Balsavimas

Ar miesto gatvės žiemą prižiūrimos tinkamai?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Knygius iš Girdžių: mes esame skolingi Lietuvos kūrėjams

Knygius iš Girdžių: mes esame skolingi Lietuvos kūrėjams (0)

2015-09-09

Vytautas Lekutis nuo jaunumės domisi istorija, ypač pirmuoju nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu, ir žavisi stipriomis tautą ir valstybę kūrusiomis asmenybėmis. Dar mokykloje apie istoriją Vytautas žinojo daugiau už savo bendraamžius, o jo žinios – iš anuomet draustų šaltinių.

Akis atvėrė radijas

Nors V. Lekutis yra sukaupęs apie du tūkstančius knygų ir kitokių istorinių spaudinių, jis nenori būti vadinamas kolekcininku.Vytautas yra knygius – jis ieško ir kaupia tik tuos leidinius, kurių tematika jį domina – apie laisvos Lietuvos kūrimą ir asmenybes, kurios sovietmečiu išsaugojo tautos nepriklausomybės siekį ir viltį.
Bepigu tuo domėtis dabar, kai daugybė šaltinių yra atviri ir visiems prieinami. Vytautas sugebėjo daug sužinoti dar tada, kai tiesa buvo apraizgyta melo pinklėmis, uždengta tylos drobule.
Iš kur tokie interesai, patriotiškas ir disidentinis nusistatymas? „Disidentas – ne, disidentai veikė pogrindyje, aš tam nepriklausiau. Bet nusistatymas – disidentinis, nuo mažens. Turbūt iš tėtės, Antano Lekučio, jis buvo patriotiškas, jo du broliai žuvo miške. Jis klausydavosi „Amerikos balso“, „Laisvosios Europos“ – tuomet draudžiamų ir trukdomų radijo stočių, ten kalbėdavo apie nepriklausomą Lietuvą. Per Vatikano radiją išgirdau skaitomą „Katalikų bažnyčios kroniką“, – pasakoja Vytautas, gyvenęs, kaip ir visi jo bendraamžiai, sovietmečio mele, bet labai anksti supratęs, kas yra kas.
Vytautas kilęs iš Užkalnių kaimo prie Vertimų. Į mokyklą ėjo Girdžiuose. Buvo pionierius – kaip visi, o į komjaunimą nestojo – kaip retas kuris tais laikais. „Buvau nusistatęs smarkiai prieš komjaunimą. Nenorėjau, ir tiek. Nors ir tėtį kvietėsi, bet aš laikiausi savo, sakiau: aš žinau, kas yra kas“, – pasakojo vyriškis ir teigė nepatyręs didelių trukdžių gyventi savaip. – Ir į bažnyčią eidavau, nors sekė, paskui tardė... Tie patys mokytojai, kurie ir dabar dirba, su kuriais kartu važiavom į Jono Žemaičio šimtmetį... Buvo mokytojų, kurie labai mėgo pabrėžti tuos laikus. Buvo ir kitokių, kaip istorijos mokytojas Žemaitis – jis labai domėjosi viskuo, atnešdavo parodyti kirvukų, monetų, senų knygų...“
„Baigiau vidurinę ir dirbau kolchoze. Studijuoti tais melo laikais nenorėjau. Juk net vadovėlių pavadinimai buvo grynas melas. Pavyzdžiui, „LTSR istorija“. Domėjausi tuo, ko mokykla nemokė“, – sako Vytautas.
Tik jau gerokai peraugęs studentišką amžių jis įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto neakivaizdinį skyrių, tikėdamasis dar ką nors įdomesnio apie istoriją sužinoti. Ir sužinojo, baigė tris kursus, paskui koją pakišo kalbos – lotynų ir vokiečių.

Už retą leidinį – trys atlyginimai

Tiesos ieškojimas knygose prasidėjo nuo dviejų tarpukariu leistų katalikiškų žurnalų “Lurdas” ir „Šv. Pranciškaus varpelis”. Rado juos pas vieno draugo močiutę, nuo to ir užsikrėtė. „Senų knygų parveždavo toks Gediminas Petraitis, girdžiškis, paskui išsikėlęs į Vilnių. Sužinojęs, kad Kaune prie Katedros žmonės išsidėsto senų leidinių, kol milicija išvaiko, nuvažiuodavau ten pašniukštinėti. Dar sovietmečiu iš vieno senuko Kaune nusipirkau keturis tomus „Lietuvių archyvo“ – retas leidinys, išleistas vokiečių laikais, 1942 m. Ten perskaičiau apie Rainių žudynes, trėmimus – apie tai, ko tada nežinojome, apie ką niekas nekalbėjo. Ten buvo ir daug nuotraukų. Tokias knygas sovietmečiu žmonės bijodavo laikyti. Katilinėje uždirbdavau 70 rublių, o tos keturios knygos kainavo 180 rublių. Bet buvo potraukis įsigyti tokį leidinį. Man buvo įdomu“, – pasakojo Vytautas.
Ir laikyti tokių knygų jis nebijojo, ir skaitydavo jas. Paskui duodavo skaityti kitiems. Žinoma, ne visiems, tik kažkokiu būdu atpažintiems patikimiems, kuriems irgi rūpėjo tiesa. Vytautas niekada neįkliuvo nei laikydamas, nei dalydamasis tais slaptais leidiniais.
„Toks Jonas Kisielius, dabar jau miręs. Jis buvo vairuotojas, kai dirbau katilinėj, jis atvažiuodavo. Buvo žmogus prie bažnyčios, tai nunešiau jam tuos keturis tomus paskaityti. Paskui vieną dieną jis man atnešė tokią tūtą suvyniojęs, sako: kai būsi vienas, išsivyniok. Išsivynioju – ir net nustėrau! –„Katalikų bažnyčios kronika“! Aš juo pasitikėjau, paskui jis pasitikėjo manim“, – sako vyriškis.
Katilinė buvo patikima vieta skaityti draudžiamas knygas, kartais ten užeidavo įdomių pašnekovų. „Toks Simeonas Petraitis, gyvenęs Jokūbaičiuose, kurio brolis Stanislovas – kunigas salezietis Italijoj. Simeonas papasakodavo apie senovę, Lietuvos laikus. Arba ligoninėje, seniai, 1981 metais, gulėjo toks senukas, tarnavęs Lietuvos kariuomenės tankų daliny. Ateidavo pas mane pasišnekėti, nes man būdavo jo įdomu klausyti. Išeidamas iš ligoninės atnešė tokią knygelę be viršelių – labai gražios maldos ir giesmės. Man buvo įdomu, kas per knyga. Pagal giesmes suradau ir nusipirkau Kaune antikvariate – Stasys Yla. „Lietuvių maldos ir giesmės“, 1939 m. knygelė. Dabar turiu su viršeliais, o ligoninėje gautą kažkam padovanojau, – pasakoja Vytautas ir priduria: Tokie dalykai įsimena“.
Savo pinigus jis leidžia knygoms ir kelionėms. Net ir artimiausi žmonės ne itin džiaugėsi tomis Vytauto knygomis – kažkokie niekai. Po Lietuvą jis keliauja su sūnėnu, kurio irgi panašūs interesai: lanko partizanų kapus, literatūrines vietas, susitinka su bičiuliais. Šiemet važiavo į Anykščius, bet ne išreklamuotu medžių lajų taku pasivaikščioti.

Pakalbino jaunystės idealą

„Kunigas Alfonsas Svarinskas buvo mano jaunystės idealas? Kodėl? Kad buvo kovotojas. Sužinojau per tuos balsus (lietuviškas užsienio radijo stotis – aut. past.), per kroniką („Katalikų bažnyčios kroniką“ – aut. past). Pabaigoje visada būdavo parašyta: „Lietuvi, neužmiršk, kad Balys Gajauskas, Alfonsas Svarinskas ir kiti neša vergijos pančius, kad tu galėtum laisvai gyventi ir tikėti. „Toj nuotraukoj – 2010 metai, bet čia ne pirmas susitikimas. Daug ir nebuvo, gal du tie susitikimai“, – pasakoja pašnekovas rodydamas nuotrauką, kurioje nusifotografavo su kunigu A. Svarinsku. – Kunigas kalėjo kartu su Zigmu Toliušiu, prašiau apie jį papasakoti. Prisiminė, kaip Toliušis kalėjime sakė: jei iškentėsi, būsi vyras. Iškentėjo abudu. Gražiai kunigas Svarinskas atsiliepė ir apie mūsų kraštietį Praną Petraitį, kuris buvo seminarijos rektorius, – buvęs labai dainingas, karo metais labai rūpinosi seminaristais. Kai pasakiau kunigui, kad buvo mano idealas, susigraudino“, – pasakoja V. Lekutis.
Bendrauja Vytautas ir su bibliofilu Domu Kaunu. „Buvo ir į Girdžius atvykęs, vieną knygą iškaulijo. Nelabai norėjau duoti... Dabar kitos nori, bet nenoriu atiduoti, nes ji surišta su Jurbarku – toks Krencius iš Jurbarko ją išleido Martyno Jankaus spaustuvėje Bitėnuose 1907 m., – pasakoja. – Susitinkam knygų mugėse. Jis man daug ko padovanoja, pavyzdžiui, tokį žurnalą „Knygotyra“, kurio užsiprenumeruoti neįmanoma. Savo knygą „Mažosios Lietuvos knygų link“ davė – labai jo knygos įdomios“.
Vytautas kasmet važiuoja į knygų mugę, perka istorines knygas ir knygas apie knygas, pavyzdžiui, jau minėtojo D. Kauno, kauniečio Leono Gudaičio. Išsistudijuoja programą ir žino, ko važiuoja. Nusiveža ir savo knygų, renka autografus, nes autografuotos knygos vertingesnės.
Senuose leidiniuose Vytautas atranda didelių asmenybių. Viena tokių – Izidorius Tamošaitis, filosofas iš Antkalniškių kaimo. Jis buvo tautininkų ideologas, dėstė Vytauto Didžiojo universitete. Turėjo didžiulę biblioteką, turbūt didžiausią Lietuvoje. Kai I. Tamošaitį ištrėmė, biblioteka atsidūrė Antkalniškiuose ir buvo sunaikinta pelių, tik šį tą antikvarai išgelbėjo. Vieną tos bibliotekos knygą V. Lekutis gavo iš Girdžių senojo klebono.
Žavisi jis ir Augustinu Povilaičiu, kilusiu iš Pašvenčio,1934-1940 m. buvusiu Lietuvos valstybės saugumo departamento direktoriumi, sovietų valdžios sušaudytu. „Netoli Girdžių, Dainių kaime, jis turėjo pavyzdinę sodybą. Pastatas yra išlikęs. Apsidžiaugiau pamatęs, kad Dainiuose yra Povilaičio gatvė. Tai seniūno Audroniaus Kačiušio nuopelnas, kad ne kokia Gėlių ar Beržų. O Jokūbaičiuose, Girdžių seniūno Dariaus Juodaičio rūpesčiu, yra Kęstučio apygardos vado Juozo Kasperavičiaus gatvė, nes ten jo gimtinė“, – pasakoja knygius.

Ne tik sau

Tą vertingąjį palikimą V. Lekutis kaupia ir saugo ne tik sau – skolina bibliotekoms, muziejams, dovanoja. Ir džiaugiasi, kad kas nors tuo domisi. Nors tokių, pasak Vytauto, nėra daug, ir knygių ratas nedidelis, gana uždaras.
Seni leidiniai ir dokumentai iš V. Lekučio rinkinių buvo eksponuoti Jurbarko krašto muziejuje, Girdžių bibliotekoje, Smalininkų kultūros centre, dovanojo jų Bitėnų Martyno Jankaus muziejui.
Genocido aukų muziejus iš Vytauto gavo J. Kasperavičiaus šeimos nuotraukų – girdžiškis jas išsaugojo gavęs iš netoli gyvenusios partizano sesers ir iš tauragiškio, irgi Lietuvos partizano Leono Laurinsko. „Tas Laurinskas pirmasis Vilniaus Katedros aikštėje iškėlė Trispalvę, dar 1988 m. per vieną mitingą. Pasisiuvo ir atsivežė. Tada visi tik sujudo, kvietė Laurinską į saugumą, gąsdino, kad gali ir neparvažiuoti iki Tauragės“, – prisimena girdžiškis.
Kauno IX forto muziejus Vytauto prašė kunigų Petraičių nuotraukų. „Petraičiai – Eržvilko klebonas Antanas ir salezietis Pranas, buvo atsidūrę Červenėje – Baltarusijoje už Minsko, kaip politkaliniai ir ištrūkę iš žudynių. 1941 metų birželį Červenėje sušaudė politkalinius iš Kauno kalėjimo, bet kai kurie išliko užversti lavonais. Kaip ir Jonas Petruitis, kuris vėliau parašė knygą „Kaip jie mus sušaudė“. Džiugu, kad kam nors tokios medžiagos prireikia, – sako V. Lekutis.

Kraštotyrininkas

Girdžiškio V. Lekučio parengti kraštotyros darbai saugomi Jurbarko rajono savivaldybėje: „Jurbarko krašto knygos ženklai“, „Vietinės rinktinės karių, kilusių iš Jurbarko rajono, prisiminimai“, „Jurbarkiškių spausdintas žodis“ 1906–1946 ir 1918–1946 metais. Kultūros skyriaus vyr. specialistė Regina Kliukienė Vytautą vadina vienu darbščiausių mūsų rajono kraštotyros darbininkų.
„Mes jiems skolingi esam – tiems žmonėms, kurie kūrė Lietuvą, nes mes dabar turime į ką atsiremti, nes be anos Lietuvos šios irgi nebūtų buvę. Skolingi ir tiems, kurie prisidėjo prie Lietuvos kultūros, nes be kultūros nėra valstybės“, – sako vyras, šiemet parengęs teisininko, knygos kultūros ugdytojo ir populiarintojo Zigmo Toliušio atsiminimus apie Miliušių dvarą.
„Tai buvo rankraštis. Susiradau gal prieš dvidešimt metų jo dukrą, gyvenusią Kaune. Sakė man atvažiuoti, leido net nakvoti, kad pas ją skaityčiau. Sakė niekam neduodanti to rankraščio, bet paskui paskolino, pasitikėjo. Parsivežiau namo ir ranka viską nusirašiau, buvo įdomu, kad apie mūsų kraštą. Ten ir jo eilėraščių yra apie Mituvą, apie gamtą – buvo didelis gamtos mėgėjas. Susidomėjau, ką jis parašęs – daugiausia apie teisę, nes buvo advokatas. Paskui suradau ir žmogų, kuris prisiminė jo laidotuves Girdžiuose. Zigmo Toliušio tėvo Juozo Toliušio antkapyje Girdžių kapinėse per visą sovietmetį išliko jo paties padarytas įrašas: 1863-1864 m. sukilimo prieš rusus dalyvis.“
Vytautas sako, kad kaip akmenukas, įmestas į vandenį skleidžia ratilus, taip ir jam su knygomis: užsikabini, paskui domiesi dar ir dar – kas buvo, kas ką parašė, ką išleido.
Vytautas visada ką nors skaito. Dabar narplioja „Aušros“ archyvą, kuris buvo rastas Kaune neseniai, D. Kauno paruoštas ir išleistas. Romanų neskaito – jį domina Lietuvos, kultūros, knygos istorija.
Vytautas tikisi, kad jo sukauptos knygos, dokumentai kada nors ras vietą muziejuje. „Parduoti? Ne! Mažai žinau, kad knygiai savo sukauptus turtus parduotų – jie dovanoja. Mes – laikini saugotojai, reikės atiduoti. O jei ne, taip ir pražus, kaip Tamošaičio biblioteka. Gaila būtų“, – sako V. Lekutis.

Danutė Karopčikienė



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook