Balsavimas

Ar pritartumėte, kad Dainių pelkėje būtų kasamos durpės?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Istorijos mylėtojo dienas skaidrina universitetas

Istorijos mylėtojo dienas skaidrina universitetas (0)

2018-12-19

Remigijus Kaminskis tikina, kad mokytis reikia visą gyvenimą, todėl vietoj sėdėjimo prie televizoriaus jis renkasi paskaitas Trečiojo amžiaus universitete ir pažintines ekskursijas.

Remigijus Kaminskis su žmona Antanina Jurbarke gyvena jau 38-erius metus. Iš Gargždų atsikėlusi pora čia seniai įleido šaknis – senjorai turi daug veiklos ne tik puoselėdami namus ir jų aplinką, bet ir dalyvaudami visuomeniniame gyvenime. Didelę jų dienų tėkmės dalį užima Trečiojo amžiaus universitetas.

Ilgas kelias

Apie savo gyvenimą Remigijus daug pasakoti nelinkęs, ir žmona vis ragina „kalbėti apie reikalą, o ne apie save“, bet kiekvieno žmogaus gyvenimo kelias – savotiška istorija, kuria taip žavisi R. Kaminskis.

Senjoras varto savo užrašų knygas, kurias Antanina vadina mišolais. Jų puslapiai gausiai prirašyti – tai savotiškas Remigijaus dienoraštis, kuriame užrašo savo nuveiktus darbus, reikalus, mintis. „Per kiekvienus Naujuosius metus gaunu po dvi tokias knygas ir prirašau jas pilnas. Bėda, sklandžiai rašyti neišeina, mintys labai greit bėga į priekį, tad ir rašau trumpindamas, padrikai“, – juokiasi R. Kaminskis.

Užrašų iš jaunystės tose knygose nėra, tačiau ją Remigijus puikiai prisimena. Jo tėtis – politinis kalinys – ištremtas į Vorkutą, mama išvažiavo paskui, tačiau paauglys ten neliko – grįžo į Lietuvą pas močiutę.

Nuo Šiluvos apylinkių kilęs vyras pamena, kad istorija susidomėjo dar mokykloje – tai buvo vienas mėgiamiausių dalykų, nors patiko ir matematika. Į tuometinį V. Kapsuko universitetą studijuoti istorijos jam nepavyko įstoti dėl šeimos tremties, teko mechaniko mokslus krimsti Žemės ūkio akademijoje.

Dirbo R. Kaminskis ne žemės ūkio sektoriuje, o statybose – vadovavo montavimo darbams. Tik karjerą daryti buvo nelengva, nes politinio kalinio sūnaus nepriėmė į partiją. „Ir ačiū Dievui. Kažkaip sukausi ir be partijos“, – šypsosi jis.

Dirbdamas Kelmėje sutiko Antaniną. Pora gyvenimą kūrė Gargžduose, tačiau gavęs gerą darbo pasiūlymą R. Kaminskis nusprendė atvažiuoti į Jurbarką. Čia ir liko.

„Oi, kaip sunku buvo priprasti Jurbarke. Gargžduose gyventi buvo gera, jūra netoli“, – galvą linguoja Antanina. Tačiau bėgantys metai įtraukė Kaminskius į šio krašto ritmą, mezgėsi pažintys, atsirado veiklų. Buvusi buhalterė A. Kaminskienė jau 15 metų dalyvauja „Carito“ veikloje. Į Jurbarką, kad prireikus galėtų padėti, persikėlė ir vyresnėlė dukra, jaunėlė gyvena Vilniuje.

Pilnos dienos

Kai prieš ketverius metus Jurbarke įsikūrė Trečiojo amžiaus universitetas, abu Kaminskiai pradėjo jį lankyti. Remigijus pasirinko geografijos ir istorijos fakultetą, o Antanina ėmė gilintis į mediciną. „Per tuos kelerius metus perėjome visus mokslus, tačiau vis dar randame įdomių dalykų“, – tvirtina sutuoktiniai.

Ir Remigijus, ir Antanina negaili gerų žodžių šio universiteto rektorei Dianai Straukienei. „Diana turi talentą bendrauti su žmonėmis. Ji viską mato, girdi, kiekvieną pakalbina, neužmiršta jokios asmeninės šventės, stengiasi, kad būtų linksma, stebi, kad nepasijustum blogai“, – sako R. Kaminskis.

Pasak jo, jei ne rektorė, iš universiteto žmonės greit išsivaikščiotų.

„Diana skambina, palieka žinutes, dukrai parašo, kada kokie renginiai vyks, ragina dalyvauti“, – aktyvia rektore neatsistebi ir Antanina.

Kaminskiai tikina, kad į visus renginius, paskaitas, mokymus, seminarus, kurie rengiami universitete, nespėtų prie geriausių norų, todėl renkasi tai, kas labiausiai patinka. „Turim paskaitų grafikus, susiplanuojam laiką ir einam“, – sako A. Kaminskienė. Moteris mielai lanko ir senjorams skirtas mankštas.

„Mokytis niekada nevėlu“, – sutartinai tvirtina Kaminskiai. Taip pat nevėlu ir keliauti – universitetas rengia nemažai kelionių po Lietuvą ir kaimynines šalis. Viena kelionė Remigijui ypač įsiminė – dėl to, kad ten jis galėjo gyvai prisiliesti prie labai mėgiamo istorijos laikotarpio ir lietuvių – lenkų santykių temos.

Įsimintina kelionė

Jaunystėje keliauti teko nemažai – į Rytus, Šiaurę, o apie Vakarus galėjo tik pasvajoti. „Nors Lenkija nėra Vakarų Europos šalis, man ji – viena įdomiausių. Mes keliavome po žemes, kurios istoriškai priklausė Lietuvai, ten labai daug lietuviškų ženklų“, – sužiba apie kelionę prabilusio Remigijaus akys.

Trečiojo amžiaus universiteto studentai į Lenkiją vyko spalio pradžioje, oras pasitaikė prastas, tačiau nuotaikos tai negadino. Į kelionę išvyko pilnas autobusas – apie 40 žmonių, lydimi gido. Pirma stotelė – Seinai. R. Kaminskiui didelį įspūdį paliko trimis spalvomis nudažyta bažnyčia.

„Iškart matosi lietuviška dvasia, bet lenkams, pasak gido, tokios lietuviškumo apraiškos nepatinka. O man nepatiko, kad ant mūsų poeto Antano Baranausko, kuris buvo Seinų vyskupu, paminklo puikuojasi užrašas Antoni Baranowski“, – sako senjoras.

Pasak jo, sąsajos tarp dviejų valstybių driekiasi nuo kunigaikščių laikų iki naujosios istorijos laikotarpio.

Keliauninkai apsilankė šalia Vygrių vienuolyno – į patį nepateko dėl remonto. Toliau kelias vedė į Suvalkus. „Tą pavadinimą tikrai atnešė nuo Lietuvos atkeliavę suvalkiečiai“, – įsitikinęs R. Kaminskis. Keliautojai važiuodami matė daug gražios gamtos – kelias vingiavo per Vygrių nacionalinį parką. Labai sužavėjo šalia Augustavo miške įrengta koplyčia, kurioje meldėsi popiežius Jonas Paulius II.

R. Kaminskis pasakoja, kad nuo Suvalkų į pietus besitęsiančioje Belovežo girioje, kaip ir Lietuvoje, slapstėsi daug partizanų. Lenkų partizanai palaikė ryšius su Lietuvos miško broliais. Daugybė istorijų atgijo plaukiant Augustavo ežerais ir kanalu. „Visada buvo įdomūs lenkų ir lietuvių santykiai. Šioje kelionėje prisiminiau Pilsudskio veiklą, Suvalkų sutarties pasirašymo aplinkybes. Plaukėme ežeru, kurio vienoje pusėje buvo Lenkija, kitoje – Lietuva“, – įstrigusiomis kelionės akimirkomis dalijosi senjoras.

Jurbarkiečiai aplankė ir seniai Lenkijoje gyvenančio lietuvio Petro Lukoševičiaus įrengtą autentišką jotvingių sodybą. „Dar ne viskas ten užbaigta, tačiau labai gražu. O sodybos šeimininkas – tikras Lietuvos patriotas“, – stebisi R. Kaminskis.

Vyras pripažįsta, kad ir pats anksčiau buvo gerokai kategoriškesnis, tačiau dabar jau galvoja kitaip. „Visos tautos per amžius stumdosi teritorijose. Mes turim daugiau bendro nei dėl ko pyktis. Daug asmenybių dirbo dėl abiejų valstybių ir mes turim ieškoti to, kas jungia, o ne kas skiria“, – sako Remigijus.

Kaminskiai džiaugiasi universiteto suteikiamomis progomis pažinti savo kraštą, jo istoriją. Nors tokias išvykas riboja amžius ir sveikata, prisiminimų ir kalbų iš kelionių užtenka geram pusmečiui. Prisiminimai paįvairina kasdienybę, kurioje nemažai vietos užima per televizorių rodomos krepšinio ir futbolo rungtynės – jų Remigijus nepraleidžia, kaip ir „Auksinio proto“ mūšių. Ir beveik kasdien patys kariauja...prie šaškių lentos.

Jūratė STANAITIENĖ



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook