Balsavimas

Ar patiko miesto šventė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Kraštiečius prisimename su pagarba ir didžiuodamiesi

Kraštiečius prisimename su pagarba ir didžiuodamiesi (0)

2018-05-09

Jurbarko krašto kalbininkė dialektologė dr. Elena Grinaveckienė visą gyvenimą degė kalbos reikalais, o jos tėvų sodyba paimsryje svetingai priėmė gimtąją kalbą branginančius žmones.

Minint žymių kraštiečių kalbininkų dr. Jono Paulausko ir dr. Elenos Grinaveckienės sukaktis, tiktų pridėti ir žodį susipažįstame. Galbūt pirmąkart, o gal tiesiog iš naujo. Šių žmonių gyvenimai ir darbai išties išskirtiniai, kad turbūt niekada negalėsime sau pasakyti viską apie juos jau žiną.

Pavyzdys lituanistikos darbininkams

Humanitarinių mokslų daktaras Jonas Paulauskas, skirtingai nuo dr. E. Grinaveckienės, kaip mūsų kraštietis gal ir nėra sulaukęs viešo pristatymo, visapusiškesnio portreto. Gimė būsimasis leksikografas 1923 m. sausio 9 d. Jurbarke. Nedažnai, bet lankytasi jubiliejiniuose kitų kraštiečių renginiuose, Eržvilke, Smalininkuose, savivaldybėje. Net ir didysis gyvenimo darbas „Lietuvių kalbos žodynas“ (nebus per daug skambu taip pasakyti) Lietuvių kalbos instituto baigtas leisti palyginti neseniai. Jam kalbininko atiduoti 48 metai, Institutui – per 50. Todėl prof. Vytauto Vitkausko J. Paulauskas ir pavadintas pavyzdžiu lituanistikos darbininkams. „Jam tekę visi leksikografų darbai: rinkti medžiagą – žodžius, skaityti visokiausias raizgias korektūras, rašyti patį tekstą, vėliau redaguoti, galutinio teksto patikras žiūrėti, rašyti disertaciją šalia pagrindinio darbo poilsio dienomis ir t. t.“ (Jonas Paulauskas. Bibliografija, 1999).

Kad iš kitų kalbų nereikėtų graibstytis vaizdingų žodžių, J. Paulauskas pirmasis parengė Lietuvių kalbos frazeologijos žodyną. Jei kam mūsų kalba ims atrodyti perdėm didaktiška, o mes patys sau pilkoki, tepavarto jį. Tiesa, gana greitai Jono Paulausko parengtos knygos tapo kone bibliografijos retenybėmis.

J. Paulauskas parengė ir išleido specialių žodynų vaikams ir paaugliams. Jis pats tikras Juozo Balčikonio mokinys, bendradarbis, visa galva įnikęs į Žodyno reikalus, tačiau kaip ir dažnam leksikografui rūpėjo praktiniai kalbos kultūros, kasdienio mūsų žodyno reikalai. Straipsnių, skelbtų įvairiausiuose leidiniuose, temos – nuo specialiosios terminijos iki kasdienybės leksikos, morfologijos, sintaksės.

Įdomus jo formaliosios kalbos dalies palyginimas su automatu, kurį vaikas atsinešąs iš namų suformuotą. Mokykla stengiasi vaiko žodyną pagilinti, išplėsti. Dvigubos energijos reikia, kad išmestum tai, kas sena, ir priimtum tai, kas nauja. Jam pagrįstai atrodė taip svarbu, kad išėjus iš mokyklos nebūtų pamiršta bendroji kalbos kultūra. Ne mažiau tai svarbu ir mokytojui – kad jis pirmasis atrastų visas mūsų žodyno teikiamas galimybes ne kaip kitaip, o išradingai, per žaidimą. Pavyzdžiui, populiaru ieškoti vienodai skambančių žodžių (homonimų). Dar galima žodį skaityti nuo kito galo ir vis tą patį rasi – oda ir ado. Bet kad ir sakinį galima perskaityti antraip... Pabandykite – „O kitus elgeta po pat egle sutiko“(Jonas Paulauskas. Ieškokime naujų kelių. „Gimtoji kalba“, 1993 m. Nr. 1).

Knieti daugiau sužinoti apie mūsų kraštietį? Nesumenkinkim čia Jurbarko marčios profesorės Aldonos Paulauskienės vaidmens. Ji gyvoji namų dvasia. Iš tų namų dar ir nuotraukų, ir prisiminimų pavyko sulaukti. Nors pirmoji profesorės reakcija buvo labai suprantama: juk viskas yra „Lietuvių kalbos enciklopedijoje“. Tačiau mums įdomios kraštiečių biografijos, kokioje aplinkoje jų gyventa, kadangi dažnai tai ir Jurbarko ankstesniojo gyvenimo vaizdiniai.

Šeimos (Prano Paulausko, progimnazijos 1918–1919 m. m. mokinio) pavardę knygoje „Mūsų Jurbarkas“ mini Antanas Giedraitis-Giedrius. Dar plačiau apie kalbininko tėvelį Praną Paulauską knygoje „Ką gyvenimas įrašė“ pasakoja poetė Aldona Elena Puišytė. Jo gabumą kalvystės darbui (turėjęs ir kalvę prie dvaro), pomėgį skaityti, savotiškai pranašauti. Vyriausiasis sūnus Pranas pasižymėjo retais dailės gabumais, tačiau, susirgęs džiova, neilgai tegyveno. Jonas tapo įžymiu kalbininku.

Ir p. Aldona, ir Vytautas Vitkauskas minėjo, kad tai ryškių matematinių gabumų žmogus, kuriam lituanistika lyg ir nebuvo pirmasis pasirinkimas. Ir Jonas Paulauskas, puikiai pritaikęs savo matematinius gebėjimus šiam ypatingo tikslumo reikalaujančiam darbui, jam buvo ištikimas kaip reta, be jokių išlygų. Norintiems daugiau apie įžymųjį leksikografą sužinoti būtų įdomus Rimvydo Naktinio 2003 m. pokalbis su juo, paskelbtas kalbininko 90-mečio proga 2013 m. „Gimtosios kalbos“ 12-ajame numeryje. Turėjęs labai prasmingų ateities planų.

Mūsų kraštietis už savarankiškus ir kolektyvinius mokslo darbus buvo apdovanotas 1965 m. LTSR valstybine premija, 1996 ir 2002 m. Lietuvos mokslo premijomis, 2002 m. – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi. Mirė J. Paulauskas 2003 m. gruodžio 12 d. Vilniuje, ten ir palaidotas.

Degė kalbos reikalais

Kaimynystėje ir kitos žymios Jurbarko krašto kalbininkės dialektologės dr. Elenos Grinaveckienės tėvų sodyba. Kalbininkės, jos tėvelių ir seserų namai paimsryje, nuo pavasario iki rudens šalnų marguojantys gėlėmis, ne kartą į Jurbarką suvadino visą Lietuvių kalbos instituto ir Universiteto, Pedagogikos universiteto kalbininkų žvaigždyną: Saulių Ambrazą, Rimą Bacevičiūtę, Antaną Balašaitį, Nijolę Čepienę, Vincentą Drotviną, Kazimierą Garšvą, Laimą Grumadienę, Danguolę Mikulėnienę, Arnoldą Piročkiną, Loretą Rogienę, Algirdą Sabaliauską, Viliją Sakalauskienę, Antaną Smetoną, Nijolę Tuomienę, artimą bičiulį Vytautą Vitkauską. Tikrai ne visi garbūs svečiai čia išvardinti. Kalbininkei ypatingesnėmis progomis mūsų „Imsrė“ ir kupolę pynė, ir daug dainų išdainuota, ir Konstantino Glinskio teatras vaidino. 2003 m. sodyboje Jurbarko savivaldybės ir Lietuvių kalbos draugijos Jurbarko skyriaus iniciatyva kalbininkei Elenai Grinaveckienei atidengta memorialinė lenta (autorius Juozas Videika).

Būsimoji dialektologė gimė 1928 m. birželio 10 d. Jos vaikystei ir jaunystei teko nelengvų išbandymų, keturios našlaitės augo prie pamotės, penkiolikmetei Elenutei teko jomis, vėliau ypač mokslo reikalais, rūpintis. Pačios Elenos pažinti visi pokario studentų nepritekliai. Namiškiai neišleisdavo tuščiomis, tačiau parsivežtieji lagaminai netrukdavo ištuštėti, nes jos širdis visada buvo tokia, kad negalėjo nepasidalyti su labiau stokojančiais.

Vilniaus universitete studijavo nuo 1947 m. Čia jai teko klausyti Vinco Mykolaičio-Putino, Vosyliaus Sezemano, Juozo Balčikonio. 1955 m. tapo Lietuvių kalbos instituto aspirante. Tais metais apgynė disertaciją „Mituvos upyno tarmė“, kurioje išnagrinėjo vakarinių aukštaičių šiaurės pakraščio kalbinį plotą abipus Mituvos. Darbas gerai įvertintas, dalis jo netrukus publikuota mokslo leidiniuose. Jai suteiktas filologijos mokslų kandidatės (daktarės) vardas. 1961–1965 m. Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriaus vadovė. Kartu su Juozu Senkumi redagavo „Lietuvos upių ir ežerų vardyną“, buvo viena iš „Lietuvių kalbos tarmių chrestomatijos“, „Lietuvių kalbos atlaso“ rengėjų. Už šį darbą buvo apdovanota respublikine premija. 20 metų trukęs tarmių faktų rinkimas ir tvarkymas buvo pagrindinis itin kvalifikuotos kalbininkės darbas.

Ji buvo profesorių Juozo Balčikonio ir Boriso Larino mokinė. Daug metų tyrinėjo lietuvių ir baltarusių, lietuvių ir latvių tarmių santykius, buvo kapitalinių darbų „Baltarusijos mikrotoponimika“ ir „Šiaurės vakarų Baltarusijos ir jos paribio baltarusių tarmių žodyno“ viena iš sudarytojų. Ekspedicijose ji rasdavo nemažai lietuviškų žodžių. Didžiajam žodynui iš viso yra pateikusi iki 30000 žodžių. Parašė apie 90 mokslo straipsnių. Daugiausia jėgų skirdama dialektologijai, nebuvo abejinga kalbos kultūrai. Anot profesoriaus V. Vitkausko, visą amžių degė mūsų kalbos reikalais.

Institute E. Grinaveckienė dirbo iki pat mirties (1999 m.). Nemažai laiko praleisdavo Jurbarke, šifravo turimą medžiagą, tvarkė žodžių korteles, užrašydavo ir naujų žodžių. Galėdama ir negalėdama, nes kentė didelius sąnarių skausmus, dalyvaudavo jurbarkiškių renginiuose, spaudoje ir gyvu žodžiu ragino juos rinkti kalbos faktus. Artimai bendravo su dailininke Lidija (Lida) Meškaityte. Itin pagarbiai bendraudavo su mokytojais ir mokiniais. Visur sava, pažįstama ir gerbiama. Buvo nuoširdi Lietuvių kalbos draugijos Jurbarko skyriaus bičiulė. Manytume, kad ir jurbarkiškiai jai išreiškė savo pagarbą – vienai iš Jurbarko gatvių 2011 m. suteiktas Elenos Grinaveckienės vardas.

Tradicija tęsiama

Čia paminėta tik labai nedidelė medžiagos apie įžymiuosius mūsų kraštiečius dalis. Lietuvių kalbos draugijos Jurbarko skyrius nuo pat savo veiklos pradžios 1998 m. kaip prasmingą kryptį pasirinko kraštiečių darbų, svarbiųjų kalbos faktų garsinimą. Tradicija tęsiama. 2014 m. gegužę dr. Vilija Sakalauskienė atvyko pristatyti Lietuvių kalbos instituto parengtos knygos „Jurbarko apylinkių tekstai“. Viešnia buvo jos sudarytoja. Šiais metais gegužės 7-ąją – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną – tikimės kalbininkę vėl viešėsiant Jurbarko viešojoje bibliotekoje. Lauktume ir vilniškių Lietuvių kalbos draugijos narių. Renginio pradžia 14 val.

Nebėra su mumis paminėtųjų kalbininkų, tačiau, prabilus apie juos, pokalbis visada pakrypsta į bendrąsias kalbos sąvokas, problemas, linkstama jas aptarti ir pasitikrinti. Kalba yra ir bus svarbusis mūsų savasties bruožas, niekada neišsenkanti apmąstymų ir diskusijų versmė. Iš esmės nerasi žmogaus, kuriam tai nerūpėtų, todėl nuoširdžiai kviečiame susitikime dalyvauti. Pavasario darbai tegul nebus kliūtis pasimatyti, susitikti su svečiais, gerbiančiais Jubiliatų atminimą, pačius jurbarkiečius. Renginį globoja Jurbarko rajono savivaldybė.

Aldona Pauliukaitienė

Lietuvių kalbos draugijos

Jurbarko skyriaus pirmininkė



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook