Balsavimas

Ar pajutote, kad labai padidėjo žemės mokestis?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Visada jauni Klausučiai – žydinčių sodų kraštas

Visada jauni Klausučiai – žydinčių sodų kraštas (1)

2014-07-23

Atokiau nuo pagrindinių kelių, tačiau lengvai pasiekiami ir vis dar neprarandantys pretenzijų į miestietišką buitį – Klausučiai, pavasarį apsupti baltai žydinčių sodų, vasarą skęstantys sodrioje žalumoje, o rudenį apsipilantys visomis žemės spalvomis. Vienoje didžiausių rajono gyvenviečių įsikūrusiems žmonėms pastaraisiais dešimtmečiais teko patirti daug iššūkių, tačiau tie, kas liko Klausučiuose, tvirtina, kad gyventi čia gera.

Išaugo iš mažo kaimelio

Seredžiaus seniūno pavaduotoja Milda Vaičiuškienė teigia, kad Klausučiai, kokie miestietiški beatrodytų, visgi yra kaimas, prie savęs glaudžiantis Girkus, Papartynus, Pavambalius, Pikčiūnus, Rukšionis, Šilaitynę, Sptruktus, Staciūnus ir Vambalius.
Klausučiai – senas kaimas, dar 1923 metais čia buvo surašyti 47 gyventojai. Į gyvenvietę jis išaugo 1926 metais, kai iš aplinkinių vietovių į Klausučius pradėjo keltis pagal 1922-ųjų Lietuvos Seimo nutarimą žemės gavę Lietuvos savanoriai ir neturtingi valstiečiai. Jau po kelerių metų Klausučiai turėjo savo pradinę mokyklą, o pokariu čia gyveno beveik 80 žmonių.
Augti Klausučiai pradėjo tuomet, kai įsikūrė Mičiurino sodininkystės tarybinis ūkis. Pirmieji sodai šiame krašte pradėti sodinti maždaug 1957 metais, grįžus iš tremties Antanui Daugėlai, kurį klausutiškiai prisimena kaip visiškai sodui atsidavusį žmogų. Jo idėjoms pritarė ir Algirdas Sruoga, Mičiurino sodininkystės ūkį išauginęs į didžiausius Baltijos šalyse pramoninius sodus, o juose dirbantiems žmonėms sukūręs idealias gyvenimo sąlygas.

Turėjo užnugarį Maskvoje

Maždaug nuo 1960-ųjų Klausučiai pradėjo pamažu panašėti į miestą. Nutiesta plati pagrindinė gatvė, abiejose jos pusėse kilo daugiabučiai namai – anuomet klausutiškiai šventai tikėjo, kad jie niekada neaugins gyvulių ir nesodins daržų, todėl prie namų buvo palikta tik keli metrai žemės morkų lysvei.
Nuo 1966 m. Seredžiaus apylinkės pirmininke dirbusi Jadvyga Sutranavičienė prisimena, kad A. Sruogos noras Klausučiuose sukurti miestą nepatiko sovietinei Lietuvos valdžiai – ir ji kartu su ūkio vadovu turėjo važiuoti aiškintis tuometinei Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojai Leokadijai Diržinskaitei, kam Klausučiuose reikalinga tokia plati gatvė.
„Lietuvos vadovai gal ir nebūtų leidę A. Sruogai Klausučių paversti miestu, bet jis turėjo užnugarį Maskvoje ir Klausučiams gaudavo viską, ko reikėdavo. Dėl to gyvenvietė augo kaip ant mielių, o žmonės tuo buvo labai patenkinti – džiaugėsi, galintys iš vienkiemių persikraustyti iškart į miestą“, – pasakojo J. Sutranavičienė.
Pasak buvusios Seredžiaus apylinkės pirmininkės, dėl tokio A. Sruogos apsukrumo Mičiurino sodininkystės tarybinis ūkis nesunkiai vykdė sovietų nustatytus sodybų iškeldinimo iš vienkiemių planus. Klausučiuose buvę kaimynai įsikurdavo vienoje gatvėje ir ją pavadindavo savo kaimo vardu, o ten, kur praeidavo melioracija, netrukus sužaliuodavo sodai. Pavasariais visi Klausučiai kvepėdavo obelų žiedais – iš trijų pusių miestelį supo 580 ha pramoninis sodas.
Modernūs pastatai, gražiausios Lietuvos gyvenvietės statusas, stiprus ūkis, užsiimantis ne tik obuolių ir uogų auginimu, bet ir jų perdirbimu, geri atlyginimai ir, regis, neribotos perspektyvos viliojo į Klausučius žmones iš visos Lietuvos. Nuo 1965 m. iki 1970 m. miestelio gyventojų skaičius išaugo trigubai, 1985 m. Klausučiuose gyveno daugiau nei 1100, o 1989 m. – net 1220 gyventojų.

Greičiausiai prisitaikė jaunimas

Lietuvos nepriklausomybė į Klausučius atnešė permainų, kurios smarkiai pakeitė žmonių gyvenimą. Panaikinus Mičiurino sodininkystės tarybinį ūkį, niekas neskubėjo pradėti ūkininkauti, todėl būrėsi į bendroves. Obuolių ir uogų perdirbėjai atsiskyrė nuo sodininkų, sukūrusių žemės ūkio bendrovę „Arsoda“, kuriai nuosprendį greit parašė žemės restitucija.
Už turėtus pajus išsidaliję obelis, sodininkai iš savininkų turėjo nusipirkti žemę, todėl bene dešimtmetį Klausučiuose vyravo chaosas – obelys priklausė vieniems, žemė – kitiems savininkams, dėl to kiekvieną rudenį kildavo sunkiai sprendžiamų konfliktų. Pabandę sodininkauti ir įsitikinę, jog iš to nėra didelės naudos, o rankų darbo reikia daug, žemės savininkai pradėjo rauti obelis, kiti visiškai apleido sodus – per keletą metų jie tapo mažai vertingais brūzgynais.
Bet sunkiausia, pasak Seredžiaus seniūno pavaduotojos M. Vaičiuškienės, klausutiškiams buvo suprasti, kad miesto čia niekada nebus. Dešimtmečius gyvenę beveik dykai šildomuose butuose žmonės išsigando gavę elektrodinės katilinės pateiktas sąskaitas – vieni paskui kitus pradėjo daugiabučiuose statyti krosnis, prie namų iš visų pusių augo pašiūrės ir malkų rietuvės. Klausučiai pamažu vėl virto kaimu, o žmonės paskendo buitiniuose rūpesčiuose.
„Tai buvo pats skaudžiausias laikas, nes Klausučiuose gyvenantiems žmonėms reikėjo patiems susirasti kuo verstis, kad išmaitintų šeimas, išleistų į mokyklą vaikus. Vyresniems ir dabar dar skaudu matyti, kuo pavirto Klausučiai. Miestelio nebepuošia gėlynai, nėra brigadų, tvarkančių kelius, apleisti dūlėja A. Sruogos pastatyti įmantrios architektūros pastatai su pirtimis ir baseinais. Tie, kas juos statė ir didžiavosi gyvenantys Klausučiuose, dabar neatsigina nostalgijos. Bet Klausučiai tikrai neišnyks – čia daug daugiau jaunimo nei Seredžiuje. Jaunos šeimos, net ir dirbančios užsienyje, Klausučiuose perka butus ir žemę, vadinasi, planuoja grįžti čia gyventi, gal net kurti savo verslą“, – sakė Seredžiaus seniūno pavaduotoja M. Vaičiuškienė.

Pasirinkimas – kaip mieste

Nors Klausučiuose veikia alaus bravoras, garsinantis Jurbarko alų visoje šalyje, tyreles ir obuolių džemą gamina Klausučių žemės ūkio bendrovė, veikia mokykla, vaikų darželis, kultūros centras, yra vaistinė, pašto skyrius, kredito unija, net kelios parduotuvės ir kavinė, darbo vietų, pasak seniūno pavaduotojos, klausutiškiams labai trūksta.
„Bet kas nori, tas dirba – daugiausia žmonių važinėja į Kauną, nes turime neblogas susiekimo sąlygas, o turintiems automobilius, miestas, galima sakyti, yra visai šalia namų. Vieni į Kauną važiuoja dirbti, kiti ten veža parduoti obuolius, pieną, sūrius, daržoves – žmonės išmoko užsidirbti, todėl nebesiskundžia, kad sunku gyventi“, – mano seniūno pavaduotoja.
Nemažai klausutiškių dirba ir užsienyje. Jaunimas ypač pamėgo Daniją, kur dažniausiai įsidarbina pas ūkininkus. M. Vaičiuškienė įsitikinusi, kad sukaupę patirtį jauni žmonės grįš į Klausučius įgyvendinti savo idėjų. Visiems išvažiavusiems užsidirbti pavyzdį jau parodė Kastytis Paulauskas, grįžęs į Klausučius su investicijomis ir senoje fermoje įkūręs audinių fermą.
Seniūnijos duomenimis, šiuo metu Klausučiuose gyvena maždaug 800 žmonių, aplinkiniuose kaimuose – dar per 200. Nors valdžios registruose gyvenvietė vadinama kaimu, seniūno pavaduotojos nuomone, žmonėms čia tokios pat galimybės kaip mieste. „Mes su pavydu žiūrim į Klausučius – kokiame dar kitame kaime žmonės gali rinktis, kurioje sveikatos priežiūros įstaigoje gydytis? O Klausučiuose veikia net du – Nijolės Dungveckienės šeimos klinikos ir Seredžiaus ambulatorijos medicinos punktai“, – sakė seniūno pavaduotoja.
Žmonių požiūris, M. Vaičiuškienės nuomone, į Klausučius priklauso nuo to, kiek jie sugeba vertinti tai, ką turi. Vieni metų metus niurzga ir tiesia rankas į pašalpas, kiti dirba, tvarko savo sodybas, statosi naujus namus ir džiaugiasi, kad gyvena ramioje ir gražioje vietoje. Nors miestelyje problemų tikrai nemažai, jos pamažu sprendžiamos – žmonės tai mato ir stengiasi patys prisidėti, kad Klausučiuose jiems būtų geriau gyventi.

Devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje klestėjęs Mičiurino sodininkystės tarybinis ūkis turėjo didžiausius Baltijos šalyse pramoninius sodus – Klausučiuose augo net 580 ha sodų ir uogynų. Dabar Seredžiaus seniūnijoje deklaruojama vos 200 ha sodų. Sodus Klausučiuose pamažu keičia tradicinė žemdirbystė, tačiau pasišventusių sodininkų šiame krašte vis dar yra ir jie tiki, kad sunkus, daug rankų darbo reikalaujantis užsiėmimas yra reikalingas ir naudingas.

Sodininkauja tik pasišventėliai

Pirmieji sodai Klausučiuose pasodinti 1957–1960 metais. Sodinamosios medžiagos trūko, todėl obelaitės buvo auginamos čia pat, Klausučiuose, iš vaikų surinktų laukinių obuoliukų sėklų. Agronomas Antanas Daugėla beveik neišeidavo iš sodų – kartu su darbininkais skiepydavo ir prižiūrėdavo medelius. Pagrindinė veislė – sultingasis ‚Šafraninis pepinas‘ – derlinga ir labai tinkanti perdirbti, tik vėliau pradėta sodinti ir tiek desertinių veislių medelių. Buvęs tarybinio ūkio agronomas Petras Steponavičius tvirtina, kad toks pasirinkimas nebuvo atsitiktinis, nes iš sulčių čia pat buvo gaminamas vaisių ir uogų vynas.
Sodams nykti prielaidas sudarė ūkio naikinimo strategija. Klausutiškiai ir dabar apgailestauja, kad niekas nenorėjo klausyti ūkio vadovo Broniaus Švitros patarimo kurti kelių bendrovių kooperatyvą. Bet anuomet valdžia skatino kuo daugiau susiskaldyti, todėl sodai buvo atskirti nuo perdirbimo cecho, išdalintos saugyklos ir šaldytuvai, o sodai atiteko tiems, kurie niekada juose nebuvo dirbę. Tuo tarpu tikriesiems sodininkams teko pirkti ir žemę, ir obelis – 2000-aisias, dalijantis žemės ūkio bendrovės „Arsoda“ turtą, obelis kainavo maždaug 30 Lt.
Nemažai žemės savininkų pirmuosius tarybinio ūkio sodintus sodus jau išrovė – ten, kur dešimtmečius žydėjo obelys, dabar noksta javai. Rautų pasenusius medžius ir kiti, tačiau rekultivuoti sodą taip pat brangu kaip pasodinti naują – vien obels išrovimas kainuoja 15 Lt.
Dabar Klausučiuose tikrus sodininkus gali suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Sodai tapo verslu: miestuose gyvenantys verteivos nuomoja sodus, steigia ekologinius ūkius, ima didžiules išmokas, tačiau atvažiuoja tik susirinkti obuolių. Tokie sodininkai piktina vietinius gyventojus, matančius, kaip sodai sparčiai virsta brūzgynais.
„Sodas darbo rankų reikalauja daug, o neprofesionaliai ūkininkaujant naudos duoda mažai. Sodininkauti gali tik pasišventę žmonės“, – sakė P. Steponavičius, Klausučių soduose dirbantis nuo 1972 m.

Sodininkystėje mato ateitį

Geografijos mokytojas Aidas Pavalkis prieš septynerius metus perėmė savo tėvo, agronomo Romo Alekso Pavalkio ūkį – 7 ha sodo, tačiau sodininkauti buvo nusprendęs labai seniai – dar yrant „Arsodai“ pirko žemės ūkio bendrovės pajus ir mokėjo jais už obelis. Aidas sako, kad seniai suprato, jog mokyklose mažėjant vaikų mokytojai liks be darbo, tačiau sodininkauti jį tikriausiai pašaukė ne reikalas, o prigimtis. Todėl jam nereikia mokytis prižiūrėti sodą - jis užaugo Girkų soduose, kur nuo mažens stebėjo, kaip dirba tėvas ir pats kartu su juo dirbo.
Dabar A. Pavalkis turi 14 ha sodų ir uogynų, neseniai atnaujino 2,5 ha sodo, rekonstravo šaldytuvus.
„Turint sodą, negali sustoti – turi eiti koja kojon su gyvenimu. Tai nesibaigiantis procesas, nes reikia atnaujinti veisles, prisiderinti prie pirkėjų poreikių. Kokiu tempu tą darai, labai priklauso nuo derliaus. Šiemet žiedai nušalo, derlius bus mažas“, – sakė A. Pavalkis.
Aidas sodininkauja šiuolaikiškai – ieško naujų veislių, skaito mokslinę literatūrą ir pats važiuoja į Lenkiją pirkti medelių – nepasitiki paslaugas siūlančiais tarpininkais. Įveisti 1 ha naujo sodo kainuoja labai brangiai – net 60–70 tūkst. Lt, o investicija, pasak Aido, atsiperka labai negreit.
„Pasėjus javus, rudenį jau gali parduoti derlių, o pusiau žemaūgis sodas derėti pradeda tik penktais – šeštais metais. Lenkai sodus atnaujina dažnai, keičia veisles. Mes kol kas blaškomės, nežinome, kokias pasirinkti, dėl to neatnaujiname asortimento. Puolėme sodinti čekiškas veisles ‚Čempionas‘, ‚Eliza‘, bet daugelio šių veislių obelaitės iššalo, medelius užpuolė požievio ligos. Patirtis ateina skausmingai ir kainuoja brangiai“, – pripažino A. Pavalkis.
Rankų darbo soduose daug, todėl veikti yra ką visus metus, o be pagalbininkų apsieiti dar nė vienas sodininkas neišmoko. Aidas juokiasi, kad net gudriausi užsieniečiai dar nesugalvojo kombaino obuoliams skinti, todėl sode per darbymetį reikia daug žmonių. Anuomet į Klausučių sodus rudenį skinti obuolių atvažiuodavo 1000 studentų. Dabar net moksleivius pasikviesti sunku – niekas nenori sode dirbti, todėl per darbymetį tenka pasikliauti tik nuolatiniais talkininkais ir darbo biržos atsiųstais darbininkais. Sodų plėtrą, pasak A. Pavalkio, savotiškai riboja ir darbo jėgos trūkumas.

Sunkiausia parduoti obuolius

Buvęs sodininkystės tarybinio ūkio agronomas–brigadininkas P. Steponavičius, prižiūrėjęs 150 ha sodų, neieškojo lengvesnės duonos – po privatizavimo pirko žemę, už pajus gavo obelų, todėl liko dirbti ten, kur buvo įpratęs. Nors Petras tvirtina, kad investuoti į sodus gali tik jauni, ir pats neseniai pasisodino 3 ha jauno sodo. Kad būtų pigiau, sodinukus augino ir skiepijo pats – taip, kaip jaunystėje išmokė sodą labai mylėjęs diedukas.
Nors Klausučiuose dar tebedera 1958 metais pasodintos obelys, dabartinį sodą, pasak Petro, reikia nuolat atnaujinti. Pusiau žemaūgiai sodai pradeda nykti po 15–20 metų – dėl silpnos šaknų sistemos medžiai išvirsta, juos užpuola ligos.
Vis dėlto, pasak P. Steponavičiaus, sunkiausia ne užauginti, o parduoti obuolius. Ne tik dėl to, kad kasmet tenka kovoti dėl kainos su lenkų sodininkais, bet ir todėl, kad perkančiųjų nuolat mažėja. „Anksčiau už nelabai gražius gaudavome po 1,2 Lt/kg, dabar ir gražiausius parduodame po 1 litą, gelbėja tik tai, kad lietuviškų obuolių skonis natūralesnis. Visi klausia, ar nepurkšti. Negaliu meluoti, sakau, kad dukart purškiame – prieš ir po žydėjimo. Dauguma nesupranta ką tai reiškia, nes nežino, kad lenkų sodininkai obuolius purškia 16–20 kartų“, – tikino P. Steponavičius.
Dukart nupurkšti sodai, P. Steponavičiaus įsitikinimu, yra pusiau ekologiniai. Klausučių sodininkai negaili piktų žodžių jau nebe dešimtmetį neprižiūrimų, bet ekologiniais vadinamų sodų savininkams – iš jų valdų kirminai per kelią šuoliuote šuoliuoja į pramoninius sodus, todėl nori nenori juos reikia purkšti. Bet dviejų purškimų, Petro nuomone, neužtenka, dėl to obuolius pažeidžia rauplės, jie nebūna tokie gražūs kaip lenkiški, o turi su jais konkuruoti.
„Pernai obuolių buvo nedaug, bet juos pardavėme pigiau nei užpernykščius, kai derlius buvo nepaprastai geras. Mūsų sodininkai gerai gyvena tik tada, kai nušąla sodai Lenkijoje. Šiemet jie ir Lietuvoje tušti – per žydėjimą buvo neregėti šalčiai. Retai būna tokių nederlingų metų, kaip šie “, – tikina P. Steponavičius, žiūrėdamas į tuštutėles obelų eiles. Sodininko širdį džiugina tik gerai užderėję ‚Šampion“, žieminiai ‚Lodel‘, vaisių pilnos ir vietinės veislės kriaušės.
Agronomas tikina, kad dabar sodintų kitokį sodą – rinktųsi patikrintas lietuviškas veisles. Į madą vėl grįžo ‚Antaniniai‘, iš kurių spaudžiamos aukščiausios kokybės tyrės, gaminami zefyrai. Šalti žiemą turguje ne kiekvienas sodininkas nori, o mažų kiekių dideli prekybos tinklai neperka. Laimė, geranoriškai į vietinius sodininkus žiūri vis dar šiek tiek krutanti ir rudenį krituolius superkanti Klausučių žemės ūkio bendrovė. Pasak Petro, 20 ct už kilogramą kritulių – nebloga kaina, bet 5 ct reikia atiduoti tiems, kas juos surenka.

Jauni sunkiai dirbti nenori

Seredžiaus seniūnijos žemės ūkio specialistė Laimutė Gailevičienė – taip pat sodininkė, tačiau šiemet pirmą kartą savo 4,7 ha sodą išnuomojo. Taip, pasak jos, elgiasi kasmet vis daugiau smulkiųjų sodininkų. „Mūsų sodas 1968 metais pasodintas, obelys senovinių veislių – ‚Auksio‘ gal tik trečdalis, o šiemet bus tik paragauti. Tokio sodo derlių perka tik tuomet, kai nėra geresnių obuolių, o parduoti kaip krituolius – širdis neleidžia. Kaip prieš 20 metų kelis centus už kilogramą mokėjo, taip ir dabar tebemoka, nors viskas kelis kartus pabrango“, – dėstė savo argumentus L. Gailevičienė.
Pasak ūkininkės, tokie seni sodai dabar tetinka tik malkoms, todėl žmonės rauna medžius ir ruošia žemę pasėliams. Klausučiai dabar tampa laukininkystės kraštu, nes gyvulius auginančius ūkininkus irgi galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Bet blogiausia, kad jaunimas nenori ūkininkauti – net labai gerbiamų ūkininkų vaikai išvažiuoja mokytis miestietiškų specialybių.
„Kas mūsų laukia tame kaime? Kas čia liks gyventi? Socialiai remtini ir pensininkai. Mano kartos žmonės dar iš įpratimo ūkininkauja, o vaikai nė vienas tėvų pėdomis sekti nežada. Kas laiko gyvulius, jau paseno, pavargo, o jaunas nė vienas tokio darbo nenori dirbti – duok jiems už litrą pieno nors ir 5 Lt, karvių nebelaikys, nes gyvuliams reikia nuolatinės priežiūros. Seniūnijoje turime tik vieną jauną ūkininką, kuris pastaruoju metu tokiam katorgiškam gyvenimui pasiryžo“, – baisėjosi Seredžiaus seniūnijos žemės ūkio specialistė.
L. Gailevičienės žodžius patvirtina ir skaičiai. Iš daugiau kaip 350 Seredžiaus seniūnijoje registruotų ūkininko ūkių vos keli yra didesni nei 300 ha, o beveik pusė visų ūkių – smulkūs, turintys 1–5 ha žemės. Vidutinis ūkis – vos 9,6 ha. Jaunų ūkininkų Seredžiaus seniūnijoje tik 29, o štai vyresnių nei 65 metų – beveik 90. Tokios pat tendencijos ir Klausučių krašte, kur daugelis žmonių žemės neturi ir nenori jos dirbti. Todėl ir garsieji Klausučių sodai – tik praeitis, skaudžiai dilgtelinti širdį per patį obelų žydėjimą.

Du traukos centrai

Klausučiai visada buvo tapatinami su sodais, tačiau sodininkystei susitraukus, gyvenimas čia pasikeitė, bet neapmirė. Šis kraštas turi ir daug puikaus jaunimo, ir nemažai gražias idėjas puoselėjančių žmonių.
Mažo miestelio sportinis ir kultūrinis gyvenimas sukasi aplink  Stasio Santvaro pagrindinę mokyklą ir Klausučių kultūros centrą. Mokykla rajone garsėja stipriais sportininkais, kurie puikių rezultatų pasiekia ne tik tradicinėse mokyklų sporto varžybose, bet klausutiškiai – sunkiojo kultūrizmo lyderiai. Antrasis traukos objektas – kultūros centras – visad sutraukia pilną salę žiūrovų į vietinio teatro spektaklius ir įvairias šventes.

Sportas – ilgametė tradicija

Klausučių jaunimas garsėja sporto pasiekimais. Lavinti kūną ir siekti rezultatų čia nesibodi ne tik moksleiviai, bet ir vyresni jaunuoliai. Pasak fizinio lavinimo mokytojo Rimanto Slaviko, sporto populiarumas Klausučiuose – ilgamečio darbo rezultatas.
„Vasarą sportininkai šiek tiek aprimę, atostogų metas. Tačiau kitu laiku sportuojame trijose sporto salėse – žaidimų, sunkiosios atletikos ir treniruoklių, stalo teniso. Treniruoklių salė buvo renovuota per VVG „Nemunas“ projektą „Rekreacinis laisvalaikis stiprina bendruomenę“. Šis projektas sustiprino jaunimo tikėjimą, kad neskaičiuojant laisvalaikio galima savo kaimui padaryti gerų darbų“, – sakė R. Slavikas.
Trenerio žodžius patvirtina ir faktas, kad vakarais, po darbų Kaune ir kitur, jaunimas grįžta į Klausučius ir laiką leidžia sporto salėse. Per mokslo metus vyksta ne tik rajono, bet ir respublikinės sunkiosios atletikos, svarsčių kilnojimo, badmintono varžybos. Kasmetinis krepšinio turnyras nuo gruodžio iki vasario savaitgaliais pritraukia krepšinio aistruolius.
Pedagogas sportui populiarinti išnaudoja ne tik pamokas, bet negaili ir savo laisvalaikio. Prieš keletą metų suformavus teritoriją prie tvenkinio, bendruomenės reikmėms kartu su bendraminčiais bandė atgaivinti buvusį paplūdimį.
„Iškirtome krūmus, nušienavome krantus ir įrengėme paplūdimio tinklinio aikštelę. Seniūnas J. Pikoraitis pagelbėjo atveždamas smėlio. Keletą metų patys šienavome ir prižiūrėjome aikštelę, bet be seniūnijos pagalbos tai daryti pasidarė itin sunku ir gera idėja vėl baigia apaugti žolėm. Gaila, nes tai būtų gera vieta gyvenvietės žmonėms pailsėti per karščius ir aktyviai leisti laiką“, – sakė R. Slavikas.
Tačiau prastėjančius paplūdimio reikalus bent kažkiek atsveria gerėjanti padėtis mokyklos aikštyne. Padedant Jurbarko „Žalgirio“ sporto draugijos pirmininkui Petrui Valučiui ir Kūno kultūros ir sporto centrui aikštyne pavyko pakloti dirbtinę žolės dangą, ir sąlygos sportuoti pasikeitė kaip diena nuo nakties. Jei tik nori, idėjų gali visada rasti – postūmį sportiškam jaunimui davė ir pasaulio futbolo čempionatas. Klausutiškiai šia proga surengė futbolo turnyrą „Mes ateiname“.
„Jaunimą nėra labai sunku atitraukti nuo kompiuterių ir televizorių ekranų, tačiau negalima apsileisti. Jei atleidi vadžias, tada – viskas. Geriausias tęstinumo pavyzdys, kai vietinis jaunimas pamato į gimtinę savaitgaliui grįžtančius klausutiškius, kurie anksčiau sportavo. Tada užsimano irgi turėti sveikus, sportiškus kūnas ir pradeda sportuoti“, – neabejojo R. Slavikas.

Kultūros neapleidžia

Tačiau mokykla – ne tik Klausučių sporto, bet ir kultūros šventovė. Neskaičiuojant daugybės įvairiausių mokyklinių renginių, moksleiviai bendrauja ir su Klausučių kultūros centru, kariuomene, kitomis organizacijomis.
Tarp jaunimo ypač populiarios nemigo naktys, kurios dažnai vyksta su kariais. Kariuomenės atstovai verda košę, demonstruoja techniką, žaidžia žaidimus. Ne mažiau dėmesio sulaukia ir bendri projektai su Klausučių kultūros centru.
„Mokyklos jaunimas labai prisidėjo prie Užgavėnių. Jie visą savaitę gamino kaukes, su kuriomis paskui dalyvavo šventėje. Bendradarbiaujame ir kituose renginiuose“, – sakė Klausučių kultūros centro direktorius Vytautas Ramanauskas.
Centras vienija ne tik Klausučių, bet ir kultūrai neabejingus Seredžiaus bei Juodaičių žmones. Visuose trijuose miesteliuose priskaičiuojama keturiolika įvairiausių kolektyvų – šokių, teatro, įvairių rankdarbių. Pačiuose Klausučiuose aktyviai dirba penki kolektyvai.
„Turime tris vaikų šokių kolektyvus, teatrą, kuriam daugiau nei pusšimtis metų, vokalo grupę. Pats dirbu jau ketveri metai ir matau, kad kultūra tikrai po truputį atsigauna. Daug dėmesio sulaukia kovo 11-ąją organizuojama vokalinių ansamblių šventė, kurioje dalyvauja kolektyvai ir iš kitų rajonų. Norėjome, kad ši svarbi valstybei data būtų tikra šventė, skambi ir įspūdinga“, – tikino V. Ramanauskas.

Žavisi teatru ir kinu

Klausučių kultūros centro direktorių itin džiugina teatralai. Vilmos Baltutienės vadovaujamas suaugusiųjų dramos būrelis šiuo metu ruošia jau trečią vaidinimą per porą metų. Žinant, kad į ūkio ir kitokius darbus panirę klausutiškiai susirinkti gali tik vakarais, o repeticijas dažnai baigiasi vėlai, spektaklių skaičius tikrai nėra mažas.
„Teatre vaidina klausutiškiai, kurie turbūt be to nebegali gyventi. Kolektyvo amžius svyruoja nuo 35 iki 65 metų. Šiuo metu žiūrovams rodomas spektaklis „Pinigėliai“. Pavasarį buvo premjera, tai į 300 vietų salę žiūrovai sunkiai tilpo. Toks skaičius – beveik pusė Klausučių gyventojų“, – džiaugėsi V. Ramanauskas.
Žiūrovų sulaukia ir kultūros centre rodomi filmai. Tačiau tokios pramogos klausutiškiai sulaukia retai, nes rodyti galima tik filmus, kuriuos nemokamai demonstracijai pateikia patys autoriai. Mokėti už populiarias kino juostas nėra lėšų.

Atnaujino pastatą

Pastaraisiais metais pasinaudojus Europos Sąjungos parama buvo sutvarkytos Klausučių kultūros centro patalpos, atnaujinta šildymo sistema, apšiltintas stogas. Šie projektai priartino klausutiškių svajonę – kultūra mėgautis tvarkingoje aplinkoje.
„Norėtume dar sutvarkyti pastato fasadą ir didžiąją kultūros centro salę. Tada jau galėtume ramiai dirbti“, – sakė V. Ramanauskas.
Gyvenimo tėkmė Klausučiuose turi tvirtą vagą, nes jos krantus sustiprina darbštūs ir kūrybingi žmonės.

Nuo Kauno–Jurbarko plento pasukę į Klausučius, būtinai pastebės Belvederį. Kaimas, kurio pavadinimas kilęs nuo 19 a. pastatytų rūmų ir reiškia „gražų vaizdą“, teturi vos penkiasdešimt gyventojų, tačiau į jį užsuka dauguma panemune keliaujančių turistų. Deja, jie randa tik dilgėlynų apsuptus griūvančius rūmus ir šabakštynais virtusį parką.

Vardą kaimui davė rūmai

Iki 19 a. kaimas ant Nemuno šlaito terasos buvo žinomas kaip Padubysys ir priklausė grafui Tiškevičiui. 1820 m. Seredžiaus apylinkių dvarus iš jo nupirko maršalka Klėtas Burba. Senos ir labai turtingos giminės atstovui labai patiko aukštas šlaitas, nuo kurio atsiveria nuostabus vaizdas į Nemuną ir Seredžių, todėl jis nutarė čia pastatydinti jo giminės garbės ir turtų vertą rezidenciją.
Prašmatnūs prancūzų architekto projektuoti rūmai statyti itališkų kaštelijų, arba palaco, stiliumi. Nuo bokšto, vadinamo belvederiu, ši vietovė ir rūmai pradėti vadinti Belvederiu. Rūmai išsiskyrė architektūriniu sprendimu bei prabanga – Lietuvoje tokio pobūdžio pastatų beveik nebuvo, todėl santūri fasadų linija, harmoningas statinio paprastumas traukė visų Nemunu garlaiviais plaukiančių ir panemune važiuojančių žmonių dėmesį.
Daugiau kaip 60 metų Belvederyje gyvenantis Vilhelmas Krasauskas tvirtina, kad šis kaimas niekada nebuvo didelis – tik dvaro pastatai ir kelios sodybos aplink juos. Net tais laikais, kai Belvederyje gyvenimas virte virė – veikė pienininkystės mokykla, sūrių ir sviesto cechas, o vėliau – žemės ūkio technikumas, kaimas nesiplėtė, jame gyveno tik mokymo įstaigų darbuotojai ir vienas kitas Mičiurino sodininkystės tarybinio ūkio darbininkas. Kol nebuvo bendrabučių, dauguma mokinių nuomojo kambarius Seredžiuje. Žemės ūkio technikumo klestėjimo laikais Belvederyje mokėsi apie 300 jaunuolių – pokario vaikai čia įsigydavo zootechniko ir jaunesniojo agronomo specialybes. Pasak V. Krasausko, jiems buvo numatyta pastatyti tris bendrabučius, tačiau spėjo iškilti tik vienas šiems kraštams neįprastas dviaukštis. Dabar jame gyvena šešios šeimos.
Jau beveik 200 metų šio kaimo centras – didingi dvaro rūmai. Nors pastatas kasmet vis labiau nyksta, ženklas „eismas draudžiamas“ neužtveria kelio norintiems patekti į rūmus ir parką. Beveik neprižiūrimų rūmų durys dažnai būna atviros, todėl drąsiausieji ne tik gali pasivaikščioti po nuniokotus kambarius, apžiūrėti palubėse dar likusius lipdinius, užlipti kažkada labai prabangiais laiptais į antrąjį rūmų aukštą, bet ir nusileisti į šiurpą keliančius rūsius.
Nedaug didybės liko ir parke. Takelis į pakalnėn vedančius laiptus užžėlęs dilgėlėmis, senų seniausiai nebeliko nei žydinčių pievelių, nei puošnių gėlių klombų, o suaugę medžiai net karščiausią dieną į kažkada buvusias jaukias medžių alėjas nebepraleidžia saulės spindulių. Augmenija užstoja vaizdą, todėl net labiausiai norėdamas nerasi to grožio, kuriuo 19 a. garsėjo Belvederis.

Istorija gyva prisiminimuose

Devyniasdešimtmetį šiemet švęsiantis Belvederio kaimo gyventojas V. Krasauskas puikiausiai prisimena kaip atrodė dvaras tuomet, kai 1952 metais jis atvyko dirbti į čia veikusį žemės ūkio technikumą. Nors rūmus jau buvo nuniokojusios net dviejų karų audros, jie dar spindėjo visa savo didybe. „Viskas, kas tikrai vertinga, Belvederyje dar buvo išlikę – ir nepaprastai gražiais ornamentais išraižytų koklių krosnys, ir oranžerija, kurioje vėliau įrengėme kabinetą. Dėsčiau vaikams miškininkystės pradmenis, todėl parkas buvo nuolatinė mūsų stebėjimų vieta. Su moksleiviais prašviesinome ąžuolyną, kad matytume Nemuno panoramą, prižiūrėjome parke augantį karpytalapį beržą, svyruoklius uosius, kėnį, augo įdomių, mūsų kraštams neįprastų pušų. Dabar ten jau nebenueinu – širdį skauda žiūrint į nykstančias vertybes“, – pasakojo V. Krasauskas.
Pasak buvusio žemės ūkio technikumo pedagogo, šeštame dešimtmetyje kumetyno pastatuose dar gyveno žmonių, jaunystėje tarnavusių dvare. „Pesys, Minkevičius pasakojo, kad kai mirė jaunasis ponas, sirgęs gėdinga nepagydoma liga, tikriausiai sifiliu, ir jį parvežė palaidoti į koplyčią, per prievartą suvarė visus dvariškius sutikti ponaičio palaikų. Žmonės bijojo užsikrėsti, bet vis tiek turėjo eiti“, – prisiminė prieš pusšimtį metų girdėtus pasakojimus V. Krasauskas.
Vilhelmo bičiulė, nuo Kriūkų kilusi, ilgai Belvederyje dėstytojavusi, o dabar Vilniuje pas vaikus gyvenanti Laima Povilaitienė anuomet užrašė visus Belvederyje girdėtus pasakojimus, bet sujungus Belvederio žemės ūkio technikumą su Smalininkų technikumu, archyvan iškeliavo ir visa jos surinkta medžiaga – liko tik keli juodraščiai.
Pienininkystės mokykloje, o paskui ir žemės ūkio technikume lietuvių kalbą dėsčiusiai mokytojai buvo liepta perimti ir išvykusios kolegės istorijos pamokas. Ruošdamasi vienam renginiui, L. Povilaitienė aplankė iš kumetyno kilusią savo mokinio močiutę, kuri jai ir papasakojo apie paskutinius dvaro valdytojus – Klėto Burbos sūnus Andrių ir Antaną.
„Ta moteris man papasakojo, kad senasis ponas dvaro tarnų buvo labai gerbiamas, bajorai jį rinko maršalka, todėl dvare nuolat būdavo svečių iš caro valdžios. Burba turėjo dvi dukras iš pirmos santuokos ir du sūnus iš antros. Dvarą jis paliko sūnums Antanui ir Andriui, bet nė vienas jų nenorėjo dirbti, o abu norėjo prabangiai gyventi. Antanas išnuomojo dvarą žydui, kuris pasikvietė į Belvederį akminstrine (vyriausiaja namų ūkio prižiūrėtoja) Ilguvos dvaro liokajaus dukterį. Sako, graži, energinga našlė labai patikusi ponui, todėl Antanas netrukus ją vedė. Iš kariuomenės grįžęs naujosios Belvederio ponios brolis panoro atimti dvarą iš žydo, todėl tol visaip jį gąsdino, kol tas iš dvaro pabėgo. Bet ir naujieji ponai neilgai dvare šeimininkavo. Antanui pasiligojus ir mirus, prisistatė netikros seserys ir pasiėmė visą turtą. Už tai, kad išsikeltų iš rūmų, našlė gavo 60 tūkst. rublių. Žmonės kalbėjo, kad už tuo pinigus ji nusipirko dvarelį netoli Garliavos“, – pasakojo buvusi mokytoja.
Pasak L. Povilaitienės, prabangus gyvenimas dvare baigėsi prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui. Nuo jo į Rygą bėgantys dvaro savininkai Belvederyje paliko beveik visą turtą. Buvę dvaro tarnai pasakojo, kad turtą išsinešiojo kaimo gyventojai.
L. Povilaitienė labai norėtų žinoti Bevederio žemės ūkio technikumo archyvo likimą – jame turėtų būti ir prieš 50 metų užrašyti prisiminimai su tikrais faktais ir žmonių pavardėmis. Archyve liko ir dvare veikusių mokymo įstaigų istorijos aprašymai. Mokytoja tikina, kad 365 laipteliai į rūmus, kuriais ne kiekvienas dabar ryžtasi kopti, buvo įrengti ne dvarą valdant K. Burbai, o žemės ūkio mokyklos direktoriaus Totoraičio iniciatyva. Jis nurodė abi laiptelių puses apsodinti rausvai žydinčiomis pinavijomis ir eglaitėmis.
V. Krasauskas tikina, kad perkėlus žemės ūkio technikumą į Smalininkus, Belvederį buvo norima atiduoti Seredžiaus ligoninei. „Gerai būtų buvę, nes dvaras liko be šeimininkų. Visus metus jis stovėdavo tuščias, tik rudenį Klausučių tarybinis ūkis jame apgyvendindavo obuolių skinti atvežtus studentus. Parkas užžėlė, pastatai nyko – kas ką norėjo, tą plėšė ir nešė“, – atsiduso dvaro nykimą daugelį metų stebėjęs žmogus.

Kaimą garsina sūriai

Vienintelė gyvybė, neleidžianti Belvederio kaimui nugrimzti užmarštin – UAB „Lukšių pieninė“ Belvederio sūrių cechas, iki šiol vadinamas Lietuvos sūrininkų kalve. Žemesnioji žemės ūkio mokykla, kurioje buvo dėstomos ir pienininkystės disciplinos, Belvederio dvaro rūmuose buvo įkurta dar  1921 m. Nuo 1928 metų ji reorganizuota į aukštesniąją pienininkystės mokyklą, o 1944 m. – į pienininkystės technikumą, veikusį Belvederyje iki šeštojo dešimtmečio pradžios.
Kaip mokymo bazė rūmų teritorijoje 1928 metais pastatyta seniausia Lietuvos sūrinė. Iš pradžių joje buvo gaminami didesni (2,5–3,0 kg) apvalūs puskiečiai sūriai, o nuo 1958 m. pradėti gaminti nedideli 0,5 kg sūriai, kuriems iš karto prigijo pavadinimas „Liliputas“. Tai legendinio sūrių meistro Jono Jarušaičio, Belvederyje dirbusio net 47 metus, kūdikis – jis sukūrė ir ištobulino šio sūrio gamybos technologiją ir perdavė ją savo mokiniams.
Kaimą visame pasaulyje garsinantis sūris gaminamas rankomis – kol sunoksta, pienininkai jį pačiupinėja penkiasdešimt kartų. Į drobines skepetaites suvynioti mažyliai noksta unikaliuose Belvederio rūsiuose apgaubti švelnaus mikroskopinio grybo micelio, suteikiančio „Liliputui“ unikalų skonį ir aromatą.
Sūrių gamintojai pasakojo, kad ne kartą bandyta Belvederio sūrinės mikroskopinį grybą išvežti į kitas įmones, taip pat ir į užsienį, tačiau unikalus pieno grybas auga tik Belvederio dvaro parko teritorijoje esančios sūrinės rūsyje, kuriame nuolat tvyro 10–14 °C temperatūra ir 93–94 proc. drėgmė.
Bijodami pakenkti mikroskopiniam grybui, įmonės šeimininkai nokinimo patalpose daro tik minimalius pakeitimus, vengia didesnių rekonstrukcijų. Kai dėl ekonominių aplinkybių keletą mėnesių Belvederio sūrinė nedirbo, nokinimo patalpos vis tiek buvo kruopščiai drėkinamos, kad nežūtų mikroskopinis grybas, leidžiantis pagaminti ypatingą sūrį „Liliputas“.
Vis dėlto pernai UAB „Lukšių pieninė“ palengvino rankų darbą – dalį sūrių gamybos procesų mechanizavo. Investicijos kainavo 1,8 mln. Lt, tačiau dabar Belvederio sūrinės kolektyvas pajėgus per mėnesį pagaminti iki 30 t sūrių. Tuo tarpu 1958-aisias sūrio buvo sunokinta vos 8 t.
Šiuo metu Belvederio sūrinėje dirba 25 darbuotojai – pasak įmonės vadovo Genadijaus Butkaus, visi vietiniai – Belvederio ir aplinkinių kaimų gyventojai. Jiems sūrinė – visas gyvenimas, todėl kiekviena žinia apie sūrių „Liliputas“ ir „Belvederis“ įvertinimą Belvederio kolektyvui atneša džiaugsmą.
Sūris „Liliputas“ – daugelio šalies ir užsienio parodų eksponatas. Didelį pasisekimą jis turėjo parodose Leipcige, Poznanėje, Zagrebe, Londone, Paryžiuje, Kopenhagoje, Vienoje, ne kartą apdovanotas Lietuvoje. Belvederio sūrinėje sunokinti sūriai dabar keliauja į Angliją, Airiją, Libiją, Azerbaidžaną, Rusiją, Prancūziją,  Skandinavijos šalis, Bulgariją ir Lenkiją. UAB „Lukšių pieninė“ direktorius G. Butkus viliasi, kad įgyvendinami nauji projektai „Liliputui“ atvers dar platesnius kelius į pasaulį.
Prieš porą metų UAB „Lukšių pieninė“ pateikė paraišką Europos Komisijai leisti sūrį „Liliputas“ žymėti Saugomos geografinės nuorodos ženklu. Pienininkai viliasi, jog Europos Sąjungos pripažinimas padės reklamuoti išskirtinį, iki šiol tik rankomis gaminamą sūrį.

Daiva Bartkienė
Lukas Pileckas



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook