Balsavimas

Ar patiko miesto šventė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Atmintyje – ir skriauda, ir didelis pasiaukojimas

Atmintyje – ir skriauda, ir didelis pasiaukojimas (0)

2015-07-15

Jautriomis eilėmis prasidėjo atminimo valanda Jurbarko genocido aukų kapinėse. Galbūt panašios mintys sukosi galvose žmonių – žydų ir lietuvių, kurie 1941 m. liepos 3 d. kolonomis judėjo link savo gyvenimo pabaigos. Tai buvo pirmoji masinio naikinimo akcija. Tą lemtingą dieną buvo nužudyti 322 žmonės – daugiausia žydų tautybės vyrai, buvo ir lietuvių, tarp kurių – ir skulptorius Vincas Grybas, keletas moterų. Gestapininkų brigada, padedama vietos policijos būrio, nuvarė pasmerktuosius į žydų kapines, liepė patiems išsikasti duobes ir visus sušaudė.

Jurbarko kultūros centras kasmet pakviečia kraupių įvykių liudytojus, aukų palikuonis bei visus, neabejingus žmonijos gėda tapusiems įvykiams, pabūti kartu, pasimelsti už nekaltai žuvusiuosius bei tyliai pagedėti.
Deja, prabėgus 74 metams nuo tragedijos susirenkančiųjų paminėti šį skaudų įvykį vis mažėja.
Kepinant karštai liepos saulei, skambant švelniems klarneto garsams prisiminimų takais susirinkusiuosius vedė iš Vokietijos atvykęs Jurbarke gyvenęs ir tą liepos 3-iąją daug pažįstamų netekęs rabinas Jakobas Rykleris. Ši kelionė į Jurbarką rabinui buvo dar liūdnesnė, nes šiemet nebesusitiko su savo klasės draugu Vladu Andrikiu, kuris išėjo į amžinybę. Suolo draugai lankė mokyklą, įsikūrusią pastate, kuriame dabar veikia Jurbarko krašto muziejus. J. Rykleriui pavyko išvengti tragiško likimo pabėgant iš Jurbarko prasidėjus karui. Vėliau jis grįžo čia gyventi, sukūrė šeimą, susilaukė trijų vaikų. Ryklerių šeima gyveno Kauno gatvėje iki 1963 metų.
J. Rykleris dėkojo Jurbarko krašto žmonėms, rajono vadovybei už tai, kad rūpinasi ir prižiūri senąsias žydų kapines, kad kasmet susirenka pagerbti čia gulinčias fašistinio žiaurumo aukas.
„Trumpas takas nuo plento veda prie žemiškosios kelionės pabaigos, sulaužytų likimų, neapsakomos tragedijos. Aplinkiniai krūmai ir medžiai girdėjo pasmerktųjų šauksmus ir maldas. Mūsų senelių, tėvų, brolių, seserų, vaikų palaikai sugulę duobėse, miškuose, laukuose, grioviuose primins įvykusią tragediją. Apgailestauju, kad dabartinė karta nepakankamai arba visai nežino apie šiuos kraupius įvykius“, – skausmingai kalbėjo žydų religinės bendruomenės atstovas.
Pasak J. Ryklerio, turime visada atsiminti ne tik aukas, bet ir nusikaltėlius, žmonijos atmatas, dorų žmonių prakeiktas ir Viešpaties pasmerktas degti pragaro liepsnose. Tai žiaurios istorijos pamokos, kurias turime išmokti, kad nekartotume.
Rabinas su dėkingumu minėjo kilnius, narsius Jurbarko krašto žmones, kuriems dorybė buvo svarbiau už gyvybę, kurie gelbėjo žydų tautybės žmones, juos slėpė ir dalijosi skurdžiu maisto kąsniu. Šiems žmonėms, pasak J. Ryklerio, dėkingi ne tik išgelbėtieji, bet ir visa žydų tauta.
Prieš sukalbėdamas maldas hebrajų kalba rabinas prašė susirinkusiųjų tęsti šventą darbą, kasmet paminėti nekaltai žuvusiuosius, kurių sielos amžinai priglaustos dangaus karalystėje.
Į susirinkusiuosius kreipdamasis Jurbarko rajono savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius sakė, kad jurbarkiečiai neužmiršo ir neužmirš šios sunkiai suvokiamos XX amžiaus vidurio tragedijos, sunaikinusios didžiąją dalį žydų tautos žmonių, gyvenusių Jurbarke.
Gėlių žiedai ir žvakių liepsnelės ant lietuviškos žemės nešė žinią Izraelin, kad jų tautos žmonės nepamiršti, jų poilsio vieta rūpinasi jurbarkiečiai, kuriems svarbu atminti, kas tuomet įvyko, ir perduoti šią žinią ateinančioms kartoms.
Po šios žiaurios pirmosios naikinimo akcijos Jurbarke buvo sudeginta sinagoga, įsteigti žydų getai, o netrukus pradėti ir nauji „valymo“ etapai. Minimos keturios žydų naikinimo vietos Jurbarko krašte: septintasis kilometras Smalininkų link, žydų kapinės Jurbarke, Šilinės pušynas, Bėrancynės miškas šalia Kalnėnų, kuriose, įvairių šaltinių teigimu, sušaudyta nuo 1200 iki 1700 žydų.

Jūratė Stanaitienė



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook