Balsavimas

Ar miesto gatvės žiemą prižiūrimos tinkamai?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Garsiai ištarti vardai nubraukė dulkes nuo istorijos

Garsiai ištarti vardai nubraukė dulkes nuo istorijos (0)

2015-09-30

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanojo Pamituvio kaime gyvenančią Kazimierą Petraitienę, kurios tėveliai slėpė žydus.   R. Dačkus nuotr.

1943 m. rugpjūčio 23 d. buvo likviduotas didysis Vilniaus getas, kuriame gyveno 29 tūkst. žydų. Dabar šią dieną minima Lietuvos žydų genocido diena. Išvakarėse keliuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose garsiai skambėjo holokausto aukų vardai. Vilniuje iniciatyva VARDAI rengiama jau penktą kartą. Prie sostinės prisijungė ir labiausiai žydiškais laikytų Jonavos, Molėtų, Švėkšnos bei, pirmą kartą, Jurbarko gyventojai.

Žydiškas miestas

Lietuvoje iki karo gyveno apie 220 tūkst. žydų – 90 proc. jų sunaikinta Antrojo pasaulinio karo metais. 1940 m. Jurbarke buvo 4400 gyventojų, iš kurių daugiau kaip 1300 buvo žydai.
Jurbarke gyvenę žydai, dar kitaip vadinami litvakai, paliko ryškų pėdsaką krašto istorijoje. Prieškaryje Jurbarke draugiškai sugyveno abi tautos. Vaikai kartu lankė mokyklas, žydai puikiai kalbėjo lietuviškai, o lietuviai – žydiškai, draugiški santykiai siejo kaimynus.
1921 metais žydai Jurbarke įsteigė keturių klasių progimnaziją, kurioje mokėsi ne tik žydų vaikai, bet ir lietuviai, dirbo ir lietuviai mokytojai. Žydų gimnazijos mokiniai puikiai sutarė su valstybinės gimnazijos mokiniais.
Prie žydų gimnazijos buvusiame parke, vadintame „Tel Avivu“ vyko visuomeninis ir kultūrinis gyvenimas – sporto šventės, gegužinės, demonstruoti kino filmai, veikė bufetas. Savaitgaliais vykdavo įvairios varžybos, buvo įrengta čiuožykla. Abiejų tautybių žmonės linksminosi kartu.
Jurbarko žydai visada turėjo rūpintis, kaip jiems pragyventi ir išlaikyti savo šeimas. Tačiau žydai buvo ne vien prekybininkai. Be abejo, mieste, ypač Kauno gatvėje, veikė begalė smulkių krautuvėlių, stambių parduotuvių ir urmininkų. Nemažai žydų buvo įvairių transporto priemonių, kelių fabrikų ir dirbtuvių savininkai. Litvakai užsiėmė įvairiais amatais, tačiau buvo ir paprastų darbininkų: krovikų, vežikų, sielininkų. Nemažai buvo ir medikų, vaistininkų, pedagogų, advokatų.
Žydai paliko architektūrinį paveldą, kurio galima aptikti Kauno gatvėje. Įstabios architektūros, drožiniais puošta medinė sinagoga buvo žydų dvasinio ir visuomeninio gyvenimo centras. Šalia buvo pastatyta ir mūrinė sinagoga. Abu maldos namus žydai savo rankomis buvo priversti sugriauti užėjus naciams.
Iki karo Jurbarke gyveno vieninga bendruomenė – kaimynai, draugai, bendradarbiai, bendraklasiai. Tautybė niekam nerūpėjo, kol mieste nepasirodė vokiečiai.

Genocidas skaičiais

Šiandien Jurbarke nėra žydų bendruomenės. Antrojo pasaulinio karo metais, įvairių šaltinių teigimu, Jurbarke nužudyti 1222 žmonės. Pridėjus 500 nužudytųjų mažiau žinomoje žudynių vietoje – Bėrancynės miške jau būtų apie 1700 asmenų.
1941 metų liepos 3 d. įvykdytos pirmosios masinės žudynės – gestapininkų brigada, padedama vietos policijos būrio, nuvarė pasmerktuosius į žydų kapines, liepė patiems išsikasti duobes ir visus sušaudė. Nužudyti 322 žmonės, tarp kurių – apie 20 lietuvių. Šią datą Jurbarko bendruomenė mini kiekvienais metais, žydų kapinėse rengdama atminimo valandą.
Tų pačių metų liepą mieste įsteigtas getas, kurio gyventojai netrukus pradėti naikinti. Liepos 27 d. septintajame kilometre nuo Jurbarko Smalininkų link sušaudyti 45 vyrai kartu su žydais iš gretimų vietovių. Ši vieta tapo pagrindine Jurbarko žydų žudymo vieta.
Rugpjūčio 1 d. surengtos trečiosios masinės žudynės – sušaudyta 105 senyvo amžiaus moterys, vaikai ir naujagimiai. Mėnesio gale Jurbarke dar buvo 684 žydai, iš kurių 64 dirbo priverčiamuosius darbus.
Pagal Saugumo policijos ir SD vado K. Jegerio ataskaitą, 1941m. gruodžio 1 d. išsiųstą į Berlyną, paskutinis valymas surengtas rugpjūčio 29 – rugsėjo 6 dienomis. Nužudyta 412 žydų.
1941 m. rugsėjo viduryje sušaudyti paskutiniai 50 žydų. Taip buvo išnaikinta didelė Jurbarko žydų bendruomenė. Nacių okupaciją pavyko išgyventi tik 76 Jurbarko litvakams.

Pažadinti atmintį

Pasak iniciatyvos VARDAI rengėjų, balsu ištarus vardus, pavardes, profesijas tų žmonių, kurie kažkada gyveno, nebegali apsimesti, kad jų nebuvo. Tai yra mūsų istorija, mūsų atmintis, kurią siekta sunaikinti kartu su žmonėmis.
Jurbarko viešosios bibliotekos darbuotojai prisijungė prie iniciatyvos. Bibliotekos skaitytojų skyriaus vedėja Elena Danutė Kėžinaitienė pagalbos kreipėsi į Jurbarko krašto muziejaus muziejininkę Adeliją Meizeraitienę. Muziejus neturi ekspozicijos apie žydų gyvenimą Jurbarke, holokaustą – yra tik keletas nuotraukų, knygų. Surinkti vardus pasirodė ne taip paprasta. Muziejininkė tris paras vartė dokumentų archyvus, seną spaudą, knygas, peržiūrėjo 5 metų senumo užrašų knygeles, kuriose – įrašai iš pašnekesių su senaisiais jurbarkiečiais, kurie gyveno šalia žydų.
„Kalbintieji ne visada galėjo pasakyti žydų kaimynų pavardes. Jie dažnai naudodavo pravardes, kurios nurodydavo amatą ar išvaizdos ypatybes“, – sako A. Meizeraitienė, labai sunkiai, padedama menininkės Rasos Grybaitės, kurios senelis buvo sušaudytas kartu su žydais, sudariusi bene 70 žydų pavardžių sąrašą. Į jį įrašė ir keliolika kartu nužudytų lietuvių.
„Aršas Judelis, turėjęs žemės produktų sandėlį, gyvenęs Kauno g. 32, šeima iš 4 asmenų. Berzaneris Motelis, miško pirklys, gyveno Kauno g., 7 žmonių šeima. Freinbergas Giršas, malūno savininkas, Kauno g., išlaikė 9 žmonių šeimą ir gimines. Du Naivideliai, parduotuvės savininkas ir dviračių remontininkas. Kaplanas, mėsos parduotuvės savininkas. Šuravinas Kostas, laivininkystės prievaizdas, Muitinės g. 23, su didele šeima...“
Prieš akis iškilo gyvų žmonių portretai žydų kapinėse susirinkusiesiems paeiliui skaitant pavardes iš sąrašo. Nedaug jurbarkiečių susirinko į prasmingą popietę: bibliotekininkai, kultūros darbuotojai, istorijos mokytoja Danguolė Juščienė atsivedė savo mokinius, dar keletas žmonių, galbūt genocido metu netekusių savo artimųjų.
Pasak muziejininkės A. Meizeraitienės, tikriausiai niekada šis sąrašas nebus baigtas, bet tokios iniciatyvos skatina domėtis istorija, nepamiršti žmonių, kurie gyveno šalia, moko ne priešpriešos, o pakantumo ir tolerancijos kitoms tautoms. Muziejininkė tikisi, kad atsiras žmonių, kurie galės papildyti šį sąrašą.
Perskaičius vardus prie renginio organizatorių priėjo moteris ir paprašė į sąrašą įrašyti dar vieną pavardę. Antanas Vaičekauskas buvo Skirsnemunės apylinkės pirmininkas. Jurbarką užėmus vokiečiams paragintas tetos prisiduoti naujai valdžiai vyriškis nuvyko į miestą ir daugiau nebegrįžo. Anūkė skirsnemuniškė Albina Miliauskienė sako, kad tikslios senelio nužudymo datos niekas nežino, bet greičiausiai tai bus liepos 3 d. Moteris ilgai ruošėsi kažkam papasakoti apie senelį, ir VARDŲ iniciatyva tam tapo puikia galimybe.
Uždegus žvakeles ir padėjus gėlių, po skaitymų, pagerbus tylos minute, susirinkusieji buvo pakviesti į Jurbarko viešąją biblioteką pažiūrėti prieš kelerius metus režisieriaus Sauliaus Beržinio sukurto filmo „Kai apie Jurbarką skambėjo jidiš“, kuriame parodytas Jurbarko žydų gyvenimas, kultūra, tradicijos, o vėliau ir naikinimas. Filme kalba žiaurių įvykių liudytojai, kurie ir patys po truputį iškeliauja Anapilin. Apie baisias istorijos pamokas bylos tik likę filmai, nuotraukos ir istorijos, perduodamos iš kartos į kartą.

Apdovanojimai kilniems

Kaip ir kasmet Lietuvos žydų genocido atminimo dienos išvakarėse į Prezidentūrą pakviesti asmenys, kurie Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo žydus nuo genocido.
„Tokia paprasta, tačiau nepaprastai kilni buvo žydus per Antrąjį pasaulinį karą gelbėjusių lietuvių misija. Ji buvo vienas tauriausių ženklų, parodžiusių draugystę tarp daugybę metų gražiai sugyvenusių lietuvių ir žydų“, – kalbėjo Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, dėkodama visiems, kurie gelbėjo gyvybes, liudijo žmogiškumą, kurie neleidžia viso to pamiršti ir puoselėja garbingą atminimą. Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti 47 asmenys, iš kurių tik šeši – gyvi. Po mirties apdovanoto Vincento Ramono, kurio šeima gyveno Jurbarko rajone ir išgelbėjo sužeistą žydų mergaitę, apdovanojimą atsiėmė sūnus Kleopas.
Žuvančiųjų gelbėjimo kryžius prie krūtinės prisegtas ir Pamituvio k., Šimkaičių sen., gyvenančiai Kazimierai Petraitienei. Dar porą garbės ženklų moteris vežė namo Anapilin iškeliavusiems tėveliams – Antanui Bendžiui ir Juzei Bendžiuvienei.
Kazimiera sako, kad tada buvo dešimties metų mergaičiukė, tad visi nuopelnai priklauso tėveliams. Tėtė Antanas buvo eigulys, šeima gyveno prie miško porą kilometrų nuo Stakių, Raudonės seniūnijoje. Užėjus vokiečiams Stakiuose gyvenę žydai bėgo slėptis į miškus ir pas atokiau gyvenusius lietuvius.
„Tėvelis ir mamytė buvo geros širdies. O ir žydai buvo pažįstami, iš to paties miestelio. Negi nepadėsi“? – pasakoja K. Petraitienė.
Žydus tėvai slėpė sodyboje kamaroje, bunkeryje, miške. Nuo vaikų – Kazimieros ir jos sesers Antaninos naujuosius gyventojus iš pradžių taip pat slėpė. Bet kaip nuo vaikų paslėpsi? Mergaitės buvo protingos, suprato, kad ne vietoje pasakytas žodis, gali grėsti mirtimi, todėl tylėjo ir tapo tėvų pagalbininkėmis. Seserys nešdavo žydams maistą, girdydavo arbata, vaišindavo mamos kepta duona.
Kazimiera negalėtų pasakyti, kiek žydų per dvejus metus jų namuose slėpėsi – vieni išeidavo ir sugrįždavo, vietiniai žydai iš Kauno parsikviesdavo savo gimines. Besislapstančių buvo nemažai. K. Petraitienė atsimena Falšteinų šeimą, kuri po karo gyveno Kaune, o vėliau išvyko į Izraelį. Pokario metu ši šeima buvo priglaudusi Kazimieros seserį Antaniną, kai ši mokėsi Kaune.
Kazimiera sako esanti dėkinga už apdovanojimą. Nors viešumo jai nereikia, tačiau gal tai taps pavyzdžiu jauniems žmonėms, kad reikia gerumu dalytis su aplinkiniais ir nesivaikyti naudos.
„Tėveliai tikrai buvo verti pagerbimo. Tačiau dabar jau Dievulis jiems atlygins už gerus darbus“, – sako moteris, vaikų nuvežta į Vilnių pas Prezidentę atsiimti apdovanojimo.
K. Petraitienei patiko gražūs ir prabangūs Prezidentūros rūmai, o Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasirodė miela ir nuoširdi.
Kazimiera į pagerbimo ceremoniją vyko vilkėdama pačios siūtais tautiniais rūbais, kuriuos išsiuvinėjo dukra. Moteris daug metų giedojo bažnyčioje, tad kostiumas buvo skirtas pasipuošti. Dėl amžiaus buvo nustojusi giedoti , tačiau dabar parapija vėl prašo padėti – neliko kaime kas gieda.
„Sėsiu į mašiną ir važiuosiu į bažnyčią. Negaliu nepadėti“, – sako Kazimiera. Energijos moteriškei užtenka – štai vasaros viduryje surengė šventę šeimai ir giminėms. Susirinko bene 50 žmonių. Lankė kapus, užpirko mišias, kieme surengė dideles vaišes ir dar apdovanojo mažomis dovanėlėmis. Žinoma, vilkėjo tautinį kostiumą. Juk jis skirtas iškilmėms.
Kas gali būti iškilmingesnio už pagarbos ir pripažinimo ženklą, skirtą už išgelbėtus žmones? Juk nieko nėra kilnesnio už išsaugotas gyvybes mirtino pavojaus akivaizdoje.

Jūratė Stanaitienė



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook