Balsavimas

Ar pajutote, kad labai padidėjo žemės mokestis?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Šimkaičių krašto vizitinė kortelė – stiprūs kaip ąžuolai žmonės

Šimkaičių krašto vizitinė kortelė – stiprūs kaip ąžuolai žmonės (0)

2014-10-29

Nei kalvelės, nei upelio, nei šlaito. Kur pažvelgsi – akimis neaprėpiami laukai ir horizontą uždengiantys miškai. Bet našios dirvos čia brandina gerą derlių, todėl neskursta bendrovės ir ūkininkai, o žemė kaip niekur kitur turi savo vertę. Lygumų krašte ir žmonės ypatingi: draugiški, atviri ir geranoriški – tokie, kokie visada buvo tikrame lietuviškame kaime.

Viskas kaip mieste

Atokiau nuo kelio į Raseinius likę Šimkaičiai visai nepanašūs į miesto tipo gyvenvietę – gražiai išsirikiavusių privačių namų šeimininkai spalio viduryje rinko paskutinį šio rudens derlių, tuščias šakas į dangų tiesė obelys, vasaros drapanas barstė pakelės ąžuolai ir kone pačiame miestelio centre išsikerojęs beržynas.
Tokį vaizdą galima pamatyti tik kaime, tačiau Šimkaičių seniūnė Elena Šileikienė skuba taisyti: „Nesuklyskite, Šimkaičiai ir Vadžgirys – miesteliai, ir žmonės juose gyvena labiau miestiškai nei kaimiškai.“
Šimkaičiuose, pasak seniūnės, yra viskas, ko žmonėms reikia – paštas, girininkija, biblioteka, pagrindinė mokykla, dvi parduotuvės, ambulatorija, Jurbarko kredito unijos nutolusi kasa, net vaikų darželis – jauniems tėvams rankos laisvos dirbti. Gatvės apšviestos, vandens iš šulinių niekas nesemia, turi hidroforus arba naudojasi vandentiekiu. Ko Šimkaičiai ne miestas?
Ir gyventojai čia ne iš menkų ūkelių verčiasi, o darbo ieško. Kas nori, visada randa, juolab kad Raseiniai – ranka pasiekiami. Bene populiariausia vieta – žuvies perdirbimo įmonė „Norvelita“, kur žuvies išpjaustytojai dirba sunkiai, bet uždirba daug, per mėnesį net 2–3 tūkst. Lt. „Mūsų krašte tai dideli pinigai. Už tiek jau galima gerai gyventi“, – tvirtina seniūnė.
Bet „Norvelita“ – ne vienintelė įmonė, kur galima užsidirbti. Iš Vadžgirio šėrikus ir melžėjas dirbti vežasi Kalnujų žemės ūkio bendrovė ir Bebirvos kaimo ūkininkai, moterys žvalgosi į Raseiniuose neseniai duris atvėrusią verpyklą, sveikata nesiskundžiantys vyrai žiemą vasarą Šimkaičių miškuose gamina medieną.
„Mūsų krašto ūkininkai jau skundžiasi, kad trūksta jaunimo, turinčio traktorininko teises ir norinčio dirbti – mielai tokius priimtų“, – sakė E. Šileikienė.
Seniūnė daug tikisi iš Raseiniuose veikiančios Vokietijos įmonės „KTG agrar“, įsigijusios nekilnojamojo turto Pauliuose ir ketinančios ten įkurti pagrindinį biurą bei dirbtuves – jose gal atsirastų dar bent viena kita darbo vieta.

Ūkininkai klesti

Vienintelis dalykas, kurio Šimkaičių seniūnijoje trūksta – verslas. Su didžiausia viltimi vadžgiriškiai laukia, kol sudegusią šieno granulių gamyklą atstatys Stepas Siriūnaitis. Tai bene vienintelė vietinė įmonė, kur darbo gali tikėtis norintys dirbti arčiau namų.
Bet namisėdoms užsiėmimą visada gali pasiūlyti vietiniai ūkininkai. O jie Šimkaičių krašte klesti – ne be reikalo kone kasmet po vieną kitą šio krašto ūkininką tampa konkurso „Metų ūkis“ laureatais. 2012-aisias seniūnijos darbuotojai sveikino antrą vietą užėmusią Viliją Masaitienę, šiemet – „Metų ūkiu“ pripažintas Danguolės ir Rimanto Galbuogių ūkis Šilkalnio kaime. O ir trečiąją vietą užėmę Aurelija ir Rolandas Gedminai, nors ūkininkauja gretimoje Skirsnemunės seniūnijoje, gyvena Pauliuose.
Seniūnijos žemės ūkio specialistas Algirdas Laurinavičius įsitikinęs, kad turtus ūkininkams nešantis aitvaras – derlinga šio krašto žemė. Įdirbant dirvas molis ir priemolis reikalauja didesnių pastangų, tačiau ir derlių atseikėja didžiausią, o naujausia žemės dirbimo technika ir šiuolaikinės technologijos leidžia ūkininkams gauti kasmet vis daugiau.
A. Laurinavičiaus duomenimis, šiemet seniūnijoje 445 gyventojai ir dvi žemės ūkio bendrovės deklaravo 10,5 tūkst. ha pasėlių ir pievų, dar 5 tūkst. ha dirbamos žemės naudoja Vokietijos įmonė „KTG agrar“, nemažai valdų šioje seniūnijoje turi Kalnujuose įsikūrusi žemės ūkio įmonė „AGRA Ciorporation“.
Net aštuoniasdešimties seniūnijoje esančių ūkių pajėgumas didesnis nei 14 europinių valdos dydžių (EDV), 26 ūkiai sėja daugiau nei po 50 ha javų. „Tai žmonės, kurių šeimas maitina žemė – jie gyvena gerai. Nors metai šiemet visiems buvo sunkūs – nemažos dalies pajamų neteko ir pieno, ir javų ūkiai, žemdirbiai įpratę, kad po nuosmukių vėl ateina pakilimas. Išgyvensime“, – tikina A. Laurinavičius.
Bet jaunų ūkininkų ir šiame krašte nedaug – tik 7 ar 8, ir žemės ūkio specialistas tikina negalintis garantuoti, kad visi jie čia tikrai įsitvirtins.

Kyla iš letargo

Klysta manantys, kad Šimkaičiuose – daugiausia skurstančių žmonių ir socialinės rizikos šeimų. Seniūnijos socialinis darbuotojas Egidijus Petryla tikina, kad nemažai žmonių jau pakilo iš letargo miego ir kabinasi į gyvenimą.
„Jei tik žmogus susiranda darbą – jo šeima iš karto pradeda gyventi geriau. Ne be reikalo sakoma, kad darbas yra gyvenimo druska, ji suteikia kasdienybei skonį“, – teigia E. Petryla.
Pasak jo, prieš metus Šimkaičių seniūnijoje iš pašalpų gyveno apie 160 šeimų, dabar – tik 60. Ne vienas, tarsi jau ir „nurašytas“, sutiko naudoti ilgalaikę alkoholio prevencijos terapiją – važiavo į Raseinius gydytis nuo pražūtingo įpročio.
„Tie, kuriems pasisekė, dabar neatpažįstami: kitaip mąsto ir kitaip gyvena. Jų veidai prašviesėjo. Susitikus miela malonu klausytis apie jų gyvenimo permainas“, – neslepia seniūnė E. Šileikienė, ne kartą tvirtinusi, kad padėti pakilti iš alkoholizmo liūno vaikus auginantiems žmonėms galėtų ir savivaldybė.
Juo labiau kad seniūnijoje vis dar yra 22 šeimos, kurios nesugeba tvarkytis savarankiškai. Jose auga net 60 vaikų. Seniūnijos socialiniai darbuotojai jiems yra tarsi mamos ir tėtės: geriau už tikruosius gimdytojus žino, kokių vaistų kuriam reikia nupirkti, kokių rūbų ir mokymo priemonių trūksta, ko namie yra valgyti. Graudžiausia, pasak su socialinės rizikos šeimomis dirbančios Laimutės Raulynaitienės, kad jau auga trečioji atstumtųjų karta.

Seniūnijos turtas – žmonės

Šimkaičių seniūnijoje gyvenamąją vietą yra deklaravę 2085 gyventojai. Seniūnijai priklausto Vadžgirio miestelis, Paskynų ir Paulių gyvenvietės bei 53 kaimai. Vienuolikoje jau nebėra gyventojų.
Kuo didžiuojasi Šimkaičių kraštas, neturintis nei pilių, nei sraunių upių ir vaizdingų ežerų?
„Pirmiausia didžiuojamės laisvų žmonių dvasia. Mūsų krašto miškuose ilgiausiai vyko kovos už Lietuvos laisvę – iki pat 1953 metų, kai buvo suimtas generolas Jonas Žemaitis. Atstatyta ir Šimkaičių girininkijos darbuotojų prižiūrima jo vadavietė – prie jos rengiami įvairiausi renginiai“, – pasakojo Šimkaičių seniūnė E. Šileikienė.
Ne mažiau šį kraštą garsina ir šaunieji Vadžgirio meno mėgėjų kolektyvai – sakralinės muzikos ansamblis, vaikų ir jaunimo folkloro ansamblis „Šebukai“, muzikos grupė „Kreizas“, kurių kūrimąsi inicijavo Lina Lukošienė ir jos vyras.
Pasak seniūnijos darbuotojų, Šimkaičių krašte yra daugybė žmonių, kuriems ne tas pats, kur ir kaip gyvena. Jie susibūrė į penkias bendruomenes, visos turi savo namus, kuriuose rengia mokymus, šventes, vakarones. „Kultūrinis gyvenimas dabar yra bendruomenių rūpestis – jų lyderiai dirba be jokio užmokesčio, už tai mes jiems galime tik padėkoti“, – pripažįsta seniūnė E. Šileikienė.
Gaudami Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bendruomenių veiklai skirtas lėšas, tie žmonės galvoja apie tai, ko reikia jų kraštui. Štai šiemet Baltraitiškių kaimo bendruomenė stato lauko sceną renginiams, Paulių kaimo bendruomenė perka krūmapjovę, Šimkaičių bendruomenė perka kėdes bendruomenės namams, vadžgiriškiai nusprendė įsigyti darbo įrankių visuomenei naudingiems darbams atlikti, o Paskynų bendruomenė nupirko jaunimui teniso stalą.
Ranka rankon su bendruomenėmis dirba ir seniūnaičiai. „Dabar žmonės dėl kiekvieno menkniekio nebevažiuoja seniūnijon prašyti pagalbos – jie eina pas seniūnaičius, o šie konsultuojasi su mumis. Seniūnijai tai didžiulis, neįkainojamas ramstis – labai dėkingi esame jiems už tai“, – sakė seniūnė.
Šiemet pastebimai pašviesėjo ir pagražėjo ne tik seniūnijos centras Šimkaičiai, daugiau tvarkos atsirado ir visose gyvenvietėse bei kaimuose. Tai dirbančių už pašalpas nuopelnas, tačiau jei žmonės netvarkytų savo sodybų, nesirūpintų, kad greta namų gatvė būtų švari, permainos nebūtų tokios akivaizdžios. Labiausiai gyvenvietes puošia pavyzdinės sodybos.
Ypač daug jų yra Šimkaičiuose. Išskirtinai gražiai tvarkomos Aušros ir Roberto Šiugždų, Ryčio ir Loretos Milerių, Romutės ir Algio Mačiulaičių, Irenos Šiugždienės, Alos ir Jono Birgiolų, Marijonos Grigaitienės, Birutės Anusaitienės sodybos. Tvarkos ir harmonijos pavydėti galima Raimundo Juciko sodybai Pauliuose. Baltraitiškės kaimą puošia Vilijos Masaitienės ir Ramualdos ir Alekso Endriukaičių sodybos ir daugelis kitų.
Bet svarbiausia, kad šimkaitiškiai augina sau pamainą. Šimkaičių pagrindinėje mokykloje mokosi net 130, Vadžgiryje – 107 mokiniai. Seniūnė tiki, kad mokykloms nepritrūks vaikų ir ateityje. Nors jaunos šeimos dažniausiai išvažiuoja dirbti į užsienį, grįžę atostogų tvirtina, kad likti ten gyventi nenorės.
„Jie perka pas mus namus, vadinasi, ketina grįžti. Ir grįš – tikriausiai tuomet, kai vaikams ateis laikas lankyti mokyklą. Lietuva yra ir visada bus jų gimtieji namai. Kokie jie bebūtų skurdūs, yra vieninteliai“, – įsitikinus Šimkaičių seniūnė.

Miškininkai sodina ąžuolus

Trečdalį Šimkaičių seniūnijos teritorijos užima miškai – tankūs ir tamsūs, nes derlingoje žemėje auga dideli, tvirti medžiai. Seniūnijos teritorija sutampa su Raseinių miškų urėdijos Šimkaičių girininkijos valdomis, o jose tvarkosi girininkas Robertas Šiugžda su dviem savo pavaduotojais ir dviem eiguliais.
Robertas nuo vaikystės žino kiekvieną miško takelį – 36 metus girininku Šimkaičių miškuose dirbęs jo tėvas tikėjo, kad ruošia sau pamainą. Kai baigęs Žemės ūkio akademiją R. Šiugžda įsidarbino Radviliškio miškų urėdijos Šeduvos girininkijoje, į Šimkaičius jį traukė lyg magnetas – ir vos pakviestas čia dirbti iškart sugrįžo. Dabar vizituodamas savo valdas girininkas žino, kurį mišką ir kada sodino jo šviesios atminties tėvas. Nors sakoma, kad miškas auga šimtmečius, girininkas tvirtina, jog užtenka ir kelių dešimtmečių rezultatams pamatyti.
„Prieš 15 metų tėtės pasodintas ąžuolynas – jau 7–8 metrų aukščio, šiemet ten rinkome baravykus, tiltais augo rudmėsės“, – džiaugiasi Robertas, jau turintis ir savo ąžuolynų. Prieš trejus metus Vidgirio kaime jo prižiūrimi rangovai pasodino ir individualiomis apsaugos priemonėmis apjuosė per 12 tūkst. ąžuoliukų – įveisė 3,2 ha mišką ten, kur jo niekada nebuvo. Medeliai jau praaugo girininką ir kasmet vis sparčiau stiebsis aukštyn – kol taps tikru ąžuolynu.
Šimkaičių girininkijos miškai – ypatingi, juose auga net penkios-šešios lapuočių rūšys, todėl ir šiose vietose paruošta mediena yra brandi ir kokybiška. Šimkaičių miškuose kasmet iškertama maždaug po 15 tūkst. kub. m medienos, pasodinama po 50 ha naujo miško, išugdoma 60 ha jaunuolynų, tad darbo visus metus turi dvi rangovinės brigados, o jose dirba apie 15 žmonių. Tiek šeimų nuolat maitina miškas.
Bet miškas dosnus ne tik jame dirbantiems. „Kai pradeda dygti grybai, į Šimkaičių miškus žmonės važiuoja kaip į atlaidus – iš visų pasviečių“, – juokiasi girininkas, kurio valdose baravykai tarpte tarpsta. Uogos ir grybai maitina pamiškių gyventojus, o šernų, stirnų, elnių ir smulkiosios faunos medžioti atvyksta kauniečiai iš „Alsos“ medžiotojų klubo ir Skirsnemunės vyrai.
Šimkaičių apylinkių gyventojai, pasak girininko, miškus saugo ir brangina kaip didžiausią turtą, savo miško plotelį kasmet pasodina ir bendruomenė.
„Šimkaičiai – miškinga vietovė, bet dar yra nemažai dykynių, kur galėtų augti gražus miškas. Radę tokią vietelę sodiname mišką visi kartu. Miškasodis tampa švente visiems bendruomenės nariams – žmones suburia bendras darbas, be to, smagu pabūti gamtoje, sužinoti vietovės, kurioje sodinamas miškas, istoriją ir ypatumus“, – tikina girininkas. O smagiausia, pasak girininko Roberto, šimkaitiškių išrinkto bendruomenės pirmininku, matyti, kaip auga tavo pasodintas medis, prižiūrėti jį ir puoselėti, kol tampa mišku, į kurį gera ateiti ne tik uogų ar grybų pasirinkti, bet ir tyloje pabūti, paukščių čiulbėjimo paklausyti.

Laikosi vieni kitų

Stiprūs ne tik šio krašto ąžuolai – tokie pat tvirti, sunkumų užgrūdinti ir Šimkaičių seniūnijos žmonės.
Atokiausiai nuo seniūnijos centro esančio Baltraitiškės kaimo bendruomenė – kone pati didžiausia seniūnijoje, subūrusi net 60 žmonių. Jai vadovaujantis ūkininkas Gintaras Gvazdauskas tikina, kad čia gyvenantieji nesijaučia likę nuošalyje – kasdienybę skaidrina įdomia veikla ir net sugeba ją paversti šiokiu tokiu verslu.
Pynimo iš popieriaus entuziastė – pieno supirkimo punkto vedėja Rasa Dubinskienė surengė mokymus bendruomenės nariams. Gintaras tvirtina, kad jis „užsikabino“ pirmasis, tačiau norinčių išbandyti naujovišką amatą atsirado nemažai. Kam užteko kantrybės – daug išmoko, kiti kol kas tik popierėlius suka, o Rasa iš jų gamina dovanoms itin tinkančius rankdarbius – išradingai papuošia butelius, nupina krepšelius, paveikslų rėmelius ir daug kitų įdomių dalykų.
„Turime kuo padėkoti bendruomenės renginių rėmėjams“, – tikina G. Gvazdauskas, per Kaziuko mugę Šimkaičių pagrindinėje mokykloje įsitikinęs, kad jų suvenyrai gali būti ir paklausi prekė.
Šiandien Baltraitiškės ir aplinkinių kaimų, kažkada priklausiusių Volungiškių tarybiniam ūkiui, žmonės renkasi į Derliaus šventę – tradicinį renginį, kuriame kartu susėda pasidžiaugti tuo, ką šiemet jiems davė žemė.
Tai ne vienintelė diena, kai draugėn sueina visas kaimas. Kalėdinis žiburėlis, Užgavėnės, Joninių naktis – visų laukiamos šventės, juolab kad bendruomenė jau turi jaukius savo namus – suremontuota dalis buvusios mokyklos, šiemet pradėta statyti lauko scena. Netrukus į bendruomenės valdas persikels biblioteka, tad atsiras daugiau judėjimo, gyvybės.
Šio krašto žmonės sunkiai dirba, nes dauguma čia esančių ūkių – nedideli, verčiasi parduodami pieną. O už jį supirkėjai dabar moka niekingus kelis centus. G. Gvazdauskas neslepia, kad žmonės nusivylę ir kainomis, ir valdžiomis, ir savo gyvenimais.
„Tikėjomės daugiau ir visi norėtume daugiau, bet matome, kad ne viską, ko nori, galima turėti. Vienas kitas pasiduoda, nuleidžia rankas ir paskęsta neviltyje, bet dauguma kantriai dirba, draugiškai padeda vieni kitiems. Mūsų kraštuose žmonės geri, ir talkos dar tikrai neišnyko“, – džiaugiasi G. Gvazdauskas.

Dejuoti nemato reikalo

Tikras šviesulys šiame krašte – ūkininkė Vilija Masaitienė, visiems skeptikams įrodžiusi, kad moteris ir be vyro pagalbos gali sėkmingai tvarkytis ūkyje. Kol užaugo sūnus, Vilija ramstė visus keturis savo ūkio kampus. Jos atkaklumu ir darbštumu negalima nesistebėti: per dešimtmetį pastatyti visi nauji tvartai, karvių banda padidėjo trigubai, modernizuota pieno ir pašarų gamybos technika. Šios permainos jai atnešė pripažinimą – 2012 m. V. Masaitienės ūkiui konkurse „Metų ūkis“ paskirta antroji vieta.
Vilija neprisimena dienos, kad jos babytė ir mama namuose nebūtų laikiusi gyvulių, o vaikams nereikėtų jų prižiūrėti. Ji pati visada turėjo darbo tvarte ir jos vaikai į fermas pradėjo eiti tada, kai tik įstengė pakelti šakę. Sūnui žemė ir gyvuliai taip prilipo prie širdies, kad nieko kito jis jau nebenori – šiemet įregistravo ūkininko ūkį ir pirmą kartą deklaravo 16 ha kviečių. Darbštumo tam vaikiui galima tik pavydėti: užmetęs akį iškart pamato, kur kas ne vietoje padėta, rudenį gražiai surikiuoja ir nuplauna visą techniką ir žemės dirbimo padargus.
Šiemet gimnaziją baigusi V. Masaitienės duktė Emilija išvažiavo studijuoti į Kauną. Kaip ir mama jaunystėje, ji pasirinko slaugytojos specialybę, kiekvieną savaitgalį grįžta namo ir vos persirengusi skuba padėti šeimai. Emilija viską moka: ir karves gali pamelžti, ir gyvulius pašerti, ir į traktorių įsėdusi šienainį plėvele apvynioti. Šeimos stiprybė ir yra Vilijos ūkio sėkmės pagrindas.
Kai bene prieš dešimtmetį V. Masaitienė nusprendė atsisakyti medikės darbo Kaune ir grįžti tėviškėn, nebuvo įsitikinusi, kad pavyks pramušti galva sieną. Šešiolikos karvių pieno ūkis, kurį perėmė iš mamos, daug pajamų nedavė – reikėjo apsispręsti, ar bandą naikinti, ar naudojantis visa įmanoma parama ją kiek galima išplėsti.
Vilija pasirinko sunkiai dirbti. Augalininkystės ūkį, pasak jos, valdyti būtų lengviau, tačiau jis pajamų duoda tik kartą per metus, o karvutės piniginę papildo dukart per mėnesį.
Kas antrą dieną į V. Masaitienės kiemą užsukantis pienovežis išsigabena gerokai per toną pieno. Ūkininkė tvirtina nesitikėjusi, jog pernai aukštumas pasiekusi supirkimo kaina nesikeis.
„Gero visada būna po truputį – ir šįkart nutiko taip, kaip turėjo būti. Sunku dėl to, kad ėmėme paskolas, investavome į savo ūkius, o dabar, kai kaina nuo pavasario sumažėjo 45 ct, nelengva jas grąžinti. Bet tai tikrai dar ne tragedija. Dirbdama medike mačiau daugybę nelaimių ir ašarų, todėl visada sau primenu, kad jei esi sveikas ir gali dirbti – nereikia dejuoti“, – įsitikinusi V. Masaitienė.
Visi, kas užsuka į jos fermas, stebisi tik medikams būdinga preciziška tvarka, kone steriliai valomu pieno bloku. Vilija tvirtina, kad dirba taip, kaip yra įpratusi, todėl niekada neturi problemų dėl pieno kokybės. Šį rudenį ūkininkė į tvartus suginė 45 melžiamas karves, dvi dešimtis prieauglio. Per vasarą gyvuliams suvyniojo 700 rulonų šienainio, daržinę prigrūdo šieno. Žiemai pašarų užteks su kaupu, o iki pavasario pieno krizė baigsis – juk anksčiau ar vėliau praeina visi sunkmečiai.

Geriausias ūkis – Šilkalnyje

Dejuoti nelinkusi ir kitame Šimkaičių seniūnijos pakraštyje, ant ribos su Raseinių rajonu esančiame Šilkalnio kaime įsikūrusi šiemetinio konkurso „Metų ūkis“ nugalėtoja Danguolė Galbuogienė. Jos gimtasis Žvirblaukis – už keliolikos kilometrų, bet tėviškę kasdien primena kambaryje pakabintas paveikslas su gimtosios sodybos vaizdu.
„Netoli nuo namų nuėjau. Gal kad negalėčiau mieste, tarp keturių sienų gyventi – man erdvės reikia, laukų kvapo“, – neslepia moteris, labai mylinti savo kraštą ir palaikanti čia gyvenančius žmones.
Kai subirus kolūkiams Danguolė ir Rimantas ryžosi imti žemės ir ūkininkauti, aplinkiniai netvėrė juoku. „Mus durnino, sako, ką darysit žemę pasiėmę. Bet mes iš karto ir arėm, ir sėjom, ir karvių keletą nusipirkom, po truputį vis bandą didinome. Turėjome ūkinius pastatus, supratome, kad negalima jų tuščių laikyti, o kai tie prisipildė, pradėjome statyti kitus “, – apie ūkio plėtrą pasakojo Danguolė.
Dabar Galbuogiai laiko 40 melžiamų karvių, tačiau plėsti bandos jau nebežada. Pasak Danguolės, suks arčiau augalininkystės – šiemet deklaravo 400 ha pasėlių, dar bene 300 ha sėja ūkininkais tapę jų vaikai.
Šie metai Šilkalnio ūkininkams atnešė ypač didelių permainų. Ten, kur anksčiau stovėjo Bebirvos dvaro pastatai, pavasarį duris atvėrė bendrai su vaikais įrengta kaimo turizmo sodyba „Dvaras Bebirva“. Vaizdingoje vietoje, prie pat Bebirvos upeliuko, įsikūrusi sodyba nuo pat pirmų dienų traukia vestuvininkų, jubiliatų, įvairiausių konferencijų rengėjų dėmesį, todėl joje visus savaitgalius šurmuliuoja smagūs pobūviai.
Danguolė tvirtina, kad vaikai užaugo žaisdami tarp griūvančių Bebirvos dvaro pastatų, todėl ši vieta jiems ypač brangi ir miela. „Kai siūlė mums dirbti Bebirvos dvarui priklausiusią žemę, nenorėjome – greta buvo didžiuliai pastatai, kuriuose gyveno žmonės. Laikas viską pakeitė: vieni išmirė, kiti išsikėlė pas vaikus, likę siūlė mano dukrai Sigutei ką nors daryti. Ilgai galvojom, kas toje vietoje turėtų būti – gyventi toks dvaras per didelis, jį būtų sunku išlaikyti“, – svarstė D. Galbuogienė.
Kaimo turizmo sodybos įkūrimas truko penkerius metus. Dabar joje tvarkosi Galbuogių duktė Sigutė ir marti Rytė, o joms padeda visi šeimos nariai. „Bebirvoje“ darbo atsirado ir aplinkiniams gyventojams. Iš viso Galbuogiai samdo aštuonis pagalbininkus – pasak Danguolės, viską galėtų padaryti ir šeimos nariai, tačiau norisi turėti savo gyvenimą, bent kartą per metus išvykti iš namų pailsėti.
Veikli moteris neslepia, kad įgyvendinus projektą, net ir labai sunkų, gyvenimas nesustoja. „Išeini už durų ir jis vėl įsuka. Jauni dar visko prigalvos, o mums vėl reikės padėti. Gerai, kad į užsienį neišlėkė, suprato, kad ir ten, ir čia reikia dirbti. O namuose vis tiek geriau“, – tvirtina šiemetinio konkurso „Metų ūkis“ nugalėtoja.

Klesti „Medininkų“ bendrovė

Kai 1992-aisias subiro Šimkaičių kolūkis, susikūrė aštuonios žemės ūkio bendrovės. Žmonės šiame krašte kaip niekur kitur tikėjo, kad kolektyvinio darbo nauda didesnė, todėl nebijojo bendrai valdyti savo turtą. Vieniems labiau pasisekė, kitiems mažiau, tačiau iki šiol Šimkaičių seniūnijoje dvi bendrovės – „Medininkai“ ir „Bebirvytis“ klesti. Abi jos dirba maždaug po 1200 ha žemės.
Gražiai šį rudenį žaliuoja visi 460 ha „Medininkų“ bendrovės žiemkenčių, sukilo 20 ha rugpjūtį pasėtų žieminių rapsų. Povilas Parnarauskas, nuo pat įsikūrimo vadovaujantis „Medininkams“, tikina, kad metai jiems jau pasibaigė: „Pakavojam ražienas, ir galim ilsėtis.“
Tačiau net ir ilsintis, mintys apie darbą žemdirbio nepalieka. Juo labiau kad ir šiemetinis derlius – beveik 3,3 tūkst. t grūdų, dar tebėra neparduoti „Medininkų“ bendrovės sandėliuose. Užderėjo šiemet pasėliai neblogai, vidutiniškai prikulta per 5 t/ha, tačiau nėra gerų kainų – nėra ir laukto uždarbio. Iš ilgametės patirties P. Parnarauskas tvirtina, kad ilgiau kaip iki gruodžio vidurio laikyti grūdų neverta – pavasariop visi valo sandėlius, tad kainos gali dar labiau nukristi.
Bendrovė, pasak pirmininko, dabar niekuo nesiskiria nuo ūkininko ūkio, tik darbo santykiai reglamentuojami griežčiau ir mokesčių administratoriai jas tikrina dažniau. „Medininkų“ žemės ūkio bendrovėje nuolat dirba 12 žmonių – beveik visi jie pajininkai, tačiau vasarą prireikia dar kone dešimties pagalbininkų. Tad abi Šimkaičiuose veikiančios žemės ūkio bendrovės darbo duoda bene keturiasdešimčiai žmonių, vien „Medininkai“ valstybei per metus sumoka 200 tūkst. Lt mokesčių.
Galėtų įdarbinti ir dar daugiau, bet plėsti savo valdų jau nebegali. Atvirkščiai, pasėlių plotai gali ir sumažėti, nes bendrovė nebeturi teisės pirkti nuomojamų sklypų – pasiekė Seimo nustatytą 500 ha žemės nuosavybės ribą. Jau šiemet kelis dešimtmečius dirbtus sklypus iš „Medininkų“ išplėšė gretimame rajone įsikūrę vokiečiai ir kanadiečiai, siūlantys vietiniams gyventojams už hektarą žemės iki 12 tūkst. Lt ar net daugiau.
Tą žemę, pasak P. Parnarausko, mielai nupirktų ir šio krašto jaunieji ūkininkai, bet perlipti per V. Matijošaičio valdomą „VICI“ ir užsienio žemvaldžius jie nepajėgūs. Be to, į derlingas Šimkaičių krašto žemes noriai pretenduoja ir miestiečiai, už 1 ha turėtos miesto žemės dabar gaunantys po 150–200 ha žemės ūkio paskirties žemės.
„Naujų sklypų mums nereikia – užtenka, kiek turime, gaila, kad Seimas neatsižvelgė į bendrovių asociacijos siūlymą leisti išsipirkti bent tuos sklypus, kuriuos dirba daugiau kaip 10 metų, kad nereikėtų ardyti suformuotų laukų“, – tikina bendrovės vadovas.
P. Parnarauskas tvirtina, kad žmonių požiūris į žemės ūkio bendroves keičiasi greičiu nei valdžios, o ir bendrovių savininkai stengiasi jį sušvelninti. „Medininkai“ ne tik savo pajininkams, bet ir kitiems šimkaitiškiams kasmet pasodina maždaug 5 ha bulvių. Anksčiau visi prašydavo 25 arų, dabar jau tik 10–15, bet ir iš tokio nedidelio plotelio mažiausiai 100 maišų prikasa, tad ir patiems, ir vaikų šeimoms visai žiemai užtenka.

Paukštininkystė – pasiteisinęs verslas

Nebūtina sėti tūkstančius hektarų, kad gerai gyventum – jei žmonės sumanūs ir nebijo juodo darbo, šeimai užtenka kur kas mažesnio plotelio. Šalia Paulių ūkininkaujantys Rolandas ir Daiva Kavaliauskai ne tik verčiasi įprasta augalininkyste, bet ir perina bei augina paukščius.
Ant stataus Mituvos upės šlaito įsikūrusi Kavaliauskų sodyba apsupta užtvarų, kuriuose girgsi Landų pilkosios ir Reino baltosios mėsinės žąsys, gagena mėsinės ir kaimiškos antys, kudakuoja vištos dedeklės. Ūkininkai pavasarį perina ir parduoda vienadienius paukštelius, Kalėdoms augina mėsinius paukščius, visus metus parduoda vištų kiaušinius ir turi veislinių žąsų bei ančių, dedančių kiaušinius perinimui.
Daiva sako, kad paukščius lesina tik tuo, ką patys savo laukuose užaugina, todėl mėsa ekologinė, nors jokių sertifikatų ūkininkai niekada neieškojo ir neturi. O jų, atrodo, ir nereikia – per daugelį metų Kavaliauskus atrado nuolatiniai paukštienos ir kiaušinių pirkėjai, įvertinę jų produkcijos kokybę ir supratę, kad šiais ūkininkais galima pasitikėti.
Kai daugiau nei prieš 20 metų jauna šeima atvyko gyventi į Paulius, nebuvo iš ko verstis, todėl nori nenori teko ieškoti užsiėmimo. Pirmieji paukščiai jų ūkyje, pasak Daivos, buvo suneštiniai: mama davė dvi kalakutes, teta – žąsų kiaušinių. Daivai nuo mažens patiko žiūrėti, kaip paukšteliai ritasi iš kiaušinių, tad verslas gimė savaime.
„Karves melžti man visada buvo nuobodu, sunku tampyti kibirus su pienu. O žąsiukai patys augo – išleisdavome kalakutę į pievas, nes nei lapių, nei vanagų tiek daug kaip dabar nebuvo“, – pasakojo moteris.
Tačiau dirbti, pasak Daivos, ūkyje dabar reikia daug – pavasarį, kai pardavinėja vienadienius paukštelius, miegui lieka vos kelios valandos. O ir paukščiai dabar savaime neauga ir aplinkinėse pievose žolelių nerinkinėja – visi jie atskiruose aptvaruose laikomi, nakčiai į tvartus suvaromi, sausai kreikiami ir sočiai lesinami, kad dideli, net iki 8 kg svorio, užaugtų. Tokias žąsis ir antis prieš kepant reikia mažiausiai dvi tris dienas marinuoti, kad mėsa būtų skani ir minkšta.

Ne tik duona sotūs

Pavasarį aštuoniasdešimtmetį švęsiančios šimkaitiškės Birutės Stulgaitienės virtuvėje stovi neįprastas daiktas – molbertas, o stalas apkrautas dažais ir teptukais. Penkiolika metų kiekvieną savaitgalį Jurbarko Vinco Grybo memorialinio muziejaus suaugusiųjų dailės studiją lankiusi moteris – Šimkaičiuose pripažinta menininkė, jos tapybos darbų parodos rengtos miestelio ambulatorijoje, seniūnijoje, bendruomenės namuose.
Birutė – medikė, Šimkaičių ligoninėje ir ambulatorijoje 55 metus dirbusi laborante, pažįstanti kiekvieną šio krašto žmogų. Naktį, kai miegai išsilaksto, atmintyje iškyla tie, kurių jau nėra – dvi, trys, keturios šimkaitiškių kartos.
Birutė viską moka – ir siūti, ir megzti, o sužinojusi, kad Jurbarke mokys piešti, panoro išmokti, kas visada mokykloje labai patiko. „Man to dėl savęs reikia, kad laikas greičiau eitų – niekur savo piešinių pardavinėti nežadu. Anksčiau ambulatorijoje ansamblį buvome sukūrę, koncertus rengdavome, o dabar nėra ką Šimkaičiuose seniems žmonėms veikti “, – apgailestauja moteris.
Birutė – svajotoja, mėgstanti akis pakelti į dangų. Mėnulis, pasak jos, kartais būna toks didelis, kad norisi jį nupiešti. Kai kaimynas molbertą sukonstravo, pasistatė jį virtuvėje, kad viskas po ranka būtų – ir puodai, kuriuos būtina bent retkarčiais pamaišyti, ir dažai, ir teptukai. „Atsikeli, jei viskas sudėta, tai už šepečio – ir pradedi. Žiūri, jau popiet, o dar nei valgęs, nei gėręs. Laiką pamiršti, nes toj vietoj, kurią pieši, gyveni“, – pasakojo moteris.
Pasak jos, piešiant ne įkvėpimo, o kantrybės ir kruopštumo reikia, bet būna, kad užeina – negali nepiešti. „Senolė netur ką veikti, tai paišo“, – juokiasi Birutė, kurios kvalifikaciją liudija pažymėjimas, kad Vinco Grybo memorialinio muziejaus edukacinėse dirbtuvėse sukūrė ir apgynė kūrybinius darbus „Pušys prie Palėkių ežero“ ir „Tėviškės akmenys“. Pažymėjimą patvirtino žinomi menininkai ir gerbiami dėstytojai – Vilniaus dailės akademijos docentas Bronius Bružas, docentai Živilė Jakutytė, Sigitas Grubliauskas, Vytautas Tumėnas ir Birutės mylimos mokytojos – dailininkės Rasa Grybaitė ir Gabija Viduolytė.
Diplomui apginti būtų užtekę ir vieno peizažo, bet Birutė būtinai norėjo nupiešti du – taip giliai į jos širdį įsmigo tėviškės vaizdai. Norėtų grįžti ten, į jaunystės Palėkius ar bent Smalininkus, bet jau nebeliko senbuvių, o Šimkaičiuose niekada nebesijaus viena – aplink čia visi žmonės geri.
Ne vienus metus į Jurbarką piešti ji važinėjo su Baltraitiškės medicinos punkto felčere Ramute Endriukaitiene – už tai ačiū sako jos vyrui Aleksui. Daug abi išmoko: ir ant šilko bandė tapyti, ir tiffany lempas daryti, ir kaukes lipdyti, vilną velti, porceliano lėles kurti. Nepaprastai patiko Birutei vitražas – keliais darbeliais savo namus papuošė, dvi egzotiškas lėles kambaryje įkurdino, bet labiausiai ją patraukė molbertas. Prie jo palinkusi galėtų sėdėti visą žiemą, nes tikras menas sunkiai gimsta – ir, pasak Birutės, visam laikui prie savęs žmogų pririša.

Regionų plėtra – nė iš vietos

Pirmiausia beldžiuosi pas Kęstutį Puišį – Lina jį vadina miestelio metraštininku. „Vargiai prisiimčiau tokį titulą, – sako jis, – bet šį tą žinau, ir nemažai.“ Kęstutis bendruomenės internetiniame puslapyje aprašo miestelio įvykius. „Štai paveikslų prisikabinom (čia jis apie senovines fotografijas, fotodrobės ir dabar puošia namų fasadus) – jau įvykis. Buvo atlaidai, atvažiavo vyskupas – irgi įvykis“, – sako vyriškis.
Apie Vadžgirio vardą, pasak Kęstučio, prikurta daug legendų, bet neabejotinai jis susijęs su aplinkui plytėjusiais didžiuliais miškais, kurie vystant žemdirbystę iškirsti. Dabar čia ir gyvena daugiausia žemdirbiai, nors dar prieš dešimtmetį veikė ir nemažai verslo įmonių. Vienos jų – gyvulių skerdyklos savininkas buvo ir K. Puišys. „Privatizavęs kolūkio pastatą tęsiau jame buvusią veiklą. Skerdykloje dirbo 12 žmonių – dabar jie visi užsienyje, – pasakoja pašnekovas. – Visos veiklos, kurių žmonės entuziastingai ėmėsi atkūrus nepriklausomybę, baigėsi, kai Europos Sąjunga užlaužė su savo reikalavimais. Buvo šokas, o laiko persiorientuoti – mažai, ir žmonės išsilakstė. Ne tik iš Vadžgirio, iš visų miestelių.“
Ir Kęstutis įsileidžia į filosofavimus, nes prisipažįsta tai mėgstantis. Vargu ar galėtum ginčytis, kad jo samprotavimuose nėra tiesos. „Apie regionų politiką vien šnekama, darbais – nė iš vietos. Ne gaivina kaimą, o naikina. Vadžgiryje renovuoti kultūros namai – didžiulis pastatas, išgražinta mokykla, puiki sporto salė, stadionas, gatvės asfaltuotos. Gerai! Bet ką čia veikti jauniems žmonėms? Lieka vien seniai, nes nėra darbo. Važinėjo lektoriai, mokė verslauti, bet kai pradedi – susiduri su biurokratiniais reikalavimais, spjauni į viską ir – į užsienį. Ar reikia didelės išminties, kad valdžia priimtų sprendimą padėti verslui? Smulkiajam verslui reikia lengvatų, o dabar prisidengiama laisva rinka – visiems vienodos sąlygos. Todėl ir tuštėjam“, – sako K. Puišys.
Miestelis, pasak jo, laikosi, kol yra bažnyčia ir mokykla. Kęstučio žmona Genutė Puišienė – muzikos mokytoja. Kai ji dirbo, Vadžgirio mokykloje mokėsi per 400 vaikų, dabar – tik šimtas. Į dainų šventes Genutė veždavosi 6 kolektyvus. Dabar tiek niekaip nebesurinktum – vieni vaikai negali, kiti – nenori, o prievartos šiais laikais negali būti.
Genutė gieda bažnyčios chore, kuriam vadovauja jos buvusi mokinė L. Lukošienė, kartu su dar keturiais giedotojais. Bažnyčioje, kaip ir mokykloje, žmonių mažyn...
Nors abu Puišiai nėra iš tų, kuriems užtenka keturių sienų ir keturių lysvių prie namo, apie miestelio ateitį Kęstutis kalba nelinksmai: „Jei valdžios politika nesikeis, Vadžgirio ateitis liūdna, net nematyti jos. Nebebus ką čia veikti nei Linai, nei mokytojams.“

Yra kur pasireikšti

Linksmesnių šnekų ieškoti suku į didįjį buvusių kultūros namų pastatą. Jis renovuotas įgyvendinant europinius projektus ir, pasak bendruomenės pirmininko Sigito Vaitiekūno, vakarais čia nuolatos dega šviesa. Pastate yra biblioteka, aktyviai veikia muzikavimo studija, įsikūrė Eržvilko kultūros centro skyrius, jaunimas renkasi į treniruoklių salę ir prie biliardo stalo.
Antrame pastato aukšte gyvena jauna šeima – Donatas ir Milda Balčiai ir visiškai nesiskundžia gyvenimu mažame miestelyje, nors ir pripažįsta, kad jaunimo čia smarkiai apmažėjo.
Milda – dailės pedagogė, dabar augina vaikučius – priešmokyklinuką Matą ir dvynukus Liepą ir Luką. Donatas dirba statybose.
L. Lukošienė apie Donatą sakė, kad jo geri nagai ir ypač gera širdis, mat jaunas vyras niekada neatsisako padėti, o kad daug ką sugeba, jo pagalbos bendruomenei dažnai prireikia. Anksčiau vadžgiriškių rinktas seniūnaičiu, Donatas tų pareigų dėl dažnų komandiruočių atsisakė, bet ir toliau telkia jaunimą, padeda organizuoti renginius ir pats dalyvauja, sportuoja ir kitus kviečia.
Kaune užaugusi Milda teigia, kad Vadžgiryje saugu ir ramu gyventi, gera auginti vaikus. Moteris sako, kad Šimkaičių darželyje, kur kasryt veža savo mažuosius, jie dar geriau lavinami nei mieste, nes vaikų nedaug ir kiekvienam užtenka auklėtojų dėmesio.
Nors dauguma šeimos draugų, beje, vadžgiriškių, gyvena Jurbarke, Balčiai kelti sparnų iš Vadžgirio neketina.
Bibliotekininkė Erika Žievienė irgi teigia, kad Vadžgiryje nenuobodu: „Mes visai neliūdnai čia gyvename. Mieste save realizuoti sunkiau, o čia visi pažįstami, yra kur pasireikšti – jei tik nori.“
Vyresnieji į biblioteką vis dar ateina knygų, taip pat – kopijavimo paslaugų ir informacijos, nes kompiuterius turi ne visi. Jaunimą bibliotekininkė vilioja siūlydama visokių veiklų, leisdama patiems organizuoti renginius, realizuoti sumanymus ir pasijusti svarbiems.
Darni komanda yra mokykla, biblioteka ir kultūros centras. „Kai kreipiamės vieni į kitus pagalbos ar siūlome bendradarbiauti, atsakymas visada būna: „Be problemų!“, – teigia Erika.
Bibliotekoje vyksta daug renginių visokio amžiaus žmonėms. Visi pamėgo literatūros kūrinių ekranizacijų peržiūras, net ekraną savo nusipirko, kad nereikėtų skolintis iš mokyklos. „Negali dirbti tik darbo valandomis, nes žmonės daugiausia laiko turi rudens ir žiemos vakarais. Reikia prisiderinti prie jų darbo ritmo“, – įsitikinusi bibliotekininkė. Todėl ji, turėdama tik pusę etato, neskaičiuoja darbo valandų ir nori, kad biblioteka vienytų, burtų žmones pasikalbėti, pailsėti, išgerti puodelį kavos, sužinoti knygų naujienų.
Idėjų Erikai nestinga – pati sugalvoja, prisiklauso dalyvaudama seminaruose ir mokymuose. „Viską vežu į Vadžgirį ir stengiuosi kuo greičiau įgyvendinti. Man nepatinka sėdėti, aš noriu dirbti“, – sako ji.
E. Žievienė yra ir seniūnaitė. Kaip ir ne vienas aktyvistas, prisiėmusi šias visuomenines pareigas, prisiėmė ir darbų – viešuosius darbus atliekantiems gyventojams Erika kas rytą išdalija įrankius, parodo, ką dirbti, suregistruoja. „Bet kaip gražėja mūsų kaimas!“, – džiaugiasi seniūnaitė. Ne tik Erika neskaičiuoja savo gero, paaukoto bendram visų labui. Pavasarį bendruomenei labai padėjo ūkininkai Danguolė ir Rimantas Galbuogiai – jų dėka sutvarkytas senosios klebonijos sodas. Bendruomenės renginius remia ir nuolat talkina visas būrys dosnių bei darbščių vadžgiriškių, kurie negaili nei traktorių, nei grąžtų, nei šiaudų, nei savo laiko ir rankų.

Močiutės nesnaudžia

Pabebirvio ir Paišlynio kaimukuose aplankiusios keletą sodybų, pasidžiaugusios pakelėje baltuojančia jaunų ūkininkų galvijų banda, grįžtame į miestelį. Skubame, nes Linos laukia mažieji folkloro ansamblio „Šebukai“ muzikantai, o savo mažąjį – Paulių ji atveža močiutei.
Paulių sutinka abi jo močiutės – Izabelė Lukošienė ir į svečius atėjusi Janina Čiumielienė. Klausiu, kaip gyvena močiutės Vadžgiryje.
„Būna labai įdomių dienų, būna, kai pagalvoju, kaip smagu buvo dirbti. Vasarą smagiau – gėlynas, daržiukas, o žiemą – mažiau pramogų, būni namų arešte, nes slidu , – sako buvusi mokytoja Janina Čiumielienė.
Močiučių pramogos – ne tik auginti anūkus ir puoselėti daržiukus. „Laukiam, kad koks koncertas atvažiuotų. Bėda ne kad nenori atvažiuoti, o kad mažai kas nori ateiti, kai atvažiuoja. Bet mudviejų Lina eikli – nuveža į Jurbarką“, – džiaugiasi Janina savo dukra, o Izabelės marčia. Janina pritaria visiems miestelyje organizuojamiems renginiams, pati talkina bei dalyvauja, neretai – ne tik kaip žiūrovė.
Šį rudenį su Vadžgirio bibliotekos komanda J. Čiumielienė dalyvavo „Bibliomūšyje“ – tai intelekto žaidimas internete, subūręs visos šalies bibliotekų komandas. Vadžgiriškių komanda – Janina, bibliotekininkė Erika, K. Puišys ir jo dukra Živilė Šiuikienė bei Lukošiai – Lina, Henrikas ir jų dukra Monika – pateko į antrą žaidimo etapą.
O močiutė Izabelė Lukošienė rašo knygas ir pati prikviečia į Vadžgirį svečių. Neseniai vadžgiriškiams jos dramą „Brangutė“ vaidino Žemaitijos miestelio Varnių senolių bendruomenė.
Su Varnių senoliais Izabelė susipažino internetu, susirašinėjo, nusiuntė jiems savo prieš porą metų išleistą dramų knygą „Meilės pinklės“. Vasarą varniškiai ją pakvietė į pjesės premjerą. Izabelė nuvažiavo, jai patiko, pakvietė varniškius į Vadžgirį.
Nauja I. Lukošienės knyga – „Mano gyvenimo pasakos“. „Pasakos, nes aprašiau savo vaikystę – nuo pradžios iki vedybų 1963-iaisiais. Bet tai ne vien mano gyvenimas, rašiau apie viską, kas man buvo įdomu. Ir apie dvarą – jau nedaug bėra žmonių, kurie jį atsimena“, – sako Izabelė.
Bet visos Izabelės gyvenimo pasakos į vieną knygą netilpo, o tai, kas jau parašyta, spaudai ruošia jos marti Lina.
Izabelė ir Janina sutaria, kad jei ne Linos entuziazmas ir Henriko pritarimas, ne tik joms būtų liūdniau, bet ir Vadžgirys būtų tarsi apmiręs. Ir abi paeiliui ima girti: viena – savo marčią, kita – savo žentą, kurie gražiai gyvendami ir sutardami džiugina ne tik motinų širdis.

Daiva BARTKIENĖ,
Danutė KAROPČIKIENĖ



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook