Balsavimas

Ar miesto gatvės žiemą prižiūrimos tinkamai?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Datos: Girdžių stribyno sunaikinimo sukaktis

Datos: Girdžių stribyno sunaikinimo sukaktis (0)

2015-10-30

Lapkričio 11 d. sukanka 70 metų, kai Lietuvos partizanai užėmė Girdžių miestelį ir sunaikino stribyną – Lietuvos okupantų tarnų būstinę. Sukakties proga verta prisiminti tuos senus įvykius.

Gyvenimas Girdžiuose prieš 70 metų niekuo nesiskyrė nuo kitų Lietuvos bažnytkaimių ar miestelių. Europoje ką tik buvo pasibaigęs karas, bet Lietuvos kaimuose ir miesteliuose šūviai girdėjosi kiekvieną dieną. Po kaimus švaistėsi stribai, rusų kareiviai. Dienomis jie buvo padėties šeimininkai – plėšė, vogė, daužė, spardė kuo nors neįtikusius. Galėjo suimti, kankinti ar net nužudyti neįtikusį, įtartiną žmogų. Ne viena motina gedėjo nužudyto sūnaus.
Tik Lietuvos partizanai okupantams ir jų tarnams kėlė baimę. Stribai ir kareiviai net miesteliuose nesijautė saugūs. Štai dalis Pavidaujo ir Girdžių partizanų būrių vyrų 1945 m. lapkričio 10 d. vadovybės nurodymu dalyvavo Gaurės miestelio (Tauragės r.) puolime. Miestelį užėmė, stribus išvaikė, nusiaubė sovietų valdžios įstaigas. Aišku, tuo žygiu pakėlė žmonių nuotaiką.
Kitą dieną, lapkričio 11-ąją dar neprašvitus ir Girdžių gyventojus pažadino sprogimai, šautuvų ir kulkosvaidžių kalenimas. Pirmoji tą datą paminėjo „Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija“ 1966 m. 568 psl. straipsnelyje „Girdžiai“ parašyta: „1945 m. buržuaziniai nacionalistai čia nužudė 12 liaudies gynėjų.“ Po dvejų metų leidinių serijos „Faktai kaltina“ knygoje „Kruvinos žudikų pėdos“ šis skaičius sumažintas iki 6. Žinant, kaip sovietai buvo linkę mažinti ir slėpti savo nuostolius, tenka abejoti tais skaičiais. Didesnius skaičius mini tų įvykių dalyviai.
Kadangi dalis Pavidaujo ir Girdžių būrių vyrų lapkričio 11-osios rytą dar nebuvo grįžę iš Gaurės, buvo nutarta, esant mažesnėms partizanų pajėgoms, ne užimti Girdžius, o tik pagąsdinti stribus. Jų Girdžiuose tomis dienomis buvo daugybė, ne vien vietinių, bet ir iš kitur.
„Lydžio“ rinktinės kuopos vado Gaudento Kisieliaus-Tomo planas buvo toks: anksti rytą, vos prašvitus, prislinkti kiek galima arčiau stribų būstinės, sulig komanda atidengti ugnį ir pasitraukti. Tas žygis greičiausiai ir būtų pasibaigęs pagąsdinimu, jei Girdžių būrio ryšininkas Bronius Mikelaitis (partizanas Ričkus) nebūtų pasiūlęs po stribų būstine pakišti prieštankinę miną. Šią miną praėjus frontui iš po Girdžių tilto išėmė ir parsigabeno į Gudelių k. Stasys Pocevičius.
Dviejų partizanų lydimas Bronius Mikelaitis prislinko prie stribyno ir pamėgino įkišti miną į pamatuose esančią ventiliacijos angą, bet mina netilpo. Tada paguldė ją prie namo kampo. Sprogus minai, vyrai, kaip ir buvo planuota, atidengė uraganišką ugnį iš keturių ar penkių kulkosvaidžių, automatų ir karabinų ir po kurio laiko pasitraukė į Girdžių giraitę. Girdžių būrio partizanai, vadovaujami V. Sedaravičiaus-Viktoro, pasiliko ir pradėjo gainioti apkvaitusius nuo sprogimo stribus. Stribas Kuolys šoko į Mituvą ir plaukė į kitą pusę. Stribą Bogdanskį, kuris budėjo prie telefono, pašte nušovė patys stribai.
Netrukus Jurbarko kelyje (šaudymas buvo girdimas net už 8 kilometrų) pasirodė mašinos, pilnos garnizono kareivių. Viktorui su savo vyrais reikėjo skubiai trauktis, nes priešo jėgos buvo keliskart didesnės. Garnizono kariai pasipylė iš mašinų ir ėmė šaudyti negausų besitraukiančiųjų būrį. Bet partizanai atsišaudydami be nuostolių pasiekė Girdžių miškelį. Tik būrio vadas Sederavičius-Viktoras buvo sužeistas.
Girdžių bei apylinkių gyventojai apie tuos įvykius žino ne iš sovietmečio enciklopedijų. Rusų padedami „atgavę valdžią“ stribai išsivarė į Jurbarką keliolika Girdžių gyventojų, kuriuos kaltino neva žinojusius apie būsimą puolimą ir nepranešusius.
Apie įvykius pasakojo Vytautas Urbutis (g. 1930 m. Gudeliuose, m. 1993-03-11): „Po Girdžių puolimo atėjo pas tėvą Antaną Urbutį partizanas Zaturskis ir prašė su arkliais atvažiuoti ir paimti sužeistą partizaną, kuris buvo paguldytas mokyklos aikštėje. Jis privažiavo prie Kazimiero Lazdausko namų, o partizanai įdėję į paklodę atnešė sužeistąjį. Tuo tarpu iš Jurbarko atvažiavo mašina garnizono kareivių ir puolė partizanus. Tėvas grioviais, kad nenušautų rusai, o vėliau ir keliu pristatė sužeistąjį pas Motiejų Pinaitį, vėliau pas Kundrotus, kurie aptvarstę nuvežė į mišką. Partizanai atsišaudydami traukėsi kitu keliu, kad nukreiptų dėmesį nuo tėvo vežimo. Maždaug po metų tėvas buvo suimtas. Jį tardė Jurbarke ir Raseiniuose. Nuo sužeisto partizano vežimo jis išsigynė sakydamas, kad nežinojo, kas pas jį atėjo – stribai ar partizanai, nes jie buvo apsirengę civiliais drabužiais, ginkluoti, jis bijojęs ir turėjęs važiuoti.“
1946 m. A. Urbutis buvo nuteistas už prievolių nevykdymą ir dviem metams išsiųstas į Gulagą.
Kaip prisiminė įvykių dalyvis Jonas Pocius (g. 1922 m. Girdžiuose, m. 1989-11-17), „po Girdžių puolimo stribai išsivarė apie 14 žmonių į Jurbarką tardymui. Tardė senajame stribyne. Tardydavo rytais, apie 4–5 val. Man sudaužė galvą ir sulaužė šonkaulį. Nedavė nei vaistų, nei kas gydė. Kameroje (daržinėje) buvau kartu su Mykolu Švedu. Jis buvo tiek sumuštas, kad ant nugaros nebuvo odos – bėgo skysčiai. Baltiniai buvo atraitoti ir užmauti ant galvos. Kai vesdavo tardyti, tai atraitojus baltinius dejavo. Jį smarkiai mušė stribas Banys. Aš palikau M. Švedui milinuką ir jis man iš Sibiro parašė padėkos laišką. Mane paleido po 18 dienų.“
Jono Pociaus brolis Pranas Pocius (g. 1924 m. Gudeliuose, m. 2003-12-11) prisiminė kitą tos dienos įvykių epizodą: „Ant dekio keturi partizanai nešė sužeistą partizaną Viktorą. Tuo tarpu garnizono kareiviai ant Mituvos tilto šaudėsi su partizanais. Stribas Rėklaitis ant tilto stovėdamas šaudė į Girdžių pusę. Jam partizanų paleista sprogstamoji kulka pataikė į ranką, kuri nukrito. Kulka nukirto ranką. Girdžių stribyno gonkose gulėjo stribas, matyt, gavęs šautuvo buože per galvą, nes buvo daug kraujo ir taškėsi smegenys. Buvo išbyrėję stribyno langai.
Po puolimo stribai ėjo prie namų ir liepė visiems, kas buvo namuose, iš jų išeiti. Man išėjus iš namų pakeltom rankom, gavau šautuvo buože per galvą ir nugriuvau. Su broliu Jonu mus nuvarė netoli Girdžių bažnyčios ir paguldė prie medžių netoli varpinės ant pilvų ir keletą kartų šovė iš pistoleto prie pat galvos. Paskiau mane su vienomis kojinėmis nusivarė į Tamošaitynę, kur buvo rusų garnizonas. Rusai vis žiūrėjo Girdžių giraitės pusėn. Mus pastūmė į šlaitą ir liepė nusisukti. Galvojau, kad nušaus. Čia buvo ir stribas Lekevičius Antanas, kurį aš, o jis mus, pažinojo. Sušukau jam, ar jis mūsų nepažįsta, nes mes ne iš miško, bet jis nieko mums neatsakė. Garnizono kareiviams nubėgus girutės link, mus su broliu saugojęs stribas liepė mums lipti į šlaito viršų ir pamatęs namą paklausė, kas ten gyvena. Mums pasakius, kad Tamošaičiai, mus ten ir nuvarė, nes, sako, be Jurbarko neišsiversit. Ten šeimininkė mus pavalgydino. Parvarė mus ir į namus, kuriuose pasiėmėme valgyti, apsiavėme kojas.
Atvarė dar Globį, kuriam stribas davė su šautuvu per pečius, ir Kairaitį. Sustatė mus po du prie K. Bylos namo (prie dabartinės autobusų stotelės), kur atvežė ir stribą, kurį patys nusišovė. Atvarytus žmones privertė sukrauti ir nušautus stribus į du vežimus. Vienas stribas su pistoletu vis taikė į priekyje stovinčius žmones.
Nuvarė į stribyną Jurbarke, Donelaičio gatvėje. Susodino ant šaligatvio. Priėjęs stribas spyrė man batu į burną. Sutemus šaukė po vieną tardyti ir smarkiai mušė. Apie 12 val. nakties varė surikiuotus po du į daboklę. Čia du stribai, ėję priekyje, šautuvų buožėmis duodavo į krūtinę ir šaukdavo, kur bėgat, o ėję už nugaros duodavo šautuvo buože į nugarą ir šaukdavo, ar nepaeinat. Į daboklę reikėdavo eiti kiemu, kuris buvo aptvertas viela. Toje tvoroje buvo skylė, pro kurią reikėjo išlįsti. Kai lįsdavom pro tą skylę, tai stribai mus mušdavo šautuvais ir ragindavo greičiau tai daryti. Daugelis susidraskėme drabužius į tas vielas. Mušdami stribai sudaužė net dviejų šautuvų buožes. Tardė visą savaitę naktimis. Išlaikę nuo sekmadienio iki kito sekmadienio ryto, paleido.“
Antanas Mikelaitis (g. 1923 m.) taip pat įvykius matė savo akimis. „Barškietis, Kairaitis, Kleopas Globys ir dar vienas iš Dargių buvo sustatyti prie buvusio stribyno. Vienas į ranką sužeistas rusų kareivis, už jos susiėmęs, vis kišdavo pistoletą K. Globiui prie galvos ir grasindavo nušauti. Šis vis persižegnodavo. Globiui grasindavo už tai, kad jis pasakęs pas jį pasislėpusiam stribui, kad ateina partizanai, kai tuo tarpu ten buvo stribai. Tai privertė stribą bėgti iš K. Globio daržinės ir jį pasiviję saviškiai nušovė. Pašte buvęs stribas atbėgo prie mano namų ir pakrante bėgo toliau. Jį atsivijęs vienas stribas apdaužė automatu šonus, nors jis pakėlęs rankas ir sakė, kad savas. Jį varėsi pro mano namus Girdžių link. Tuo tarpu atėjęs kitas stribas išsitraukė pistoletą ir šovė į jį. Man liepė pasiimti arklį, branktą ir nuvilkti nušautą stribą į Girdžius. Tada iškratę jo kišenes pamatė, kad tai stribas, ir liepė man pasiimti vežimą. Įkėlė jį į vežimą ir liepė vežti į Girdžius. Atvažiavęs prie stribyno palaukiau, kol iš pastato išnešė ir sudėjo į mano vežimą aštuonis partizanų sunaikintus stribus, o kitus aštuonis sukrovė į Janušo vežimą. Dėdami nežiūrėjo nei kur galvos, nei kur kojos. Niekas mūsų nei saugojo, nei lydėjo, kai vežėme juos į Jurbarką. Pažliugusiu keliu nuvežę juos į Jurbarką, palikome prie stribyno.“
Partizanas Antanas Kisielius 1992 kovo 13 d. laiške surašė, kas iš jo (Pavidaujo) ir Girdžių būrio partizanų galėjo dalyvauti šiame Girdžių miestelio puolime. Pats Antanas tuo metu buvo Gaurėje, o apie Girdžių puolimą daugybę kartų klausėsi bendražygių pasakojimų. Pats Tomas buvo jo pusbrolis, bet po daugelio metų nebuvo visiškai tikras, ar atmintis nemeluoja, todėl rašė „galėjo dalyvauti“.
1. Kisielius Gaudentas (Tomas), Lydžio kuopos vadas.
2. Aksamitauskas Juozas (Vytas), Pavidaujo būrio partizanas.
3. Aksamitauskas Juozas (Jurgutis), Pavidaujo būrio kulkosvaidininkas.
4. Stankus Petras (Gruodis), Pavidaujo būrio partizanas.
5. Palubeckas Juozas (Simas), Pavidaujo būrio partizanas.
6. Palubeckas Vitalius (Viktoras), Pavidaujo būrio partizanas.
7. Puišys Antanas (Valentinas), Pavidaujo būrio skyriaus vadas.
8. Puišys Juozas (Justinas), Pavidaujo būrio partizanas.
9. Vaitiekūnas Jonas (Ūsas).
10. Vincas Sederavičius (Viktoras), Girdžių būrio vadas.
11. Zaturskis Kleopas (Anupras), Girdžių būrio partizanas.
12. Zaturskis Stasys (Račas), Girdžių būrio partizanas.
13. Pocevičius Mečislovas (Puškinas), Girdžių būrio partizanas.
14. Pocevičius Leonas (Papunis), Girdžių būrio partizanas.
15. Blažaitis Antanas (Zigmas), Girdžių būrio partizanas.
16. Ipolitas Tverkus (Jaunimas), Girdžių būrio partizanas.
17. Beinaris ? (Kriaučius), Girdžių būrio partizanas.
18. Mikelaitis Bronius, Girdžių būrio partizanas.
Tai tiek istorijos, tiek įvykių dalyvių prisiminimų sukakties proga. Po šio puolimo Girdžiuose stribyno nebuvo iki pat 1949 m.

Vytautas Lekutis



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook