeimų vaikai.
„Mes turime ir savo – Raudonės samariečių bendriją, Carito organizaciją, keturiose seniūnijos gyvenvietėse veikia kaimų bendruomenės. Veiklos visiems užtenka, reikia tik patiems būti aktyviems“, – tikina seniūnas.
Pasak Č. Meškausko, kaip prasimanyti veiklos, galima pasimokyti iš miestelio vaikų. Vasarą, kai šeštadieniais į kalną vienas paskui kitą suka vestuvininkų kortežai, vaikai jiems gėlių vainikais užtveria kelią ir priverčia prisiminti lietuviškų vestuvių tradicijas – pareikalauja išpirkos.
Į pilies parką savaitgaliais savo žirgus atsiveda ir gretimoje seniūnijoje ūkininkaujantys Arūnas ir Lena Rukšnaičiai. Pasivažinėjimas karieta aplink pilį suteikia daug džiaugsmo ne tik mažiesiems turistams – pajusti praėjusio šimtmečio dvelksmą nori ir suaugusieji. Raudonės seniūnas Č. Meškauskas tikisi, kad ir miestelio gyventojai netruks suprasti, jog atvykstantiems galima pasiūlyti ne tik suvenyrų, bet ir skanių užkandžių, naminių pyragų, parvežti lauktuvių tikrų kaimiškų lašinukų ar kitų dūmu kvepiančių gėrybių. Pilis ne tik reprezentuoja Raudonę – ji gali šio krašto žmonėms suteikti pragyventi padedančių užsiėmimų, tik reikia idėjos ir noro ją įgyvendinti.
Per Pirmąjį pasaulinį karą Raudonės pilį nuniokojus vokiečiams paskutinysis dvaro savininkas de Faria e Castro prasiskolino – padvelkus varžytinėmis pilyje dirbę tarnai, kumečiai, amatininkai pradėjo kurtis pilies apylinkėse. Taip praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pradžioje susiformavo Raudonės gyvenvietė. Laisvų, kuriančių, save realizuoti sugebančių žmonių dvasia Raudonėje jaučiama iki šiol.

Žydi keraminės gėlės

Kone pačiame miestelio pakraštyje, Šlaito gatvėje, kolūkio paskirtame alytnamyje ketvirtį amžiaus gyvena Violeta ir Ingridas Šauliai. Jų namuose kasdien naujus žiedus krauna keraminės rožės ir iš čia džiuginti žmonių pasklinda po visą Lietuvą.
„Esame amatininkai, turintys meninių polinkių“, – apie savo užsiėmimą sako Ingridas ir Violeta, jaunystėje tapę miškininku ir medike. Išbandę ne vieną verslą, pasivažinėję po plačiąją Rusiją, jauni žmonės atsiminė, kad turi šiokių tokių meninių polinkių. Violetai visada patiko piešti, ypač ornamentus, Ingrido tėtis Veliuonoje tapė paveikslus, žiedė ir lipdė kūrinius iš molio.
Keramika užkabino ir verslo nišos ieškančią Šaulių šeimą. Iš pradžių lipdę puodelius, driežiukus ir kitokius smulkius suvenyrus, netrukus pastebėjo, kad žmonės ieško gražių, nebrangių, bet originalių rankų darbo kūrinių, kuriais galėtų papuošti savo namus, nudžiuginti artimuosius. Taip prieš bene penkiolika metų Ingrido ir Violetos namuose pražydo keraminės gėlės.
Iš lauko akmens kylantis stiebas, plačiai išsiskleidę žiedlapiai, ryškios jų spalvos nesudėtingą kūrinį paverčia egzotišku, lietuvio akiai neįprastu kūriniu. Violetos rankose įvairiomis spalvomis pražysta ne tik rožės – žiedus kelia ir saulėgrąžos, ramunių puokštelės, net keistieji anturiai, tačiau keramikė tikina, kad didžiausią paklausą turi būtent rožių žiedai.
Šauliai nevažinėja savo kūrinių parduoti į muges, jie turi sutartis su parduotuvėmis ir vos spėja vykdyti jų užsakymus. Violeta džiaugiasi, kad jų versle konkurencijos nėra. Nors buvos bandančių kopijuoti, nė vienas šiuo amatu ilgam nesusižavėjo. Gal dėl to, kad norint įvaldyti molį reikia nemažai žinių, o turtų iš šio darbo dar niekas nesusikrovė.
Bet Ingridui ir Violetai tas darbas patinka. Pirmiausia dėl to, kad už nugaros niekas su botagu nestovi. „Patys esame viršininkai sau – jei reikia įvykdyti užsakymą, dirbame neskaičiuodami valandų, jei galime dieną kitą atitrūkti – ramia sąžine važiuojame ilsėtis“, – tvirtina Violeta.
Bet pati ir pripažįsta: rankos greitai pasiilgsta molio, todėl skuba namo ir vėl sėda prie darbo stalo. Ingridui tenka sudėtingi vyriški darbai: jis gręžia akmenis, tvirtina stiebus, dega krosnyje Violetos nulipdytus žiedus, o turėdamas laiko ir pats sušildo delnuose molio gabalą. Bet spalvas išdegtiems žiedams parenka ir juos glazūruoja Violeta – jai patinka stebėti, kaip šviesiai rudas molio žiedas ryškiai pražysta.
Kartais keramikai svarsto, kad ateis laikais, kai rožių niekas nebepirks – juk kada nors jos turės žmonėms atsibosti, todėl brandina naujus sumanymus.
Violeta ir Ingridas nepatiria monotonijos. Kažkada bandė ant gipso formų lieti porcelianinius puodelius. Nors paklausą porcelianas turėjo, darbas buvo nuobodus. O gėlės jau daug metų žydi Šaulių namuose – ir neša jų rankų šilumą visiems, kurie jas su meile priima.

Plauks svajonių laivu

Apolinaro Grygarto tėvas buvo vienas pirmųjų miestelio amatininkų – turėjo kalvę ir aliejinę. Baigiantis karui už bendradarbiavimą su Lietuvos laisvės gynėjais sovietų valdžia jį ištrėmė į Vorkutą, ten jam buvo lemta likti. Laisvųjų amatininkų tradicijas Raudonėje dabar tęsia politinio kalinio sūnus.
Veliuonos kultūros centre meno vadovu jau trylika metų dirbantis Apolinaras gimtuosiuose namuose įgyvendina jaunystės svajonę – stato upinį katerį. Daugiau nei 6 m ilgio ir per du metrus pločio laivas Nemuno vandenis turėtų skrosti jau ateinančią vasarą.
Kauno politechnikume baigęs pirmąją metalurgų laidą, Apolinaras išvyko mokytis į Leningrado metalurgijos institutą, o paskui daug metų dirbo Visasąjunginiame liejininkystės institute – kontroliavo Rygos vietinės pramonės įmonių, Kauno „Centrolito“ gaminių kokybę.
„Smagiai Piteryje gyvenau – džiazą grojau, pas panų vaikščiojau, bet draugai vis ragino į Lietuvą grįžti. Keturiasdešimtmetį atšventęs kitaip pradėjau mąstyti, gimtųjų namų ilgesį pajutau“, – prisimena Apolinaras, prieš 30 metų nusprendęs grįžti į Raudonę pas mamą. Įsidarbinęs kolūkyje eksploatacijos inžinieriumi suremontavo, išplėtė gimtuosius namus, o netrukus gavo pasiūlymą vadovauti Jurbarko linų fabrikui.
Išėjus į užtarnautą poilsį Apolinarui vėl teko prisiminti jaunystėje patirtą muzikanto gyvenimą. Raudonėje jį visi pažįsta kaip šaunų muzikantą, kompanijos sielą, nuoširdų kaimo kapelos vadovą. Bet net ir viską apie miestelio gyventojus žinantys raudoniškiai stebisi iš Grygarto sodybos sklindančiais garsais, kylančiais dulkių debesimis. Apolinaras niekam nesigiria, kad stoginėje prie gatvės stato laivą.
Svajonių kateris – ne pirmas laivas inžinieriaus A. Grygarto gyvenime. Vieną jis jau pastatė gyvendamas Peterburge. Šiek tiek mažesnis trimaranas plaukiojo Neva, Suomių įlankoje, Ladogos ežere. „Visko su tuo laivu buvo: ir skendome, ir kitus gelbėjome“, – prisiminęs jaunystę juokiasi Apolinaras.
Inžinierius neslepia, kad brėžinius šiam laivui pradėjo daryti dar gyvendamas Peterburge – žinojo, kad kada nors ras laiko ir jėgų įgyvendinti svajonę. Tai pradėti paskatino susitikimas su jurbarkiečiu Gintaru Alminu. „Jo laivai nuostabūs – juos pamačius man širdis suvirpėjo, nutariau, kad ir man jau laikas grįžti prie jaunystėje sudėliotų planų“, – tvirtina inžinierius, visą dieną galintis kalbėti apie laivams statyti reikalingą fanerą, stiklo audinius, epoksidines dervas.
Konstruodamas savo laivą Apolinaras atsikvepia nuo visų gyvenimo rūpesčių, kaip pats sako, išvėdina galvą, jei nesiseka kaimo kapelai rašyti orkestruotes, ramia sąžine palieka natas ir eina dailinti savo laivo.
Apolinaro bičiulė Janina ir džiaugiasi vyro užsiėmimu, ir pyksta dėl gaištamo laiko – juk laivą nusipirkti daug pigiau nei pastatyti. A. Grygartas sako, kad panašus laivas kainuotų 20–30 tūkst. JAV dolerių, o plastikinį, naudotą, galima būtų nupirkti ir už 10 tūkst. Lt.
„Bet man reikia savo laivo – tokio, apie kurį visą gyvenimą svajojau“, – tvirtina Apolinaras, į Peterburgą važiavęs ne tik sūnaus aplankyti, bet ir laivui detalių pirkti. Kartu su juo į parduotuvę ėjo ir Janina. Moteris tiki, kad jau ateinančią vasarą abu nuleis laivą į Nemuno vandenis ir pakvies artimiausius draugus pasidžiaugti įgyvendinta svajone.

Norinčių dainuoti Raudonėje daug

Prieš 32 metus į Raudonę iš Šilutės krašto atvykusi muzikos mokytoja Vanda Gečienė – tikra žemaitė, ir tuo didžiuojasi. Žemaitiškas užsispyrimas padeda jai įveikti visus iššūkius, net ir tokius, apie kuriuos gyvenime niekada nebūtų išdrįsusi pagalvoti. Taip netikėtai kone prieš trejus metus ji tapo Raudonės Šv. Jėzaus širdies bažnyčios vargonininke.
Vanda – veiklos žmogus, gyvenime nė dienos nesėdėjo sudėjusi rankų – dirbama mokykloje kasmet burdavo vaikų kolektyvus, šventiniams koncertams, apžiūroms, dainų šventėms rengdavo chorus ir ansamblius. Mokytoja tikina, kad Raudonėje visais laikais buvo daug norinčių ir galinčių dainuoti vaikų, todėl dirbti nebuvo sunku – pati nepajuto, kaip prabėgo 27 metai. Žiūrėdama į nuotraukas, padėkos raštus, iš kelionių parsivežtus suvenyrus prieš akis ji mato savo kolektyvus, girdi jų dainas.
„Esu chorvedė ir be choro negaliu gyventi. Kiek kolektyvų turėjau, visus buvau įsimylėjusi – patikėkite, dainuoja nuostabūs žmonės, kiekvienas jų man būna kaip atradimas“, – tvirtina Vanda.
Po trijų mokykloje praleistų dešimtmečių ji pajuto nuovargį, bet atėjus laikui atsisveikinti su vaikais ir kolektyvu, sunkiai tramdė ašaras. Galvojo, kad jau niekada nebeturės savo choro, nebegalės dirbti. Sunkios mintys ne tik slėgė širdį, bet ir alino kūną – pajuto, kad viena po kitos ėmė pulti ligos. Nuo jų V. Gečienė vėl vadavosi darbu: subūrė mokytojų ir buvusių mokinių ansamblį, visą žiemą savo virtuvėje su jomis repetavusi surengė ne vieną koncertą, tačiau širdyje jautė, kad ši veikla – ne tai, ko ji iš tiesų norėtų.
Dabar Vanda sako, kad antru gyvenimu ją apdovanojo pats Dievas.

Giesmės pakylėja širdį

Nuo seno į Raudonę važinėjusi Stakių šv. Antano Paduviečio bažnyčios vargonininkė prieš trejus metus nusprendė sumažinti darbų apsukas, todėl raudoniškiai liko be vargonininko. Parapijiečių, o labiausiai bažnyčioje giedančių moterų žvilgsniai nukrypo į buvusią muzikos mokytoją V. Gečienę, tačiau pasiūlymas groti mišioms ir mokyti choristus giesmių ją smarkiai išgąsdino. Nerti į nežinomą gelmę buvo baisu, tačiau pagalvojusi nusprendė, kad gali būti labai įdomu – ir pasiryžo mokytis bažnytinės muzikos.
Dabar moteris sako, kad nė neįsivaizdavo, kiek daug reikės išmokti. Bažnyčioje kone kiekvieną savaitę – vis kita šventė, ir vis kitos giesmės, todėl dukart per savaitę Vandos virtuvėje vėl rinkosi repetuoti choristai. Iš pradžių – tik keturi, giedoję nuo seno, dabar jau keturiolika įvairaus amžiaus ir užsiėmimų žmonių, savo balsais kiekvieną sekmadienį džiuginančių parapijiečius. Jiems vargonininkė parenka gražias, prasmingas ir melodingas giesmes, ieško jų per pažįstamus visoje Lietuvoje.
Vargonininkė neslepia: kad giesmė pakylėtų sielą į aukštumas, reikia daug dirbti – neužtenka turėti gerą balsą, dar reikia jį taip nugludinti, kad neišsiskirtų iš kitų balsų, kad choras skambėtų kaip vieno žmogaus atsikvėpimas. „Labai bijojau, kad suaugusiems žmonėms mano reikalavimai greitai įkyrės, bet jie patys netrukus pajuto, kas yra gražu, ir užsidegė siekti geriausio rezultato. Vargonuodama, vadovaudama chorui nesidairau į bažnyčią, bet mano choristai sako, kad dabar daug daugiau žmonių sekmadieniais ateina melstis“, – džiaugėsi V. Gečienė.
Ir kaip neateis, jei bažnyčios choras Raudonėje daro stebuklus. Ne tik pusvalandį prieš šv. Mišias gaivina parapijiečius savo giesmėmis, bet ir patys rengia šventes. Pernai pirmą kartą šv. Kūčių vakarą aukotos Bernelių mišios – kelią į bažnyčią nušvietė šimtai degančių žvakių, širdis virpino stebuklingos šv. Kalėdų giesmės.
Vanda negaili savo laiko, jei tik mato žmonių akyse džiaugsmo liepsneles, tačiau savo nuopelnų nesureikšmina. Pernai suskaičiavo ir pati nustebo: Albina Adomaitienė Raudonės bažnyčios chorui atidavė 40 metų – ir nebuvo sekmadienio, kad ji negiedotų. Gražiai pasveikino ir išlydėjo choristai Albinutę, visa bažnyčia stovėdama jai giedojo „Ilgiausių metų“, linkėjo stiprios sveikatos. Bet neatsisveikino – kaskart atėjusią į bažnyčią Vanda ją pakviečia į giedorių lomką ir įteikia natas, kad giesmėje skambėtų ir gražusis Albinos sopranas. Taip atsirado tradicija paminėti svarbiausius žmonių gyvenimo įvykius.
Vargonininkė džiaugiasi, kad jų kolektyvą labai palaiko ir visaip skatina parapijos klebonas Šarūnas Leskauskas, Raudonės seniūnas Česlovas Meškauskas. Savivaldybės tarybos narys Antanas Kazakevičius pernai įteikė bažnyčiai didžiulę dovaną – bičiulių iš Vokietijos atvežtus bažnytinius vargonus. „Esame jam ir visiems, mus palaikantiems labai dėkingi“, – savo kolektyvo vardu sakė V. Gečienė.

Į kaimą sugrįžti nebenorėjo

Prieš daugelį metų Raudonės vidurinę mokyklą baigę Virginija ir Vidmantas Karabinai per gyvenimą eina kartu. Raseiniuose gyvenantys, statyba ir prekyba užsiimantys verslininkai Ambručių kaime turi per 50 ha juodųjų ir raudonųjų serbentų, augina avietes ir šilauoges. „Tai pats įdomiausias mūsų apylinkių ūkis, bet svarbiausia, kad Virginija savo tėviškę pavertė neįtikėtino grožio vieta“, – sakė Raudonės seniūnas Č. Meškauskas.
Virginijos tėtis Kęstas Zubrickas dirbo Stakių pašte, visą gyvenimą aplinkinių kaimų gyventojams nešė laikraščius, laiškus, pensijas. Mama kolūkyje melžė karves, šeima ir namuose turėjo nemažai gyvulių, tad vaikams visada būdavo daug darbo. Dalgiu nušienautose Snietalos upelio lankose rankomis grėbdavo ir į kupetas kraudavo šieną, ravėdavo kolūkio normas ir savus daržus. „Išvažiuodama mokytis pasakiau, kad niekada negrįšiu gyventi į kaimą, bet dabar mes vėl čia“, – juokiasi Virginija, vedžiodama po 6,5 ha užimančią sodybą. Čia viskas pasikeitė – liko tik seni klevai prie namo ir tėtės sumūrytas rūsys. Žiūrėdama į jį Virginija trumpam užmiršta prabėgusį laiką.
Prie įvažiavimo į Karabinų sodybą svečius pasitinka raseiniškio tautodailininko Ričardo Ramanausko iš Ambručių miške augusio ąžuolo sukurtas koplytstulpis su tradiciniu rūpintojėliu, erdvų kiemą puošia skoningi gėlynai, pakraščiuose tyvuliuoja net keli tvenkiniai, o prie vieno prisigludusi ir medžiu kvepianti pirtis.
Kol kas joje šildosi tik savi – vaikai, seserys ir broliai, draugai, kurių savo sodyboje Karabinai sulaukia kiekvieną savaitgalį. Bet Vidmantas neneigia, kad kada nors į Ambručių kaimą gali pakviesti ir norinčius pasiskinti uogų, pabūti visiškoje tyloje, pasiklausyti prie Snietalos suokiančių lakštingalų. Kaimo turizmas yra ūkininko veiklos planuose, tik viskam turi ateiti laikas.
„Jei prieš penkiolika metų man kas nors būtų pasakęs, kad turėsiu ką nors bendra su žemės ūkiu, būčiau sakęs, kad tam žmogui protas pavažiavo. O matote, kaip gyvenimas viską surėdo – ne pagal mūsų planus ir norus“, – antrindamas žmonai, juokiasi bene didžiausių Jurbarko rajone uogynų savininkas.
Įsikurti Ambručių kaime Karabinus privertė Virginijos tėtės mirtis. Mama bijojo likti viena, todėl šeima laikinai apsigyveno tėvų sodyboje – tikėjosi, kad pavasarį vėl galės grįžti į savo namus Raseiniuose. Bet jau daug metų ten grįžta gyventi tik žiemą, nes Vidmantą ilgam „užkabino“ uogos. Praėjusio dešimtmečio pradžioje atrodė, kad juodųjų serbentų auginimas gali tapti pelningu verslu – už kilogramą uogų buvo galima gauti dolerį. Nors sodinant serbentyną atrodė, kad laukia aukso kalnas, netrukus kaina nukrito iki 60 ct už kilogramą ir verslininkams vėl teko ieškoti išeities.

Uogynų atsisakyti nežada

Išlaikyti uogynus Karabinams padėjo pasiryžimas ūkininkauti ekologiškai. Vidmantas pripažįsta, kad didelės išmokos išsaugojo ūkį, tačiau nedavė nieko gero. Specialiomis trąšomis netręšiamas pramoninių veislių serbentynas netrukus pradėjo nykti, sumažėjo jo derlingumas. Dabar reikia galvoti apie uogynų atnaujinimą.
„Uogų madas diktuoja lenkai – su jais kovoti mes dar nepajėgūs. Jie nuolat keičia veisles, išaugina iš hektaro iki 16 t juodųjų serbentų. Turint tokį kiekį produkcijos galima mušti kainas, todėl jos nuolat svyruoja. Pernai gavome daugiau kaip po 2 Lt už kilogramą, šiemet – perpus mažiau, nors visi pripažįsta, kad metai uogoms auginti buvo labai nepalankūs“, – sakė V. Karabinas.
Atsisakyti uogynų Virginija ir Vidmantas nežada, tik ar sodins serbentynus, dar svarsto. Neduoda lauktos naudos ir avietės, kurias sunku skinti, o parduoti reikia tą pačią dieną. Kol kas didžiausią naudą ūkiui neša šilauogės – kilogramas šių uogų šiemet kainavo 14–16 Lt. Karabinų ūkyje auga per pusantro tūkstančio šilauogių krūmų. „Nedaug, tik maždaug pusė hektaro, ateityje galbūt reikės pasodinti daugiau“, – neslepia planų verslininkai, nors šiemet ir šilaluogių užderėjo dešimtadaliu mažiau. Pavasarinės šalnos ir karšta vasara sujaukė ne tik ūkininkų planus – išderino ir augalų vegetacijos ritmą. Vaikščiodamas po vasarinių aviečių eiles praėjusią savaitę Vidmantas negalėjo atsistebėti antrą kartą nokstančiu derliumi – per daugybę metų šitaip dar nėra buvę.
Ūkininkai nesiskundžia, kad kaime trūksta darbo rankų. Vasarą uogų skinti atvažiuoja šeimos nariai, pasisiūlo jaunimas iš Stakių – norinčių užsidirbti visada būna daugiau nei Karabinų ūkiui reikia pagalbininkų, nes už kilogramą priskintų šilauogių talkininkams mokama 1,5 Lt.
Dar prieš keletą metų šilauogės buvo mažai žinomos, nedaugelio ragautos uogos, tačiau žmonės pastebėjo jų naudą, dėl to kasmet paklausa didėja. Daug kas norėtų jas auginti, bet šilauogyno įveisimas labai brangus – sodinant krūmelius reikia kasti gilias duobes, pilti durpių, o kad uogos augtų ir noktų, krūmus būtina laistyti. Laistymo sistemai įsirengti ūkininkai gavo Europos Sąjungos paramą, tačiau visa kita padarė savo rankomis. Guodžia tai, kad šilaluogės ilgaamžės – sakoma, kad jų krūmai dera net 30 metų.
Taigi ilsėtis uogas auginantiems ūkininkams teks dar negreitai. Kažkada Ambručių kaimas garsėjo dūdų orkestru, dabar šią vietą garsina Virginijos ir Vidmanto uogynai. Laikai keičiasi, bet tradicijos išlieka – vertybes kuria atkaklūs, darbštūs, savo šaknų nepamirštantys žmonės.

Be Nemuno nėra gyvenimo

Pakalnėje greta kelio į Raudonės uostą gyvenanti Elžbieta Balnienė kasdien žvelgia į Nemuną. Net 63 metus ji dirbo upės gelmės kontroliere, navigacijos metu kasdien po kelis kartus tikrino Nemuno vagos gylį. Atsisakė šių pareigų šiemet, nusprendusi, kad visų pinigų nepaims, o jau laikas ir pailsėti.
Devintą dešimtį baigianti Elžbieta Nemuną prisimena kitokį nei dabar. Kai 1950 metais atvyko gyventi į Raudonę, upė buvo judrus vandens kelias – ja vienas paskui kitą plaukė keleiviniai ir krovininiai laivai, upės vagą nuolat gilino žemsiurbės. Buvo reikalaujama, kad Nemuno vagos gylis būtų ne mažesnis nei 1,5 m, nors laivams plaukti užteko ir 0,5 m. Gilinant Nemuną jis traukėsi, siaurėjo, todėl daug kam, pasak E. Balnienės, atrodo, kad upės vaga pasitraukė Suvalkijos pusėn. „Nereikia pasakoti, niekas to Nemuno iš mūsų nepavogė, jis pats susitraukė, o kad atrodo, jog nuo plento nutolo, tai tik dėl to, kad krantai krūmais apžėlė“, – aiškina kasdien upę matanti moteris.
Net dabar, kai upės vagos gylį fiksuoja netoliese gyvenanti kaimynė, Elžbieta kone kasdien nueina prie Nemuno. Pasiilgsta upės, nes pro savo namų langą nebemato vandens. Dėl to irgi kalti krūmai. Ne kartą Elžbieta prašė seniūno juos iškirsti, prie Nemuno dirbusiems vyrams net butelį žadėjo, tačiau visi kaip vienas tvirtino, kad neturi teisės – krūmus kirsti reikia leidimo.
Pati paprašytų Panemunių regioninio parko direktoriaus Viktoro Ganusausko, tik jo nesutinka, nes toliau kaip į miestelį Elžbieta jau nebeišeina. O Panemunių regioniniame parke, žvejybos ekspozicijoje, sudėta daug jos vyro Antano Balnio žvejybos įrankių ir kitų daiktų – muziejui reikėjo ir valčių, ir inkarų, ir nuotraukų. Antanas dirbo vandens kelio meistru, apie Nemuną ir jame migruojančias žuvis viską žinojo. „Nebuvo prisiekęs žvejys, bet žuvies mums netrūkdavo. Kai tik panorėdavome, visada turėdavome“, – juokiasi moteris.
Jos prisiminimuose gražiausias tas laikas, kai Raudonės prieplaukoje vyko didžiausias judėjimas. Elžbieta pasakoja, kad pastačius tiltą per Nemuną ties Jurbarku, liko gelžbetoninių sutvirtinimų – juos atgabeno Raudonėn, sutvirtino prieplaukos krantus, išpylė aikštelę, savivaldybė nutiesė kelią, pastatė stalus ir suolus. Vaikai į ekskursijas laivais atplaukdavo, išlipę sėsdavo į autobusus ir važiuodavo žiūrėti pilių. Tada, pasak E. Balnienės, moksleiviai prieplaukoje koncertus rengdavo, kolektyvai net iš Jurbarko koncertuoti atvažiuodavo.
Gaila, kad neilgai Raudonė taip klestėjo. Nebeliko Nemune laivų, nebereikia ir prieplaukos – nenaudėliai sudegino stalus ir suolus, nuniokojo aikštelę. „Dabar tik kasa ir kasa žemsiurbės iš Nemuno žvyrą, sunkvežimiais jį kažkur išveža – taip nugramdo, kad duobės pakrantėje lieka“, – baisėjosi Elžbieta.
Ir tuoj pat numojo ranka: „Man tai viskas gerai, tik norėtųsi, kad gražu būtų.“
Devyneri metai viena prie kelio gyvenanti moteris tikina nieko nebijanti – tiek baisybių pokariu matė, kad jau niekas jos nebegali išgąsdinti. Užpernai didžiulis potvynis buvo – ledai ties krūmais apžėlusiu Raudonės upeliu susilaikė, dėl to į malkinę kelias dienas neįėjo, rūsį tris kartus vanduo buvo apsėmęs. Potvynis, pasak Elžbietos, ne bėda, tokie dalykai greitai praeina – nusemi vandenį, išvalai dumblą ir vėl gyveni. Baisu, kad tvarkos nėra, žmonės įstatymų nesilaiko.
„Per karą vokiečiai mus darbams išvežė – netoli Lenkijos pasienio dvare paliko, visus darbus turėjome dirbti. Nežiūrėjo, ar lietuvis, ar kitatautis koks, jei tik nesilaikai įstatymų, tuoj prie sienos pastato. O mūsų krašte, kas ką nori, tą daro. Pažiūrėkite, Nemuno lankos kemsynais tapo – nešienaujamos, netvarkomos, o juk savininkus turi, jie privalo savo valdas prižiūrėti. Kas pareikalaus?“ – klausia Elžbieta.
Pasak jos, pasikeitė ne tik Nemunas, pasikeitė ir laikai. Žmonės lengviau gyvena, bet po pasaulį išsilakstė, namų nežiūri. Ji vienintelė miestelio pakalnėje iš senųjų gyventojų pasiliko – visuose namuose kiti savininkai šeimininkauja. O ji priaugo toje vietoje, niekur išeiti nenori.

Prie Mituvos snūduriuoja Stakiai

Nuo Paulių pusės žvyrkeliu įvažiuojant į Stakius dešinėje pasitinka dailia metaline tvora aptvertos kapinės. Tai vadinamasis Irškalnis – stakiškių žemiškosios kelionės paskutinei stotelei savo žemės kadaise padovanojo žydas Irškis.
Kairėje kelio pusėje – Šv. Antano Paduviečio bažnyčia. Legenda pasakoja, kad Mituvos upe į Pamituvį (taip iki XX a. pr. buvo vadinami Stakiai) atplaukęs šv. Antano paveikslas – tai buvęs ženklas toje vietoje statyti Dievo namus. 1750-aisiais pastatyta koplyčia, 1821 m. jos vietoje išaugo medinė bažnyčia. Prie statybų daug prisidėjo Šambaravos dvarininkai Jastromskiai, todėl jų palaikai nusipelnė būti palaidoti po didžiuoju altoriumi.
Visas šias istorijas yra užrašiusi bibliotekininkė Albina Aleksienė. Ji prižiūri ir šventoriuje palaidoto kunigo Romualdo Macevičiaus kapą, puošia jį ūkininkės Rūtos Lebedinskienės dovanotomis gėlėmis. R. Macevičius Stakių klebonu buvo 29-erius metus, suremontavo bažnyčią, įvedė centrinį šildymą, pastatė kleboniją.
1906 m. Šv. Antano Paduviečio bažnyčios klebonu buvo paskirtas Juozas Tumas-Vaižgantas. Nors carinės valdžios persekiojamo kunigo ir rašytojo tarnystė čia tetruko tik keletą mėnesių, monografijoje apie Vaižgantą rašoma, kad „brangūs ir mylimi buvo jam Stakiai. Todėl jis savo triūsu juos dar labiau pasiryžo gražinti, kelti jų kultūrą“.
Būta ir kultūringesnių laikų, tačiau dabar, praėjus geram šimtmečiui, vieninteliu kultūros židiniu Stakiuose beliko biblioteka. „Labai liūdna – nebeturime mokyklos, kultūros namų, o bibliotekoje skaitytojų masiškai mažėja, nes – baigiasi žmonės“, – nelinksmai šneka bibliotekininkė Albina. Linksmesnių dalykų ji yra surašiusi savo kraštotyriniuose darbuose: kaip miestelyje pridygo daugybė alytnamių, o juose apsigyvenusius žmones įdarbino ūkio šiltnamiai, kaip vadovaujami mokytojos Onos Kasiliauskienės stakiškiai vaidino spektaklius, apsirėdę kostiumais iš Kauno dramos teatro.
A. Aleksienė yra aprašiusi ir savo krašto žmones. Stakiuose tebestovi Drotvinų namai, kuriuose gimė trys broliai – Vincentas, Leonardas ir Steponas. Pirmieji du tapo garsiais kalbininkais, o Steponas liko tėviškėje – dirbo pašte, bibliotekoje, jo žmona Adelė mokytojavo. Jų tėvas Stasys Drotvinas – Stakių pašto įkūrėjas.
„Daug savo surinktos medžiagos atidaviau kalbininkui Vincentui Drotvinui, jis žadėjo išleisti knygą. Bet profesorius jau senas, gal nebeturi sveikatos, kažin, ar beišleis“, – abejoja Albina. Bet nesigaili, nes tai, kas užrašyta, jau nebedings, ir toliau tęsia savo darbą – rašo apie dabartinius Stakių ūkininkus.

Bendruomene rūpinasi seniūnaitė

Ūkininkę Ireną Mockevičienę stakiškiai jau ne pirmą kadenciją renka savo seniūnaite. Labai puiki seniūnaitė, duok, Dieve, jai sveikatos – džiaugėsi visi, kuriuos tik teko Stakiuose pakalbinti.
Pati Irena mano, kad labiausiai yra reikalinga seniems žmonėms – jie neretai seniūnaitę ir seniūne pavadina, į ją kreipiasi su savo bėdomis, o jaunesni problemas sprendžia patys.
Seniūnaitė rūpinasi, kad nuolatos tvarkinga būtų aplinkui bažnyčią ir miestelio centre – tai svarbiausios stakiškių visuomeninės erdvės. Seniūnaitės Irenos iniciatyva klebonijoje įrengta šarvojimo salė. O į bažnyčią švęsti sekmadienio besusirenka keliolika stakiškių, gausiau – tik meldžiantis už mirusius artimuosius.
Miestelio centre stovintis didžiulis kolūkmečio statinys atrodo liūdnokai, jame glaudžiasi biblioteka, paštas, medicinos punktas – vienintelės belikusios valdiškos įstaigos. Antrame aukšte bandyta įsirengti bendruomenės namus, bet dabar, pasak stakiškių, bendruomenė bėra tik popieriuje, o į nešildomą salę kartais žmonės susirenka tik žielaunų pietų.
Linksmybėms stakiškius į Mituvos lanką sukviečia Arvydas Pilipauskas, jau dvejus metus savo iniciatyva rengiantis Jonines. Šv. Antano atlaidų dieną, po Mišių, šventę miestelyje surengia kultūros darbuotoja Birutė Jurkšienė – pasak stakiškių, turint mažą dalelytę etato, ką daugiau čia ir būtų galima nuveikti.

Ūkininkams stinga darbininkų

Stakiai tebeturi miestelio statusą, bet miestiškos čia nebent gatvės su abipus jų išsirikiavusiais gražiai sutvarkytais namukais. Dauguma vyresnių gyventojų, pasak seniūnaitės I. Mockevičienės, surado savo vietą prie žemės – ūkininkauja kas didesniame, kas mažame ūkelyje ir džiaugiasi savo duona. Yra tuščių namų, yra tokių, į kuriuos tik apsilankyti sugrįžta dirbantieji užsienyje – kaip ir visur.
„Šeimyninį pieno ir augalininkystės ūkį puoselėja Rūta ir Sigitas Lebedinskai – kartu su tėvais dirba ir vaikai. Gitanos ir Rolando Kačiukų ūkis šiemet dalyvavo „Metų ūkio“ konkurse. Jie labai gražiai įsikūrę Rolando tėvų sodyboje šalia miestelio, augina savo vaikučius ir prižiūri senelius. Gintas ir Aida Kazlauskai pasistatė gražias fermas, ūkyje jiems padeda vaikai. Pieno ūkį turi Masiuliai – Adolius ir Irena. Aurimas Bačiulis – jaunasis ūkininkas, ūkininkauja kartu su tėvu Juozu. Nemažai nedidelių, po kelias karvutes laikančių ūkelių. Bet kad nedirbantys ir neūkininkaujantys laikytų karvę – retenybė. Iš vienos karvės nepragyvensi, bet bent pieno sau turėtų“, – pasakoja Irena užkabindama ir vieną Lietuvos kaimo skaudulių – nauji laikai užaugino kartą žmonių, kuriems dirbti neapsimoka.
„Mums pasisekė, – sako I. Mockevičienė, kartu su vyru Vidmantu ūkininkaujanti 300 ha ūkyje, – mūsų ūkyje jau gal dešimtmetį dirba du puikūs darbininkai – Virginija Ridzevičienė ir Sigitas Ugenskas. Abu – jauni dar žmonės, gyvena netoliese, bet svarbiausia, kad galime jais pasitikėti.“
Su darbininkų stygiumi, pasak Irenos, susiduria visi ūkininkai, nes kai kuriems, iš pašalpų gyvenantiesiems, dirbti neapsimoka, kai kuriems negali patikėti trimeriu nupjauti žolę, ką jau kalbėti apie sudėtingesnius darbus.
Ūkininkaujant reikia daug sveikatos, kantrybės, ir savo dukrai ir sūnui Irena tokio likimo nelinkėtų – skatino juos siekti mokslo ir įsikurti mieste. Vyresnieji, pasak moters, ištvers, o žemė niekur nedings – tai patikima investicija, ir miestuose gyvenantys vaikai žinos, ką su ja daryti. O Stakiai? „Mirštantis miestelis, – sako Irena, – ko gero, ir bažnyčia greitai bus nebereikalinga...“

Kaimo poetė

„Nei aš čia kokia poetė, nei ką“, – ginasi Nijolė Julija Pilipauskienė. Bet apie ją yra parašyta B. Kondrato knygoje „Kūrėjų pėdsakais“, jos kūrinėlių spausdinta „Ūkininko patarėjuje“, „Šviesoje“ ir kitur, o ateidama į susitikimą Nijolė Julija atsinešė ir pluoštą lapų su savo sueiliuotais kūriniais. Užsideda akinius ir išraiškingai skaito eilėraštį, skirtą išėjusioms mamoms, kitą – apie žiemą Amerikoje, dar vieną – skirtą bažnyčios choristei Kazimierai Petraitienei jos 80-mečio proga. Kazimierai dabar jau 84-eri, o ji tebegieda chore, kurį Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje veda Jūratė Paškevičienė.
Pasak Nijolės Julijos, Stakiai užmigo, liko tik senjorai, o ir jiems liūdna: „Nėra kur išsikrauti – galėtum ir eilėraščių paskaityti, ir dar ką nors, bet nėra kultūros namų, o bibliotekoje šalta: ateini ir skubini išeiti“.
Tad taip ir gyvena Stakių senjorai, pasak Nijolės Julijos: „Pasimelžiam karvę, pasišeriam kiaulę, žinių pasiklausom, jaudina įvykiai Ukrainoje.“ Dar senjorai susirinkę pas Masiulius ar Gudžiūnus gieda gegužines pamaldas – nes tokia tradicija.
O kaimo poetė N. J. Pilipauskienė vis ką nors sueiliuoja. Ji pati sako, kad tos eilės – tai giminės tradicija: eiliavo ir jos tėvelis, o tetos Pranutės Urbontaitienės kūrybos yra ir knygoje apie Raudonę.

Gydosi moderniai

Medicinos punktas – moderniausia įstaiga Stakiuose. Felčerė Bronislava Klemauskienė vesdama aprodyti savo valdų dar stabteli prie kitapus kelio rymančios tuščios mokyklos. Joje dar mokėsi ir jaunieji stakiškiai, jų tėvai ir seneliai. Mokykla nebeveikia, o raudonas pastatas, iš išorės dar gana neblogas, viduje, pasak Bronislavos, jau visai prastas – tokį ir už vieną litą vargu kas imtų.
Raudonoji mokykla Stakiuose pastatyta 1934 m., ją fundavo Šambaravos dvaro ponia Jastromskytė.
Medicinos punkto kapitalinį remontą ir įrengimą finansavo Europos Sąjunga. Punkte šilta, šviesu, yra ir vandentiekis, ir tualetas.
Pagalba čia teikiama daugiau nei 400 Jurbarko PSPC prisirašiusių pacientų.
Kartą per mėnesį atvažiuoja šeimos gydytoja ir pediatras – gyventojams patogu. Felčerė Bronelė punkte dirba tik dvi valandas per dieną, bet mediko, o juo labiau dirbančio kaime, darbas į valandas neįspraudžiamas – bendruomenė sensta, daug procedūrų tenka atlikti pacientų namuose ir bet kuriuo paros metu skubėti pas pagalbos besišaukiantį žmogų.
Daug felčerių punktų visame rajone buvo uždaryta. Felčerė B. Klemauskienė sakė, kad stakiškiai irgi laukė savo eilės, o ji pati pasirūpino įgyti europinį masažisto diplomą, kad galėtų, kaip daug kas, išvažiuoti į užsienį. Bet neprireikė – Stakiuose punktas išliko, nes, pasak felčerės, pasistengė ne tik rajono ir PSPC vadovai, bet ir patys stakiškiai, suskubę iš kitų sveikatos įstaigų registruotis į savą.
Per 42-ejus darbo metus felčerė pastebėjo, kad žmonių rūpestis sveikata nesikeičia, bet kai kurių negalavimų padaugėjo: senatvinę demenciją, medikės nuomone, išprovokuoja netikęs maistas, kraujo spaudimo svyravimus, širdies ritmo sutrikimus – pašėlęs gyvenimo tempas, nerimas ne tik dėl ateities, bet ir dėl šios dienos.
„Ginčyčiausi su tais, kurie skelbia, kad gyvenimo trukmė ilgėja: Stakiuose, pavyzdžiui, 1973 m. žmonės vidutiniškai gyveno po 84 metus, o 2013 m. vidutinis amžius buvo tik 72-eji. Daug jaunų miršta, daug nelaimingų atsitikimų, kai kurie savo noru pasitraukia iš gyvenimo – visiškas žmonių nusivylimas, nemokėjimas prisitaikyti prie permainų, ateities nematymas“, – sako medikė B. Klemauskienė ir prisipažįsta, kad ir pati nemato Stakių ateities.
Bet vienintelis Bronislavos sūnus įsikūrė gimtinėje, čia auga jos anūkai – tad negi nebebus kam Stakiuose gyventi?

Daiva BARTKIENĖ,
Danutė KAROPČIKIENĖ



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook