Balsavimas

Ar patiko miesto šventė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Dešimtmetis vėjuotoje Airijoje neišpustė noro grįžti namo

Dešimtmetis vėjuotoje Airijoje neišpustė noro grįžti namo (0)

2015-07-25

Asta Balčiūnienė – viena iš tūkstančių lietuvaičių, pavieniui ir šeimomis traukusių į svečias šalis ieškoti geresnio gyvenimo, kai nusivylė galimybėmis savo šalyje. Tūlam dirbti už grašius nepanorusiam tautiečiui svajonių šalimi tapo nuo Atlanto atūžiančių galingų vėjų talžoma, raudonplaukių nuoširdžių žmonių šalis – Airija.

Darbas – pirmoje vietoje

Kas pažįsta Astą, tikrai pasakys, kad tai reto darbštumo, kunkuliuojančios energijos ir visiško atsidavimo darbui pavyzdys.
Taip susiklostė, kad baigusi vidurinę Asta nusprendė atidėti mokslus ir kibo į darbus. Imdama pavyzdį iš prekyboje dirbusios mamos ir pati pabandė įkurti įmonę – tada dar tik kūrėsi privatus verslas, mažos individualios parduotuvės. Kurį laiką prekiavusi, Asta suprato, kad šis verslas per sunkus jaunam žmogui, todėl nusprendė dirbti samdoma darbuotoja.
Darbšti, lengvai bendraujanti mergina buvo mėgiama darbdavių – dirbo ne vienoje Jurbarko kavinėje padavėja, barmene. Kai mama įkūrė kepyklėlę, padėjo kepti ir realizuoti bandeles, konditerijos gaminius. Nuo prekybos ir gamybos Asta visada grįždavo į kavines, barus – jai patiko šis darbas, mokėjo įtikti klientui, užtikrinti sklandžią įstaigos veiklą. Sukaupė daug patirties, tačiau pajuto, kad iš šio darbo bus sunku pragyventi mažame mieste. Jau turėjo šeimą, augo dukrytė – reikėjo pelningesnio darbo. Todėl ilgai nedvejojo, kai gavo pasiūlymą dirbti Klaipėdoje kavinėje, užsakomuosiuose banketuose. Trejus metus A. Balčiūnienė dirbo uostamiestyje, o laisvu laiku skubėjo į Jurbarką pas artimuosius.
Jauną šeimą vis dažniau aplankydavo mintys apie darbą užsienyje, tad netrukus Astos vyras Alenas išvyko į Airiją, o po metų, 2005-aisiais, paskui išskubėjo ir Asta.

Kurortas Atlanto prieglobstyje

Alenas dirbo vairuotoju ir buvo įsikūręs Airijos vakaruose, Atlanto skalaujamoje saloje, Achill Sound miestelyje, apie 300 km nuo Dublino.
Anksčiau akmenuotą ir uolėtą kraštą su sostine jungė tik mediniai traukinio bėgiai. Šiuo traukiniu į tolimą Airijos pakraštį vykdavo ilsėtis airiai – tai buvo kurortinė zona. Kaimyniniame miestelyje Mulranny nuo 1897 veikė prabangus viešbutis „Mulranny park Hotel“, pro kurio langus matosi įžymusis Šv. Patriko kalnas bei Atlanto vandenynas. Pradėjus tiesti kelius ir atsiradus daugiau automobilių 1937 metais traukinio maršrutas buvo uždarytas, karo metu bėgiai sudegė, turistų vis mažėjo – viešbutis dirbo su pertraukomis daugelį metų. Buvo ir geresnių laikų, viešbutį buvo pamėgusios įžymybės – 1968 čia gyveno Džonas Lenonas su žmona Yoko Ono, tačiau paatlantės kraštas buvo vienas vargingiausių Airijoje.
2005 metais naujieji savininkai viešbutį „Mulranny park Hotel“ visiškai restauravo, apylinkėse pagal senuosius traukinio bėgius buvo nutiestas pėsčiųjų ir dviratininkų „Greenway“ takas, kuris vėl pritraukė daug turistų.
Šiame viešbutyje ir įsidarbino iš Lietuvos atvykusi Asta. Ją greit pastebėjo viešbučio savininkai ir pasiūlė aukštesnes pareigas – vyr. padavėjos. Tačiau Asta įvertinusi dar netobulas savo anglų kalbos žinias šį pasiūlymą priėmė tik po gero pusmečio. Šis darbas leido daugiau bendrauti su žmonėmis, dirbti restorano salėje. Neilgai trukus A. Balčiūnienei pasiūlė užimti restorano direktorės vietą. Asta sutiko, bet paprašė viešbučio savininkų išsiųsti ją mokytis.
A. Balčiūnienė įstojo į Galway technologijų institutą (Galway Mayo institute of Technology) mokytis viešbučių valdymo programos (Trainee management development programme). Tai kursas, kai studentas dirba ir mokosi vienu metu. Mokslai trunka trejus metus, per metus porą mėnesių tenka praleisti institute, o visas kitas darbas vyksta internetu – gauni užduotis, rašai ir siunti darbus. Per šį laiką studentas turi atlikti praktiką visose viešbučio pozicijose – bare, restorane, priėmime, laisvalaikio centre, banketuose, budinčio vadovo pozicijoje. Pasak Astos, metai buvo įtempti ir sunkūs, sudėtinga mokytis anglų kalba, bet ryžto užteko ir mokslus baigė.
Nenustygstanti vietoje moteris nusprendė mokytis dar metus, kad įgytų viešbučių verslo bakalauro laipsnį (Bachelor of business and hotel management). Darbdaviai finansavo pusę šių mokslų kainos, ir po metų Asta rankose turėjo diplomą, kuris atveria duris į bet kurį viešbutį.
Ilgą laiką A. Balčiūnienė dirbo restorano direktore. Norėdama permainų bei kitokios darbo specifikos prieš metus pradėjo dirbti banketų, renginių ir pokylių vadybininke.

Gyvenimas kaime

Asta su vyru Alenu ir dukra Meda įsikūrę nuomojamame name ant Atlanto vandenyno kranto. Pasak Astos, airiai ir patys dažnai gyvena nuomojamuose namuose, neperka nekilnojamojo turto. Didelio namo nuoma kas mėnesį atseina 500-600 eurų, dar porą šimtų tenka sumokėti mokesčių. Tačiau kalnuotos vietovės gyventojams visai nekainuoja vanduo.
Alenas dirba tolimųjų reisų vairuotojų, tad namuose dažnai nebūna. Meda, į Airiją atvykusi būdama penktokė, prieš metus baigė vietos mokyklą ir išvažiavo studijuoti į Galway universitetą.
„Man labai patinka airiai – laimingi, mandagūs, labai malonūs, gerbiantys aplinkinius žmones. Jie domisi mūsų gyvenimu, bendrauja. Ypač šilti vyresnio amžiaus žmonės. Jie mėgsta atostogauti toje pačioje vietoje, tad kaskart važiuoja į tą patį Mulranny viešbutį. Draugaujame su airiais, tačiau jų kitokios tradicijos, įpročiai, tad visada jauti atstumą“, – pasakoja Asta.
Dalyvaudavo Balčiūnai ir lietuvių bendruomenės renginiuose, veždavo į lietuvių mokyklėlę Medą. Aplink dirba nemažai lietuvių, tačiau bendrauti laiko lieka nedaug – žmonės čia atvažiuoja dirbti.
Airiams patinka imigrantai, nes jie dirba nuoširdžiai ir atsakingai. Nedideliame, apie 1000 gyventojų turinčiame, kaime vieni apie kitus viską žino. Patys airiai ūkininkauja – augina avis, daug gyventojų važiuoja dirbti į didesnius miestus. Airių jaunimas taip pat vyksta dirbti į užsienį – JAV, Australiją, Naująją Zelandiją, Angliją.
Gamta Airijoje – nuostabi. Iš viešbučio ir namų atsiveria vaizdas į Šv. Patriko kalną, į kurį Asta įkopė tik prieš metus, kai į svečius atvyko draugai. „Neturėjau laiko keliauti po šalį“, – apgailestauja moteris ir sako niekaip nepriprantanti prie permainingo oro – nežinia iš kokio debesies prapliumpančio lietaus ir gūsingo, Atlanto vandenis į krantą stumiančio vėjo.

Gimtinės trauka

„Visada žinojau, kad grįšiu į Lietuvą. Čia gyvena tėvai, kuriais reikės pasirūpinti. Noriu lietuviškų grybų, uogų, saulės. Galų gale – turėti prie namų daržą, užsiauginti daržovių, vaisių, nes ant airiškų akmenų niekas neauga“, – sako Asta.
Darbas Airijoje suteikė galimybių pakeliauti – šeima aplankė Grand Kanariją, Maltą, daugelį Europos šalių. Į Lietuvą atostogauti grįždavo kasmet. Tačiau atostogų nebeužtenka – šeima jau pasirinko galutinę datą, juolab, kad ir grįžti yra kur – laukia jaukūs namai.
Balčiūnai grįždami parsiveš ir įgyvendintą Aleno svajonę – šunų veisyklą. Prieš ketverius metus šeima Lietuvoje įsigijo anglų buldogę Lolą. Vėliau prie kompanijos prisijungė gražuolis Niko ir meilutė Dolly. „Anglų buldogų veislės šunys nuostabūs. Išvesti bulių kautynėms, jas uždraudus per daugelį metų tapo puikaus charakterio lepokais naminiais gyventojais. Vyrui dažnai išvykstant į keliones, visu šunų ūkiu tenka rūpintis man – šerti, vedžioti, atlikti higienos procedūras. Kad netrūktų veiklos, įsigijome ir linksmuolę prancūzų buldogę Teną“, – juokiasi Asta.
Šunys Balčiūnų šeimą taip pat priverčia keliauti – Niko yra nuolatinis šunų parodų dalyvis ir laimėtojas. Anglų buldogas dalyvavo parodose Lietuvoje, Anglijoje, Airijoje, Belgijoje ir kitose Europos šalyse. Niko – Lietuvos jaunimo čempionas ir Lietuvos čempionas, dabar siekiantis tarptautinio čempiono titulo. Kol Niko skina titulus, Dolly susilaukė pirmojo šuniuko Bo, kuris naujus šeimininkus rado Airijoje.
Asta ir Alenas planuoja grįžimą su visa gausia šeimyna. Tik Meda liks Airijoje toliau studijuoti. Balčiūnai turi daug planų – veisti šunis, užsiimti jų priežiūra, gal net įsteigti šunų viešbutį, o gal bandys jėgas maitinimo verslo srityje.
„Neprapulsim! – sako Asta. – Svarbu – savame krašte, tarp savų žmonių, girdint lietuvišką kalbą.“

Jūratė Stanaitienė



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook