Balsavimas

Ar patiko miesto šventė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Vartai į kalvotąją Žemaitiją – Eržvilko apylinkių kaimai

Vartai į kalvotąją Žemaitiją – Eržvilko apylinkių kaimai (0)

2014-09-17

Žemaitijos paribyje, šešių kelių sankirtoje išsidėstęs Eržvilkas šį rugsėjį alsuoja rimtimi ir ramybe. Šio krašto gyventojai, santūrūs lyg tikri žemaičiai, neskubėdami užbaiginėja vasaros darbus: nurudusios ražienos vėl sugula lygiomis vagomis, byra į žemę grūdas, kiemuose po bulviakasio skamba smagus talkininkų juokas. Sukasi metų ratas, pamažu keisdamas kaimo tradicijas, bet nepaliesdamas žmonių puoselėjamų vertybių – kantraus darbštumo, kaimyniško bendruomeniškumo ir įgimto pastovumo.

Gyvena kaip mieste

Vos per 2,5 tūkst. gyventojų turinčioje Eržvilko seniūnijoje – 73 kaimai, tik keturi – Dugnų, Šveisčių, Ropynės – ir Būdų vienkiemis neturi gyventojų. Daugiausia žmonių įsikūrę septyniuose kaimuose – į visas puses nuo Eržvilko veda keliai į Pašaltuonį, Rutkiškius, Kartupius, Mosteikius, Lybiškius ir Varlaukį.
Eržvilko seniūnas Gintaras Kasputis džiaugiasi, kad tuštėjančiuose kaimuose pastaruoju metu beveik nėra sodybų užkaltais langais – vis daugiau jų nuperka jaunos šeimos, kurioms gyvenimas mieste per brangus, o atokius kaimus gaivina į tėviškę ūkininkauti grįžtantys vaikai.
„Esame keturių kelių sankryžoje: eržvilkiškiai važiuoja dirbti į Tauragę, Jurbarką, Raseinius, Skaudvilę, nes į visas puses – tik po 20–30 km. Užuot pirkę butus miestuose, žmonės už tą pačią kainą nusiperka sodybas ir gyvena daug patogiau ir pigiau nei mieste“, – tvirtina Eržvilko seniūnas.
Seniūnijos specialistai mano, kad gyvenimas Eržvilke nedaug kuo skiriasi nuo miesto: gydytojas, vaistinė, bankas, kavinė, parduotuvės, paštas, socialinių paslaugų centras, automobilių servisas, degalinė, ugniagesių punktas – miestelyje yra viskas, ko reikia patogiai įsikurti. „O svarbiausia – mes mėgaujamės ramybe, kurios nėra jokiame mieste“, – tikina seniūnijos socialinė darbuotoja Algytė Greičiuvienė.

Tikroji maitintoja – žemė

Labiausiai Eržvilke trūksta darbo vietų ir vaikų darželio.
Po keletą pagalbininkų, pasak seniūno G. Kaspučio, turi priėmę dirbti visų stambesnių ūkių savininkai. Pašaltuoniškiams darbų siūlo prieskonius gaminanti UAB „Spaisvilė“, daug Lybiškių krašto moterų migruoja tarp Lietuvos ir Vokietijos, kur prižiūri senjorus ir dirba vokiečių šeimose.
Tačiau tikroji Eržvilko krašto gyventojų maitintoja – žemė, nors ir ne pati derlingiausia, molinga ir užmirkusi, bet ją dirbančiųjų badu nemarina. Beveik 600 kaimo gyventojų deklaruoja 15 tūkst. ha pasėlių ir pievų.
„Kaime dabar prasta padėtis: iš 3–5 ha žemės ir kelių karvių neišgyvensi, tai ir ieško žmonės kitų darbų mieste. Mums tas pats: laukiam, kol būsime pakviesti po beržais, o kur dėtis jauniems? Laimingi tie, kurie turi tėvus ir gali grįžti dirbti į jų ūkius“, – nelinksmai kalba seniūnijos žemės ūkio specialistas A. Giedraitis.
Pasak seniūnijos darbuotojų, dirbti į artimiausius miestus važinėtų dar daugiau jaunų žmonių, jei Eržvilke veiktų vaikų darželis. Mišri priešmokyklinio ugdymo grupė gimnazijoje priima ketverių – šešerių metų vaikus, tačiau tik keturioms valandoms per dieną. „Toks ugdymo modelis tiktų, jei gyventume kaip užsienyje – šeimai užtektų vieno atlyginimo. Dabar mamos skundžiasi, kad vežiodamos vaikus į priešmokyklinę grupę tik laiką gaišta“, – teigė socialinė darbuotoja A. Greičiuvienė.
Nepatogus ir susisiekimas vietiniais autobusais. Mokykliniai norinčiųjų važiuoti nepriima, o paskutinis autobusas iš Jurbarko į Eržvilką atvyksta 15.15 val. Savaitgaliais grįžtančius studentus iš miestų turi parsivežti tėvai. Bet kai yra poreikis, visada atsiranda ir paslauga. Kiekviename didesniame kaime yra paslaugą teikiantis „taksistas“, vežantis į miestus ar seniūnijos centrą visus norinčius ir galinčius sumokėti už kurą ir darbą.

Verslas – iš idėjos

Eržvilko seniūnas G. Kasputis apgailestauja, kad verslas miestelyje merdi, o didžioji dalis žmonių nemoka susirasti užsiėmimo.
„Seniūnijoje nuolat turime apie 150 bedarbių. Visi jie ateina prašytis priimami viešųjų darbų – dauguma būna įsitikinę, kad privalome jiems duoti darbo, nors mūsų galimybės labai ribotos“, – apgailestavo seniūnas.
Pasak G. Kaspučio, galimybių dirbti savarankiškai Eržvilke yra, reikėtų tik noro. Miestelyje trūksta siuvėjo, labai reikėtų batsiuvio.
Tačiau beveik keturis dešimtmečius kirpėja Eržvilke dirbanti Stefanija Kubilienė tikina, kad lengviau buvo buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate, o ne nuosavoje kirpykloje. „Kaime paslaugų kainos nedidelės, o kirpyklos išlaikymas brangus – tūkstančius įdedi į remontą, reikia daug dirbti, kad juos surinktum. Iš tokio verslo neišgyvensi, tenka ūkininkauti. Melžiu šešias karves, turiu tris telyčias, kiaulių. Mes – žemaičiai, užsispyrę žmonės, ko norim, viską pasiekiam, todėl nesiskundžiam, kad sunku gyventi“, – juokėsi Stefanija.
Parduotuvės ir kavinės savininkai Gintautas ir Elena Beržinskai taip pat tvirtina, kad jų verslas – iš idėjos. Parduotuvėje pirkėjų netrūksta iki vėlaus vakaro, o kavinė išgyvena tik iš laidotuvių ir pobūvių.
„Nešvęstų žmonės – neturėtume ką veikti. Dabar kiekvieną savaitgalį arba metinės, arba jubiliejus, arba koks jaunimo susitikimas. Žmonės nebenori namuose svečių priiminėti, užsisako paruošti pobūvį. Bet kainos Eržvilke – ne kaip mieste, visi nori pigiai ir skaniai. Bet ir mūsų pačių poreikiai mažesni, kiek užsidirbam, tiek užtenka“, – tikino E. Beržinskienė.
Pasak Elytės, šeimos verslas nėra orientuotas tik į pelną – svarbu, kad ir jie su vyru, ir abu vaikai čia turi darbus, nė vienam nereikia laimės ieškoti užsienyje.

Nedaug – ir visi savi

„Kur apsistoji, ten tėviškė, kur atsiguli – ten lova“, – sako seniūnijos žemės ūkio specialistas A. Giedraitis, ne iš toli atvykęs, o beveik savas, nuo Rutkiškių kilęs. Keletą metų jaunystėje dirbęs netolimame Raseinių rajono pakraštyje, grįžo arčiau gimtųjų namų ir užsiliko Pašaltuonyje visam gyvenimui.
Eržvilko seniūnija – pirmoji seniūno pavaduotojos Andros Simonovienės darbovietė. Seniūnijos socialinė darbuotoja Algytė Greičiuvienė prieš daug metų į Eržvilką atvyko iš Girdžių. „Vietine netapau, bet mano vaikams Eržvilkas – tėviškė, kurioje visada lauks gimti namai“, – tvirtina moteris.
Išskirtinis šio krašto žmonių bruožas – pastovumas, sėslumas. Pradėję kur nors dirbti, toje pat vietoje užsilieka visam gyvenimui. Vaistininkė Stasė Toliušienė dirba jau penkiasdešimt metų, gydytojas Steponas Česlovas Strodomskis – keturiasdešimt. Elytė Buitkutė pašto viršininke dirbo trisdešimt trejus metus, visą savo gyvenimą Eržvilkui paskyrė felčerės Violeta Simonavičienė ir Danutė Barčauskienė, veterinarijos gydytojai Jeronimas Katiliauskas ir Antanas Barčauskas. Dvidešimt metų Eržvilko gimnazijai vadovauja Birutė Genienė.
Sako, net turgaus prekiautojai metų metais atvyksta tie patys, visus vietinius pažįsta, žino, ko jiems atvežti.
„Mūsų nedaug ir mes čia visi savi, dėl to taip gera Eržvilke gyventi“, – tvirtina savo krašto žmones geriausiai pažįstantys seniūnijos darbuotojai.
Eržvilko apylinkių kaimų žmonės iš tėvų ir protėvių paveldėjo gimtųjų vietų trauką, tėvynės meilę ir kantrų darbštumą. Šimtmečius saugotos vertybės ir dabar vienija šio krašto žmones, nors migracija, darbo paieškos mieste, ūkininkavimo tradicijų pokyčiai pastaraisiais dešimtmečiais kaimui suteikė ir daug naujų spalvų.

Laikas bėga greitai

Rugpjūtį kolegos medikai sveikino gydytoją Steponą Česlovą Strodomskį su 40-mečiu – tiek metų daktaras vaduoja eržvilkiškius nuo ligų. Gydytojas šposauja, kad vienoje vietoje kenksminga dirbti ilgiau kaip dešimt metų, nes visiems geras niekada nebūsi. „Bet laikas Eržvilke man praėjo greitai. Darbas neprailgo, o gyvent niekada neatsibosta“, – tvirtina S. Č. Strodomskis.
Bene tūkstantį pacientų iš Eržvilko ir aplinkinių kaimų turintis gydytojas sako, kad dabar žmonės ilgiau gyvena, o kas nuolat save žudo, greičiau nusižudo – nuodai nebrangūs, laisvai gaunami. Anksčiau žmonės greičiau nualindavo savo organizmą, nes sunkiai dirbdavo. Dabar net ir kaime sunkaus fizinio darbo nedaug teliko, todėl nesirūpinantys savimi greitai nutunka.
„Kaip pasikeitė kaimo žmonės? Anksčiau močiutė trisdešimt kilometrų į Tauragę kiaušinius nešdavo parduoti ir iki pietų sugrįždavo – eidavo greitai, daug kalorijų sudegindavo, o valgydavo prastai. Šiandieniai žmonės mažai juda, bet valgo daug – prisikemša pilvus ir dejuoja, kad blogai jaučiasi. Net vaikai jau nutukę, reikia juos gydyti“, – tvirtina kaimo žmonių daktaras.
Pasak S. Č. Strodomskio, didžioji dauguma jo pacientų kenčia nuo širdies ir kraujagyslių ligų – didelio gyvenimo tempo ir neigiamo informacijos krūvio sukeltų negalavimų. Tai ne tik Eržvilko krašto bėda, šioms ligoms gydyti Lietuvoje išleidžiama pusė kompensuojamiems vaistams skiriamos sumos.
Į Eržvilką pagal paskyrimą dirbti atvykęs gydytojas nepajuto, kaip prabėgo 40 metų. Gal dėl to, kad nepakeliamai sunku niekada nebuvo. Jaunystėje iškildavo daugiau klaustukų, mažiau turėjo praktikos, dabar žino beveik viską, bet medicinoje nuolat vyksta permainų. Dar prieš porą dešimtmečių plaučių uždegimą net jauniems gydė tik ligoninėje, o dabar ten guli beveik vieni senukai. „Anksčiau siųsdavome į ligoninę žmogų ištirti, dabar patys turime nustatyti diagnozę – ligoninėje tik gydo“, – sakė daktaras.
S. Č. Strodomskis pripažįsta, kad per keturiasdešimt metų nė karto nepagalvojo, kad reikėtų kur nors iš Eržvilko išvažiuoti. „Esu sėslus, tikras žemaitis – nuo Šilalės, iš Baublių kaimo kilęs. Tiesiai važiuojant iki gimtųjų vietų tik koks pusšimtis kilometrų“, – sakė gydytojas, be kurio kaime gyvenimo neįsivaizduoja daugelis Eržvilko krašto žmonių.

Veterinarų Barčauskų dinastija

Pačiame Eržvilko centre, prisiglaudusi po šimtamečiais kaštonais, stovi gėlių apsupta senutėlė dviejų galų Antano ir Danutės Barčauskų sodyba. 1937 metais ją pastatęs Antano tėvas pokariu nuomojo butus gimnazistams, tarp jų – ir jaunajam Jonui Kubiliui, tapusiam akademiku, Vilniaus universiteto rektoriumi, Jurbarko garbės piliečiu. Paskutinįkart lankydamasis Eržvilke jis ilgai stovėjo po jaunystę primenančiais kaštonais ir žvalgėsi į antro aukšto langus.
Tris sūnus užauginęs Stasys Barčauskas jauniausiąjį Antaną pasiskyrė paveldėtoju, tačiau kaip ir visą Barčauskų dinastiją išleido mokytis veterinarijos gydytojo profesijos. „Mūsų šeimoje yra daugiau nei dešimt veterinarijos gydytojų. Abu vyresnieji broliai, jų vaikai mokėsi veterinarijos akademijoje, ir mano duktė tapo veterinarijos gydytoja. Geras veterinaras darbo visada randa“, – įsitikinęs 34 metus į žemdirbių sodybas takus minantis Antanas.
„Gyvulių kaime sumažėjo, nes tie, kurie pinigus iš valstybės dykai gauna, gyvulių nelaiko – jiems neapsimoka. O kiti neskaičiuoja, dirba iš įpratimo, nes kaime gyvenant neužsiauginti kiaulės, neturėti pieno – nuodėmė. Dabar yra ir labai turtingų, ir visai vargdienių. Nė vieniems nepavydžiu: visi jie dieną naktį dirba, poilsiui laiko neturi. Negali būti žmogus vien darbu gyvas, bet dauguma dabar taip gyvena“, – apgailestauja veterinarijos gydytojas, kasmet po keletą kartų užsukantis į 400 kiemų, apčiupinėjantis 2,5 tūkst. gyvulių.
Antano žmona Danutė – felčerė, taip pat Eržvilko žmonėms atidavė jau keturis savo gyvenimo dešimtmečius. Kol veikė ligoninė, dirbo ten, o pastaruosius dešimt metų sveikai gyventi moko Eržvilko gimnazistus. Visuomenės sveikatos specialistė tikina, kad auganti karta negali būti sveika, nes vaikai atplėšti nuo namų, pasikeitė jų vertybės.
Danutė suskaičiavo, kad per dešimt metų Eržvilko krašte uždarytos septynios mokyklos. Vaikai priversti keltis anksti rytą, išvažiuoja į mokyklą nevalgę, paskui skundžiasi, kad silpna. Jie praranda ryšį su tėvais, nes visą dieną būna mokykloje su draugais – namo grįžta tik pernakvoti. Jų vertybės – pinigai ir daiktai, o toks gyvenimas, pasak Danutės, prie gero nepriveda.
1976-aisias, gavusi laisvą diplomą, Danutė grįžo į Eržvilką baigusi Kauno Prano Mažylio medicinos mokyklą. „Nežinojau, kur eiti, tai važiavau mano“, – pokštauja moteris, su Antanu užauginusi sūnų ir dukrą, sulaukusi anūkų, nugyvenusi gražų gyvenimą ir niekada net nepagalvojusi, kad pasaulyje gali būti mielesnių vietų už gimtinę.

Kaimą maitina pienas

Eržvilko krašto ūkininkai šį rudenį nuėmė 23 derlių. Dirvos čia sunkios, molingos, bet šiemet ruduo ypatingas – iki rugpjūčio pabaigos visas derlius į aruodus subiro, o ūkininkai jau vagoja laukus, sėja kitų metų viltį.
Ūkininkavimo tradicijos ir naujos technologijos keičia kaimo kraštovaizdį. Prie daugelio sodybų sukrautos balta plėvele apsuktų šienainio rulonų rietuvės signalizuoja, kad šio ūkio savininkus maitina pienas. Šiems žmonėms dabar sunkmetis, nes pieno kainos nuo pavasario sumažėjo beveik 40 proc. Už pieno kilogramą gavę beveik litą, dabar parduoda vos daugiau nei už 60 ct.
Tačiau ūkininkai – nevienadieniai žmonės, nė vienas nesiruošia savo verslo mesti. Jauniausias Pašaltuonio krašto pieno gamintojas Žilvinas Oberauskas iš Milaičių kaimo šiame versle ne naujokas, tačiau rimtai ūkininkauti pradėjo tik 2009 metais, kai savo ūkį sujungė su iš gamybos pasitraukusio tėvo ūkiu.
Šiemet ūkininkas baigia modernizuoti pašarų gamybos techniką. Kainos, pasak Žilvino, nukrito labai nepalankiu laiku, tačiau skaičiuoja ir revoliucijų nedaro. „Kai padėtis pienininkystėje tampa tokia neaiški, sėjam daugiau grūdų, bet ir karvių nenaikinam. Daug investuota į gyvulius, genetiką, produktyvumą – viskas kainuoja, todėl nesinori visko atsisakyti. Atvirkščiai, manau, kad per krizę reikėtų plėsti ūkį, todėl tik laikinai pristabdėme naujų tvartų statybą“, – neslėpė jaunas ūkininkas.
Imdami Europos Sąjungos paramą pašarų ūkiui modernizuoti Oberauskai įsipareigojo penkerius metus nekeisti ūkio veiklos krypties. Žilvinas šių įsipareigojimų nevadina pančiais, sako, kad šis laikas bus skirtas apsispręsti, kur linkti – toliau plėsti pieno ūkį ar rinktis mėsinių galvijų auginimą. Nors pieno kainos jau pasiekė dugną ir tolimesnis jų kritimas gali pridaryti daug žalos, jaunas ūkininkas nemano, kad dabar jau yra labai blogai.
„Buvo ne viena krizė – užtruko nuo pusmečio iki pusantrų metų. Gal ir ši ilgai netruks. Penkių pieno perdirbimo įmonių savininkams lengviau susitarti nei 65 tūkst. pieno gamintojų, bet jei iki šiol nesusivienijome, vadinasi, kol kas nėra jokios krizės“, – mano jaunas ūkininkas.
Daugiau nei 100 ha žemės dirbantys Oberauskai kol kas nesamdo pagalbininkų. Reikėtų, tačiau tokio žmogaus, kuriam galėtų bent dienai kitai patikėti savo gyvulius, dar neranda. Ne vienas bandė ūkininkams talkinti, bet geri norai ir atsakomybė baigėsi po pirmos algos. Ūkininko nuomone, kaimo bedarbius sugadino pašalpos – dykai gaunantys pinigus gerai dirbti niekada nesistengs.

Pučia Tauragės vėjai

Pašaltuonio kaimo bendruomenės „Šaltuonėlė“ pirmininkė Jolanta Naujokaitė tvirtina, kad jų kaimo žmonės iš širdies tikintys, draugiški ir labiau nei kada nors nori bendrauti. Pašaltuoniškius kasmet draugėn suburia trys tradicinės šventės – Žolinė, rudens darbų pabaigtuvės ir Kalėdų eglutės įžiebimas.
„Mūsų bendruomenėje yra kelios dešimtys aktyvių žmonių – paskelbus apie renginį tuojau visi susibėgam ir kartu ruošiamės. Dosniai visas šventes remia mūsų krašto ūkininkai, todėl gyvename smagiai, o nelaimėje vieni kitiems nuoširdžiai padedame“, – tikino bendruomenės pirmininkė.
Pasak J. Naujokaitės, kaimas smarkiai keičiasi – visi nori gyventi gražiai, patogiai, todėl tvarko sodybas, sodina gėles. „Jaunimas nebenori pasirodyti kaimiečiais – domisi madomis, kosmetika, retais augalais, naujais valgiais. Jaunos šeimos dabar viską išbando. Mados į mūsų kraštą iš Tauragės ateina – ir geros, ir blogos, visko būna“, – juokėsi bendruomenės pirmininkė.
Jos nuomone, kaime didesnis pasirinkimas nei mieste. Jei nerandi darbo, gali ūkininkauti. Sodybos kainuoja vidutiniškai 60 tūkst. Lt, žemė – po 7–10 tūkst. Lt/ha. Prieš keletą metų į šiuos kraštus grįžo ir namą statytis pradėjo Jolantos sesuo Žaneta. Jauna šeima ne vienus metus dirbo Londone, tačiau atėjus laikui leisti sūnų į pirmą klasę, grįžo Lietuvon. Nors Kaune turi burtą, gyvenimas mieste greitai pasirodė nemielas. „Iš kur esi kilęs, ton pusėn ir žiūri – gyvenimas taip surėdytas“, – sako savo ūkį kurti planuojanti moteris.
Tokių kaip Žaneta, grįžtančių tėviškėn, šiuose kraštuose daug. Iki Tauragės – tik 25 km, pasiilgus pramogų niekas netrukdo sėsti automobilin ir lėkti į koncertą ar pažiūrėti spektaklio. „Aš taip pat Pašaltuonyje niekada nedirbau, bet ir išvažiavusi iš čia nebuvau“, – šypsosi Jolanta, kuriai pašaltuoniškiai prieš metus patikėjo bendruomenės vairą.

Paupiniai gyvena draugiškai

Dar viena, tik neoficiali, tačiau labai draugiška bendruomenė susibūrė Kartupių krašte. Abipus Upės išsidėsčiusius vienkiemius jungia du kaimai – šiaurinėje pusėje Pikeliai, pietinėje – Paupys. Pirmajame šešios sodybos, antrajame – dvigubai daugiau ir dar kelios, laukiančios naujų šeimininkų.
Ne tik pavasariais, bet ir po kiekvieno ilgesnio lietaus patvinstanti Upė sąnašomis dosniai tręšia paupio pievas, todėl nekeista, kad visi abiejų kaimų gyventojai turi melžiamų karvių bandas ir gyvena iš pieno.
Bendras verslas ir sujungė Pikelių ir Paupio kaimų žmones. Prieš dešimt metų pirmosios Užgavėnės surengtos ten, kur buvo pieno supirkimo punktas – pas Danutę ir Vytautą Baltrušaičius. Burtai lėmė, kad šventė kitais metais persikėlė į antrąją Upės pusę, Virginijos Jašinskienės ūkin. Taip ir eina kasmet Užgavėnių švęsti šių kaimų žmonės vis į kitą vienkiemį – ir jau sukasi antras ratas. O šiemet nustebino vyrai, Kovo 8-osios vakarą pasibeldę į visų namų duris ir pasveikinę savo kaimo moteris.
Prieš 22 metus į tėviškę Pikelių kaime gyventi grįžusi V. Jašinskienė džiaugiasi, kad jų kaimuose gyvena beveik vien tik jauni žmonės – dauguma vos per keturiasdešimt. „Visi vietiniai susiženijo ir liko ūkininkauti. Aš čia beveik vyriausia ir mano ūkis kone pats mažiausias, bet mums su vyru visko užtenka“, – tikino alaus gamybos technologės specialybės atsisakiusi ir ūkininke tapusi moteris.
Grįžti tėviškėn ją taip pat privertė nostalgija. Už keliasdešimt metrų nuo sodybos tebestovi pokariu Virginijos tėvo pastatytas medinis keturių aukštų malūnas. Vokiški valcai jam parvežti iš Klaipėdos krašto, girnas suko Upės vandenys. Kelis dešimtmečius iš visur į Pikelius žmonės veždavo grūdus malti duonai, gyvuliams. Dviems maišams sumalti reikėdavo kelių valandų, eilės nusidriekdavo, iš toliau atvažiavę pas malūnininką ir nakvodavo. Dar ir dabar šiuose kraštuose yra iš vaikystės menančių malūno kvapą, girnų girgždėjimą ir šilkų šnarėjimą.
Virginija sako, kad sovietmečiui baigiantis tėtis atkūrė malūną ir vėl turėjo darbo. Tik nebe vanduo, o elektra suko girnas.
„Kai tėtis mirė, negalėjau nė pagalvoti, kad šitokia man brangia žeme vaikščios svetimi. 1992-aisiais grįžome į tėviškę – manėme, tik laikinai, o likome visam laikui“, – pasakojo moteris, kurios tėvai buvo Kartupių krašto šviesuoliai: mama dirbo Paupyje mokytoja, tėtis buvo ne tik nagingas visų galų meistras, bet ir kaimo muzikantas. Virginija iki šiol saugo jo smuiką.
Pasak ūkininkės, šiame krašte ir dabar daug šviesių žmonių, Kelios moterys dainuoja Raseinių krašto Paupio bendruomenės ansamblyje. „Norėtume ir daugiau bendros veiklos, bet nėra laiko – visi labai daug dirbame“, – tikina visada besišypsanti ir gyvenimu besidžiaugianti V. Jašinskienė.

Po ąžuolais – aštunta karta

Rutkiškių krašte vietinius gyventojus galima suskaičiuoti ant pirštų – dauguma čia atsikėlė kolūkiniais laikais ir įsikūrė gyvenvietėje. Tuoj pat už jos – tikrasis Rutkiškių kaimas, kuriame gyvena aštunta Martišių karta. Vienkiemyje dabar šeimininkauja Zigmantas Jonas Martišius, šiuose kraštuose Diedeliu vadinamas, žemės dirbti liko ir abu jo vaikai.
„Šitą namą senelis statė – jame aš esu trečias Martišius, o vaikai – ketvirti. Visi mes, Martišiai, parsivedame moteris iš kitų kraštų. Manoji Regina – nuo Skaudvilės“, – ramiai porina septintą dešimtį įpusėjęs išminčius.
Trys Martišių giminės kartos čia gyveno dar prieš 1863 metų sukilimą. Jonas pasakojo, kad baudžiavos panaikinimo proga ir buvo pasodinti ąžuolai. Užaugo jie galingais medžiais. Netoli jų Jono senelis ir įkūrė sodybą.
„Kaip beskaičiuočiau, atrodo, kad mūsų giminė šiose vietose jau daugiau kaip pusantro šimto metų gyvena. Cariniuose popieriuose radau parašyta, kad anksčiau tas kaimas Visčiovska vadinosi – pro mus Visčiovos upelis teka. O kada kaimo pavadinimas pasikeitė, tai ir nežinau“, – tikino J. Martišius.

Žemė dosniai atsilygina

Pasak jo, gyvena šiame krašte žmonės kaip Dievo užantyje – ramiai, taikiai, nė vienas badu nemiršta. Labai gerai, kad ardant kolūkius bendrovės nebesisteigė: išsidalino ką kuris ir pradėjo visi savarankiškai ūkininkauti, todėl nebuvo piktumų, nereikėjo bartis.
„Man atrodo, kad kas dirba, tam viskas gerai. Kas yra gerai? Pinigai žmones gadina, nereikia per daug jų turėti. Duok, Dieve, visam svietui tokį gyvenimą turėti: nėra karų, nėra priverstinės armijos. Nori rytą dirbi, nori vakare tą patį darbą pasidarai. Nueini į valdžios įstaigas, niekas durų neužtrenkia. Visi mašinuoti, kur reikia nuvažiuoja. Tik dirbti reikia, nežiūrėt, kad valdžia pašalpą duotų. Patikėkite, visos tos pašalpos „taške“ atsiduria“, – savo požiūrį į gyvenimą dėstė J. Martišius.
Kaip ir dauguma šio krašto ūkininkų, Regina ir Jonas gyvena iš parduodamo pieno. Jie laimingi – namuose abu sūnūs, tad nei arti, nei sėti, nei pašarus ruošti darbo jėgos jiems netrūksta. Gyvena senoviškai: pilnas kiemas ančių, žąsų, vištų. Regina jas vaiko nuo tako, bet Jonas kasmet šį būrį dar padidina. „Kai badas ateis, vis bus ką į puodą įdėti“, – juokiasi gyvenimo išmintimi, o ne emocijomis vadovautis įpratęs ūkininkas.
Nors dirvos čia sunkios, molingos, rudenį greitai užmirkstančios ir ilgai vandenį vagose laikančios, J. Martišius tikina, kad Rutkiškių žemė derlinga, dosniai atsilygina ją dirbantiems. „Kiek derliaus duoda, labai prikluso nuo tręšimo. Mes iki 9 t dar neįvarėm, bet 6–7 t/ha iškuliam. Neparduodame – pašarams auginame“, – sakė keturiolikos karvių bandą ir nemažai prieauglio turintis ūkininkas.
Dirbti dabar, pasak Jono, vienas malonumas. Nebereikia šieno rankomis vartyti ir vežimais į daržines gabenti, todėl jaunimas nežino, kaip sunkiai anksčiau žmonės kaime dirbdavo. „Anksčiau dieną kolūkyje triūsdavome, naktimis savo gyvuliams šieną veždavome. Dabar jaunimui reikia paimti brūklį per užpakalį, kad į užsienius važiuoja. Neturi žemės – bites laikyk, duonai visada užsidirbsi. Mūsų krašte kas dirba, ubagais neišeina“, – aiškina J. Martišius.
Širdį jam skauda tik dėl vieno: vaikiukų negimsta, žmonės išvažiuoja, dėl to trobelių tuščių atlieka. Anądien suskaičiavo aštuoniolika senikių našlių. „Žiūrėk, ir mūsų eilė kada nors ateis – visi pas Dievulį esame užrašyti“, – moja ranka Diedelis.
Taip jo akims dabar atrodo gimtasis kaimas.

Saugo kaimo istoriją ir šeimos tradicijas

Pakelėje rymantis koplytstulpis primena, kad Varlaukis Lietuvai davė du didžius muzikus – Juozapą Gudavičių ir Joną Novakauską. Pakilęs į kalną jo viršūnėje atrandi didingai stovinčią bažnyčią, o priešais – mokyklą, apie jas sutūpę varlaukiškių namai ir sukasi jų gyvenimai.
„Varlaukis – senas kaimas, minimas nuo XVI a. Pavadinimas siejamas su varlėmis, nes čia drėgnos vietos ir varlės garsiai kurkia. Kita istorija – kad senovėje čia lydė varį, pelkė-rūdynė ir dabar tebėra, tačiau tą galintys patvirtinti archeologiniai kasinėjimai neatlikti“, – pasakoja Stasė Baužienė, Eržvilko gimnazijos istorijos mokytoja. Šešiolika metų ji dirbo Varlaukio mokykloje. Kilusi iš Barsukynės Tauragės rajone, pirmiausia pati turėjo pažinti Varlaukį. Perskaičiusi kaimo istoriją, kurią 1995 m. minint mokyklos 75-metį surašė lituanistė Vidutė Švedaitė, toliau rašė pati.
„Šiemetinės respublikinės dainų šventės pavadinimas „Čia – mano namai“ paimtas iš dainos „Kur giria žaliuoja“, ją sukūrė Juozapas Gudavičius. Jis gimė Skliausčiuose, visai šalia Varlaukio. Vargonininkas Zigmantavičius, pastebėjęs vaikino gabumus, išsiuntė jį į Varšuvą – išvyko pasiėmęs pieno butelį, užkimštą laikraščiu. Mokėsi kartu su garsiuoju Čiurlioniu, paskui sugrįžo, suorganizavo Lietuvoje pirmąjį karinį orkestrą. Ir į Varlaukį vis grįždavo – tai mokytojauti, tai vargonininkauti – ir burdavo chorus. Suvadindavo plačią dainingą savo giminę ir kitus, dalyvaudavo dainų šventėse“, – pasakoja S. Baužienė.
Gražus choras ir dabar gieda Varlaukio Švč. Trejybės bažnyčioje: Juozas Abromaitis, Birutė Šliagerienė, Regina ir Petras Bartkėnai, Lukošius, kiti. Vargonininkė ir kunigas Gintaras Lengvinas atvažiuoja iš Skaudvilės, nes Varlaukio parapija priklauso Telšių vyskupijos Tauragės dekanatui.
„Nuostabus, šviesus žmogus mūsų kunigas. Jis suremontavo, sutvarkė bažnyčią ir dabar pas mus vėl vyksta šliūbai“, – džiaugiasi mokytoja Stasė, rašiusi ir bažnyčios istoriją.
XIX a. nežinomo meistro padaryti balaniniai vargonai įrašyti į Lietuvos kultūros vertybių registrą. „2003 m. jais vargonavo kompozitorius ir chorų dirigentas Lionginas Abarius. Tada, gegužės 17 d., Varlaukis minėjo žymiausio savo žmogaus Juozapo Gudavičiaus 130-ąsias gimimo metines. Per kaimą žygiavo Lietuvos kariuomenės garbės sargybos kuopos orkestras! Buvo nuostabu!“ – sako pašnekovė.
Dar gyva ir kompozitoriaus dukra Regina Algė Gudavičiūtė (kompozitorius vedė sulaukęs 53-ejų!). Ji buvo atvažiavusi 2000-aisiais, kai Varlaukio mokyklai suteikė Juozapo Gudavičiaus vardą, o 2008-aisiais atsivežė ir anūkus pavaikščioti prosenelio takais.
2006 m. rugsėjo 1-ąją varlaukiškiai sutiko Prezidentą Valdą Adamkų. Prezidento įrašas išliko mokyklos svečių knygoje: „Lietuvos kaimas ir jo švietėjiška veikla buvo, yra ir bus mūsų stiprybės pamatai.“
Atvykęs į Lietuvą skaityti paskaitų pokariu emigravęs ir Čikagoje gyvenęs istorikas ir politologas Tomas Remeikis visada atvažiuodavo ir į gimtąjį Varlaukį. Daugelio Amerikos universitetų ir Vilniaus universiteto garbės daktaras pernai mirė, o jo palaikus žmona parvežė į Varlaukį.
Dabarties žymiausia kraštietė – filologė, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė Daiva Atkočaitytė-Vaišnienė, kilusi iš Lybiškių, baigusi Eržvilko gimnaziją.
„Bet artimiausias Varlaukio ir Lybiškių žmonėms buvo Rimantas Kazimieras Veniulis – tikras kaimo šviesulys, – sako mokytoja S. Baužienė. – Jis 41-erius metus vadovavo mokyklai, būrė saviveiklininkus, šiltai ir atvirai bendravo su visais žmonėmis. Begalinė netektis buvo mums visiems, kai direktorius, sulaukęs tik 70-ies, netikėtai mirė.“
„Šviesūs tie mūsų kaimai, ir vis šviesėja, jaunėja – kuriasi jaunos šeimos, perima tėvų ūkius. Matyt, svarbios yra tos vietos, kur prabėgo vaikystė, svarbus buvimas ant žemės. O atstumai dabar nieko nebereiškia – kaimo žmonės mobilūs, į darbus daugelis važinėja“, – sako mokytoja Stasė ir pareiškia, kad ją žeidžia tokie pasakymai, kaip „jau tas kaimas“ ar „tu iš kaimo“. – Viskas gražu kaime. Mes bendraujame, padedame vienas kitam – aš nesu sutikusi nė vieno blogo žmogaus. Tik kol žmonėms vėl nebus įkalta, kad darbas yra vertybė ir pinigų šaltinis, o ne seniūnija – problemų bus ir mieste, ir kaime.“
Prieš 18 metų Stasė su vyru Viktoru parėjo gyventi į jo tėviškę Lybiškiuose – reikėjo išsaugoti tuos namus, kuriuose gyveno keturios giminės kartos, o Viktoras buvo vyriausias sūnus šeimoje. Gyvena ir džiaugiasi, geria savo karvutės pieną, ant duonos tepa savo sviestą – nes jei gyveni kaime, kodėl turėtum pirkti? O baigdama mokyklą dukra kartą paklausė: „Mama, o kai aš išvažiuosiu, ar įdėsi man naminės duonos?“

Mokyklėlėje krykštauja mažieji

Jau treti metai Varlaukio mokykla – tik Eržvilko gimnazijos skyrius, kuriame veikia 3-6 metų ikimokyklinė grupė ir ugdomi priešmokyklinukai.
Nors jau nebe mokykla, o tik mokyklėlė, bet gyva – čia plazda Lietuvos trispalvė ir krykštauja mažieji. Šiemet jų net 17. Iš Mosteikių, Kartupių, Eržvilko, Lybiškių ir Varlaukio juos atveža ir atveda tėveliai.
„Šiemet jau sudėtingiau, reikia labai suskirstyti dėmesį ir laiką: kol mažieji žaidžia, vyresniuosius pamokyti, paruošti mokyklai. Bet labai smagu, kad vaikų žymiai daugiau, prieš trejus metus buvo tik vienuolika. Mes mokomės būti kartu, draugauti, netrukdyti vieni kitiems“, – sako mokytoja Jolita Bajarūnienė.
Mokytoja įsitikinusi, kad tėveliai jau supranta ikimokyklinio ugdymo svarbą – mato, kaip lavėja vaikų kalba, turtėja žodynas, kaip jie mokosi bendrauti. „Dar labai džiaugiuosi, kad tėveliai ne tik atveda ir palieka vaikučius, bet ir patys rūpinasi jų ugdymu: padeda suruošti šventes, dalyvauja kartu su vaikais – visiems labai smagu. Matytumėt, kokį mes suruošėm karnavalą – tėveliai siuvosi kaukes ir patys vaidino!“ – pasakoja mokytoja.
Jolita – vietinė, čia gimusi ir augusi, ir mokykloje saviškė – jos mama Kristina Mekionienė irgi mokytoja, daug metų buvo direktoriaus pavaduotoja.
„Smagu gyventi tėviškėje. Jaunų šeimų čia kuriasi daug, todėl ir vaikų daug“, – sako Jolita, į mokyklėlę atsivedanti ir savo mažąją – Ievą, o Gabrielė ir Evaldas – jau pradinukai Eržvilke.
Myli ir puošia vertimiškiai savo kaimelį. Į kunigo suorganizuotą talką statyti šventoriaus tvorą susirinko daug ir jaunų, ir vyresnių, ir dar vyresnių. Per vasarą Varlaukyje būna trys talkos – Joninėms, Dievo Apvaizdos atlaidams ir Rugsėjo 1-ajai reikia ypač apsikuopti ir pasipuošti, kad patiems būtų malonu ir svečiams džiugu, juk svečių tokiose šventėse visada sulaukia.

Gyvenimas prie geležinkelio

Nuo Varlaukio už trejeto kilometrų – Lybiškiai, kaimas, kuris turi geležinkelį, ko nėra niekur daugiau mūsų rajone.
Prie geležinkelio gyvenimas verda. Bet taip buvo prieš gerą dešimtmetį, o dabar, nors bėgiais vis dar dunda prekiniai traukiniai, nė vienas Lybiškiuose nebesustoja, ir nei ką jie veža, nei kur – nebežinosi.
Geležinkelio stotis Lybiškiuose, bet vadinosi Varlaukio, o 2001 m. rugpjūčio 28 d. ji buvo uždaryta. Labai tiksliai šią datą prisimena Nijolė Mančinskienė. „Kaip neprisiminsi, – sako moteris, – jei septyniolika žmonių likome be darbo.“ Dvidešimt metų geležinkelyje išdirbusi moteris dar ilgai sapnavo, kaip praleidžia traukinius.
Nuo 1981-ųjų Nijolė dirbo iešmininke, 1989-aisiais tapo stoties budėtoja. „Iešmininko darbas sunkus fiziškai – ir naktį, ir per speigus iešmais reikia sujungti skirtingus kelius. O budėtojo – labai įtemptas, esi atsakingas, kad traukiniai saugiai ir sklandžiai važiuotų. Išmokiau 7 iešmininkus, bet jie dabar stotyse nebereikalingi, o stočių šiame ruože nuo Viduklės iki Tauragės nebėra nė vienos“, – pasakoja moteris.
Kai Nijolė dirbo stoties budėtoja, per Lybiškius kasnakt važiuodavo keleivinis traukinys Kalinigradas–Ryga, o dieną – Šiauliai–Pagėgiai. Varlaukio geležinkelio stotyje visada būdavo keleivių. Varlaukiškiai važiuodavo į Rygą, dar dažniau į Tauragę apsipirkti, jaunimas – į studijas Šiauliuose. Prekiniai irgi sustodavo ir būdavo iškraunami vagonai, vežę žemės ūkio techniką, kalkes ir kt.
„Stotyje buvo treji bėgiai ir nuolat virė darbas. Dabar bėgiai liko vieni, o stotis užrakinta ir žolėmis apaugusi“, – nelinksmai kalba Nijolė ir neslepia, kad jei per stebuklą tą stotį vėl atidarytų, kaip jau yra buvę, nesvarstydama eitų dirbti.
Moteriai ypač nesmagu, kai prie tokių apleistų bėgių renkasi buvę tremtiniai, nes Varlaukio geležinkelio stotis mena ir kraupiąją istoriją: daugybė mūsų krašto žmonių iš čia buvo išvežti į Sibiro tremtį.
Geležinkelininke Nijolė tapo atsitiktinai, pavadinta kitos iešmininkės, ir nuėjo dirbti net vyrui prieštaraujant – darbas prie namų, o atlyginimai geležinkelyje visada buvo geresni nei kitur. „Mokslų nebuvau baigusi, bet mokėjau rusų kalbą, nes augau Kaliningrade. Važiavau į kursus, kas dveji metai reikėjo laikyti egzaminus, kas pusę metų – atestacija“, – pasakoja buvusi geležinkelininkė. Nijolė ir dukrai Jolantai patarė mokytis geležinkelininke – dabar dukra dirba Pagėgių geležinkelio stoties viršininke.
„Gyventi prie geležinkelio, sako, kenkia sveikatai, ir butai dėl to čia būdavo pigesni. Bet mes tų traukinių nė negirdime – pripratome jau. O svetimiems labai įdomu – jie fotografuojasi, nes ne visur traukinį pamatysi“, – sako Nijolė.
Ji ir dabar kasdien mato traukinius. Moteris įsidarbino parduotuvėje, o jos langai – į geležinkelį. Ir judru parduotuvėje – panašiai kaip geležinkelio stotyje. Nijolei nėra kada nuobodžiauti, o lauke tokią įprastą, kad beveik nebegirdimą melodiją stuksena traukiniai.

Nelinksmas metraštis

Kaimo bibliotekininkės dažniausiai būna ir metraštininkės. Lybiškių ir gretimų kaimų įvykius fiksuoja Laimutė Keterienė. Tik nelinksmas Laimutės metraštis – moteris kruopščiai registruoja visus mirusius apylinkių žmones.
Paklausta kodėl, Laimutė tik trūkteli pečiais – registruoja ir tiek.
Bet juk ir prasminga užrašyti išėjusiuosius, kurių jau niekada nebepamatysi, nebepasveikinsi. O gimusieji yra čia, tik kad jų labai nedaug ir kažin, ar visi įleis šaknis gimtinėje.
Į mažą vaiką, pasak Laimutės, bėgi pažiūrėti kaip į eksponatą. Nebent vasarą, kai suvažiuoja anūkai, jaunimo padaugėja. „Ir šiemet Lybiškiuose, atrodo, dar nė vienas negimė, o mirė jau šeši. Nuo 2002-ųjų kasmet miršta po dešimt-dvidešimt žmonių, o gimusių nebuvo nė vieno iki pat 2010-ųjų, tais metais gimė penki, bet mirusiųjų – dešimt, – savo užrašus varto Laimutė. – Išmirė visi mano tėvų kaimynai, bet Petkaičiuose, tuoj už geležinkelio, dar yra žmonių, o aplinkiniai kaimai jau miršta, Bukintlaukyje už Trišiūkštės upelio jau tik dvi sodybos belikusios.“
Bibliotekininkė sako, kad pagal rinkiminius sąrašus Lybiškiuose gyventojų panašiai kaip Eržvilke, tik toli gražu ne visi čia ir gyvena. „Seniausi – Žukauskai, Bardauskai, Jarmoškai – jau devyniasdešimtmečiai. Dauguma gyventojų – penkiasdešimtmečiai, o jų vaikai užsienyje. Pavyzdžiui, 2011 metais iš Lybiškių išvažiavo 49 šeimos – ne visos į užsienį, bet daug.“
Ir Laimutė po studijų į gimtinę negrįžo – gyveno ir Vokietijoje, ir Raseiniuose. Tik prieš 22 metus sugrįžo. Lybiškiuose tada sunku buvo gauti kur gyventi – buvo geležinkelis, buvo darbo ir daug žmonių. Dabar Laimutės daugiabutyje tik dvi šeimos belikusios.
Per tuos 22-ejus metus Laimutė į mirčių metraštį įrašė 500 pavardžių. Tegul jie ilsisi amžinybėje. O gyviesiems rūpi, ką dirbti, iš ko ir kaip gyventi.
„Darbo duoda vienintelis fabrikiukas – nuo sovietmečio išlikęs gumos-plastmasės cechas, dabar UAB „Lybiškiai“, dar ūkininkai – tėvas ir sūnus Butkai, o kiti ūkininkauja mažuose savo ūkeliuose arba važinėja dirbti kitur“, – pasakoja Laimutė. Beje, Lybiškiuose, kaip ir visur, vyresnieji, net ir turintys darbus, laiko ir ūkį, jaunieji melžti karvių ir ravėti daržų dažniausiai nebenori.
Lybiškių bendruomenei vadovauja Paulius Butkus. Pasak L. Keterienės, kuri yra seniūnaitė, bendruomenės pirmininku Paulių rinko kone visas kaimas, o kai išrinko, daug kas pajudėjo. „Palei kelią išpjovėm senas liepas, žmonės pyko, bet susodinom naujas. Vyrai rengia futbolo stadioną – Sakalauskas savo lėšomis jį apsėjo žole. Bendruomenės salėje darome renginius – šokam per naktį. Yra aktyvių žmonių: Jocių, Keterių šeimos, Butkai, Buivydai, Ignatavičiūtė Nijolė, Gražina Kiaunytė, Sakalauskai, Jablonskiai...“ – vardija seniūnaitė.
Tuščių trobų Lybiškiuose nebėra – visos nupirktos. Pasak bibliotekininkės Laimutės, todėl, kad vietos čia labai gražios – vingiuoja Šešuvis, Upyna, Upynikė ir daug kitų gražių ir švarių upelių, aplink – dideli miškai, juose pilna baravykų.
Apie baravykus Laimutė prašneko ne šiaip sau. Ji prityrusi grybautoja, prirenkanti šimtus, tūkstančius baravykų! „Tikrai! – juokiasi ji, – tik feisbuke nesiskelbiu. Bet mes visai rimtai bendruomenėje esame šnekėję, kad grybai galėtų būti mūsų bendruomenės verslas.”
Linksmai ir viltingai baigiame pokalbį su Lybiškių seniūnaite – kai bendruomenė kuria planus, ji nusiteikusi optimistiškai.

Daiva Bartkienė,
Danutė Karopčikienė



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook